Ar gimdyti sulaukus 100 metų?

Neseniai skaičiau, kad per tris dešimtmečius mokslas turėtų pažengti taip labai, jog moterys galės gimdyti vaikus kad ir sulaukusios 100 metų.

Šiaip turiu naglumo save vadinti tolerantišku žmogumi, bet čia jau netgi mano tolerancija bejėgė. Ar jums toks ėjimas prieš gamtą atrodo normalus?

Nes man jis – kraštutinio žmogaus savanaudiškumo pavyzdys. Suprantu, kai padedama pastoti keturiasdešimtmetėms moterims – jos dar puikiai galės užauginti vaiką ir išleisti jį į žmones. Bet kai kūdikio užsinori šeštą dešimtį atšventusi močiutė. Nepykit, bet man tai skamba kaip “Noriu vilos”, “Noriu laivo”, “Noriu vaiko”. Lyg būtų kalbbama apie daiktą, kurio turėjimas suteikia malonų pojūtį ir pamirštama atsakomybė, jog vaikui reikia tėvų ir kuo mažesnės rizikos juos prarasti dar vaikystėje. O gimdant labai vyresniame amžiuje tokia rizika neracionaliai didelė.

Gal aš konservatyvi, bet man atrodo, jog viskam yra savas laikas. Ir nors mokslas turi teisę kažkiek praplėsti to laiko intervalus, milijonai evoliucijos metų sudėliojo viską į dabartines vietas ne šiaip sau. Jau žiemą žydint žibutėms puikiai jaučiame, kaip žmogaus kišimasis į gamtos procesus gali viską apversti aukštyn kojomis. Kas toliau?

Visada yra dvi išeitys. Gali gultis po skalpeliu riebalų nusiurbimo operacijai arba gali reguliariai sportuoti. Gali gydytis plaučių vėžį arba tiesiog gali mesti rūkyti. Gali svajoti gulėdamas prieš televizoriaus ekraną arba gali gyventi taip, kad tavo kasdienybėje kiti matytų svajonę. Gali didi

intis lūpas arba gali rasti, kas mielai jas bučiuotų tokias, kokios yra.

Yra dalykų, kuriuos mes patys išspręstume tikrai geriau negu mokslas. Jei tik mažiau bijotume patys prisiimti atsomybę.

8 thoughts on “Ar gimdyti sulaukus 100 metų?”

  1. Dovile, neizvelgiu cia konservatyvumo. Kas gi tam vaikiukui is mamos, kuria pacia reikia rupintis. Na, nebent tas pats mokslas sukurs dar ir specialius garantuoto nesenejimo preparatus, kurie pasalins visus ilgaamziskumo trukumus – retejancius kaulus, silpnesni imuniteta. Ir dar – kai gyvename sintetiniame pasaulyje kaip dabar, ilgaamziai ir taip nera daznas reiskinys. Esame daug lepesni ir mirstame anksciau, tad kam svaistyti brangu laika moksliniams isradimams, kurie tikrai niekam nereikalingi..? Gal ir kategoriska taip teigti, bet is ties – dideles naudos nematau.

    Reply
  2. Ar gimdyti sulaukus tokio amžiaus? Čia tai bent. Gimdyti, tai gal ir gali, bet tam gimdymui reikia sveikatos. Pažįstu vieną moteriškę, kuri pagiomdė jau solidaus amžiaus. Na ir kas iš to. Vaikas jaunas, o mama jau neturi sveikatos, o dar ir bendravimas ne tas. Prieš žengiant tokį žingsnį, reikia pagalvoti apie pasekmes. Ir sumastyk tu man. Įdomu!!!

    Reply
  3. Mažų mažiausiai keistas toks požiūris. Jei taip norisi atgal į gamtą, tai grįžtam kokius 2000 metų atgal ir verčiam mergaites gimdyti 13-15, o mirštam 32. Beje nebūtina net laiko mašinos pabendrauk su iš Afganistano grįžusiais kariais. Gal tada suprasi, kad 100 metų yra tik skaičius…

    Reply
  4. Daliau, aš jokiu būdu neneigiu visuomenės pokyčių ar mokslo laimėjimų. Šaunu, kai tie laimėjimai sprendžia visuomenės problemas ir prisideda prie gyvenimo lygio, gyvenimo kokybės kilimo. Tiesiog kai kuriais atvejais, kad ir mano minėtu, atrodo, mokslas jau ne padeda visuomenei žengti į priekį, o tiesiog tenkina užgaidą. Juk žmogaus organizmas nėra tik viena jo grandis, o visuma. Gali padėti moteriai pastoti, bet neperbalansuosi jos organizme hormonų bei visų kitų elementų, kurie su amžiumi keičiasi, tačiau tikrai turi įtakos kūdikio sveikatai, apsigimimų rizikai ir t.t. Galiausiai, kaip rašė Monika, tėvai turi galėti pasirūpinti vaiku ne tik pirmaisiais jo gyvenimo metais.

    Taip, amžius ar prabėgę metai tikrai yra tik skaičius žvelgiant iš žmogaus sąmonės, suvokimo perspektyvos. Bet žvelgiant iš fiziologinėsperspektyvos – vieni metai yra vieni metai, nei daugiau nei mažiau.

    Reply
  5. Tai mokslininkai taip pat sako, kad po tų pačių 30 metų mokslas jau bus pažengęs, kad žmogaus gyvybę galės palaikyti tiek, kiek jam norėsis – ir ne šiaip egzistavimą, o normalų aktyvų gyvenimą. Tai tavo baimės dėl vaiko tėvų praradimo kaip ir atpuola 🙂

    Reply
  6. Manau, kad gimdant vaikus reikėtų atsižvelgti ir į jų būsimus norus: negi vaikas norės, kad jį prižiūrėtų kretenti senučiukė? Ar kad kiti vaikai iš jo šaipytųsi dėl to, kad jo tėvai tinka jam tik į senelius? Juk vaikui daug maloniau užaugti su jaunatviškais tėvais.

    Reply
  7. As antra vaika pagimdziau kai man buvo beveik 42m.,bet manau jeigu tai butu atsitike man bunant 44m.buciau negimdziusi.Auginti nesunku,bet nervai ne tie,o kai eina kalba apie 100m.cia kazkas negero.

    Reply

Leave a Comment