Ligos suvalgo mūsų laiką

Visus mūsų planus koreguoja aplinkybės, tada viską lemia mūsų tolimesni norai, planai, pastangos ir naujos aplinkybės. Norom nenorom praėjusią savaitę teko praleisti lovoje – sirgau. Kai žmogus serga, tada yra laiko išsimiegoti ir daug ką apmąstyti, tokį pliusą galima įžvelgti. Daugiau nieko.

Labai nemėgstu ligų, nes tada tenka patausoti savo sveikatą ir atsisakyti daugelio apsilankymų pas draugus, suplanuotų susitikimų, renginių, pramogų, atrakcijų. Taip pat vėlesniam laikui atsideda ir kaupiasi negailestingais gąsdinančiais kiekiais darbai.

Dar vienas graudus momentas – tu jautiesi sustojęs ir tolstantis nuo visko, kas yra tavo. Problemos išsisprendžia savaime, netgi pamatome, kad ir be mūsų žemė sukasi…O juk taip norisi būti svarbiu ir reikšmingu.

Atsimenu vieną įžvalgą iš gerontologijos paskaitų – vyresni žmonės tariasi sergą žymiai daugiau, nei iš tikrųjų yra. Taip yra todėl, kad jie nori daugiau dėmesio, nori veiksmo, nori būti reikšmingi ir turėti reikalų, kuriuos reikia sutvarkyti. Tarkim nueiti į polikliniką ar bažnyčią.

Manau, tai liguistas bandymas sirgti, kuris deja nepasiekia norimų rezultatų. Dažniausiai tai daroma pasąmoningai ir daugelis ginčysis ar net neigs šį faktą, bet įtariu, kad neverta švaistyti energijos bandant paneigti šią tiesą. Taip elgiasi net jaunesnio amžiaus žmonės, kurie nesugalvoja kito geresnio būdo sulaukti dėmesio.

Visada žavėjausi tais senukais, kurie atranda savyje stiprybės – šoka, dainuoja, rašo knygas ir visaip kitaip aktyviai užsiima įvairia veikla. Jie turi apie ką pakalbėti ir su kuo pabendrauti. Jie nedvelkia pensija. Jie nenurašo savęs ir nesiskundžia. jie neturi kada sirgti. Jie gyvena.

Kai aš sergu, mėgstu rūpestį ir lepinimą. Mėgstu, kai atneša arbatą į lovą ar atleidžia nuo kažkokių pareigų. Bet labai greitai suprantu, kad pasiilgau to, kas mane vargindavo. Pasiilgstu darbų ir problemų, kurias reikia spręsti.

Matai, kaip kiti aplinkui tave kažką veikia, kažkur eina, kažką daro. Norisi, kad jie su tavimi pabūtų, bet jie sakosi, kad neturi laiko. O kai sergi juk visada atsiranda laiko bet kam. Kad ir knygai perskaityti. Deja dažniausiai neatsiranda noro tai daryti. (Knygas galima skaityti tada, kai gerai jautiesi. Bent jau man taip būna.)

Blogiausia liga yra tada, kai ne tik negali skaityti knygų ar žiūrėti filmų, kai nieko nesinori. Tada tik miegi, prakaituoji, kosėji, sloguoji ir meldiesi, kad greičiau tai baigtųsi.

Taigi jokio pozityvumo tose ligose nėra. Todėl linkiu Jums atsilaikyti nuo siaučiančių virusų atakų, kurios nemačia vis paguldo lovon vieną ar kitą mano draugą, pažįstamą, kolegą. Gerkite vitaminus, šiltai renkitės, neperšlapkite kojų, sveikiau maitinkitės ir pasaugokite save.

Kai esate sveiki ir gyvybingi, galite žymiai naudingiau realizuoti savo laiką, kuris vis tirpsta tirpsta… Ir tampa vis brangesnis, beveik neįkainojamas!

Vėl palieku Jums gražią dainą, kuri šiandien sukasi galvoje. Skirkite sau dieną, o gal ir visą gyvenimą…

Savaitė jau įpusėjo, ką nuveikėte per tą laiką?

Kris