Kas yra perfekcionizmas? Apjungiant įvairiuose šaltiniuose pateiktus apibrėžimus, galima būtų paaiškinti taip: tai yra tobulybės ieškojimas ir siekimas tiek savyje, tiek kituose. Pasvarstykime, ar aukšti reikalavimai sau ir kitiems iš tikrųjų padeda susikurti laimingą pilnavertį gyvenimą…
Kaip atrodo perfekcionisto kasdienybė? Kas sukasi jo galvoje?
“Negaliu pradėti naujo projekto, kol neturėsiu tobulo plano, kaip jį įvykdyti. Nieko nespėju, nes turiu nugludinti kiekvieną smulkmeną. Arba spėju, bet tampu beviltišku darboholiku. Bijau kritikos, bijau padaryti klaidą. Nesugebu gyvenime rasti vidurio – esu priverstas gyventi “viskas arba nieko” principu. Dažnai pradedu griežtai kontroliuoti, ką valgau, alinu save dideliu fiziniu krūviu, nes esu negražus ir man gėda būti apsileidusiu tešlium.”
O kaip perfekcionistui sekasi santykiuose su kita lytimi?
“Keliu didelius, nerealistiškus reikalavimus savo partneriui. Paprastai tai baigiasi mūsų abiejų nusivylimu… Tuomet galiu pasinerti į darbą ar kitą veiklą bei apskritai atsiriboti nuo socialinio gyvenimo arba šeimos – geriau jokių santykių negu pusėtini… Ir apskritai, aš esu netikęs ir nenusipelniau, kad mane pamiltų iš tiesų geras žmogus.”
Nepanašu į darnų suaugusio žmogaus gyvenimą, ar ne? Bet tokių aplink ne taip jau mažai: karjeros bet kokiu būdu siekiantis vyras, išsekusi anoreksikė, vieniša susigūžus pirmūnė studentė…
Kodėl tokiais tampama? Dėl besąlygiškos meilės trūkumo. Galbūt kažkada seniai seniai mama pasakė, kad reikia būti geru (-a) berniuku (mergaite), kad mamytė jaustųsi laiminga. Taip ir lieka geri, tiksliau tobuli, visam gyvenimui, kad tik mamytė mylėtų ir nepaliktų.
Jei atpažinote dalelę savęs, linkiu išmokti sau leisti pabūti tiesiog eiliniais žmonėmis su trūkumais 😉 Šįvakar leiskit sau sugraužti šokoladą išsidrėbus prieš televizorių. Tik be kaltės ir sąžinės priekaištų 😉
Comments are closed.