Jau esame diskutavę apie atostogų romanus bei aptarę, kad iš tiesų tai – gana saldi patirtis. Ir visgi ji turi vieną pavojų. Kaip ir visi su meile ir flirtu susiję dalykai. Ir to pavojaus vardas labai gražus – įsimylėti.
Atrodytų, kas čia gali būti pavojingo..? Bet jeigu atostogų romanas ištinka ne Palangoje, o vos vos tokiau, gal net kitam žemyne? Ir grįžus atgal į savo šalį iš pradžių švyti veidas ir visas kūnas spinduliuoja gerą energiją, tačiau praėjus kelioms dienoms ir supratus, kad JO, to, kuris galėtų būti vadinamas tobulu, galbūt daugiau niekada nepamatysi, pasidaro šiek tiek tuščia.
Ir tuomet lietuviškas ruduo atrodo dukart niūresnis, žmonių veidai triskart mažiau besišypsantys, o vyrai… Jie niekada nebus tokie kaip TAS!
Ir štai tada klausimas apie atostogų romaną tarsi įgyja naują gyvenimą ir vertę. Kyla noras dar kartą paklausti: “Ar verta pasileisti į atostogų romaną?”. Ar verta tam pasiduoti net žinant, kad galbūt vėliau labai stipriai skaudės širdį, kad kankins abejonės “o ar jis apie mane irgi galvoja”…?
Ir čia aš turiu vienintelį atsakymą – jeigu jau kyla klausimas “Ar verta”, tuomet atsakymas beveik visais atvejais yra TAIP. Nes geriau pabandyti ir pasimokyti ateičiai, nei vėliau visą gyvenimą spėlioti, kas būtų buvę ir kaip susiklostę. Be abejonės – geriau jau nepersistengti ir nepaversti atostogų romanų kiekvienos išvykos rutina. Tačiau jeigu yra šypsena, kuri iškart įstringa, argi neverta jos pabučiuoti..?
Comments are closed.