Ar gali susišnekėti skirtingos kartos?

Šiandienos dienoraštį įkvėpė vienos pažįstamos išpasakota patirtis. Dar gana jauna, žavi ir lengvai bendraujanti moteris, jau užauginusi savus vaikus, šalia savo motinos vėl tampa maža mergaite. Tai ne tokia jau reta situacija: daugelis mūsų, jau tapę savarankiškomis subrendusiomis asmenybėmis, vis dar esame priversti klausyti tėvų bei senelių pastabų ir kritikos. Kodėl jie niekada nenustoja su mumis bendrauti kaip su vaikais? Kodėl taip sunku susišnekėti su kitos kartos žmonėmis? Kodėl jie mūsų nesupranta? Ar mes patys suprantame savo vaikus..?

Lengviausias būdas išvengti vyrresniųjų priekaištų ir mus erzinančio elgesio yra tiesiog kuo mažiau su jais bendrauti. Aplankau močiutę per Kalėdas, Velykas ir bulviakasį, atsėdžiu tas kelias dienas prie stalo su giminėm ir su palengvėjimu, kad šventės baigiasi, grįžtu namo. Bet toks atsiribojimas nuo savo šaknų veda ne kur kitur, o į dvasios dykumas. Sakysite, kad Jums svarbiau draugai nei giminės. O kas Jums iš tiesų labiausiai padėjo kritiniais gyvenimo momentais: užklupus ligai, atsidūrus finansinėje duobėje? Paprastai atsakymas aiškus – tai mus erzinantys kraujo giminaičiai.. Taigi gall laikas tiesiog atsisakyti iliuzijų apie tobulus tėvus ir bandyti priimti juos tokius, kokie yra. Jie nepasikeis, ir toliau dažnai kartosis tie patys atsibodę konfliktai. Bet pasikeisti gali Jūsų požiūris į šeimą.

Kita problemos pusė – tai mūsų elgesys su savo pačių vaikais. Aki

ivaizdu – kartų konfliktas tęsiasi ir tęsis. Pavyzdžiui, aš esu tikra, kad mano laikais animaciniai filmukai buvo daug gražesni nei dabartiniai – kapitalistiniai. Ir vaikai man niekaip neįrodys, kad yra priešingai. Todėl būkime atlaidesni vyresniems, nes ne tokie jau skirtingi kaip atrodo esame.

9 thoughts on “Ar gali susišnekėti skirtingos kartos?”

  1. Pastebėjau, kad daugelis santykių problemų su tėvais pradėjus gyventi savarankiškai savaime išsisprendė. Kai matomės vos porą kartų per mėnesį, pasiilgę būnam, tiek apie daug ką būna pašnekėti, tai kaip ir neatsiranda nei pagrindo, nei laiko bartis.

    Reply
  2. Geriausia tokių patarimų, pastabų, pamokymų kantriai išklausyti, jokiu būdu nesiginčyti, o paskui elgtis vadovaujantis savo galva ir viskas.
    Natūralu, kad tėvams, seneliams visą gyvenimą nedinsgta noras rūpintis savo vaikais bei anūkais ir saugoti juos nuo įvairių gyvenimo negandų:).

    Reply
  3. Giedra, bet ar grįžusi namo netampi maža mergaite? Kiek matau, tai suaugę žmonės pas tėvus dažnai jaučiasi lyg vaikai ir ramiai priima tėvų moralus, o kiti baisiai pasišiaušia, kai kišamasi į jų savarankiškumą.

    Reply
  4. Pauliau, tavo taktika tikrai geriausia 😉 Bet mąstau. O kaip buvo anksčiau arba tebėra kitose kultūrose, kai seni žmonės labiausiai gerbiami ir jų nuomonė vertinama ir jos klausomasi… Ar tai pagarba tradicijoms? Ar tai nestabdo žmonių tobulėjimo?

    Reply
  5. Agne, manau dažniausiai pasišiaušia tie, kurie dar gyvena su tėvais arba tėvai paliečia jiems skaudžias temas. Gyvenant drauge, nusibosta klausytis vis tų pačių moralų diena iš dienos ir darosi sunku nereaguoti. Kai paliečiama skaudi tema… Čia jau nesvarbu, ar ją paliečia tėvai, ar geras draugas, pasipriešinimas žmogui kyla iš vidaus tarsi gynybinis manevras.

    Man tikrai problemos išsisprendė, kai išsikrausčiau iš tėvų namų. Ne tik todėl, kad rečiau susitinkam ir būnam per pasiilgę, kad pyktumėmės. Tiesiog būdama atskirai ir nesiveldama į kasdienius konfliktus, labiau išmokau vertinti taiką ir harmoniją 😉 Tad ir ją saugoti stengiuosi labiau, net jei tai reiškia kartais nusileisti ir tiesiog ramiau išklausyti šimtą kartų girdėtas pastabas 😉

    Reply
  6. As tai manau, kad problemos neissprendziamos, jeigu pabegi is ju zidinio. Viskas proklauso nuo problemos. Jeigu tai isiseneje barniai, susije tiek su tevu, tiek su vaiku asmeninemis savybemis, net ir isvykus lieka itampa. Skirtumas tik tas, kad ji nebesikartoja ir neissiverzia taip daznai.

    Reply
  7. Kaip dažnai žmonės ieško harmonijos, ramybės ištrūkę iš nejaukių, pykčio pritvinkusių namų. Deja, daugelis gyvenime atkartoja tą patį nelaimingos šeimos modelį. Sveikintina, kai žmogus sąmoningai siekia nepakartoti tėvų klaidų.

    Reply
  8. Odeta, nuoskaudų, žinoma, lieka ir išėjus iš tėvų. Kartais keikiam likimą, kad davė tokius tėvus. Jų nepakeisim. O bendrauti teks… Vienintelis būdas šią situaciją sušvelninti yra sugebėjimas priimti artimuosius tokius, kokie jie yra, ir keisti savo požiūrį į šeimą.

    Reply
  9. Tėvai visada yra tėvai. Ir nesvarbu, kiek mums metų. Mano mama ir ilgą laiką bandė “reguliuoti” mano gyvenimą, bet pagaliau aš jai įrodžiau, kad jau esu suaugusi ir pati turiu jau suaugusią dukrą 🙂
    Su dukra visada mus siejo labiau draugiški santykiai. Mokiau būti ja atsakinga už savo poelgius, kad man nereikėtų “skaityti moralų”. Problemas spręsdavome vieninteliu pokalbiu, po kurio išvadas darydavo pati… Tad dabar dažnai būna, kad susirenkame trijų kartų moterys ir laikas tikrai neprailgsta, pasidaliname džiaugsmais ir rūpesčiais… Be barnių ir pykčio…

    Reply

Leave a Comment