P.S. aš Tave myliu

…labai pasiilgau Tavęs, gerasis mano žmogau.
Taip pasiilgau, jog nubundu su Tavo vardu lūpose…
Pramerkiu akis, nusišypsau ir tariu „labas rytas“ – TAU. Lyg tu girdėtum.

Dienoje mane paveja sapnas.
„mes artėjame vienas link kito mažais žingsniukais…kurį laiką einame greta…jaučiu atstumą, kuris mus vis dar skiria…bet jaučiu ir erdvę, kuri jau jungia mus.
Einu nuleidus akis, nes bijau į tave pažiūrėti (nes labai noriu)…O bijau…kad…pradingsi…Jaučiu tave kaip meslvą debesį, plaukiantį šalia. Sulaikau kvėpavimą, kad nenupūsčiau šio savo sapno, šito pajautimo –
tu taip arti. Tu čia. Su manimi.
Kartais savo kūnu jaučiu, kaip mano rūbo kampučiai, plėvesuodami, užkliudo tavo kūną. Tiksliau – prisiliečia.
Nubėga šiurpuliukai…
Kur mano kūno ribos? Kur aš prasidedu, po kur baigiuosi?
Du paukščiai pakyla į dangų…
Ir aš skrendu.
O tu?
Kur tas kraštas, nuo kurio mes pasileidžiame savo skrydžiui?
Kiekvienas savo?
Kur toji erdvė, kurioje mes susitinkame sparnais – kad pakiltume bendram skrydžiui – aukščiau už paukščius…
Aš laukiu.
Šiandien pučia pietryčių vėjas. Man tai permainų vėjas…galbūt…

Ranka. Tavo ranka staiga paima manąją.Tai nerealu!
Aš ką tik pagalvojau apie tai…ir tu…
Tu – realus! Tu tikrai esi.
Gal tai ne tik mano sapnas!
Ar tu tiesiog svečiuojiesi jame?

Tu vedi mane. Lyg vestum per nematomą ribą tarp praeities ir ateities.
Aš peržengiu ją!- aš dabartyje,
kur jaučiu tavo ranką – taip paprastai ir tvirtai mane laikančią.
Tu turbūt nežinai, ką laikai savo rankoje…
Tu laikai mano žinojimą –
„aš taip eičiau su tavimi toli…nesvarbu kur…kad tik kelias nesibaigtų…“

Poezija…Taip, bet tai mano gyvenimo poezija.
Aš branginu ją – akimirka po akimirkos.
Nes daugiau nieko ir nebėra.
Tik ši akimirka.
Tik aš ir tu joje.
Dabar.

..ir ta erdvė tarp mūsų delnų – kur pirštai susipynę šoka –
Pasitikėjimo, švelnumo ir gerumo šokį.
Ir aistrą…
Karšta…Norisi numesti viską – rūbus, gal ir abejones – klausimą-
„nejaugi tai tik mano sapnas?“
…Norisi patirti tave VISĄ. Norisi patirti SAVE visą!
Norisi atsikąsti savo sapno, pajust jo skonį, kvapą…
Suvirpa šnervėse pirmosios žolės kvapas, nudažo lupas žemuogių spalva…
Pasauly visa susilieja – ir tu ir aš taip pat…

Kino ekranas. Vasaros kinas. Žmonės jau skirstosi įkautusiais skruostais. Kažkas bučiuojasi. Kai kas dar stovi, galvas užvertę, kaip ir mes – galbūt pavėlavę, muzikos klausosi – širdingai kabina…

Šveičia ekranas, lyg mums pakabintas – raides į žodžius bandom sudėti, širdim apsalusiom, bandom skaityti
„P.S. AŠ TAVE MYLIU“
Norisi šaukti, noris dainuoti…

Šypsaus, matydama atvaizdą veidrodyje –
„ir aš tave myliu…labai“

Ačiū Ramunei už minties polėkį.