Mintys apie tikrą meilę

“Meile! Kai tu ateini

su degančio skausmo lempa savo rankoj,

aš matau tavo veidą

ir žinau tavo palaimą.”

Tagorė

Gražios eilės. Bet jos verčia mane abejoti. Padiskutuokime. Ar tikrai meilės palaimą galima patirti tik per skausmą? Poetizuota kančia. Ją regime visose meno formose: knygose, kine, dainose, paveiksluose… Meilė mene dažniausiai siejama su dramatiškais išgyvenimais, kliūtimis trukdančiomis būti kartu, kurias herojai bando įveikti. Vaizduojami sudėtingi santykiai skausmingos patirties fone. Nesutinkate? Paskaičiuokit, kiek per valandą įsijungę radijo imtuvą išgirsite dainų apie meilę. Kelios iš jų spindulingai džiaugsmingos? Mano bandymo rezultatai – vos dvi iš septynių…

Taip ir gyvename, apsupti virtualių skausmingų balsų ar žvilgsnių. O kaip realus gyvenimas? Esame išmokyti meilęišgyventi audringai. Blaškomės, abejojam, skiriamės ir taikomės, ieškome ekstremalių išgyvenimų, kuriame dramas, būdami dviese negalime be pikantiškų sekso žaidimų. Ar tai yra ta tikroji meilė? Ar tik mūsų visuomenės dvasinės krizės išraiška? Užaugau tikėdama, kad pasaulis pavojinga vieta. Neišmokau išgyventi saugumo ir ramybės jausmo, todėl nesąmoningai kūriau sudėtingus santykius, todėl buvau kupina abejonių ir baimų per daug neatsiskleisti, per daug neprisirišti, partnerį tikrinti ir išbandyti.

Aš mokausi ištrūkti iš šio užburto “skausmo lempos” rato. Nes tikra meilė nebūna kankinanti. Tikra meilė randa būdu dviems asmenybėms būti kartu ir išsivaduoti iš dvejonių, kiek tai įmanoma žmogiškajai prigimčiai. Ji spindi mylinčiųjų akyse, nes nebereikia kovoti ir blaškytis. Šalia juk yra lygiavertis partneris, mokantis duoti ir priimti pagalbą. Sukurti šeimą, kurioje vyrauja taikos ir pasitikėjimo jausmai, – gyvenimo palaima. Auginti vaikus ramybės ir tradicijos glėbyje – maža dovana mūsų planetai ir jos ateities kartoms.

Tai vis tik kokia meilė yra idealas mums? Poetams – skausminga. Tai nekelia abejonių, nes kūryba dažniausiai gimsta iš kančios, išgyventos santykiuose. Juk susikūrę pilnavertį gyvenimą, trokštame jame dalyvauti, o ne apie jį rašyti…