Neseniai skaičiau, kad per tris dešimtmečius mokslas turėtų pažengti taip labai, jog moterys galės gimdyti vaikus kad ir sulaukusios 100 metų.
Šiaip turiu naglumo save vadinti tolerantišku žmogumi, bet čia jau netgi mano tolerancija bejėgė. Ar jums toks ėjimas prieš gamtą atrodo normalus?
Nes man jis – kraštutinio žmogaus savanaudiškumo pavyzdys. Suprantu, kai padedama pastoti keturiasdešimtmetėms moterims – jos dar puikiai galės užauginti vaiką ir išleisti jį į žmones. Bet kai kūdikio užsinori šeštą dešimtį atšventusi močiutė… Nepykit, bet man tai skamba kaip “Noriu vilos”, “Noriu laivo”, “Noriu vaiko”… Lyg būtų kalbama apie daiktą, kurio turėjimas suteikia malonų pojūtį ir pamirštama atsakomybė, jog vaikui reikia tėvų ir kuo mažesnės rizikos juos prarasti dar vaikystėje. O gimdant labai vyresniame amžiuje tokia rizika neracionaliai didelė.
Gal aš konservatyvi, bet man atrodo, jog viskam yra savas laikas. Ir nors mokslas turi teisę kažkiek praplėsti to laiko intervalus, milijonai evoliucijos metų sudėliojo viską į dabartines vietas ne šiaip sau. Jau žiemą žydint žibutėms puikiai jaučiame, kaip žmogaus kišimasis į gamtos procesus gali viską apversti aukštyn kojomis. Kas toliau?
Visada yra dvi išeitys. Gali gultis po skalpeliu riebalų nusiurbimo operacijai arba gali reguliariai sportuoti. Gali gydytis plaučių vėžį arba tiesiog gali mesti rūkyti. Gali svajoti gulėdamas prieš televizoriaus ekraną arba gali gyventi taip, kad tavo kasdienybėje kiti matytų svajonę. Gali didintis lūpas arba gali rasti, kas mielai jas bučiuotų tokias, kokios yra.
Yra dalykų, kuriuos mes patys išspręstume tikrai geriau negu mokslas. Jei tik mažiau bijotume patys prisiimti atsomybę.
Comments are closed.