Kviečiu diskusijai

458 1

„Mano mielas Dienorašti.“ Prisimenu, kai buvau maža, būdavo didžiausia egzotika vakare palinkti prie stalo ir rašyti tokius žodžius į lipdukais „Niekam nelįsti!“, „Skaityti kitiems – draudžiama!“ ir „Nekišti nagučių!” padabintą sąsiuvinį. O stalo lempos šviesą prislopindavau skarele (taip buvau mačiusi filme) – kad kambario atmosfera taptų jaukesnė ir labiau atitiktų dienoraščio rašymo nuotaiką.

Štai taip būdavo vaikystėje. O šiandien, kai esu rimtas dirbantis žmogutis, taip gera viską prisiminti! Ir keista, kad istorija kartojasi.. Nes vėl rašau dienoraštį. Tik šįkart – ne slaptą. Ir nesikreipiu į jį, tarrsi į žmogutį, „Mielas Dienorašti“. Tiesiog rašau savo mintis. Dalinuosi. Ir dienoraštis tada tampa ne mano vienos. Nes šiandieną rašau aš, ryt – gal savo aukso mintis čia lies kolega, sėdintis priešais. Tai ir dienoraštis tarsi bendras kūrinys – visų mūsų Darniaporiečių (ei, kolegos, manau netyčiomis sukūriau mums naują vardą), tų, kurie skaitys, ir tų, kurie kritikuos, laidys savo sąmojo strėles, ar glostys pritariančiomis nuomonėmis.

Bet aš juk ne apie tai šiandieną norėjau postringauti. Tą vaikų išminties temą, kuria ir pradėjau savo rašliavą, paminėjau ne veltui. Vakar vakarą praleidau naujos lietuviškos knygos pristatyme. Prisipažinsiu – nesu didelė mūsų krašto literatūros mėgėja. Bet draugai pakvietė, o atsisakyti būtų buvę labai jau nepatogu. Ir dabar galvoju, kad tai buvo geriausia, ką galėjau sau padovanoti tam vakarui. Žinau – s

skamba abstraktokai, bet jau greit greit pasieksiu esmę

Tai šit – vakaras buvo skirtas lietuvių rašytojai Vandai Juknaitei ir jos naujai knygai. Knygai apie vaikus. Tokius, kurie savo sąmoju, protu, įžvalga, prisiekiu pralenkia didžiąją dalį suaugusiųjų! „Na ir kas čia tokio?“- sakysite, “rašytojai tam ir yra, kad sukurtų kvapą gniaužiančius personažus.“ Tačiau tai ir yra šios knygos unikalumas – ji apie realius vaikus. Autorė pati su jais kalbėjosi. Apie gyvenimą, mirtį, laimę, meilę. Lyg ir nieko naujo. Tos pačios temos. Iki skausmo žinomos. Tik vaikai – sukaupę tokios patirties, kokios dauguma iš mūsų net ne. . .

Join the Conversation

1 comment

  1.    Reply

    Žavu skaityti jūsų žodžius ir įsivaizduoti tą akimirkų džiaugsmą vaikų akyse. Mes taip dažnai skundžiamės (dėl blogo oro, dėl sijoną aptaškiusio vairuotojo, dėl infliacijos, dėl to, kad draugas vėl pamiršo išplauti indus, o pakeliui į darbą strigome eiliniame kaštyje), kad per nemalonias smulkmenas pamirštame, kad laimė tai nėra tobulas gyvenimas, tobula išvaizda ar tobulas darbas. Laimė yra akimirkos. Kai randame laiko sustoti ir nusišypsoti pasauliui. Kai randame laiko atsisėsti ant palangės ir išgerti rytinį puodelį arbatos svajodami apie kelionę aplink pasaulį. Kai vėluodami į darbą galvotrūkčiais užlekiame į parduotuvę, kad prigriebtume šokolado garbintojai draugei iki šiol neragautą to gardumyno rūšį. Kai pasigriebiam termosą karšto vyno ir lekiam į parką padūkti su gelstančiais lapais. Kai tiesiog mylime gyvenima, nes jis yra.. toks, koks yra.. su savo mažais stebuklais ir subtilybėmis 😉

×
×