Šiandien slampinėjau po parduotuves… Žodis slampinėjau čia nelabai tinka, veikiau laksčiau kaip vėjas… Įtartinai šalto pavasario proga leidau sau mažytę akciją-atrakciją, kurią pati vadinu „grūsk į spintą, kol telpa“…
Viskas būtų pasibaigę be didelių nuostolių, jei ne kukli (tai nereiškia, kad mažai medžiagos) juoda suknutė vienos parduotuvės tamsiausiame kampe… Čia ir prasidėjo mano derybos su savimi… Stoviu parduotuvėje, vartau rankose suknelę, staiga ant dešiniojo peties atsitupia mažas angeliukas ir sako:„ Nepirk, juk ji per puošni eiti į darbą, tad vilkėsi vos pora kartų…“ Tuo metu neaišku iš kur atsiradęs velniukas į ausį kužda:„ Žinoma, kad į darbą su ja neisi, bet juk ji skirta romantiškam pasimatymui ar vakarui teatre, tad nebūk kvaiša ir įsigyk ką nors padoriai prabangaus.“ Aš stoviu pasimetusi… Balsas nuo dešiniojo peties sako: „Pažadėjai sau stopiai laikytis taupymo programos, tad susidorok su šiuo išbandymu ir nepirk“, o nuo kairiojo peties pasigirsta prieštaravimas: „Nekvailiok, kaina juk stebėtinai maža, o paskui galėsi vykdyti taupymo programą du šimtus metų, bet tokios suknutės nerasi…“
Mano sąžinės dialogą nutraukė draugės skambutis, kad jau vėluoju į susitikimą, tačiau eidama visą kelią galvojau, kaip atskirti moterims būdingą „shopingo“ sindromą (kartais labai pavojingas negalavimas) nuo racionalaus mąstymo įkyrokų patarimų …
Suknelė liko kaboti parduotuvėje, o aš sau paskyriau bandomąjį laikotarpį iki savaitės galo: jei entuziazmas neišblės, teks ko nors imtis (manau numanot apie ką aš kalbu).
Dar vienas mažytis pastebėjimas apie šią dieną. Galėčiau save pagirti už tai, kad susilaikiau nuo impulsyvaus sprendimo, bet girti nesinori, nes gal praleidau progą ir po savaitės jos jau neberasiu…
Čia man labai praverstų Jūsų patarimas…
Comments are closed.