Pabaigoms


Turbūt pastebėjot. Jau keletą savaičių gyvenu pabaigos nuotaikomis. Neišvengiamai kažką atgaivinu, kad galėčiau užbaigti iš naujo. Ir dar kartą. Ir dar. Bandau pradėti, bet jausmas, kad viskas tik neišvengiamas ėjimas prie dar vieno galo.

Varčiau savo senus dienoraščius. Leidau sau pagyventi praeities šešėliais. Pasidalinsiu su jumis. Iš praeito rudens, kai eilinį kartą skyrėmės.

Įspėjimas vienai jautriai mergaitei: atleisk, aš ir toliau rašysiu sunkiai.

2007-10-05

Miega liūdesiu tas sodas šįvakar – jaučiu. Miega jame mano daiktai. Keista, manęs ten nebebus, o viskas taip, kaip palikau. Megztinis antt kėdės atlošo, dantų šepetėlis [oranžinis, jo žalias]–>

Keistas daiktas ilgesys. Keistas jausmas – pabaiga.

Nepakeliama vėl ir vėl klausytis to paties garso už sienos. Labiausiai šiandien norėčiau ir aš turėti savo sodą su nameliu. Jame gyvenčiau vasarą. Virš jo pakabinčiau troleibuso ūsus. Ar gali kas nors išjungti ta triukšmą už sienos? Ir pagarsinti pilnatį? Nes banga vėl ateina.

2007-10-09

Tos smulkmenos išlenda visur. Ėjau į parduotuvę pirkti šokolado ir kažko stipresnio. Išsitraukiau pirmą pasitaikiusį maišelį iš spintos. O ant jo tavo parduotuvės logotipas. Ir taiip grįžta stiprus ilgesys. Bandau įsivaizduot, kaip dabar atrodo tavo gatvė. Kaip gelsta obelys sode ir baigia kristi paskutiniai obuoliai. Kaip ir tave gal kankina sunkus miegas. Grįžta iš praeities gražiausi prisiminimai. Apie kibirus gėlių, žaidimą šachmatais ant vejos ir nak

ktis tavo glėbyje. Negaliu patikėti, kad nesimatėm tik aštuonias dienas. Atrodo praėjo amžinybė nuo išsiskyrimo. Šita savaitė nepersūdant buvo sunkiausia mano gyvenime.

Beprotiškas laikas, kai vidury miesto vėlyvą rudenį virš galvos praskrenda žąsų pulkas. Kai kalė iš praeities, pasirodo besanti miela mergaitė. Kai vėlų pirmadienio vakarą [šiandien] draugas pakviečia išgerti. Kai praėjus šešioms dienoms po išsiskyrimo sutinku kitą vaikiną. Sukasi kaip karuselė šitas pasaulis. Aš einu į priekį. Kaip tam portrete ant mano kambario sienos. Liūdnai, bet einu.

Miega rudeniu kažkur paliktas slogaus rojaus sodas. Ar per kelias dienas galėjo daug pasikeisti? Ar krenta lapai? Ar darbininkai baigė tiesti šaligatvį? Ar atšalus usūrinių šuniukų kailis tapo dar daugiau kaip šilkas? Klausimai. Ar katinui kas nors nupirks pagerinto ėdalo su lašiša? Ar surinks nukkritusius obuolius?

Dar vienai pabaigai pasiskolinta mintis apie pabaigas: „We are so over that we need another word for over.“

6 thoughts on “Pabaigoms”

  1. Visaip visiems buna. Regis tai aisku iki skausmo, BET.. Kartais pasimirsta, kad nesu viena pasaulyje ir kad jei liudna – tai gal ne man vienai?.. Gal todel taip daznai uzklystu cia.. Paskaityti ir prisiminti, kad ne viena pasauly gyvenu.

    Reply
  2. Kartais man liudna, kad esu moteris. Taip suniskai liudna! Kad ir sis dienorastis – skaitau, ir matau jame save ir savo pabaiga. O tada pameginu pagalvoti apie JI. Ne, jis tikrai pabaiga isgyveno kitaip. Nuejo i bara, susimirksejo su dailia blondine… Kita diena tiesiog gyveno toliau. Kodel jie taip gali, o mes – ne? Kodel mums net tualetinio poprieriaus spalva juos priena, o jie gali imti ir gyventi toliau..? Kodel taip yra?

    Reply
  3. Neteisinga taip sakyti, kad mes, vyrai, nemokam kenteti ir tobulai mokam pamirsti. Taip tikrai nera. Tiesiog labai lengva pagal viena netikusi pavyzdi apibendrinti. O kodel neprisimentat kad ir to klasioko is mokyklos, kuris buvo JUS isimylejes, bet storesnis ir akiniuotas, todel nepatrauklus..? Manot jis lengvai susitaike, kai ji atstumete?
    Vyrai irgi moka jausti. Jei nejaucia – vadinasi, tiesiog ne Jums jis skirtas.

    Reply
  4. Na, mes lietuviai juk tokie – visada norime rasti priezasti – kodel kazkas nutiko? TODEL, kad JIS buvo sioks toks ir anoks… gal taip ir lengviau. Bet kartais butu tikrai ne pro sali viska paleisti ir daugiau nebegalvoti. Taip, tikrai gera tai moketi..

    Reply
  5. Kiek gyvenime susitikimu, o kiek issiskyrimu… Vieni ju nepalieka sirdy jokio kartelio, kiti ilgai nepaleidzia musu… Skauda, kai nutruksta rysys su mylimu zmogumi… Bet nezmoniskai sunku, kai tenka palikti… Kai zinai, kad tas, kuris tikejosi, bus nuviltas… Kad sudus jo svajones… Bet ar jis bus laimingesnis, jei busi salia tik is gailescio?

    Reply

Leave a Comment