Kai pažadai, duoti sau, užsimiršta…

… būna labai liūdna ir pikta kartu.

Štai vieną rytą pabudau ir galvoju – jau baigiasi liepa, o knygų daugiau nei įprastai neperskaičiau, daugiau daržovių valgyti nepradėjau, vis dar neišmokau normaliai atsikelt, nesupykus ant viso pasaulio, o vakarais gi niekaip negaliu nueiti gulti anksčiau, nes atrodo, kad kažką praleisiu. Ir jau nebekalbu apie tai, kaip planavau daug keliauti…

Bet vis kas nors sutrukdo – tai trūksta pinigų, tai laiko, tai kompanijos, tai <šis bene svarbiausias> – užsispyrimo. Ir neatliktų darbų sąrašas plečiasi.

Sako, labai svarbu darbus, kuriuos nori atlikti, susirašyti. Atlikus – išbrauti, ir stebėti, kaip braukdama po vieną įrašą vis pildai savo pažadus. Darau ir aš taip! Bet… Turiu kokias 5 užrašų knygutes su skirtingais sąrašais, tad pasimetu, ką ir braukti.

Galėčiau taip graužtis be galo, nes kas jau kas, o kai netesėti pažadai sau, turi nelemtą savybę neduoti ramybės. Bet tuomet pagalvoju – matyt, toks laikas, kai nenoriu klausyti pati savęs. Tada persvarstau visus savo NORUS ir suprantu, kad dalis jų nėra tokie jau svarbūs: taip, neskaitau knygų, bet “skaitau” žmones, daugiau daržovių valgyt nepradėjau, bet ir taip jų valgau nemažai, neišmokau normaliai atsikelt, bet žinau, kaip atsikėlus pačiai save pralinksminti, kad diena būtų gera, o vakarai… Dabar vasara! Vakarai ilgi ir gražūs. Kam juos iš savęs atimti..?

Comments are closed.