Kodėl vaikai neklauso?||Asmeninė atsakomybė

Labai daug savo įpročių, pomėgių ir kitų elgesio ypatumų atsinešame iš vaikystės. Kartais net keista, kokią stiprią įtaką visam tolesniam gyvenimui turi tai, ką patyrė arba ko nepatyrė tas mažasis žmogeliukas. Vėliau jis mokosi visai kitų dalykų – skaityti, rašyti, skaičiuoti. Bet socialiniai pagrindai padedami, kai vaikas dar labai mažytis.

Kodėl šiandien apie tai rašau? Nes manau, kad auklėdami savo vaikus mes neretai pamirštame išmokyti juos asmeninės atsakomybės. Iš pradžių jie mums atrodo per maži – na negi spausi vos dvejų tesulaukusį vaiką, kad jis tvarkytųsi žaislus..? Tuomet svarbesni būna kiti dalykai –  ar jis išmoko teisingai tarti “R”, kaip sekasi vaikščioti.. O kur dar tas didis džiaugsmas mažyliu.

Vis atrodo, kad laiko dar daug ir dar spėsim visko išmokyti. Tačiau gali būti vėlu. Nenoriu, kad šis mano sakinys skambėtų dramatiškai, todėl paaiškinsiu, ką turiu galvoje, sakydama “vėlu”. Be abejo, vaikus daug ko galima išmokyti, jie labai imlūs ir greit mokosi. Tačiau socialiniai įgūdžiai, tokie kaip paklusnumas, supratimas, kad gyveni ne vienas, turi būti skiepijami nuo pat lopšio.

Vis dėlto labaai dažnai tėvai, saugodami vaikus, juos augina “iliuzijų pasaulyje”. Vaikai tarsi atribojami nuo daugelio patyrimų. Jie nesužino, kad yra dalykų, kurie gali įskaudinti, tuo pačiu nesuvokia, kad patys, pasielgę vienaip ar kitaip, gali kitą žmogų nuliūdinti.

Vėliau, kai vaikas paauga ir jau nebera reikalo jo &

“saugoti”, pradedame tiesiog reikalauti. Norime, akd jis tvarkytųsi žaislus, rūbelius. Norime, kad jis nesimuštų su kiemo vaikais. Nes juk jis nebe toks mažas, kad to nesuprastų. Bet ir ne toks didelis, kad suprastų tai pats! Nemokydami norime, kad vaikas turėtų įgudžius.

Vis dažniau pagalvoju, kad užauginti vaikelį – labai didelis darbas. Ne todėl, kad tai daug kainuoja ir ilgai trunka. Todėl, kad visų pirma pats turi būti brandus žmogus, jausti asmeninę atsakomybę ne tik už save bet ir už tą mažylį, o tik vėliau tikėtis, kad galėsi viso to išmokyti savo atžalą.

Kai turime pakankamai asmeninės atsakomybės, natūraliai to išmokome ir vaiką. Nes jis auga tokioje aplinkoje. Jis mato mūsų elgesį ir daug ką perima. Jausdami asmeninę atsakomybę mes natūraliai elgiamės pavyzdingiau. Stebbėdamas mus tokius, šito mokosi ir vaikas.

Nežinau, ar šiuo įrašu man pavyko tiksliai išreikrti savo nuomonę, tačiau norėčiau pasakyti paskutinį dalyką – nereikalaukime iš vaiko to, ko jo nemokėme. Nenorėkime, kad jis savaime išmoktų būti toks, kokie nesame patys.

8 thoughts on “Kodėl vaikai neklauso?||Asmeninė atsakomybė”

  1. Turiu pripazinti – siek tiek kebliai parasyta. Bet pati zinau ta jausma, kai viduje tiksliai zinai, ka nori pasakyti, bet pritruksta zodziu, israiskos priemoniu.. 🙂 Bet esme aiski! Manau, verta susimastyti apie tai, ka patys duodam ir ko paskui is savo vaiku norim.

    Reply
  2. Skaitant šį blog’ą man kilo toks jausmas, kad jis yra skirtas ne tik aptarti santykius, bet ir truputį išspausti iš savęs kažkokią nuoskaudą… Ar tai tiesa?

    Reply
  3. Visas blog’as, ar tik sis irasas toki ispudi paliko..? 🙂 Na, konkreciu ivykiu ar nuoskaudu is vaikystes rasydama si irasa tikrai nebuvau sau apibrezusi. Sita tema pasirinkau, nes prisiminiau viena universiteto destytoja, kuri nuolat pabrezdavo asmenines atsakomybes svarba. Prisipazinsiu pati destytoja man beprotiska vezi varydavo, bet sita jos mintis labai giliai ismigo. O asmeniskumu, manau, kiekviename irase galima izvelgti. Kitaip – koks tai butu blogas 🙂

    Reply
  4. Na, kalbėjau apie šį įrašą, o, skaitydamas tavąjį komentarą, jaučiu lyg būčiau neklydęs su savo įžvalga 🙂

    Reply
  5. Labai teisingai parašei, Monika. Šeimoje, kurioje augau, nuolat su tuo susidurdavau: man buvo keliami reikalavimai, bet patys tėvai dažnai elgdavosi priešingai savo žodžiams. Tad kaip pamoką tikrai išmokau… Tik ne tokią, kokios norėjo tėvai, o kad žodžiai turi teisę ne visada atitikti darbus. Nesakyčiau, kad esu tuo patenkinta ir stengiuosi pamažu tai savyje keisti, bet vaikystės pojūčiai nelabai lengvai ištrinami…;)

    Reply
  6. O man atrodo, kad mes tiesiog ne apie ta pati, Irmantai 🙂 nes tiesioginiu nuoskaudu tai tikrai neaprasinejau 🙂 norejau pakalbeti apie pati fenomena.

    Reply
  7. mene sudomino straipsnis, manau, kad teisybe rasote. bet ka daryti paskui. mano dukrai 4 metai, dabar susilaukeme naujagimio, taigi dukra visai nelkauso, truputi kas atsitinka, ko neleidziu, neduodu, tai is karto prasideda isterijos. nebezinau ka daryti… ji myli broli, bet kartais skriaudzia ji specialiai. mes gyvename anglijoje, todel tai siek tiek pasunkina viska, gal reiketu kreiptis i psichologa, kad paskui nebutu tik dar blogiau?

    Reply

Leave a Comment