Kas bijo didelio baisaus PASAULIO..?

Ir vėl mano pasakojimas susijęs su kelione. Šįkart transporto priemonė – troleibusas. Net nežinau, kaip vertinti tokį jau antrąkart atsikartojantį įkvėpimo šaltinį – ar kaip mano ribotą kūrybinę galią, ar kaip kūrybiškai vertingą visuomenio transporto aurą. Lai lieka šis klausimas neatsakytas. Na o aš literatūriškai tipensiu prie savo pasakojimo pradžios.

Taigi. Istorija tikra. Nei trupučio neišgalvota. Bet gana tuščiažodžiauti. Visa tai, kam skyriau tokią ilgą įžangą, įvykopenktadienį. Palikusi darbų naštą už užrakintų biuro durų, kaip viesulas praūžiau parduotuvės lentynas. Skanumynai ir kiti būtini dalykai saugiai nuggulė pirkinių krepšyje, kad artėjančiam savaitgaliui nieko nepristigtų. Buvau taip pasiilgusi neįpareigojančio, komfortiško ir malonaus poilsio! Namie, su krūva filmų ir be jokio skubėjimo. Net širdis salo apie tai galvojant.

Troleibusas pasirodė laiku. Gaila – pilnas kaip pagal užsakymą. Su visais pirkiniais įsibraškinau tarp kitų skubančiųjų. Gal ir neblogai – kai iš visų pusių apspaudžia kiti keliautojai, daug lengviau staigesniame posūkyje išsilaikyti ant kojų. Rodės, jau nieko daugiau ir nenutiks. Na, nebent nespėsiu prasibrauti iki durų savoj stotelėje.

Ir vis dėlto – klydau. Tiesiai prieš mane atsistojo čigonė moteris su kokių 8 metų vaiku. Nejučia prisitraukiau rankinę arčiau savęs, o mintyse keikiau nelemtus stereotipus. Juk pirmą kartą šią moterį mačiau. O norėjosi trauktis kuo toliau. Pamaniau, kad būtų baisiai nesmagu, jei ir mane pamatę žmonės taip jaustųsi. Buvo tikrai nesmagu, kad

d taip reagavau. Tačiau neapleido mintis, kad reikia ją stebėti.

Keistumai prasidėjo, kai net pratuštėjus troleibusui, ši moteriškaitė stovėjo spauste prisispaudusi prie vienos močiutytės. “Na, – pamaniau, – gal ten patogiau laikytis ..” Bet, kai senutei išlipus, moteris staiga perėjo į kitą durų pusę, nors ten, kur stovėjo ansčiau, dabar tikrai padaugėjo erdvės, nusprendžiau nenuleisti akių. Keista – nors vietos troleibuse su kiekviena stotele daugėjo, moteris stengėsi stovėti kuo arčiau kitų keleivių. Stereotipai stereotipais, bet toks elgesys jau tikrai pasirodė įtartinas. Tad nenuleidau žvilgsnio. Šįkart ji buvo užėmusi jau aprašytą poziciją šalia jaunos merginos. Čigonė per vieną ranką buvo persimetusi švarką (o tai ganėtinai keista, turint galvoje, kad visi jau vaikšto su žieminėmis striukėmis). Staiga pamačiau, kaip ta ranka iš po švarko keista juda merginos link. Lėtai lėttai – lyg gyvatė prie grobio.

Prisiekiu – dar niekada nesijaučiau taip kvailai ir bjauriai. Viena vertus – negalėjau šaukti: “Atsargiai – vagia!”. Juk nebuvau tuo tikra. Dažnai pasitaiko, kad matome tai, ką norime matyti. Kita vertus – būčiau davusi ranką nukirsti, kad ta moteris tikrai su nedorais kėslais taip glaudėsi prie visų keleivių. O aš – žiūriu, matau, o pasakyt – negaliu. Radau krūvą argumentų, kodėl to NEDARYTI: mergina per toli, rėkti negražu, nes nesu tikra, jau mano stotelė... O išlipusi jaučiausi tikra niekšė. Net didesnė už tą kišenių pur

rtytoją. Nes turėjau drąsos stebėti, bet taip ir nesugebėjau sustabdyti. Būtų pakakę vieno žingsnio artyn jos – būčiau išgąsdinusi. Bet sėdėjau it prikalta prie sėdynės. Ir tylėjau. Ir labiausiai už viską norėjau, kad būčiau nieko nemačiusi.

Žinojimas žudo viltį..” – skaičiau kažkada romane. Ne tik tai. Kartais žinojimas tau dar kartą parodo, kad labiau nei drąsus esi bailys. Kad labiau nei ryžtingas, esi apkiautėllis. Kad mieliau užsidengi akis, nei praveri burną.

4 thoughts on “Kas bijo didelio baisaus PASAULIO..?”

  1. Kazkada skaiciau pasakojima, kaip apie 1980 Niujorke buvo nuzudyta viena jauna mergina, nors ja, persekiojama uzpuoliko, mate bei jos pagalbos sauksma girdejo bent 50 (kaip veliau paaiskejo) aplinkiniu namu gyventoju. Tiesiog niekas nenorejo kistis ir mane, jog policijai paskambins kas nors kitas. Kartais, truputi perlipdami per save, galetumeme isvengti daug nelaimiu…

    Reply
  2. kai buvau 16m. kad tureciau pinigu, ejau dirbti viesuosius darbus.as ir drauge buvome dvi suaugusiu vyru kompanijoje. vienas is ju pradejo kabinetis prie drauges. as stovejau ir ziurejau. buvo baisu,ta baime taip sukauste mane, kad net nepajudejau is vietos. negalejau pratart ne zodzio.gerai kad pamate virsininkas , baigesi viskas laimigai. tik kita diena ji daugia nebeatejo i darba.

    Reply
  3. Būtent. Kai girdime, kaip kažkas nutiko, o kažkas matė ir nepranešė, nesušuko, atrodo: kaip jie taip galėjo, aš pati niekaip nepasielgčiau. Bet kai po to akis į akį susiduri… Visgi žmonės mes – sunkiai suprantamos būtybės. Redagavo darnipora 2007-12-03 16:25

    Reply
  4. TIKRAI PASIELGEI BAILIAI.ZIUREJAI,BET GEDA BUVO PASAKYT,AR TIESIOG SUSUKT TROLEIBUSE.JUK AISKU,KAD JINAI TEN NE KAZKOKIUS TEIGIAMUS DALYKUS DARE,O TAI YRA VAGIU STEREOTIPAS PERSIMESTI KAZKA ANT RANKOS ,KAD PASLEPTI KA PAVAGEI.AS APLAMAI GALVOJU,KODEL LIETUVIAI MES ESAME TOKIE BAILUS IR BIJOME ISSISKIRTI IS MINIOS ???JEI BUTUM BUVUSI NETEISI -GALEJAI JUK TIK PAJUOKAUTI IR PASAKYTI,KADTAU DEL VAGIMO VAIDENASI AR KAZKA PANASIAI.

    Reply

Leave a Comment