Badas – tai socialinis reiškinys. Žmonija į XXIa. įžengia turėdama kosmoso įsisavinimo programas, pažangias technologijas, pasaulinį informacijos tinklą ir branduolinį ginklą. Paradoksalu, jog vis daugėja pranešimų apie skurdą, vargą, neprievalgį ir vieną baisiausių žmonijos problemų – badą.
Bado statistika:
Pasaulyje nuolat badauja ir nepakankamai maitinasi apie 1 mlrd. gyventojų. Beveik pusė iš jų yra vaikai. Kasmet badu miršta apie 50 mln. žmonių. Kasdien badu miršta apie 139 tūkst., o 36 tūkst. iš jų – vaikai. Kas 2 sekundes badu miršta 1 vaikas. Dėl karų, teroristinių išpuolių ir bado kasmet 17 mln. žmonių tampa pabėgėliais. Kasmet nuo vandens trūkumo ar blogos jo kokybės miršta apie 50 tūkst. žmonių.
Bado juosta
Žemėje be geografinių zonų, klimato, vertikalaus zoniškumo yra ir bado juosta. Tai – XXI a. „fenomenas“. Ši juosta driekiasi aplink visą pasaulį, aprėpia beveik penkiasdešimt valstybių. Jų gyventojai badauja arba gyvena pusbadžiu, stokoja gyvulinės kilmės baltymų. Ši problema skaudžiausia yra Afrikoje – į pietus nuo Sacharos esančiose valstybėse. Tai vadinamoji Sahelio sritis, kuri ištisa juosta driekiasi nuo Atlanto iki Indijos Vandenyno. Badas bei neprievalgis kamuoja ir kai kurias Lotynų Amerikos ir Azijos šalis.
Maisto pakanka, tačiau žmonės badauja
Pasaulyje maisto pagaminama pakankamai, tačiau šimtai milijonų žmonių vis dėlto badauja. Kodėl taip yra? Svarbiausia bado priežastis yra ta, kad maisto produktų gamybos geografija nesutampa su vartojimo geografija. Didžiausios maisto produktų gamintojos yra JAV, Kanada,Australija ir Vakarų Europos šalys. Jose pagamintas maistas su kaupu patenkina savų gyventojų mitybos poreikius. Daugelis šių šalių pagamina daugiau nei joms reikia, todėl ten kaupiasi maisto perteklius. Be to, kasmet sugenda tūkstančiai tonų maisto, o dalis derliaus yra sunaikinama. Bet tai būtų galima išspręsti, jei tos šalys savo nesunaudotą maisto perteklių atiduotų badaujančioms šalims. Dėl neracionalios ir gausios mitybos daug žmonių nutunka, dažnai suserga.
Bado priežastys:
Didelis gyventojų prieaugis. Atsilikęs ekonomiškai silpnų šalių žemės ūkis. Nepalankių gamtos sąlygų įtaka žemės ūkiui. Stiprių šalių vyravimas žemės ūkio produkcijos prekyboje. Monokultūrinis ūkis. Konkurencija.
Kaip galima išspręsti darbo problemas?
Žinoma, kai kurias bado problemas galima išspręsti. Pvz.: paimkim, kad ir per didelį gyventojų skaičių. Jį galima būtų ištaisyti, jei tokiose šalyse kaip Indija ir Kinija, būtų mokamos pašalpos už vieną vaiką šeimoje, o už dviejų ir daugiau būtų griežtai baudžiama. Taip pat būtų galima padėti valstybėms kurios yra atsilikusios žemės ūkyje. Jei stiprios šalys galėtų padėti ir parodyti kaip reikia auginti kitas kultūras, tai gal būt nebebūtų tokio didelio bado. Galima būtų, kad ekonomiškai stiprios valstybės paremtų silnesniąsias, badaujančias pinigais, maistu, technika ar kuo nors panašiu kas padetų atsikratyti bado šalyje. Bet jei duotum techniką turetum ja ir išmokinti naudotis, nes jei nemokės jos tinkamai naudoti, tai bus bereikšmiška.
Kaip pamaitinti alkaną?
Yra daug projektų ir pasiūlymų, kaip išspręsti maisto problemą ir išvengti bado. Teoriškai visa tai padaryti yra visai nesunku, tačiau gerokai tai padaryti sunkiau yra realybėje. Norint pamaitinti visus planetos gyventojus, jau XXI a. pr. Žemės ūkio gamyba turi būti padidinta du kartus, o iki amžiaus vidurio – net penkis. Apskaičiuota, kad ekonomiškai stiprių valstybių patirtis ir mokslo laimėjimai leistų pagaminti maisto produktų 12 – 15 kartų daugiau nei dabar. To pakaktų išmaitinti 10 mlrd. žmonių. Ekonomiškai stiprios valstybės turėtų į savaitę vieną kartą badaujantiems nors kiek atgabenti kokio nors maisto, tada nors kiek badaujančiųjų būtų mažiau.
„Žalioji revoliucija“
Svarbiausias „žaliosios revoliucijos“ tikslas buvo pagerinti žmonių apsirūpinimą maistu. Siekiant padidinti derlių, buvo gausiau tręšiamos dirvos, daugiau naudojama technikos, plečiami drėkinamų žemių plotai. „Žalioji revoliucija“ davė naudos, bet tokios kaip buvo tikėtasi. Ji paliudijo, kad ir naujos technologijos kelia pavojų gamtai, o per didelis trąšų ir pesticidų kiekis gali stipriai užteršti dirvožemį ir vandenį.
Kokia gali būti pagalba?
Pagalba gali būti labai įvairi. Ji būna: finansinė, trumpalaikė – humanitarinė, mokslinė. Panašią pagalbą teikia ekonomiškai stiprių valstybių įvairios labdaros organizacijos, šalpos fondai ir pavieniai asmenys.Daugiausiai pagalbos badaujančios šalys gauna iš labdaros fondų ir pavienių žmonių. Būna taip, kad pavieniai turtingi žmonės paukoja milžiniškas sumas.
Dešimčiai skurdžiausių Afrikos šalių ES skirs 166 mln. eurų paramą
Europos Sąjunga (ES) paskelbė dešimčiai Afrikos šalių skirsianti 166 mln. eurų (564,4 mln. litų) pagalbos paketą, teigdama, kad minint Aziją nusiaubusio cunamio metines, reikia prisiminti skurdžiausias Juodojo žemyno valstybes. “Šiandien mes prisimename cunamio Pietryčių Azijoje aukas. Tačiau milijonams pažeidžiamų žmonių Afrikoje gresia tokios gamtinės katastrofos kaip sausra, potvyniai ir vabzdžių platinamos infekcijos, taip pat kariniai konfliktai”,Parama, kurią 2006 metais skirs Europos Komisija, atiteks Sudanui, Kongo Demokratinei Respublikai, Burundžiui, Čadui, Tanzanijai, Ugandai, Liberijai, Dramblio Kaulo Krantui, Madagaskarui ir Komorams. ES, kuri jau dabar yra didžiausia pasaulyje paramos donorė, šiemet nutarė iki 2010 metų labdarai skiriamą lėšų dalį padidinti iki 0,51 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP), o iki 2015 metų – iki 0,7 proc. Ji taip pat sutarė, kad pusė išaugusios paramos atiteks Afrikai.
Badas Afrikos žemyne
Užsienio spaudos pirmuosiuose puslapiuose – skurdo problema besivystančiose šalyse, o ypač Afrikos valstybėse. Didžiojo aštuoneto šalių susitikimas Škotijoje Gleneagles, baltu kaspinu – kovos prieš skurdą simboliu – apjuosta pagrindinė Europos parlamento posėdžių salė Strasbūre, Afrikos Sąjungos narių susitikimas Libijoje, kuriame buvo išreikštas prašymas nubraukti užsienio skolas – apie 350 mlrd. JAV dolerių. Kaip teigė Jungtines Karalystes užsienio reikalų sekretorius: “Tai svarbus metai Afrikai ir visoms besivystančioms šalims”. Pasaulio galingieji vėl atkreipė dėmesį į pagalbos reikalingus pasaulio regionus. Tiesa, vargu ar, pavyzdžiui, Adis Abebos, Kinšasos ar dešimtmilijoninio Lagoso lūšnynuose kas tuo domėsis – kasdieniai rūpesčiai giliame skurde.
Šiuo metu, kaip Europos parlamento plenarines sesijos posėdyje Strasbūre teigė J. Straw, Afrika yra dar skurdesne nei buvo prieš 25 metus. Tarptautinių finansinių organizacijų duomenimis, iš 38 skurdžiausių pasaulio šalių net 32 – Afrikoje. Į pietus nuo Sacharos esančiose valstybėse žmonės gyvena mažiau nei už vieną dolerį per dieną, o Afrikos prekybos dalis tarptautinėje rinkoje yra tik trečdalis 1980 metais buvusio lygio. Daugumos šalių bendrasis vidaus produktas – mažiau nei 1000 litų vienam gyventojui per metus, o Etiopijoje – mažiau nei 300. Bado šmėkla taip pat kybo virš didelės dalies kontinento – Jungtinių Tautų maisto programos duomenimis, Konge iš daugiau nei 50 mln. gyventojų maisto stokoja 71%. Afrikiečiai, bėgdami nuo bado ir skurdo, vis sunkiau suvaldomu srautu veržiasi į turtingesniuosius kraštus, pirmiausia – į Europą. Badas, milžiniški AIDS sergančiųjų ir ŽIV infekuotų mastai, nesibaigiantys vidaus kariniai konfliktai alina Afrikos žemyną. Šiuo metu vadinamajame juodajame kontinente vidutinė gyvenimo trukmė – 42 metai. Yra spėjama, jog po penkių metu ji sumažės iki… 30 metų. Net nepaisant kai kurių padėties Afrikoje gerėjimo ženklų – po truputi kyla Mozambiko bei kai kurių kitų Afrikos šalių ekonomikos, o dalies kontinento valstybių lyderiai reiškia norą ir pasiryžimą gerinti padėtį kontinente – bendra situacija negerėja, o netgi blogėja. Tad iniciatyva prisiminti Europos Sąjungos įsipareigojimus žemynui – kaip tik laiku, – teigė ne vienas europarlamentaras. Iki šiol net tariamai besilaikančios įsipareigojimų šalys teikia tik vieną trečiąją visos žadėtos paramos, nors šiuo metu Europos Sąjunga ir taip skiria didžiausią parama besivystančioms šalims. 2005-aisiais šiam tikslui skirta 46 mlrd. eurų; 2010-aisiais planuojama skirti 66 mlrd., o 2015-aisiais – daugiau kaip 90 mlrd. eurų, o birželio 16-17 d. Europos Vadovų Taryboje ES valstybės įsipareigojo skirti neturtingų šalių plėtrai dalį savo bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) – iki 2010-ųjų „senosios“ ES narės jai skirs 0,51 proc. BNP, o naujosios – 0,17 proc. BNP. Tačiau kaip Europos parlamento plenarinės sesijos posėdžiuose ne karta minėtoje kiniečių patarlėje yra sakoma: “Neduokite žmonėms žuvies, bet išmokykite juos žvejoti”. Jau būta pavyzdžių, kai užsienio investicijos paskatino trumpalaikį pakilimą – kol vėl kilo klanų ir genčių karai. Toks trumpas suklestėjimas buvo, pavyzdžiui Dramblio Kaulo Krante, Liberijoje, tačiau netrukus ir šias šalis pilietinių karų audros bloškė atgal. PROBLEMU SPRENDIMAS Europos parlamento plenarines sesijos metu išsakyta ir nemažai siūlymų, kaip būtų galima įveikti skurdą Afrikoje bei kituose skurstančiuose regionuose: pirmiausia valstybių valdymo kokybės gerinimas, kad užsienio donorų teikiama parama nenusėstų valdžioje esančiųjų kišenėse. Kaip teigė Europos parlamento plėtros komiteto pirmininke Luisa Morgantini: “Afrika nėra neturtinga, ji yra blogai valdoma”. Prisimintas Zimbabvės Mugamio režimas, kai iš stipriausios regione ekonomikos šalis virto viena skurdžiausių. Taip pat buvo minėti ir kiti svarbūs Afrikos skurdo įveikimo aspektai: ginklų kontrolė, švietimas, sveikatos apsaugos, lygių moterų ir vyrų galimybių įgyvendinimas, dėmesys kultūrai, infrastruktūros gerinimas, kova su korupcija. Pabrėžta, jog, pavyzdžiui, skolų Afrikai nurašymas – ne panacėja. Reikia ne tik didelės, bet ir kokybiškos, efektyvios paramos, – teigė L. Morgantini. Kaip pastebėjo J. Straw, tai galima pasiekti išnaudojant turimas Europos Sąjungos galimybes – nemažą politinę įtaką, globalaus masto ryšius bei Europos Sąjungos vertybes. Tiesa, būta ir skeptiškų pasisakymų. Buvo teigiama, jog pirmiausia reikia suprasti, kad paramą reikia teikti pamirštant savus interesus bei naudos siekimą. Papriekaištauta, kad visos kalbos baigiasi ten, kur prasideda stambių verslo įmonių interesai. Europos parlamento radikalai pareiškė, kad “jei nekursime Afrikoje demokratijos – niekur nenueisime”. Tačiau skurdo problemos įtraukimas į politinę darbotvarkę, kai kurių kovos su skurdu sėkmės pavyzdžių buvimas teikia vilties, jog ilgainiui ši problema pasaulyje sumažės ar net galiausiai išnyks. Kaip teigė Europos parlamente dažnai cituotas Nelsonas Mandela: “kaip vergovė bei apartheidas, skurdas nėra natūralus. Tai žmogaus “kūrinys”. Jį galima įveikti taip pat tik žmogaus pastangomis”.Globaliniam skurdui mažinti reikalingos globalinės priemonės Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) sudaryta tarptautinių ekspertų grupė parengė analitinį dokumentą, kuriame sakoma, kad kovai su pasaulyje išplitusiu skurdu ir nestabilumu reikalinga globalinio valdymo sistema. Spalio pabaigoje paskelbtame dokumente pripažįstama, kad globalizacija sąlygojo akivaizdžią technologinę pažangą. “Dėl jos ypač išaugo keitimasis informacija, kapitalu ir prekėmis. Tačiau ji pakankamai neprisidėjo, kad būtų žymiai sumažintas skurdas ir nelygybė”, teigiama dokumente. Tam, kad būtų panaikintas potencialiai neigiamas globalizacijos efektas ir užtikrintas jos teigiamas poveikis, reikalingas tinkamas globalinis valdymas. Ekspertų ataskaitoje nurodoma, kad “ateities globalizuotame pasaulyje žmonijai reikės priimti bendras vertybes, kad palengvintų vargšų būklę”. Kreiptasi ir į Pasaulinę aplinkos apsaugos organizaciją, kad ji imtųsi koordinuoti tarptautines pastangas siekiant išsaugoti gamtos išteklius ir globalinį klimatą. Dokumente sakoma, kad rugsėjo 11-osios teroristiniai išpuoliai Jungtinėse Valstijose sąlygojo “sprendžiamąjį momentą globalinio saugumo ir valdymo ateičiai”. Tačiau čia pat pridedama, jog vien tik karinėmis ir saugumo priemonėmis nebus galima išspręsti didžiųjų problemų varginguose pasaulio regionuose, kuriuose turtingos šalys yra “peikiamos dėl savo neteisingumo, savanaudiškumo ir valios primetimo” silpnosioms. “Ne tik tuose regionuose vystosi fanatizmas ir ekstremali neapykanta: visur, kur galima rasti skurdą, nelygybę, badą ir pažeminimą, ten susidaro derlinga dirva augti fanatizmui ir terorizmui”, – sakoma dokumente. Europos Sąjungos vyskupai pavedė parengti minėtą dokumentą, reaguodami į antiglobalistų protestus, kurie masinį pobūdį įgijo per Sietle (JAV) vykusią Pasaulio prekybos organizacijos konferenciją. COMECE generalinis sekretorius kunigas Noelis Treinoras sakė, kad dokumente atsispindėjo ir naujausi įvykiai pasaulyje, karas su terorizmu. Vyskupai tikisi, kad darbo grupės, kuriai vadovavo buvęs Tarptautinio valiutos fondo vadovas Mišelis Kamdesiu, analizė bus įvertinta ir kitų Bažnyčių bei religinių organizacijų.
Pranešime sakoma, kad globalinės tarpusavio priklausomybės procesas nepaprastai išaugo tik vienos kartos laikotarpiu, kada nuo aštuntojo dešimtmečio prekyba gėrybėmis ir patarnavimai pasaulyje patrigubėjo ir toliau auga. Tačiau tuo pat metu padidėjo išsivystymo skirtumas tarp turtingų ir vargingų šalių. Nuo 1960 metų, kai, žlugus kolonijinėms imperijoms, dauguma Afrikos ir Azijos šalių įgijo politinę nepriklausomybę, iki 2000 metų ekonominis skirtumas tarp turtingų Vakarų šalių ir vargingų Trečiojo pasaulio kraštų išaugo net du kartus ir pasiekė visų laikų rekordinį lygį: dabar 20 turtingiausių šalių nacionalinės pajamos vidutiniškai vienam gyventojui yra net 40 kartų (!) didesnės nei 20 vargingiausių pasaulio šalių. Ekspertai svarsto dvi galimas tokios padėties priežastis. Pirmiausia ta, kad dauguma išsivadavusių iš kolonializmo Trečiojo pasaulio šalių nesugebėjo tinkamai pasinaudoti įgyta laisve. Pilietiniai ir tarpetniniai konfliktai pareikalavo daug jėgų, biudžeto lėšos ir skolinti pinigai buvo skiriami pirmiausia ginklams, o ne socialinėms reikmėms patenkinti. Nebuvo politinės demokratijos patirties, todėl į valdžią atėjo korumpuoti ideologiniai režimai, kurie daugiausia rūpinosi grupiniais klanų interesais, o ne plačiųjų gyventojų sluoksnių gerove. Kita priežastis – tai išnaudotojiška Vakarų šalių valstybinio ir privataus kapitalo politika, kada investicijos yra skiriamos ne pramoninei produkcijai vystyti, šiuolaikinei ekonomikos infrastruktūrai kurti, bet ir pigiausiai atsieinantiems gamtiniams ištekliams išgauti, savoms prekėms, ypač karinei produkcijai, parduoti ir korumpuotai valdžiai papirkinėti. Toks, kaip teigiama, Trečiojo pasaulio žeminančios ekonominės priklausomybės nuo Vakarų šalių didėjimas pastaraisiais metais sukėlė masinius globalizacijos priešininkų protestus, kurie sutrikdė Sietlo konferenciją, Švedijoje vykusį Europos Sąjungos viršūnių susitikimą, G-8 grupės susitikimą Italijoje ir kitus pasaulinius ekonominius forumus. Nepritardama tokioms anarchizmo ir prievartos apraiškoms, kaip netaikioms protesto formoms, Europos Sąjungos vyskupų sudaryta ekspertų darbo grupė pabrėžė, kad, siekiant išvengti neigiamų globalizacijos aspektų, reikia vadovautis popiežiaus Jono XXIII 1963 metų enciklikoje “Pacem in Terris” pateiktu siūlymu sukurti “visuomeninio autoriteto struktūras su globaline kompetencija”. Grupės pranešime primenama, kad ir popiežius Jonas Paulius II 1991 metų enciklikoje “Centesimus Annus” pabrėžė, jog pagal katalikišką sampratą yra priimtinas toks globalinis valdymas, kai “efektyvios tarptautinės struktūros stengiasi suteikti pakankamą paramą ir dėmesį” neturtingoms šalims. Tarptautinės organizacijos kviečiamos atsiliepti į ekspertų grupės dokumente pateiktas rekomendacijas, sakė katalikų žinių agentūrai CNS grupės atstovas Džonas Kulanas. “Nors dokumentą rengti mus įgaliojo ne vyriausybės, bet Bažnyčia, tačiau grupėje dirbo atsakingi pareigūnai, kurie yra suinteresuoti rasti naujoviškus būdus, kaip spręsti gyvybiškai svarbias problemas”, – aiškino D.Kulanas. Dokumente pabrėžiama, kad 15 Europos Sąjungos šalių yra ypač atsakingos už tai, kad būtų “skatinamos globalinio lygio reformos”. Bažnyčios bei religinės bendruomenės irgi gali pateikti “esmines vertybes ir principus, tinkančius globalinio valdymo sistemai”. Dokumente pirmiausia siūloma palengvinti besivystančių šalių dalyvavimą tarptautinėje rinkoje su savo produkcija, nes tai skatintų jų gamybos augimą. Taip pat kreiptinas dėmesys į dirbančių žmonių teises, nes vargingose šalyse darbo sąlygos yra nepalyginamai prastesnės nei Vakarų pasaulyje, o pigia darbo jėga, netgi elgetiškai apmokamu vaikų darbu stengiasi pasinaudoti užsienio investitoriai. Dokumente siūloma, kad vadinamąją globalinio valdymo instituciją galėtų sudaryti 24 įtakingiausių šalių vyriausybių vadovai, kurie rengtų kasmetinius viršūnių susitikimus drauge su Jungtinių Tautų, Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko, Tarptautinės prekybos organizacijos ir Tarptautinės darbo organizacijos vyriausiaisiais pareigūnais. Šiuose susitikimuose būtų svarstomos aktualios pasaulinės ekonomikos problemos, pavyzdžiui, kaip suteikti geresnes vystymosi sąlygas neturtingoms šalims, bei svarbūs gamtos apsaugos klausimai. Dokumente pabrėžiama, jog pasaulinės gamtosauginės struktūros turi užsiimti globalinės klimato kaitos neigiamų pasekmių, ozono sluoksnio nuolatinio mažėjimo ir kitų neatidėliotinų gamtosaugos klausimų analize bei prevencinių priemonių paieška. “Nuo dabar pasauliui ir jo žmonėms – Dievo kūrinijai – reikalingas kitas, darnesnis požiūris, – sakoma dokumente. – Politinė valia kuriant ir įtvirtinant globalinio valdymo sistemą turi būti palaikoma tvirtų įsitikinimų ir vertybių. Pasaulyje nėra vienos atskiros jėgos – tegu ir pačios stipriausios, – kuri galėtų arba turėtų stengtis kontroliuoti visą pasaulį. Čia reikalingas bendras sutarimas dėl esminių principų ir vertybių.” D.Kulanas sakė, jog, sudarydama 13 narių ekspertų grupę, kuri parengė minėtą dokumentą, Europos Sąjungos vyskupų komisija siekė, kad joje būtų tinkama “pusiausvyra tarp mokslo atstovų ir praktinės veiklos talentų”. Be jau minėto tarptautinio lygio finansų eksperto M. Kamdesiu, į grupę įėjo buvęs Pasaulinės prekybos organizacijos direktorius Piteris Saterlendas, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos narė Flaminija Džiovaneli, “City bank” banko vicepirmininkas Onas Rudingas, buvęs Tarptautinės darbo organizacijos generalinis direktorius Mišelis Hansenas. COMECE, atstovaujanti maždaug 750 Europos Sąjungos šalių katalikų vyskupų, dokumentą svarstys vėliau dar šiais metais, priimdama tolesnės veiklos planus. Beje, pačioje Europos Sąjungoje irgi yra nemažai skurdo problemų. Spalio viduryje ES vykdomosios valdžios organo – Komisijos – paskelbtame pranešime sakoma, kad trumpalaikį arba nuolatinį skurdą patiria 60 milijonų, arba 18 proc., visų Europos Sąjungos gyventojų. Vykstanti darbo rinkos globalizacija, informacijos ir komunikacijos technologijų vystymasis sąlygojo didesnį nedarbą. Tarp kitų skurdą didinančių veiksnių ES komisijos pranešime nurodytas išaugęs šeimų skyrybų skaičius, dėl menko gimstamumo vykstantis visuomenės senėjimo procesas su atitinkamomis socialinėmis jo pasekmėmis.Informacija rinkta iš:1. Internetinės paieškos „Google“2. Interneto puslapio „Delfi“3. Internetinio puslapio „Moku“4. Internetinio puslapio „Šperos“5. Geografijos vadovėlio“Pasaulio visuomeninė geografija“6. Kitur