Ar pastebėjote, kaip dabar madinga užsikabinti ant kokio nors serialo žiūrėjimo? Remdami piratavimą, siunčiamės sezoną po sezono ir vakarais arba tam tikromis išskirtinėmis progomis (o jos kiekvienam skirtingos) susėdame žiūrėti, kaip klostosi serialo herojų likimai.
Šis apsėdimas neaplenkė ir manęs. Jau peržiūrėjau visas “Nusivylusias namų šeimininkes” ir įpusėjau legendinius “Draugus”. Turbūt nieko daugiau gyvenime taip kruopščiai nedarau, kaip štai žiūriu serialus. Valgau seriją po serijos – šiukštu, nepraleisti ko nors smagaus iš ketveriukės gyvenimo.
Ir štai vienas trumpas epizodas man itin užstrigo. Viena iš serialo (čia jau apie “Draugus”) veikėjų atsitiktinai susitinka su savo buvusiu vaikinu, jiedu porą kartų praleidžia romantišką vakarą… Ir tačia tarsi juokais, tarsi rimtai susitaria, kad nuo šiol jie galėtų būti draugais, kurie kartais pasimyli.
Ir štai vėl turime situaciją, apie kurią jau buvome rašę čia. Nors ir filminė, serialinė, galbūt perspausta ir pagražinta, visgi mintis paprasta – sunku ar lengva išsiskyrus nusibrėžti bendravimo ribas.
Tikrai nepulsiu analizuoti moralu ar ne turėti žmogų seksui – manau, tai kiekvieno asmeninis apsisprendimas. Juolab, kai kalbame apie laisvus, kitų santykių nesuvaržytus žmones. Šioje situacijoje man įdomesnis kitas aspektas – iliuzijų kūrimo. Taip, labai paprastai ir netgi iki skausmo racionaliai skamba: “Jeigu seniau mums patiko mylėtis, tai kam tai daryti su kitais, jeigu galime daryti kartu”. Regis net logiška, kad taip elgtis būtų patogu.
Taip, būtent žodis PATOGU čia geriausiai tinka. Tik ar visuomet tai, kas patogu, yra geriausia? Bet kokiu atveju, seksas yra stipru. O mylintis su žmogumi, su kuriuo neseniai vadinaisi pora, kažin ar lengva išlaikyti distanciją “tai tik seksas”. Mylintis kažkaip savaime žmogui atsiranda daugiau švelnumo, jausmo, aistros. Tyrimai rodo, kad net mylėdamiesi su prostitutėmis vyrai gali joms prisipažinti, kad pamilo. Tačiau tai tik situacinis jausmas, kuris po sekso nusiplauna duše su prakaitu.
Bet kai saldžius žodžius į ausį kužda buvęs mylimasis, kuriam dar kažką jauti, pasimesti ir susipainioti išvis sudėtinga. Ir pradeda gimti abejonės – gal visgi veltui skirtasi, gal dar verta mėginti, mums taip gera kartu.
Bet bėda ta, kad daug dažniau tokie jausmai užplūsta tik vieną iš dviejų. O tai – tiesiausias kelias į dar vieną nuoskaudą.
Tad aš manau taip – galima savo buvusį vaikiną vadinti “draugu, su kuriuo mes kartais mylimės”, bet prieš tai reikėtų įvertinti, kiek pati esi stipri tai priimti be didelių iliuzijų (lygiai taip pat šiuo atveju ir vaikinams). Jeigu dar yra vilties būti kartu, argi tikrai verta pradėti viską atstatinėti nuo sekso? Jeigu viskas jau tikrai baigta, argi reikia save skaudinti ir mylėtis su tuo, kurį vis dar myli..?