Tolerancija

Retkarčiais būnu priversta pavartyti internetinius naujenų portalus ir laikraščius. Tai kartu ir darbas, ir malonumas. Nenuostabu – pastaruoju metu juose vis dažniau rašoma apie rasinės diskriminacijos atvejus Lietuvoje.

Visada perskaičiusi tokią žinutę ar staipsnį, jaučiu gėdą dėl taip besielgiančių žmonių. Tuomet į galvą ateina tokia mintis: kaip jausčiausi aš, stumdoma kokiame nors atokiame Indonezijos salų kaimelyje vien už tai, kad esu baltaodė. Bėda ta, kad mes gyvename net ne džiunglėse, o, kaip patys mėgstame pabrėžti, Europos vidury. Visi garsiai dekraruoja lietuvių visuomenės europietiškumą ir demokratiškumą, bet panašu, kad demokratija ir tolerantiškas požiūris pasikeičia vos išėjus į gatvę ir sutikus truputį kitaip atrodantį žmogų.

Labiausiai mane liūdina tai, kad vyras, mušantis savo žmoną ir vaikus, mūsų visuomenėje nėra diskriminuojamas ar kitaip „skriaudžiamas“. Atsiranda ir tokių, kurie sako: jei muša, vadinasi myli. Tai kaip suprasti incidentą susijusį su dainininke iš Pietų Afrikos: patiko, tai sumušė???

Visada su šypsena reaguoju, kai vyresnio amžiaus žmonės bando auklėti pankiškos ar gotiškos išvaizdos jaunimėlį. Juk tai jaunų žmonių saviraiška, gyvenimo būdas, kurį norrint galima pakeisti. Tačiau, kaip pakeisti odos spalvą, ar kitus rasinius bruožus??? Tenka pripažinti, kad esame gana koncervatyvi tauta ir pakantumo bei tolenrancijos dar teks mokytis.

Nenoriu pabaigti tokia liūdna (o tiksliau – gerokai įtūžusia) gaida, tad pasakysiu, kad mano pažįstami užsieniečiai, gyvenantys ir

dirbantys Vilniuje, sako, kad mūsų šalis žavi savo išskirtinumu ir žmonių draugiškumu, tad nekeiskime patys jų nuomonės.

6 thoughts on “Tolerancija”

  1. Pastebejau kad lietuviu pakantumo dydis priklauso nuo miesto dydzio ir kiek skirtingu tautu gyvena jame.

    Reply

Leave a Comment