Apie perfekcionizmą

Kas yra perfekcionizmas? Apjungiant įvairiuose šaltiniuose pateiktus apibrėžimus, galima būtų paaiškinti taip: tai yra tobulybės ieškojimas ir siekimas tiek savyje, tiek kituose. Pasvarstykime, ar aukšti reikalavimai sau ir kitiems iš tikrųjų padeda susikurti laimingą pilnavertį gyvenimą.

Kaip atrodo perfekcionisto kasdienybė? Kas sukasi jo galvoje? 

“Negaliu pradėti naujo projekto, kol neturėsiu tobulo plano, kaip jį įvykdyti. Nieko nespėju, nes turiu nugludinti kiekvieną smulkmeną. Arba spėju, bet tampu beviltišku darboholiku. Bijau kritikos, bijau padaryti klaidą. Nesugebu gyvenime rasti vidurio – esu priverstas gyventi “viskas arba nieko” principu. Dažžnai pradedu griežtai kontroliuoti, ką valgau, alinu save dideliu fiziniu krūviu, nes esu negražus ir man gėda būti apsileidusiu tešlium.”

O kaip perfekcionistui sekasi santykiuose su kita lytimi?

“Keliu didelius, nerealistiškus reikalavimus savo partneriui. Paprastai tai baigiasi mūsų abiejų nusivylimu. Tuomet galiu pasinerti į darbą ar kitą veiklą bei apskritai atsiriboti nuo socialinio gyvenimo arba šeimos – geriau jokių santykių negu pusėtini. Ir apskritai, aš esu netikęs ir nenusipelniau, kad mane pamiltų iš tiesų geras žmogus.”

Nepanašu į darnų suaugusio žmogaus gyvenimą, ar ne? Bet tokių aplink ne taiip jau mažai: karjeros bet kokiu būdu siekiantis vyras, išsekusi anoreksikė, vieniša susigūžus pirmūnė studentė.

Kodėl tokiais tampama? Dėl besąlygiškos meilės trūkumo. Galbūt kažkada seniai seniai mama pasakė, kad reikia būti geru (-a) berniuku (mergaite), kad mamytė jaustųsi laiminga. Taip ir lie

eka geri, tiksliau tobuli, visam gyvenimui, kad tik mamytė mylėtų ir nepaliktų.

Jei atpažinote dalelę savęs, linkiu išmokti sau leisti pabūti tiesiog eiliniais žmonėmis su trūkumais 😉 Šįvakar leiskit sau sugraužti šokoladą išsidrėbus prieš televizorių. Tik be kaltės ir sąžinės priekaištų 😉

13 thoughts on “Apie perfekcionizmą”

  1. Labai teisingai! Reikia galu gale imti ir pamilti save. Deja, ne visada tai lengva. Bet as pasiryzau bandyti 🙂 jau kokias pora savaiciu bandau ir kol kas esu visai patenkinta. Rekonaduoju visiems!

    Reply
  2. Ką tik baigiau skaityti vieną knygą. Knygą apie verslą, bet gale gera mintis ir šiaip pamąstymui: “Jauni įsimylėjėliai siekia tobulumo ir vientisumo. Seni įsimylėjėliai drauge siuva audeklo skiautes ir atranda grožį jų gausoje ir įvairovėje”. Per netobulumo daleles ir pamokas iš tiesų ir atrandamas gyvenimas…

    Reply
  3. Odeta, būtų labai įdomu išgirsti, kaip tie bandymai atrodo 😉 Aš pati irgi šiek tiek perfekcionistė. Supratusi, kad pasaulis netaps tokiu idealiu, kokį jį noriu matyti, stengiuosi priimti jame viską (taip pat ir save) tokius kokie yra.

    Reply
  4. Dovile, graži mintis. Ir teisinga. Pirmieji pasimatymai, draugystės pradžia dažnai atrodo idealūs. Tas jauduliukas ir pirmieji bučiniai…
    Bet po to vis tiek tenka išmokti priimti ir nuobodžias dienas, ir kasdienybę, ir vienas kito trūkumus. Tai ir yra meilė – būti su žmogumi, net ir pažįstant jo nefasadinę pusę.

    Reply
  5. Keisti yra žmonės. Gerai, jei sugeba suderinti savo perfekcionistinę ir tingiąją puses, bet daugelis neranda pusiausvyros ir užsilieka tobulumo siekime arba gyvenime “bele kaip”.

    Reply
  6. Nuo vaikystės meilės nejutau, nei dėmesio, tik griežtą reikalavimą dirbt daug ir gerai. Taip dariau, to reikalavau ir iš kitų. Išvada: dabar viską turiu (materialiam plane, bet esu labai viena ir vieniša. Supratau savo klaidas, mokausi keistis, bet dažniausiai puolu į nevilties ir depresijos liūną – juk visas gyvenimas praėjo pro šalį, jo nesugražinsiu. Taip ir blaškausi – depresija arba darbas iki nukritimo.

    Reply
  7. Taigi paskaičiau ir supratau, kad tai skirta man dabar, nes pati gadinu santykius su aplinkiniais siekdama tobulumo ir reikalaudama iš kitų prarandu

    Reply

Leave a Comment