Ar gali susišnekėti skirtingos kartos?

Šiandienos dienoraštį įkvėpė vienos pažįstamos išpasakota patirtis. Dar gana jauna, žavi ir lengvai bendraujanti moteris, jau užauginusi savus vaikus, šalia savo motinos vėl tampa maža mergaite… Tai ne tokia jau reta situacija: daugelis mūsų, jau tapę savarankiškomis subrendusiomis asmenybėmis, vis dar esame priversti klausyti tėvų bei senelių pastabų ir kritikos. Kodėl jie niekada nenustoja su mumis bendrauti kaip su vaikais? Kodėl taip sunku susišnekėti su kitos kartos žmonėmis? Kodėl jie mūsų nesupranta? Ar mes patys suprantame savo vaikus..?

Lengviausias būdas išvengti vyresniųjų priekaištų ir mus erzinančio elgesio yra tiesiog kuo mažiau su jais bendrauti. Aplankau močiutę per Kalėdas, Velykas ir bulviakasį, atsėdžiu tas kelias dienas prie stalo su giminėm ir su palengvėjimu, kad šventės baigiasi, grįžtu namo. Bet toks atsiribojimas nuo savo šaknų veda ne kur kitur, o į dvasios dykumas. Sakysite, kad Jums svarbiau draugai nei giminės. O kas Jums iš tiesų labiausiai padėjo kritiniais gyvenimo momentais: užklupus ligai, atsidūrus finansinėje duobėje? Paprastai atsakymas aiškus – tai mus erzinantys kraujo giminaičiai.. Taigi gal laikas tiesiog atsisakyti iliuzijų apie tobulus tėvus ir bandyti priimti juos tokius, kokie yra. Jie nepasikeis, ir toliau dažnai kartosis tie patys atsibodę konfliktai. Bet pasikeisti gali Jūsų požiūris į šeimą.

Kita problemos pusė – tai mūsų elgesys su savo pačių vaikais. Akivaizdu – kartų konfliktas tęsiasi ir tęsis. Pavyzdžiui, aš esu tikra, kad mano laikais animaciniai filmukai buvo daug gražesni nei dabartiniai – kapitalistiniai. Ir vaikai man niekaip neįrodys, kad yra priešingai. Todėl būkime atlaidesni vyresniems, nes ne tokie jau skirtingi kaip atrodo esame…