Lyčių skirtumai, regis, neišsemiama tema: mes skirtingai atrodome, skirtingai elgiamės, skirtingai… tikimės. Ir šiandieną susimąsčiau, kad komplimetų srityje lygybės vėlgi ne tiek daug. Kiek suderinami vaikinai ir komplimentai? Gal tik tiek, kiek jie privalo juos sakyti mums, dailiosios lyties atstovėms?
Populiarūs moteriški žurnalai plyšaute plyšauja: “girkite jį, jeigu norite pačios mėgautis dėmesiu!”. Girti jo išvaizdą, juoktis iš jo pokštų, gerai atsiliepti apie jo automobilį, dievinti jo gaminamą maistą ir, šiukštu, nekritikuoti seksualinių sugebėjimų… Regis tai – kelias į sėkmingus santykius. Tereikia šiek tiek išmonės ir sugebėjimo ne tik tikėtis, gauti, imti, bet ir duoti.
“Vyrai – kaip vaikai”, – vėlgi rašo tie patys žurnalai. – “Tik leiskite jiems tikėti, kad jie geriausi, ir galėsite doroti tarsi šiltą vilną”. Tai tikrai vilioja. Geras žodis mainais į ištikimybę ir dėmesį – vertas dėmesio sandėris.
Tačiau lygiagrečiai žurnalinių mokymų stovi gyvenimiški VAIKINŲ duoti patarimai: “neleisk vyrui patikėti, kad jis – geresnis už tave. Gailėsies.” Aišku – kodėl gi vaikinas, kuris tavo pačios žodžiais kalbant, yra nuostabus, puikus TOBULAS, turėtų leisti laiką su mažiau nuostabia, mažiau nepakartojama…?
Gal vyrai ir vaikinai tiesiog pernelyg užsiliūliuoja nuo girdimų komplimentų? Gal jie, sulaukdami komplimentų rečiau, tiesiog nemoka natūraliai jų priimti? Todėl ir reaguoja gerokai ūmiau: arba nenori girdėti, arba nori girdėti vi daugiau ir stipresnių. Kraštutinumai…
Ne kartą esu net iš savo “nuosavo” vaikino girdėjusi: “Nesakyk man taip, priprasiu…”. Ir tai, priešingai nei moteriškuoju atveju, skamba nė kiek ne koketiškai. Šie žodžiai, tariami vaikino lūpomis, paprastai būna pilni natūralumo ir nuoširdumo. Atrodytų, kad vyrai komplimetų labiau bijo, nei nori. Bet galbūt, toks tik moteriškas supratimas? Gal viskas daug paprasčiau..?
Pasakykite vyrai: reikia Jums komplimentų, ar ne? Kada norite būti giriami, o kada geriau nutylėti..? Kaip Jus girti, Jūsų neprarandant?
Comments are closed.