Prancūzija

Telšių „Ateities“

vidurinė mokykla

REFERATAS

Telšiai

2005

TURINYS

1. Žemėlapis

2. Simboliai

3. Duomenys apie valstybę

4. Ekonomika

5. Žemės ūkis

6. Kultūra

7. Žymiausi žmonės

8. ES

9. Euro monetų nacionalinės pusės

10. Strasbūras

11. Sen Mišelis

12. Eifelio bokštas

13. Luvro muziejus

14. Disnėjus

15. Paryžius: 1. Labiausiai lankomos Paryžiaus vietos

2. Paryžiaus bažnyčios

3. Paryžiaus sodai ir parkai

4. Paryžiaus galerijos ir muziejai

5. Paryžiaus viešbučiai

6. Paryžiaus pramogos

7. Atvykimas į Paryžių

16. Naudota literatūra

PRANCŪZIJOS ŽEMĖLAPIS

SIMBOLIAI

Vėliava

Herbas

GEOGRAFIJA

Prancūzijos tarytum visos Europos modelis. Šiam kraštui būdingos visos
trys pagrindinės Europos paviršiaus formos: nuosėdinių uolienų pripildytos
lygumos, senų kalnų masyvai ir jauni raukšliniai kalnai. Prancūzijos
paviršiui būdingas didelis aukščių skirtumas, bet maždaug pusę krašto ploto
užima žemesnės kaip 200 m virš jūros lygio žemumos, ir tik pietryčiuose
apie 20% ploto yra aukščiau nei 500 m. Žemumos tęsiasi nuo Belgijos siienos
iki Pirėnų kalnų. Didžiausia iš jų – Paryžiaus baseinas (Šiaurės
Prancūzijos žemuma), esantis tektoninėje įduboje ir primenantis dubenį nuo
Senos slėnio pamažu kylančiais kraštais, prisipildžiusį nuosėdinių uolienų.
Kai kur esama artezinių vandenų išeigų. Vakaruose plyti Luaros, o
pietvakariuose – Garonos žemuma. Jos abi irgi užima tektonines įdubas.
Viduržemio jūros pakrantėje yra Ronos-Sonos žemuma ir Langedoko lyguma.
Pačiame pajūryje gausu lagūnų, pelkių, ežerų, smėlynų. Iškasus kanalus ir
nusausinus didelius plotus, buvo išnaikinta pražūtinga liga – maliarija.
Dabar ten turizmo ir poilsio zona.Tarsi tam tikras laiptelis iš Prancūzijos
žemumų juostos į aukštąsias Alpes yra grandinė seenų hercininės kalnodaros
iškeltų kalnų masyvų. Didžiausias iš jų – Prancūzijos pietuose esantis
Centrinis Masyvas, užimantis apie 1/6 krašto ploto. Jį sudaro daugiausia
kristalinės uolienos. Kalnai pakyla iki 1800 m ir statmenai nusileidžia į
Ronos slėnį. Banguotą reljefą paįvairina užgesusių ugnikalnių kūgiai, kurių
krateriuose tyvuliuoja ežerai, lavos laukai, gi

ilūs tektoniniai slėniai.
Pietinę šio masyvo dalį sudaro klinčių storymė su karstinėmis įdubomis,
urvais, giliai įsirėžusiais upių tarpekliais. Prancūzijos šiaurės rytuose
stūkso dar du hercininiai masyvai – Vogėzai ir Ardėnai. Vogėzai –
daugiausia iš kristalinių uolienų sudaryti kalnai, lėkštais šlaitais
vakaruose, bet stačiai nusileidžiantys prie Reino upės rytuose. Ardėnai
prasideda Prancūzijoje ir nusidriekia į Belgiją. Šiaurės vakaruose,
Bretanės ir Kotaneno pusiasaliuose, yra Armorikos aukštuma, kurios smarkiai
apirusios viršūnės pakyla iki 300 m. Pietryčiuose yra aukščiausi ir
jauniausi Europos kalnai – Alpės. Ypač įspūdingos 3500-4000 m aukščio
Savojos Alpės, kurių smailos snieguotos viršūnės bei ledynai žėri saulėje.
Aukščiausias Europos taškas – Monblanas (4807 m) yra Prancūzijos ir
Italijos pasienyje. Vakarų Alpes sudaro daugiausia klintys, o aukštuosius
kalnagūbrius – kristalinės uolienos. Iš visų Žemės kalnynų pirmiausia ir
geriausiai buvo ištirtos Alpės, todėl iš ten kilo jaunų kalnų ir ledynų
formų pavadinimai, taikomi Azijos, Amerikos, Australijos jaauniems kalnams.
Pietuose, Ispanijos pasienyje, yra sunkiai pasiekiami Pirėnų kalnai. Šį
2000-2500 m aukščio kristalinį masyvą kerta tik trys keliai. Prancūzijoje
labai įvairios jūros pakrantės. Šiaurei būdingi žemi bangų suplauti
abrazimai ir seklumų bei nerijų atitverti lagūniniai krantai. Bretanės ir
Normandijos pajūryje į paviršių iškyla senos kristalinės uolienos,
sudarydamos labai raižytą riasinę pakrantę. Kai kuriose jos įlankose per
potvynius ir atoslūgius vandens lygis svyruoja net 15 m; vanduo išplauna
urvus ir nišas, vadinamas klifais. Sen Malo įlankoje pastatyta didžiausia
Europoje potvynių elektrinė. Viduržemio jūros pakrantei būdingos mažos
smėlėtos įlankėlės, vadinamos rivjeromis.Prancūzijos geologinis žemėlapis
vienas iš
š margiausių ne tik tarp Europos, bet ir tarp pasaulio šalių, ir
jos gelmės turtingos naudingomis iškasenomis. Tam kraštui būdingi
naudingųjų iškasenų deriniai. Jo šiaurės rytuose yra didžiausi geležies
rūdos, akmens ir kalio druskų (Vogėzuose) bei akmens anglių (Ardėnuose)
telkiniai. Boksitų atsargų aliuminiui gaminti yra pietuose, visiškai netoli
nuo Alpių upių, tiekiančių pigią hidroenergiją. Dujų ir naftos gavyba
sutelkta pietvakariuose. Prancūzija pirmauja Europoje pagal urano
(Centrinis Masyvas) ir užima ketvirtą vietą Vakaruose pagal geležies rūdos
gavyba. Visos be išimties vakarų žemumos, t.y. beveik pusė Prancūzijos
teritorijos, veikiamos Atlanto oro masių. Klimatas ten jūrinis – drėgnas ir
vidutiniškai šiltas. Būdingas menkas žiemos ir vasaros temperatūrų
skirtumas. Bretanėje vidutinė liepos temperatūra apie 17°, o sausio – +7°.
Todėl daržovės ir daugelis gėlių visus metus auginamos atvirame grunte.

Pietų Prancūzijoje viešpatauja Viduržemio pajūrio klimatas. Žiemą nuo
žvarbių orų pernašų užstoja Alpės. Todėl žiemos ten drėgnos ir švelnios,
sausio vidutinė temperatūra +8°, o vasaros karštos ir sausos -vidutinė
liepos temperatūra – +23°. Visus metus šioje krašto dalyje daug saulėtų
dienų. Kaip jau minėta, toks sveikiausio ir poilsiui tinkamo subtropinio
klimato tipas ir kituose žemynuose vadinamas Viduržemio pajūrio klimatu.
Centriniame masyve, Pirėnuose ir Alpėse klimatas žemyninis. Čia pučia
stiprūs vėjai, gausu kritulių. Kalnų papėdėse sausio vidutinė temperatūra 1-
3°, bet aukščiau kalnuose atšąla iki -20°. Šilčiausią vasaros mėnesį
priekalnėse šiaurėje būna 16-18°, o pietuose – iki 24°.Lyguminėje dalyje
krituliu iškrinta pakankamai – 600-1000 mm, ir jie gana tolygiai
pasiskirstę per visus me
etus, bet nežymus maksimumas būna šaltuoju
laikotarpiu. Čia nuolatinė sniego danga nesusidaro. Viduržemio jūros
pakrantėje daugiausia kritulių iškrinta šaltuoju laikotarpiu, o iš viso per
metus – apie 500-800 mm. Kalnų šlaituose, atgręžtuose į Atlantą, iškrinta
1500-2000 mm kritulių. Sniegas 2000-2500 m aukštyje išsilaiko 7 mėnesius ir
ilgiau. Dėl tolygaus kritulių pasiskirstymo Prancūzijos upių tinklas
tankus, upės vandeningos. Jūros potvyniai ir atoslūgiai suformavo piltuvo
pavidalo upių žiotis. Dauguma upių priklauso Atlanto baseinui. Ilgiausia
yra Luara (1020 km), įtekanti į Biskajos įlanką. Per Paryžių teka
didžiausia šiaurės upė – Sena (780 km), o vandeningiausia Prancūzijos upė
yra Rona, vasarą maitinama Alpių sniegynų ir ledynų, o žiemą dešinieji jos
intakai surenka gausius kritulių vandenis. Ronoje slypi beveik pusė krašto
hidroenergijos atsargų. (Prancūzija pagal hidroenergijos išteklius Europoje
užima trečią vietą, po Norvegijos ir Ispanijos.) Daugelis Prancūzijos upių
tinka laivybai ir tam yra aktyviai naudojamos. Jos sujungtos kanalais, tad
iš jų upių-jūrų tipo laivais galima patekti į aplinkines jūras. Pokariu
greitai augo ir dabar plėtojama sunkioji pramonė. Lydomas plienas,
aliuminis, varis, švinas, cinkas, nikelis, kurie naudojami mašinų
pramonėje. Prancūzija yra ketvirtoji pasaulyje pagal automobilių gamybą,
kuri sutelkta Paryžiuje ir Lione -‘Peugeot-Citroėn’, ‘Renault’ (Pežo-
Citroen, Reno). Keleiviniai lėktuvai ‘Karavela’ vieni saugiausių pasaulyje;
apskritai pagal lėktuvų ir malūnsparnių gamybą Prancūzija pasaulyje užima
trečią vietą. Ji buvo trečioji ir kosmose. Prancūzijoje pastatyti pirmieji
pasaulyje supertanklaiviai, kurių talpa daugiau kaip 0,5 mln. t. Jų denyje
tilptų keturios futbolo aikštės. Iš Paryžiaus į Lioną kursuoja greičiausi
Europoje elektriniai tr
raukiniai, riedantys 260 km/val. greičiu. 1994 m.
Prancūziją su Didžiąja Britaniją sujungė tunelis po Lamanšu. Pasaulyje taip
pat gerai žinoma Prancūzijos chemijos pramonės produkcija: pradedant
sintetiniu pluoštu, plastmasėmis, trąšomis, automobilių padangomis ir
baigiant vaistais ir parfumerija. Nuo seno garsėjo prancūzų tekstilė ir
trikotažas, madingiausi siuviniai, galanterijos prekės. Svarbi ūkio šaka
yra turizmas. Prancūziją kasmet aplanko per 27 mln. turistų. Pastaraisiais
metais prancūzai iš Lietuvos išsiveždavo frezavimo stakles, kineskopus,
‘Šilelius’, elektros variklius, matavimo prietaisus, traktorių atsargines
dalis. Pagrindinė žemės ūkio šaka yra gyvulininkystė. Augalininkystėje
vyrauja grūdinių kultūrų auginimas. Apie Prancūzijos žemės ūkį daug pasako
šie rodikliai: antra vieta pasaulyje, po Italijos, pagal vynuogių derlių ir
perdirbimą, ketvirta vieta pagal grūdų (kviečių, miežių, kukurūzų) derlių,
trečia – pagal pieno, ketvirta – pagal mėsos gamybą. Šalis didelė, todėl
žemės ūkis įvairiapusis. Šiaurėje auginami linai, cukriniai runkeliai, o
pietuose – ryžiai, migdolai, persikai ir abrikosai.kraštovaizdis yra labai
įvairus. Prancūzai sako, jog jų šalis yra

DUOMENYS APIE VALSTYBĘ

Sostinė Paryžius

Plotas 551 500 km²

Gyventojų skaičius 57 200 000
Valdymo forma Daugiapartinė Demokratija
Valstybinė kalba Prancūzų
Pagrindinės religijos Krikščionių 92 %

Judėjų 1 %

Musulmonų 1 %

Kitų 6 %
Piniginis vienetas Frankas
Kiti miestai Lionas, Marselis, Tulūza, Nica, Bordo, Nantas, Strasbūras
Gyventojų ūkinė veikla Žemės ūkis 6 %

Pramonė 27 %

Aptarnavimo sfera 67 %

Ar žinote, kad?

• Strasbūre vyksta plenarinės Europos Parlamento sesijos?

• Nicoje 2000 m. gruodžio 7-10 d. pasirašyta Nicos sutartis, kuria

susitarta dėl ES institucinės reformos, reikalingos sėkmingai ES

plėtrai?

• Prancūzijoje važinėja greičiausias pasaulyje traukinys TGV fTrain a

Grande Vitesse); 1990 m. jis pasiekė 515,3 km/h greitį?

• JAV simbolio – Niujorke stovinčios Laisvės statulos autorius yra

prancūzų skulptorius Fredericas-Auguste’as Bartholdi; skulptūrai

pozavo autoriaus motina (veidas) ir mergina (figūra)?

• 1463 m. Paryžiuje pirmą kartą istorijoje imta numeruoti namus?

• 1782 m. broliai Josephas ir Jacques’as Montgolfier paleido pirmąjį

žmonijos istorijoje oro balioną, per 8 min. nuskridusi 3 km; jame buvo

avis, antis ir gaidys?

EKONOMIKA

Prancūzija priklauso pirmaujantiems pramoniniams kraštams. Pagal
pramonės gamybą ji yra pasaulio šalių penketuke.

Pokariu greitai augo ir dabar plėtojama sunkioji pramonė. Lydomas
plienas, aliuminis, švinas, varis, cinkas, nikelis, kurie naudojami mašinų
pramonėje. Prancūzija yra ketvirtoji pasaulyje pagal automobilių gamybą,
kuri sutelkta Paryžiuje ir Lione – ” Peugeot – Citroën “, ” Renault “.
Keleiviniai lėktuvai ” Karavela ” vieni saugiausių pasaulyje; apskritai
pagal lėktuvų ir malūnsparnių gamybą Prancūzija pasaulyje užima trečią
vietą. Atominės jėgainės pagamina 75 % šaliai reikalingos elektros.

Pasaulyje taip pat gerai žinoma Prancūzijos chemijos pramonės
produkcija: pradedant sintetiniu pluoštu, plastmasėmis, trąšomis,
automobilių padangomis ir baigiant vaistais ir parfumerija. Nuo seno
garsėjo prancūzų tekstilė ir trikotažas, madingiausi siuviniai,
galanterijos prekės.

Vienas iš penkių prancūzų dirba ir gyvena kaime. Išplėtota sunkioji
chemijos pramonė, gaminami automobiliai, lėktuvai, tanklaiviai. Garsėja
vaistų, parfumerijos,kosmetikos,tekstilės, galanterijos prekėmis.

Naudingosios iškasenos – I vieta pasaulyje pagal sidabro gavybą. Kitos
naudingosios iškasenos (vieta Europoje pagal gavybą): uranas (I), žėrutis
(I), fluoritas (I), geležies rūda (II), arsenas (II), gipsas (II), talkas
(II), auksas (III). Šalyje nėra didelių naftos ir gamtinių dujų telkinių.
Todėl šioje šalyje nėra daug kitoms šalims įprastų šiluminių elektrinių,
kurui naudojančių gamtines dujas, akmens anglis arba mazutą. Šalis garsi
uralo rūdos atsargomis, todėl Prancūzijoje išplėtota atominė energetika.
Geležies rūdos dabar šalyje išgaunama 20 kartų mažiau negu prieš 30 metų.
Prancūzai pirmieji pasaulyje pradėjo kasti boksitą – svarbiausią aliuminio
rūdą. Boksitų pavadinimas kilo nuo BO gyvenvietės, kurioje buvo aptiktas
didelis šios rūdos telkinys.

Apdirbimo pramonės produkcijos gamyba ir eksportas (II Europoje, IV
pasaulyje), pardavimas (III Europoje, V pasaulyje), krovininių automobilių
(I Europoje), automobilių padangų (II Europoje). Svarbiausia Prancūzijos
pramonės šaka – mašinų pramonė. Prancūzija įkūrė pirmąją pasaulio
automobilių gamybos bendrovę „Renault“, taip pat garsi automobilių gamybos
bendrovė „Peugeot – Citroen“, bei padangų gamybos firma „Michelin“.
Lėktuvų, raketų ir astronautikos priemonių gamyba (I Europoje, III
pasaulyje), eksportas (II Europoje, III pasaulyje). Telekomunikacijos
priemonių ir kompiuterių gamyba (II Europoje, IV pasaulyje). Dideli
prancūzų laimėjimai modernizuojant palydovinį ryšį. Organinės ir
neorganinės chemijos pramonės produkcijos gamyba ir eksportas (II Europoje,
IV pasaulyje). Prancūzijoje yra stipri chemijos pramonė, nes būtent čia
buvo pradėta gaminti polietileno plėvelė, antibiotikai, sintetinis
pluoštas. Medikamentų gamyba (IV Europoje, V pasaulyje). Kosmetikos ir
parfumerijos gamyba ir eksportas (I pasaulyje). Šalyje pagaminama trečdalis
pasaulio parfumerijos gaminių.
Apskritai pagal eksportą ir importą Prancūzija yra ketvirta pasaulyje, po
JAV, Vokietijos ir Japonijos. Galima suskaičiuoti apie 25000 Prancūzijos
eksporto įmonių. Pagrindinės yra šios: 1) Renault, 2) Peugeot, 3) Citroen,
4) Airbus industrie, 5) IBM France, 6) Rohone-Poulenc, 7) Snecma, 8)
Atochem, 9) EDF, 10) Michelin.
Šalyje vertinami lengvosios pramonės, ypač tekstilės gaminiai. Paryžius
vadinamas „Madų miestu“. Upių tinklas tankus, upės vandeningos, tinkamos
laivybai. Svarbiausios upės yra Luara, Rona, Sena ir Garona. Dėl upių
šalyje veikia daug vandens jėgainių. Prancūzai pirmieji pradėjo naudoti
jūrų potvynių ir atoslūgių energiją. Pati galingiausia pasaulyje potvynių
elektrinė.

ŽEMĖS ŪKIS

Produkcijos ir maisto produktų eksportą (II vieta pasaulyje). Grūdai (I
Europoje, V pasaulyje): kviečiai (I Europoje, V pasaulyje), miežiai (I
Europoje, IV pasaulyje). Be to Prancūzijoje daugiausia išauginama cukrinių
runkelių. Prancūzijos pietryčiuose, kur vyrauja subtropikų klimatas,
auginami persikai, abrikosai, alyvuogės ir kiti šilumamėgiai vaisiai.
Svarbi žemės ūkio šaka – gyvulininkystė.Maisto gamintojai didžiuojasi savo
darbu ir pagamina puikių mėsos gaminių. Mėsos gamyba (II Europoje, VI
pasaulyje).Taip pat jie didžiuojasi pagamintais konditerijos gaminiais,
įvairia rūšių duona tarp jų ir garsiaisiais bagetais. Pienas. Prancūzija
kartais juokais vadinama „Pieno ferma“.Pieno primelžta (I vieta Europoje,
IV pasaulyje): sūris (toks kaip kamamberas žinomas visame pasaulyje, ) jo
šalyje išnokinama per 300 rūšių, ir varškė (II pasaulyje), kiekvienai metų
dienai tenka vis kitokia sūrio rūšis; sviestas (II Europoje, IV pasaulyje),
eksportas (sviestas II Europoje, III pasaulyje; pieno milteliai II Europoje
ir pasaulyje). Prancūzija kartu su Italija pagamina daugiausia vynuogių
vyno pasaulyje, 1977 m. – 7400000000 butelių.Daug žymių prancūziškų vynų
pavadinti pagal šalies vietoves: Šampanę ir Bordo.Didelę dalį vyno gamina
ūkininkų kooperatyvai, be to nedidelis kiekis vyno padaromas mažuose
ūkiuose išlikusiuose prie senų dvarų.Vynuogės skinamos ankstyvą rudenį,tada
iš jų spaudžiamos sultys ir paliekamos fermentuotis dideliuose kubiluose,
kad pasigamintų alkoholis ir vynas įgautų puikų skonį.Baigęs rūgti vynas
išpilstomas į butelius.Prancūzijoje daroma beveik penktadalis viso vyno
pasaulyje.Antra vieta pasaulyje po Italijos pagal vynuogių derlių. Pagal
vyno suvartojimą pirmiausia pasaulyje. Energetinė politika. Elektros
energijos gamyba per 15 metų (1995-2010) Europos OECD šalyse gali padidėti
per 40 proc., kai ūkio plėtojimasis 1995-2020 m. prognozuojamas per metus
vidutiniškai apie 2 proc. Tačiau branduolinės energijos gamyba, nepaisant
žaliųjų pastangų ją mažinti iš viso 30 proc., bus to paties lygio.
Nepaprastai daug, beveik 4,5 karto, didės dujų sunaudojimas elektros
energijos gamybai. Dar daugiau turėtų būti panaudojama vėjo energijos – net
apie 8 kartus, nors absoliučiai tai sudarys tik apie 0,9 proc. nuo viso
pagaminamo elektros energijos kiekio Europos OECD šalyse. Kartais mūsų
spaudoje rašoma, kad Vakarų Europoje yra didelis elektros stygius, tai
nevisiškai atitinka tikrovę. Jau seniai šitaip nemano specialistai. Štai
didžiausias Vakarų Europoje elektros energijos gamintojas ir eksportuotojas
– Prancūzijos valstybinė EDF (Electricite de France) kompanija turi 15
proc. laisvų galingumų ir manoma, kad visoje ES jų yra dar daugiau.
Panagrinėkime šių valstybių energetikos ypatumus atskirai. Aptarkime, kodėl
vienose šalyse atsisakoma branduolinės energijos gamybos, o kitose ji
sėkmingai naudojama, nors irgi tenka įveikti iškilusias problemas. Iš tokių
šalių galime paminėti Prancūziją, Japoniją, JAV. Jeigu Vokietija, Belgija,
Švedija žada uždaryti savo branduolines jėgaines daugiausia dėl dalies
visuomenės, žaliųjų spaudimo (nors tai ir nedaroma taip greitai, kaip
anksčiau buvo skelbiama), tai Prancūzijoje visai kitokia padėtis. Ten yra
ne tik valstybinė EDF kompanija, kuri eksploatuoja 59 atominius reaktorius,
bet ir COGEMA firma, perdirbanti panaudotą branduolinį kurą ir gaminanti
MOX (mišrų radioaktyvaus oksido) kurą, dėl to galima daugiau sumažinti
didelio radioaktyvumo atliekų kiekį ir taupyti branduolinį kurą.
Prancūzijoje branduolinė energija sudaro per 75 proc. bendro pagaminto
elektros energijos kiekio (panašiai kaip ir Lietuvoje). Valstybinės EDF
kompanijos veiklos rezultatai (1998 m. pabaigoje) yra įspūdingi Ši
valstybinė EDF kompanija dabar veikia 31 šalyje (iš jų 9 Europoje) ir dar
žada pirkti dalį Vokietijos EnBW (Energie Baden-Württemberg) – įžengti ir į
didžiausią Europos rinką. Praeitais metais EDF sėkmingai perėmė Anglijos
London Electricity ir dalį South Electricity kompanijos ir tokiu būdu 4,5
mln. britų aprūpina savo elektra. Viskas būtų gražu, jei Prancūzija
pariteto pagrindais atidarytų savo rinką. Nors Europos Komisija to
reikalauja, tačiau Prancūzijoje tai vilkinama. Atitinkamam įstatymo
projektui šiuo klausimu Prancūzijos senate pateikta per 400 pataisų ir jis
turėtų būti svarstomas 2000 m. pavasarį. Baiminamasi, kad įgyvendinus
rinkos liberalizavimą per ateinančius 6 metus EDF eksportas gali sumažėti
40 proc., taip pat ši kompanija gali netekti 8 proc. vietinių didžiųjų
elektros energijos vartotojų. Tai, savaime suprantama, EDF nedžiugina.
Teigiama, kad Prancūzijos energetikos politikai daro įtaką atomokratai. Tai
galima paaiškinti ir tuo, kad per pokario metus Prancūzijoje branduolinei
energetikai išleista beveik 1000 mlrd. frankų. Tačiau EDF dirba apie 114
tūkst. darbuotojų ir dar apie 1996 m. buvo susitarta, kad vienas procentas
nuo apyvartos pajamų skiriama profsąjungų valdomų įmonių vidaus Socialiniam
fondui, kur didžiausią įtaką turi kairiosios sąjungos. Esant EDF apyvartai
185 mlrd. frankų per metus, šis procentas sudaro solidžią 2 mlrd. frankų
sumą. Todėl nenuostabu, kad Prancūzijoje yra daug prieštaraujančių dėl
privatizavimo ir rinkų atidarymo ir nedaug kovojančių už branduolinių
jėgainių uždarymą. Prancūzija neturi didelio vargo dėl elektros energijos
pertekliaus, nes daug energijos eksportuojama. Daug jos tiekiama
Liuksemburgo hidroakumuliacinei elektrinei. Be to, jau dabar trečdalis
gyventojų Prancūzijos namų ūkyje naudoja elektrinį šildymą ir žadama, kad
vėliau naudos dar daugiau.

KULTŪRA

Nacionalinės šventės

Naujieji
metai.........................
......................sausio 1
d.
Antroji Velykų
diena.........................
............kovo ar balandžio mėn.
Šeštinės........................
...............ketvirtadienis, 40 d. po
Velykų
Švenčiamas Kristaus žengimas į dangų.
Sekminės........................
........................nepast
ovi data
Darbo
šventė........................
.......................gegužės
1 d.
Pargalės
diena.........................
.....................gegužės 8 d.
Minimas 1945 m. Vokietijos kariuomenė sutriuškinimas Europoje
Bastilijos paėmimo
diena.........................
.................liepos 14 d.
Prancūzijos nepriklausomybės diena. Minimas 1789 m. Bastilijos, kurioje
buvo laikomi politiniai kaliniai, žlugimas.
Visų Šventųjų
diena.........................
.................lapkričio 1 d.
Krikščionių šventė kurios metu šlovinami visi šventieji.
Paliaubų
diena.........................
....................lapkričio 11 d.
Skirta Pirmojo pasaulinio karo pabaigai paminėti. Kare žuvo kas 25-tas
Prancūzijos pilietis.
Kalėdos.......................
........................gruo
džio 25 d.

Šventės

Šventes prancūzai švenčia labai kūrybiškai ir su užsidegimu joms rengiasi.
Daugelis labai rimtai žiūri į „savo šventojo dieną“ (šventojo, kurio vardą
turi) – rengia priėmimą, pasiima poilsio dieną, sulaukia daugybės
prašmatniausių dovanų. Kiekvienas miestas ir kaimas turi savo šventę fete,
kuri arba sutampa su juos globojančio šventojo diena, arba švenčiama
pirmąją vynuogių derliaus nuėmimo dieną.
Naujųjų metų dūžiai sutinkami bučiuojantis. Pirmąją Naujųjų metų dieną
vyresniems šeimos nariams įteikiama dovanų – saldainių, gėlių, ar knygų.
Vaikai irgi turi savo švenčių. Vasario mėnesį – Mardi Gras, (Užgavėnės) su
eitynėmis ir vakarėliais, o balandžio mėnesį – Poisson d‘avril (Melagių
diena), kai ir maži, ir dideli vieni kitiems krečia išdaigas, draugams ar
mokytojams ant nugaros stengiasi prikabinti raudoną popierinę žuvį. Pirmą
ir antrą Velykų dieną vaikai ieško dažytų kiaušinių ir šokoladinių
varpelių. Darbo šventė paprastai pažymima paradais, o Pergalės diena ir
Bastilijos paėmimo diena švenčiamos gausiais fejerverkais ir šokiais
gatvėse. Trečiąjį lapkričio ketvirtadienį švenčiama Beaujolais Nouveau (tų
metų derliaus Božole vyno) šventė – vidurnaktį išleidžiamas lengvas kvapnus
vynas (geriamas jaunas, o ne išlaikytas).

Kalėdos

Kalėdų išvakarėse prancūzų šeimos puošia eglutes, eina į vidurnakčio mišias
tada grįžta namo ir valgo vėlyvą gausią ir prašmatnią vakarienę, kuri
visuose regionuose šiek tiek skiriasi. Paprastai valgomas foie gras (ančių
ar žąsų kepenys) su austrėmis, Elzase –žąsis, Burgundijoje – kalakutas su
kaštonais, Bretanėje – grikių paplotėliai su grietine, o Provanse – kepta
sūdyta menkė pomidorų padaže, ančiuvis, geriamas raudonas vynas. Be to,
Provanse laikomasi tradicijos – ant šventinio stalo padėti 13 desertinių
valgių, kad ir visai neįmantrių, tokių kaip džiovintos figos, razinos,
lazdyno riešutai ar migdolai (nes jų spalvos atitinkamai simbolizuoja
pranciškonus, domininkonus, karmelitus ir augustinų ordiną).
Eidami miegoti, vaikai paruošia batus Kalėdų Senelio (Pere Noel) dovanoms
dėti. Suaugusieji dovanomis keičiasi pirmąją Naujųjų metų dieną.
Dvyliktoji naktis dažniausiai švenčiama su ypatingu tortu, kuriame paslėpta
pupa, sidabrinė moneta arba visas
migdolas (kad moneta nesutrupintų dantų). Asmuo, kurio lėkštėje atsiduria
pupa, skelbiamas dienos karaliumi ar karaliene.

Paryžiuje, priešais miesto rotušę, pastatoma didžiulė Kalėdų prakartėlė.
Visos didžiosios bažnyčios papuošiamos nuostabiais kalėdiniais motyvais.
Kai kuriose miestuose rengiami Kristaus gimimo vaidinimai. Į Kamargą
suvaroma veršių banda ir jiems įdeginami įspaudai. Bo komunoje piemenėlių
lydimas į bažnyčią įrieda avino tempiamas nedidelis vėžimėlis su naujagimiu
ėriuku.

Vardai ir pavardės.

Kreipimasis

Prancūzai apie žmogų sprendžia pasikliaudami savo vidiniu balsu. Todėl
pirmasis įspūdis labai svarbu. Norėdami sudaryti gerą pirmąjį įspūdį,
svetimšaliai turėtų paisyti tradicijų ir įsiklausyti į užuominas bei
ženklus. Susipažįstant pirmiausiai įvyksta trumpas vizualus sąlytis, tik ne
pasikeitimas šypsenomis. Paskui – tradicinis rankų paspaudimas.

Formų tu ir vous vartojimas

Kreipiantis į prancūzų draugus ir kolegas, svetimšaliams keblumų nuolat
kyla dėl formalaus „jūs“ (vous) ir familiaraus „tu“ (tu) vartojimo.
Apdairiau yra sakyti vous – tai visada skamba mandagiai. Vienas 42 metų
mokytojas sako, kad į savo senstantį tėvą iki šiol kreipiasi vous , nors
dabar pats jį prižiūri. „Tu, – nusijuokė jis,- tinka tik vaikams ir
šunims.“ Tačiau tai senoviško auklėjimo pavyzdys. Reklamos, žurnalistikos,
teatro, kino pasaulio žmonės vieni kitus vadina tu, nors tarpusavyje beveik
nepažįstami. O besikreipiančius mandagiau kreipiniu vous laiko snobais.
Bankuose ir versle aplinka išlieka formali. Į sekretorę ar savo vertėją
visada mandagu kreiptis vous.
Vienas pareigūnas sako, jog visuomet, kai jo bosas kreipiasi forma tu ,
iškart supranta, kad tai įžanga prašyti dirbti viršvalandžius. „Iš žmogaus,
į kurį kreipiamasi tu, galima sau leisti daugiau reikalauti“, – mano jis.
Vous/tu – tarytum savotiška siena. Kartą ėmus vadinti žmogų tu, nors ir per
klaidą, vėliau sunku nugalėti save, be to, staiga pereiti prie vous gali
pasirodyti užgaulu.

Rankų paspaudimo ritualas – amžinas ratas

Prancūzai rankas spaudžia tiek pasisveikindami, tiek atsisveikindami. Tai
daro su kiekvienu tą dieną sutiktu. Atėjęs į darbą, tarnautojas paspaudžia
rankas kiekvienam čia esančiam – vien pats ritualas kartais trunka net
pusvalandį! Jei kabinete 20 žmonių, kas rytą suskaičiuotume 400 šimtus
rankų paspaudimų, o vakare – antra tiek.
Rankos paspaudimu reiškiama pagarba ir asmeninis pripažinimas. Spaudžiant
ranką, visada asmeniškai sakomi pasveikinimo žodžiai (Bonjour, Monsieur
Leconte). Vaikai spausti rankas išmoksta pirmiau nei vaikščioti. Paspausti
ranką reiškia lengvai paspausti plaštaką ir vieną kartą trumpai krustelėti.
Galioja bendra taisyklė moterims: tos, kurios nori paspausti ranką, ją
ištiesia pirmosios.

Faire la Bise (bučinys į skruostus)

Geri draugai ir šeimos nariai pasveikina bei atsisveikina bučiniais į abu
skruostus. Paprastai pradedama nuo dešiniojo skruosto. Trys bučiniai, o kai
kuriose provincijose keturi – dar didesnės meilės ir prisirišimo ženklas.
Kai kurie svetimšaliai mažina „bučkio ritualo intymumo laipsnį“, lūpomis
liesdami ne skruostą, bet orą. Moterys, kurios iš tiesų viena nemėgsta, bet
ritualą atlikti turi, irgi „ bučiuoja orą“.

ŽYMIAUSI ŽMONĖS

Napoleonas Bonapartas

(1769-1821)

Garsusis prancūzų karvedys ir imperatorius gimė 1769metais rugpjūčio 15
d. Ajače, Korsikoje.Jo tikrasis vardas Napoleonas Bonapartas. Bonapartui
buvo penkiolika su puse, kai jis siūlė reformos projektą. Po dvidešimties
metų jis Finteblo įkūrė Karo mokyklą. 1785 metais, puikiai išlaikęs
egzaminus ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, Bonapartas išvyko į La
Fero pulką, dislokuotą Dofine. 1804 m. Napoleonas Bonapartas paskelbtas
Prancûzijos senato vadovu, o vėliau Prancûzijos valdovu.

Napoleonas Bonapartas mirė 1821 m. gegužės 5 d. Nėra tiksliai žinoma
Napoleono Bonaparto mirties priežastis. Tačiau labiausiai dominuoja
versija: nunuodijimas. Pasak keleto mokslininkų Napoleonas buvo tyčia
nunuodytas dujomis, kurias drėgnoje Šv. Elenos saloje skleidė rezidencijos
sienų apmušalai: jie buvo išpiešti dažais, sumaišytais su arsenu.

Napoleonas Bonapartas, prancūzų generolas, pirmasis konsulas, o vėliau ir
imperatorius , paliko ryškų pėdsaką Prancūjos ir visos Europos istorijoje

Žana D‘Ark

(1412-1431)

1412 m. sausio 5 d. mažame Šampanės (Champagne) provincijos miestelyje
Domremy gimė Žana D’Ark. Jos tėvai buvo krikščionys, bet labai neturtingi
žmonės. 1415 m. Prancūzijos pulkai nusprendė pasipriešinti anglams ir
nutraukti jų invaziją Normandijoje. Tačiau šis išpuolis baigėsi tragiškai –
1415 m. spalio 25 d. puikiai organizuota ir gerai ginkluota anglų
kariuomenė tiesiog nokautavo prancūzus, kurie neteko net 7000 riterių. 1424
m. vasarą Žana D’Ark pirmą kartą išgirdo balsus iš Dangaus. Jos teigimu,
mergaitei pasirodę angelai (šventieji Catherine, Michaelas ir Margaret),
kurie liepė jai nusikirpti plaukui, užsidėti vyriškus drabužius ir
susitikti su nekarūnuotu Prancūzijos karaliumi Charlesu. 1429 m. vasario
mėnesį po 11-os dienų klajonių per anglų užgrobtas teritorijas Žana D’Ark
atvyko į Chinono pilį, kur tuo metu gyveno Charlesas. “Dievo pasiuntinė”
susitiko su Charlsu ir perdavė savo misiją: “Rojaus karalius mane atsiuntė,
kad išlaisvinčiau Orleaną nuo anglų grobikų ir atvesčiau Karalių į Reimsą,
kur jis bus karūnuotas ir pagerbtas”. Charlesas pažadėjo viskuo
pasirūpinti. 1429 m. balandžio mėnesį Tourso mieste Žanai D’Ark buvo
įteikti visi ginklai, apranga, kardas ir vėliava, ant kurio buvo
atspausdintas Dievo paveikslas ir žodžiai “Jesus, Maria”. 1429 m. gegužės 8
d. nuo anglų apgulties buvo išlaisvinta paskutinė Orleano miesto tvirtovė.
Tai buvo pirmoji Žanos D’Ark pergalė. 1430 m. prasidėjo labai sunkūs laikai
Žanai D’Ark ir jos vadovaujamiems kariams: nelaimėta nei vienas mūšis,
nesėkmingai baigėsi bandymas išlaisvinti Paryžių. 1430 m. spalio 23 d.
kovodama Compiegne miestelyje (netoli Paryžiaus) Žana D’Ark pateko į
nelaisvę ir buvo parduota anglams. Kaip bebūtų keista, Prancūzijos
karalius, dėl kurio ji kovojo ir rizikavo savo gyvybe, net nebandė jos
išlaisvinti. 1430 m. gruodžio mėnesį Žana D’Ark buvo atvežta į Ruaną
(dabartinę Normandijos sostinę), kur buvo kalinama, kankinama ir teisiama.
1430 m. vasario 21 – gegužės 23 d. vyko oficialus Žanos D’Ark teismas. 1431
m. gegužės 30 d. kovotoja už Prancūzijos laisvę buvo apkaltinta raganyste
ir nepaklusnumu bažnyčiai, nes ji dėvėdavo vyriškus drabužius, kas tais
laikais buvo griežtai uždrausta. Žana D’Ark buvo sudeginta ant laužo Ruano
turgaus aikštėje. 1456 m. liepos 7 d. teismas iškilmingai paskelbė, kad
visi kaltinimai Žanos D’Ark atžvilgiu yra neteisingi. 1920 m. Žana D’Ark
buvo kanonizuota. Romos bažnyčia pripažino Prancūzijos didvyrę Šventąja.

Zedine Zidane

Garsus prancūzų futbolininkas Zedine Zidane. Gimė 1972 m. birželio 23 d.,
Prancūzijoje. 185 cm ūgio 80 kg svorio futbolininkas, žaidžiantis Madrid
„Real“ klube saugo pozicijoje. Išrinktas geriausiu FIFA 2003 metų pasaulio
žaidėju.

Luc Besson

Režisierius, gimęs 1959 m. Paryžiuje, Prancūzijoje. Jis dirbo
televizijoje prieš tai kai sukūrė pirmąjį savo meninį filmą, „Le Dernier
combat“ (1983). Taip pat jis sukūrė „Le Grand bleu“ (1988), „Nikita“
(1990), „Atlantis“ (1991), “Leon“ (1994), „The Fifth Element“ (1997). Ypač
išpopuliarėjo jo filmas apie Žaną D‘Ark „The story of Joan of Art“ (1999).

Marie Trintignant

(1962-2003)

Tragiškai Vilniuje žuvusi prancūzų aktorė Marie Trintignant garsėjo savo
audringu gyvenimo būdu.

Marie Trintignant pirmoje kino juostoje nusifilmavo būdama vos ketverių
metų amžiaus kartu su tėvu Jean-Louis Trintignant. Prancūzijoje itin mylima
aktorė per visą savo gyvenimą suvaidino 60-tyje filmų.

Dažniausiai Marie kliudavo jautrių, įsitempusių ir lengvai pažeidžiamų
moterų vaidmenys. Bene geriausiai žinomi – prostitutė Lulu Claude Chabrolio
filme “Une affaire de femmes” ir alkoholikė šio režisieriaus filme “Betty”.
Paskutiniame savo kino filme “Džanis ir Džonas” Marie vaidina rutinos
prislėgtą, suvargusią namų šeimininkę, kuriai netikėtai atsiveria proga
suvaidinti pačią Janis Joplin.

“Man patinka vaidinti tokius “nesaugius” vaidmenis. Tokiu būdu aš galiu
kalbėti už tas, kurios galbūt nenusipelnė būti kalbinamos”, – sakydavo
aktorė.

Asmeniniame gyvenime, 41 metų aktorė Marie Trintignant buvo panaši į
daugumą savo suvaidintų personažų – chaotiška asmenybė, kurios gyvenimas
dažnai svyravo tarp džiaugsmo ir nevilties, stiprybės ir pažeidžiamumo.

Pirmojo vaiko Marie susilaukė su roko grupės “Telephone” būgnininku
Richardu Kolinka, antrojo sūnaus tėvu tapo aktorius Francois Cluzet, kitų
dviejų vaikų tėvas buvo režisierius Samuelis Benchetritas. Būtent Samuelį
Marie paliko dėl 40-mečio roko grupės ” Noir Desir” daininiko Bertrando
Cantat.

Paskutinį Marie Trintignant kino filmą “Džanis ir Džonas” režisavo jos
buvęs vyras Samuelis, o pagrindinį vaidmenį kartu su ja atliko jos antrojo
vaiko tėvas Francois.

Marie žuvo 2003 metais, Lietuvoje, nuo daugybės sužalojimų. Nelaimė įvyko
aktorei susiginčyjus su draugu – Bertrand Cantat, grupės “Noir Desir”
vokalistu.

Marie Trintignant buvo labai mylima aktorė gimtojoje Prancūzijoje, o jos
nauji romanai su malonumu aptariami spaudoje.

PARYŽIUS

Ryški prancūzų miuziklo žvaigždė Mistinguett Seną pavadino ” dailia
blondine besijuokiančiomis akimis “. Upė tikrų tikriausiai yra viliokė, bet
upės ir Paryžiaus miesto santykiai kur kas rimtesni nei flirtas.

Nė vienam Europos miestui upė nėra toks svarbus atskaitos taškas kaip
Sena Paryžiui: nuo jos matuojami atstumai, numeruojamos gatvės, be to, ji
miestą dalija į dvi atskiras teritorijas – Dešinįjį krantą šiaurinėje upės
pusėje ir Kairįjį krantą pietinėje. Jos aiškiai apibrėžtos, kaip ir
vadinamieji oficialūs rajonai. Miestas padalytas ir istoriškai: rytai
labiau susiję su senosiomis miesto šaknimis, o vakarai artimesni XIX ir XX
amžiams.

Beveik kiekvienas dėmesio vertas Paryžiaus pastatas stovi prie upės
arba netoli jos. Krantinės apstatytos puikiais miestiečių namais,
prašmatniais rūmais, dideliais muziejais ir įspūdingais paminklais.

Upė labai judri. Ilgus amžius ja plaukiojo nedidelių laivų flotilės,
tačiau šį kadaise triukšmingą reginį užgožė motorinis sausumos transportas.
Šiandien upe zuja prekybinės baržos ir didžiuliai turistiniai laivai,
vežiojantys upe iškylautojus.

Aukšti monumentai ir didžiosios parodų salės palei šį upės ruožą –
Napoleono eros ir pramoninės revoliucijos su didelėmis parodomis likučiai.
Smagus išpuikėlis Eifelio bokštas, Petit Palais ir Grand Palais dera su
vėlesniais statiniais: Palais de Chaillot, Maison de Radio France ir
Kairiojo kranto dangoraižiais.

Petit Palais. Šie puikūs rūmai, pastatyti 1900 metų Pasaulinės
parodos prancūzų meno pagrindinei ekspozicijai. Jie, suprojektuoti aplink
gražų pusapskritį vidinį kiemą su sodu, stiliumi primena Grand Palais, be
to, turi jonėnines kolonas, didelį prieangį ir kupolą, atliepiantį
Invalides kupolą už upės.

Grand Palais. Dengtas puikiu stikliniu stogu, o ant keturių kampų
užkeltos milžiniškos bronzinės Recipono skrendančių arklių su vežimais
skulptūros. Geriausiai pastatas atrodo naktį, kai stiklinis stogas švyti iš
vidaus ir skulptūrų siluetai išryškėja dangaus fone. Didžiąją salę ir jos
stiklinį kupolą galima apžiūrėti iš vidaus, vykstant laikinoms parodoms (
tarp jų ir meno ), kurios rengiamos Grand Palais galerijoje.

Palais de Chaillot. Rūmuose, kurių milžiniški lenkti fligeliai su
kolonomis užsibaigia didžiuliais paviljonais, įsikurę keturi muziejai,
teatras ir Cinematheque. Rūmus puošia skulptūros ir bareljefai. Ant
paviljonų sienų yra auksiniai poeto ir eseisto Paulio Valery įrašai. Aikštė
išpuošta stambiomis bronzos skulptūromis ir dekoratyviniais tvenkiniais.

Maison de Radio France. Prancūzijos radijo rūmai – įspūdingas
pastatas, kurį 1963 m. kaip Prancūzijos valstybinio radijo centrą
suprojektavo Henri Bernard`as. Didžiausias Prancūzijoje pavienis statinys
sudarytas iš trijų nepilnų koncentrinių apvalių konstrukcijų su keturkampiu
bokštu. Pastatas užima 2 ha plotą. Auditorijoje rengiamos prancūzų radijo
programos.

15.1. Labiausiai lankomos Paryžiaus vietos

Arc de Triomphe ( Triumfo arka ). Po didžiausios pergalės Austerlitzo
mūšyje 1805 m. Napoleonas savo vyrams pažadėjo: ” Jūs grįšite namo pro
triumfo arkas “. Kitais metais buvo padėtas pirmasis akmuo būsimai
garsiausiai pasaulyje triumfo arkai. Atėjus Napoleono valdžios galui šis
monumentalus statinys buvo baigtas tik 1838 m. 50 m aukščio arka dabar tapo
vieta, kur prasideda pergalės šventimai ir paradai. Svarbiausios įžymybės:

Savanorių išvykimas 1792 m – François Rude’o darbas vaizduoja
piliečius, išvykstančius ginti tautos.

Nežinomo kareivio kapas – čia palaidotas nežinomas prancūzų
kareivis, žuvęs per Pirmąjį pasaulinį karą.

La Défense. Šis verslo centras su dangoraižiais vakariniame Paryžiaus
pakraštyje buvo pradėtas statyti septintame dešimtmetyje. Pagrindinė
meninio projekto sėkmė – daug aikščių paversta nuostabiais muziejais po
atviru dangumi.

1989 m. kompleksą papildė La Grande Arche ( Didžioji arka )
–milžiniškas tuščiaviduris kubas, į kurį tilptų net Notre – Dame katedra.
Arkoje yra parodų galerija, nuo jos atsiskleidžia puikūs Paryžiaus vaizdai.

Versalio rūmai. Eidami per prašmatnias kolosalių rūmų sales arba
vaikštinėdami erdviuose soduose, lankytojai suvoks, kad visa tai
simbolizuoja Karaliaus Saulės viešpatavimo šlovę. 1668 m. pradėjęs nuo
kuklaus savo tėvo medžioklės namelio, Liudvikas XIV pastatydino didžiausius
rūmus Europoje, kuriuose vienu metu tilptų 20 000 žmonių. Sodai
geometriškai suskirstyti į taisyklingus plotus, kuriuos sudaro takeliai ir
miškeliai, gyvatvorės ir gėlių lysvės, vandens baseinai ir fontanai.

Ištaigingi pagrindiniai apartamentai yra antrame erdvaus Versalio
pilies komplekso aukšte. Aplink Marmuro kiemą išdėstyti privatūs karaliaus
ir karalienės apartamentai. Charles`is Le Brunas juos prašmatniai išpuošė
spalvotu marmuru, akmens ir medžio raižiniais, freskomis, aksomu, sidabru
ir paauksuotais baldais. Kulminacija pasiekiama Veidrodžių salėje, kur 17
didžiulių veidrodžių stovi prieš aukštus arkinius langus.

Pompidou centras. Pompidou panašus į išvirkščią pastatą:
eskalatoriai, liftai, oro ir vandens vamzdžiai ir net masyvios plieninės
atramos, sudarantys pastato griaučius, – viskas sumontuota išorėje.
Muziejus pristato fovizmo, kubizmo ir siurrealizmo mokyklas. Lauko aikštėje
gausios minios renkasi žiūrėti gatvės aktorių. Pompidou centras visiškai
atnaujintas naujam tūkstantmečiui.Šiame centre apžvelgiama visa modernioji
ir šiuolaikinė kūryba.

Musée d`Orsay. Daug dabartinių Musée d`Orsay eksponatų atvežta iš
Luvro, o puiki impresionistų kolekcija anksčiau kabėjo ankštame Jeu de
Paume pastate, kol 1986 m. šis buvo uždarytas. Šalia pagrindinės parodos
nušviečiama socialinė, politinė ir technologinė aplinka, kurioje buvo
kuriamas menas. Yra ir kinematografijos istorijos eksponatų. Svarbiausi
eksponatai:

Rodino ” Pragaro vartai ” – į šiuos garsius vartus Rodinas įtraukė
jau anksčiau sukurtas figūras ” Mąstytoją ” ir ” Bučinį “.

Manet ” Pusryčiai ant žolės ” – Manet paveikslas, pirmą sykį rodytas
Napoleono III Atstumtųjų salone, dabar eksponuojamas viršutinio lygmens
pirmame plote.

Renoiro Šokiai ” Moulin de la Galette ” – Renoiras šį spalvingą
paveikslą nutapė gryname ore Montmartre, siekdamas perteikti
mirguliuojančią pro medžius šviesą.

Gauguino ” Gražioji Anžela ” – šiame portrete Paulis Gauguinas
vaizduoja pozuotoją tradiciniais bretonės rūbais.

Musée du Louvre. Luvro muziejaus, turinčio vieną vertingiausių meno
kolekcijų pasaulyje, istorija siekia viduramžius. Pagrindinis įėjimas yra
po stiklo piramide. Iš čia koridoriai išsišakoja į visus muziejaus
fligelius. Kūriniai eksponuojami per keturis aukštus. Paveikslai ir
skulptūros išdėstytos pagal kilmės šalį. Atskiros salės skiriamos senovės
Rytų, Egipto, graikų, etruskų ir romėnų menui, objets d`art, spaudiniams ir
piešiniams. Svarbiausios detalės:

Įėjimo piramidė – ši piramidė pastatyta iš stiklo, kuri leidžia
lankytojams matyti aplinkinius istorinius pastatus ir praleidžia šviesą į
požeminę lankytojų priėmimo patalpą.

Viduramžių grioviai – Pilypo Augusto tvirtovės dvigubą bokštų pamatą
ir pakeliamojo tilto atramą galima pamatyti iškastoje erdvėje.

Arc de Triomphe du Carrousel – ši triumfo arka buvo pastatyta
švenčiant Napoleono pergales 1805 m.

Svarbiausi eksponatai: Leonardo da Vinci ” Mona Liza “, Milo ” Venera
“, Guillaume`o Coustou ” Marly arkliai “.

Eifelio bokštas. Eifelio bokštas buvo sukurtas 1889 metų Pasaulinės
parodos lankytojams nustebinti ir Paryžiaus horizontui laikinai
paįvairinti. Tai buvo aukščiausias pasaulio statinys iki 1931 m., kai buvo
baigtas Niujorko Empire State Building. Dabar bokštas simbolizuoja Paryžių.
Jis puikiai atrodo po neseniai atlikto remonto bei naujos apšvietimo
sistemos įrengimo. Svarbiausios įžymybės:

Eifelio biustas – Eifelio laimėjimai buvo apvainikuoti Garbės legiono
ordinu1889 m. Jis pagerbtas sukurtu biustu, 1929 m. pastatytu po bokštu.

Cineiffel – šis muziejėlis trumpu filmu pasakoja bokšto istoriją.
Jame yra filmuotos medžiagos apie bokštą aplankiusias garsenybes.

Hidraulinis lifto mechanizmas – tebeveikianti pirmojo 1889 m. lifto
mechanizmo dalis keldavo liftą nuo antrojo lygmens iki viršaus.

Apžvalgos galerija – giedrą dieną atsiveria vaizdas 72 km spinduliu,
tolumoje matyti net Chartres`o katedrą.

Notre – Dame. Nėra kito pastato, taip susijusio su Paryžiaus
istorija, kaip Notre – Dame ( Dievo Motinos ) katedra. Ji didingai stovi
miesto lopšyje – Ile de la Cite. Katedra – gotikos šedevras, stovintis
romėnų šventyklos vietoje. Notre – Dame interjero didybę pajusite
akimirksniu, tik pažvelgę į aukštus centrinės navos skliautus. Skersai ją
kerta milžiniškas transeptas, kurio abiejuose galuose yra viduramžiški
langai rožės. Katedrą puošia didžių skulptorių darbai. Svarbiausios
detalės:

Vakarinis frontonas – trejos pagrindinės durys su nuostabiomis
skulptūromis, centrinis langas rožė ir ažūrinė galerija – svarbios katedros
detalės.

Arkiniai kontraforsai – rytiniame katedros gale įspūdį daro efektingi
Jeano Ravy arkiniai kontraforsai.

Langai rožės . Vakarinis langas vaizduoja Mergelę Mariją sodraus
mėlio ir raudonio medalione. Pietinio fasado langas su Kristaus atvaizdu
centre yra įspūdingo aukščio – 13 m.

Sainte – Chapelle. Nežemiška ir stebuklinga Sainte – Chapelle (
Šventoji koplyčia ) – vienas iš didžiausių Vakarų pasaulio architektūros
šedevrų. Šiandien kiekvieną lankytoją pakyli šviesa, spindinti pro 15
nuostabių vitražinių langų. Languose pavaizduota daugiau nei 1000 religinių
scenų – raudonio, aukso, žalumo, mėlio ir rausvo violeto kaleidoskopas.
Svarbiausios detalės: Langas rožė, Kristaus Kančios langas, Apaštalų
statulos, Relikvijų langas. Svarbiausios detalės:

Langas rožė – 86 vitražo plokštėse vaizduojamas Apokalipsės
pasakojimas geriausiai matyti saulei leidžiantis.

Kristaus Kančios langas – vienas gražiausių aukštutinės koplyčios
langų vaizduoja Paskutinę vakarienę.

Apaštalų statulos – nuostabūs viduramžių medžio drožybos pavyzdžiai
puošia aukštutinės koplyčios 12 piliorių.

Relikvijų langas – jame vaizduojama tikrojo Kryžiaus ir Nukryžiavimo
vinių kelionė į Sainte – Chapelle.

15.2. Paryžiaus bažnyčios

Paryžiaus visuomenės Bastionas per amžius buvo Katalikų bažnyčia.
Verta aplankyti daugelį miesto bažnyčių. Juose įvairių architektūrinių
stilių, dažnai įspūdingų interjerų. Dauguma bažnyčių dieną būna atviros,
daugelyje reguliariai vyksta pamaldos. Dar tebegyvuoja paryžietiška
bažnytinės muzikos tradicija. Galite praleisti vakarą grožėdamiesi
interjerais ir klausydamiesi vargonų rečitalio ar klasikinio
koncerto.Bažnyčios sudaro puikiausios Paryžiaus architektūros dalį.
Daugelio bažnyčių interjerai įspūdingi, puošti puikia tapyba ir skulptūra.

Dôme bažnyčia ( Dievo Motinos katedra ) – tapo puikiausiu XIX a.
prancūzų architektūros pavyzdžiu. Ji tapo Bubonų šlovės paminklu.

Einant per bažnyčios centrą, į dešinę nuo pagrindinio įėjimo matyti
šoninė koplyčia, kurioje stovi Napoleono jaunesniojo brolio Jeronimo,
Vestfalijos karaliaus, kapas. Viršuje matyti Charles`io de la Fosse`o
apvali lubų freska Rojaus šlovė, kurioje Šventasis Liudvikas įteikia savo
kalaviją Kristui. Dôme bažnyčios kupolas yra paauksuotas.

Panteonas – klasicistinio stiliaus bažnyčia.

Kupolo arkos rodo atsinaujinusį susidomėjimą gotikos architektūros
lengvumu. Interjere yra keturios navos, išdėstytos graikišku kryžiumi, virš
kurio kryžmos kyla didysis kupolas. Navos pietinės sienos freskos vaizduoja
Šv. Genovaitės gyvenimą. Kriptą, užimančią visą požemį po pastatu,
dorėninės kolonos suskirsto į galerijas. Čia ilsisi daug prancūzų
garsenybių. Kupolo žibintas leidžia tik trupučiui šviesos įsiskverbti į
bažnyčios centrą. Manyta, kad ryški šviesa netinka Prancūzijos herojų
poilsio vietai.

La Madeleine – Marijai Magdalietei skirta bažnyčia – vienas
žinomiausių Paryžiaus pastatų, nes yra labai didelė ir stovi iškilioje
vietoje.

Korintinės kolonos supa pastatą ir remia skulptūrinį frizą. Dešimt
Dievo įsakymų vaizduojančius bareljefus ant bronzinių durų sukūrė Henri de
Triqueti. Interjeras gausiai išpuoštas marmuru ir paauksinimais. Čia stovi
keletas puikių skulptūrų, pvz., Kristaus krikštas.

Mosquée de Paris – XX a. pradžioje pastatyta ispanų – maurų stiliaus
pastatų grupė sudaro Paryžiaus musulmonų bendruomenės dvasinį centrą.

Bažnyčios centre stovi mečetė. Kiekvieno mečetės kupolo puošyba
kitokia. Viduje įrengtas Didysis kiemas su mozaikomis ant sienų ir ažūru
išpuoštomis arkomis.

St – Eustache – gotikinio plano ir renesansinės puošybos St –
Eustache ( Šv. Eustachijaus ) bažnyčia – viena gražiausių Paryžiuje.

Interjeras planuotas pagal Notre – Dame: penkios navos, šoninės ir
radialinės koplyčios. Bažnyčią atspindi skliautai, pilioriai ir kolonos.

Sacre – Coeur – XIX a. bazilika pastatyta kaip religinis iššūkis.

Varpinėje kabo vienas sunkiausių pasaulyje varpų. Kristaus statula –
svarbiausia bazilikos statula simboliškai pastatyta virš dviejų bronzinių
šventųjų. Nuo vitražų galerijos atsiskleidžia visas interjeras. Bazilikos
kriptos koplyčioje yra Legentilio širdis, saugoma akmens urnoje. Mergelė
Marija su kūdikiu yra renesansinio stiliaus sidabro statula. Didžioji
Kristaus mozaika yra sukurta presbiterijos skliaute.

15.3. Paryžiaus sodai, parkai ir aikštės

Nedaug miestų gali didžiuotis tokia begaline stilių įvairove, kokia
šiandien pasižymi Paryžiaus sodai, parkai ir aikštės. Jie priklauso
įvairiems laikotarpiams ir jau 300 metų yra paryžietiško gyvenimo centre.
Bulonės miškas ir Venseno miškas supa miestą savo atviromis vešliomis
žaliomis erdvėmis, o elegantiškos aikštės ir peizažiniai sodai, pvz.,
Jardin du Luxembourg ( Liuksemburgo sodas ), pagyvina miesto centrą ir
leidžia atsipūsti nuo miesto triukšmo.

Jardin du Luxembourg. Populiariausio Paryžiaus parko žalumos oazė
užima 25 ha Kairiojo kranto centre. Sodas suprojektuotas aplink Luxembourgo
rūmus, jame dominuoja puikus aštuonkampis tvenkinys, paprastai pilnas
žaislinių burlaivių.

Be patrauklių geometrinių terasų, plačių alėjų ir daugybės statulų,
parke yra lauko kavinė, lėlių teatras, daug teniso kortų, orkestro pakyla,
o netoliese ir jojimo mokykla.

Bois de Boulogne ( Bulonės miškas ). Parko užimančio 865 ha tarp
vakarinių Paryžiaus pakraščių ir Senos, žalumos juostoje galima
vaikštinėti, važinėti dviračiais, jodinėti, plaukioti valtimis, iškylauti
ar praleisti dieną lenktynėse. Bois de Boulogne parke yra daug gražių
vietų. Pré Catelan – tai atskiras parkas su didžiausiu Paryžiuje buku,
žavinguose Bagatelle`io soduose pristatyta architektūrinių keistybių, o
XVIII a. vila garsėja rožių sodu, kuriame kasmet birželio 21 d. vyksta
tarptautinis rožių konkursas.

Esplanade des Invalides. Iš šios milžiniškos, apsodintos liepomis
aikštės atsiveria puikūs vaizdai į krantinę.

Jardin des Tuileries. Šie geometriniai sodai, tai neatskiriama dalis
gamtovaizdžio, besidriekiančio palei Seną nuo Luvro iki Eliziejaus laukų ir
Triumfo arkos. Šis sodas yra neoklasicistinis, su plačia centrine alėja,
taisyklingai išdėstytomis terasomis ir gėlynais.

Jardin des Plantes. Tai vienas didžiausių Paryžiaus parkų su gamtos
mokslo muziejumi, botanikos mokykla ir zoologijos sodu. Iš parko atsiveria
gražūs vaizdai, palei takus auga seni medžiai, stovi statulos. Čia yra
nuostabus alpinariumas, neprilygstama žolių ir laukinių augalų įvairovė.

Parc André Citroën. Parkas, atidarytas 1992 m., – tai trečiasis
plačios erdvės vaizdas palei Seną po Les Invalides ir Champ – de – Mars.
Stilius išties stebina: nuo laukinių gėlių pievelės šiaurinėje pusėje iki
išpuoselėtų vienspalvių mineralų ir skulptūrų sodų pietinėje dalyje. Parke
gausiai išsibarsčiusios modernios vandens skulptūros.

Jardins du Trocadéro. Šie gražūs sodai užima 10 ha. Jų centrinis
akcentas – ilgas keturkampis dekoratyvinis tvenkinys, aprėmintas akmens ir
paauksuotos bronzos skulptūromis, kurios vaizdingai atrodo naktį, kai
apšviečiami fontanai. Iš kitos tvenkinio pusės Chaillot kalvos šlaitai
palengva leidžiasi prie Senos ir Pont d`Iéna. Sodų šiaurės rytų kampe yra
gėlo vandens akvariumas, apsuptas medžių, takelių, mažų upelių bei
tiltelių. Čia romantiška vieta vakare ramiai pasivaikščioti.

Disneyland Paris. Šio teminio parko 56 ha plotas suskirstytas į
penkias dalis: Pagrindinė gatvė JAV, Frontierland ( Pasienis ),
Adventureland ( Nuotykių šalis ), Fantasyland ( Fantazijos šalis ),
Discoveryland ( Atradimų šalis ). Kiekviena tema nostalgiškai atkuria
legendinę praeitį ar vietą, paryškintą Holivudo folkloro spalvomis. Bendra
koncepcija – egzotiškų pastatų imitavimas, pasivažinėjimai traukiniais,
technologiniai stebuklai – daug ko pasiėmė iš XIX a. Pasaulinių mugių.

15.4. Paryžiaus muziejai ir galerijos

Paryžiuje galima rasti tikrai gerų – seniausių ir naujausių – muziejų
ir galerijų su nuostabiais meno kūriniais. Juose saugomos didžiausios ir
keisčiausios pasaulyje kolekcijos. Kartais patys pastatai papildo temą,
pvz., romėnų pirtys ir gotikiniai rūmai sudaro Mesée de Cluny, o Pompidou
centras – tikras modernus šedevras. Kitur matome malonų kontrastą, pvz.,
Piccasso darbai rodomi grakščiame XVII a. muziejuje, o Musée d`Orsay – tai
buvusi didžiulė geležinkelio stotis. Visi kartu jie – neprilygstama šventė
lankytojams.

Musée Picasso. Muziejus įsikūrė dideliuose XVII a. rūmuose – Hôtel
Salé, kurie stovi Marais rajone. Didelė kolekcija atspindi ir Picasso
meninę raidą ( mėlynasis, rausvasis ir kubizmo periodai ), ir įvairių
medžiagų vartojimą. Svarbiausi paveikslai: ” Autoportretas “, ” Du broliai
“, ” Dvi pajūrio bėgančios moterys “, ” Bučinys “.

Musée Carnavalet. Didžiulis Paryžiaus istorijos muziejus užima dvejus
rūmus. Čia galima pamatyti išdekoruotus kambarius su paneliais, baldais ir
objects d`art; yra daug meno kūrinių: garsių dailininkų paveikslų,
skulptūrų; graviūrų, rodančių, kaip buvo statomas Paryžius.

Musée de Cluny. Muziejus, dabar oficialiai vadinamas Musée National
du Moyen Age- Thermes de Cluny, siūlo unikalų derinį: romėnų griuvėsius,
išlikusius viduramžių pastate, ir puikiausias pasaulyje viduramžių meno bei
amatininkų dirbinių kolekcijas.

Musée Rodin. Muziejus saugo skulptoriaus Augusto Rodino testamentu
tautai dovanotus kūrinius, tarp jų – didingas Pragaro vartų duris. Kai
kurios garsiausios skulptūros rodomos sode: Calais piliečiai, Mąstytojas,
Pragaro vartai ir Balzacas.
Čia žiūrovą apstulbina 2000 rinktinių rožių krūmų.

Musée de I`Armée. Tai vienas didžiausių pasaulyje karo istorijos
muziejų. Jo eksponatai atspindi karo istoriją nuo akmens amžiaus iki
paskutinių Antrojo pasaulinio karo dienų. Vakarinės pusės Rytų šalių
galerija turi gausią ginklų ir šarvų kolekciją. Pauillco galerijoje
eksponuojami renesansiniai kardai ir durklai, o Arsenale – šarvai, 1000
šalmų ir šimtai iečių, kardų bei šaunamųjų ginklų.

Musée de la Mode et du Costume Palais Galliera. Madų raidai skirtas
muziejus įsikūręs renesanso stiliaus rūmuose, kurie buvo pastatyti 1892 m.
Kolekciją sudaro daugiau nei 100 000 aprangos komplektų nuo XVIII a. iki
šių dienų.

15.5. Paryžiaus viešbučiai

Paryžius garsėja savo viešbučiais. Čia gausu įvairių kategorijų
viešbučių: viliojantys turtingi palaces ( prabangiausi viešbučiai ), hôtels
de charme, žavintys savitumu bei romantika, ir paprastesni, bet geri
šeimyniniai viešbučiai, įsikūrę ramiuose skersgatviuose. Į miestą, kaip į
kultūros ir mados Meką, nuo seno plūsta visų profesijų turtingieji,
garsieji ir didieji žmonės. Todėl nenuostabu, kad Paryžius didžiuojasi
puikiausiais pasaulyje viešbučiais. Vien senamiestyje yra daugiau nei
tūkstantis viešbučių. Viešbučiai, kad ir kokios būtų kainos, atspindi
nepakartojamą paryžiečių stilių ir skonį. Štai keletas geriausiųjų:

Balzac – šis nedidelis, bet stilingas viešbutis spinduliuoja savo
epochos žavesiu. Labai vertinamas jo restoranas.

Plaza Athénée – aukštosios mados Paryžiaus centre esantis viešbutis
mėgstamas mados pasaulio. Labiausiai vilioja nuostabi puošyba ir puikus
restoranas.

Relais Christine – šis žavus viešbutis – ramybės oazė miesto centre –
siūlo tradicinius patogumus, pvz., jaukų židinį svetainėje.

L`Abbaye St – Germain – malonus sodas ir kiemas bei patrauklūs
kambariai būdingi šiam nuošaliam viešbučiui prie Jardin du Luxembourg.

Duc de St – Simon – šio patogaus ir ramaus viešbučio miegamųjų langai
atsiveria į žaliuojantį sodą. Jis įsikūręs XVIII a. rūmuose į pietus nuo
Senos.

15.6. Pramogos Paryžiuje

Paryžiuje yra viskas, ko pageidaujate – klasikinė drama ir kabaretas,
baletas, opera ir džiazas, kinas ir šokiai. Nemažai pasitaiko ir nemokamų
linksmybių – nuo gatvės artistų prie Pompidou centro iki metro ir visame
mieste dainuojančių ir grojančių gatvės muzikantų.

Patys paryžiečiai labiausiai mėgsta vaikštinėti bulvarais arba sėdėti
lauko kavinėje, siurbčioti gėrimą ir stebėti aplinkinį pasaulį.

Sporto aistruoliai gali aplankyti teniso varžybas, Tour de France ar
žirgų lenktynes. Poilsio ir pasilinksminimo bei gimnastikos centrai laukia
aktyvesnių pilsiautojų. Nusiteikusiems žaisti rutuliais Paryžius visada
pasiūlys pétanque.

Teatras. Paryžiuje klesti teatras – nuo didingų Comédie Française
spektaklių iki papliauškos farso ir avangardinės operos. Miestas jau seniai
priiminėja atvykstančias trupes, ir šiandien jis privilioja daug
užsieniečių spektaklių, dažnai originalo kalba.

Teatrai išsibarstę po visą miestą, o teatro sezonas vyksta nuo
rugsėjo iki birželio.

Klasikinė muzika. Dar niekad Paryžiaus scena nebuvo tokia užimta.
Vyriausybė finansuoja pirmaklases institucijas, kuriose statomos puikios
operos, atliekami geri klasikinės ir šiuolaikinės muzikos kūriniai. Daug
koncertų rengiama bažnyčiose, vyksta muzikos festivaliai.

Rokas, džiazas ir pasaulinė muzika. Muzikos gerbėjai Paryžiuje ir jo
apylinkėse ras visas įmanomas muzikos formas – nuo popmuzikos žvaigždžių
didžiuosiuose stadionuose iki talentingų metro muzikantų. Siūloma
milžiniška stilių įvairovė: regis, hiphopas, pasaulinė muzika, bliuzas,
liaudies melodijos, rokas ir džiazas. Mieste visada pilna puikių grupių ir
solistų.

Kinas. Paryžius – tai pasaulinė filmų pripažinimo sostinė. Maždaug
prieš šimtmetį jis tapo kinematografijos lopšiu, čia bendro labai
paryžietiškas avangardinis Naujosios bangos judėjimas. Mieste yra daugiau
nei 300 ekranų kino teatruose ir įvairios paskirties įstaigose. Galima
pamatyti pasakišką gausybę filmų – ir naujutėlaičių, ir jau tapusių
klasika.

Diskotekos ir naktiniai klubai. Muzikiniai Paryžiaus klubai atspindi
Amerikos ir Britanijos sroves. Vietiniai Paryžiuje šoka le rock – šešto
dešimtmečio klasikinio rokenrolo atmainą. Tik keli klubai atitinka
paskutinę madą. Paryžiaus klubai gerai įrengti.

Kitas populiarus pasirinkimas vakarui – šokių salės ir barai su
fortepijonais.

15.7. Atvykimas į Paryžių

Paryžius – tai oro ir geležinkelio linijų centras. Visos Europos
sostinės, daugelis pagrindinių žemyno miestų Skandinavijoje bei Didžiojoje
Britanijoje siūlo tiesioginius skrydžius lėktuvu ir traukinių reisus į
Paryžių. Tiesioginiai skrydžiai yra iš Šiaurės Amerikos, Afrikos ir
Japonijos. Nepaisant daugybės transporto agentūrų, tiesiai į Paryžių
neįmanoma atskristi iš Australijos ir Naujosios Zelandijos. Keleiviai
pakeliui į Paryžių turi persėsti į kitus lėktuvus. Į miestą sueina daugybė
šalies ir tarptautinių greitkelių, todėl čia lengva patekti automobiliu ar
tolimųjų reisų autobusais.

15.8. Ile de la Cité

Paryžiaus šaknys – Ile de la Cité ( Cité salos ), valties pavidalo
sala Senoje, kur prieš 2000 metų apsigyveno keltų gentys. Vėliau vienos
genties – parizijų – vardu buvo pavadintas miestas. Tai seniausia Paryžiaus
vieta, kur dar galima pamatyti pirmųjų statinių liekanas, saugomas
archeologinėje kriptoje po aikšte prieš Notre – Dame – didingą viduramžių
katedrą, kasmet pritraukiančią milijonus lankytojų. Kitame salos gale stovi
dar vienas gotikos šedevras, šviesos stebuklas – Sainte – Chapelle.
Svarbiausios įžymybės:

Conciergerie – tai šiurpus kalėjimas, iš kur kelias vedė į giljotiną,
ypač naudotas per Revoliuciją.

Marché aux Fleurs et Oiseaux – Gėlių ir paukščių turgus – spalvinga,
gyva salos įžymybė.

Crypte Archeologique – giliai po aikšte yra namų, statytų prieš 2000
metų, liekanų.

ES

Dėl trijų aplinkybių Prancūzijos ryšys su Europos Sąjunga ypatingas.
Pirma, įkurti Europos Sąjungos pirmtakę – Europos anglių ir plieno bendriją
– pasiūlė Prancūzijos politikai Schumanas ir Monnet’as. Antra, Europos
Sąjungos administracija buvo sukurta daugiausia pagal Prancūzijos
administracijos tradicijas. Trečia, Prancūzija ‘paskolino’ Europos Sąjungos
institucijoms savo kalbą, kuri dominavo Briuselyje iki paskutinio XX
amžiaus dešimtmečio ir lieka viena iš pagrindinių Sąjungos kalbų.
Prancūzija taip pat davė Europos Sąjungai ir žymiausią Europos Komisijos
Pirmininką – Delorsą, kuris gerokai paspartino Europos vienijimąsi. Taigi
Prancūzijos antspaudas Europos Sąjungoje – vienas iš ryškiausių.

Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzija nenorėjo, kad Vokietija vėl
įsigalėtų Europoje. Todėl ji pasiūlė Vokietijai vienytis ir tokiu būdu
susitaikyti. Pokario metais Prancūzijos ūkis buvo sugriautas; bruzdėjo jos
kolonijos. Prancūzija sunkiai taikstėsi su Amerikos įtaka Vakarų Europoje.
Nesaugu jai buvo ir Tarybų Sąjungos akivaizdoje. Todėl sąjunga su
europiniais kaimynais prancūzams atrodė geriausia išeitis. Ji didino
Paryžiaus įtaką besivienijančioje Europoje ir padėjo plėtotis šalies ūkiui.
Nykstant prekybos barjerams, Prancūzija galėjo parduoti savo tradiciškai
gausią žemės ūkio produkciją šalių – vienijimosi partnerių – rinkose. Daug
davusi Europos Sąjungai, Prancūzija daug iš jos ir tikisi. Pavyzdžiui,
turinčiai didžiausią žemės ūkio sektorių iš visų Sąjungos šalių,
Prancūzijai labai parankios Sąjungos subsidijos žemės ūkiui, kurios yra
nemaža našta Sąjungos biudžetui. Iki šiol Prancūzija buvo politine Europos
Sąjungos lydere, ekonominę lyderystę palikdama Vokietijai. Paryžiui
priklauso daugelio politinių iniciatyvų autorystė.

Daug įtakingų visuomenės jėgų Prancūzijoje pasisako už vieningą Europą,
matydamos joje visokeriopą naudą savo šaliai. Bet kartu šiai tradiciškai
centralizuotai valstybei yra keblu vieningos Europos labui atsisakyti vis
daugiau suvereniteto. Todėl, palaikydami vienijimąsi, prancūzai turi
‘nacionalinį saugiklį’.

Pasiūliusi Vakarų Europai vienytis šeštojo dešimtmečio pradžioje,
Prancūzija generolo de Gaulle’io ranka stabdė tolesnį vienijimąsi
septintajame dešimtmetyje. De Gaulle’is skelbė ‘Tėvynių Europos’ viziją.
Jis teigė, kad ir besivienydamos Europos šalys turi išlikti visiškai
suverenios, o viršnacionalinės institucijos tėra chimeros. Prancūzijos
partnerių pasipiktinimui, generolas priešinosi glaudesnei Europos šalių
politinei sąjungai, įžvelgdamas čia pavojų Prancūzijos nepriklausomybei.
Prancūzija, nesutikdama su Europos Komisijos siūlymais dėl žemės ūkio
politikos, didėjančia Europos Parlamento įtaka biudžeto srityje bei
tolesniu veto teisės apribojimu Taryboje, 1965 metų antrą pusmetį net
boikotavo Tarybos posėdžius, kol partneriai nusileido. Ši krizė žinoma kaip
‘tuščios kėdės’ krizė. Prancūzija kiek nuogąstauja, kad išsiplėtusi Europos
Sąjunga nebebus tokia veiksminga. Todėl Paryžius pageidauja, kad grupė
valstybių -savotiškas šalių branduolys – galėtų vienytis sparčiau. To
paties norėtų ir kitos Europos Sąjungos šalys įkūrėjos.

Kas Prancūziją išskiria iš kitų ES šalių?
>> didžiausia teritorija (547 tūkst. kv. km)
>> didžiausia sostinė pagal gyventojų skaičių (9,5 mln.)
>> didžiausias turistų skaičius (73 mln., 1999 m.)
>> didžiausias atominės energetikos vartojimas (tiek absoliučiai, tiek
proporcingai gyventojų skaičiui)
>> didžiausias žemės ūkio sektorius (pagamina 22% visų žemės ūkio produktų)
>> daugiausia iškasama urano rūdos, pagaminama azotinių trąšų
>> daugiausia pagaminama automobilių padangų, sunkvežimių
>> daugiausia eksportuojama elektros energijos tiek ES, tiek pasaulyje
>> apie 3/4 visos elektros energijos Prancūzijoje pagaminama atominėse
jėgainėse (daugiau nei Lietuvoje)
>> daugiausia pagaminama ir eksportuojama parfumerijos ir kosmetikos
gaminių, šampano
>> daugiausia išauginama cukrinių runkelių, kviečių, maistinių kukurūzų
>> ilgiausia moterų gyvenimo trukmė (83,01 metų, 2001)
>> suvalgoma daugiausia duonos per metus (vienam prancūzui tenka 67 kg
duonos)
>> pagal BVP dydį ir bendrą prekių eksportą Prancūzija užima ketvirtą vietą
pasaulyje, pagal paslaugų ir žemės ūkio produktų eksportą – antrą
>> Prancūzijos draudimo sektorius užima ketvirtą vietą pasaulyje – apyvarta
siekia 167,9 mlrd. eurų.

Euro monetų nacionalinės pusės

Buvo apsvarstyta daugiau kaip 1200 prancūziškų monetų nacionalinės
pusės dizainų. Ekonomikos reikalų ir finansų ministro pirmininkaujama
komisija išrinko tris dizainus – po vieną tam tikro nominalo monetoms.

Komisijos nariais buvo numizmatikos ekspertai, menininkai, buvęs
Europos Komisijos narys (Christine Scrivener), Parlamento nariai,
Prancūzijos kalyklos direktorius Emmanuel Constans, vyriausiasis graveris
Pierre Rodier, aktorė Irène Jacob ir profesinių organizacijų nariai. Jie
išrinko šiuos dizainus:

1€ ir 2€ monetos: ant šių monetų pavaizduotas menininko Joaquim Jiminez
nupieštas medis, kuris simbolizuoja gyvybę, tęstinumą ir augimą. Medis
nupieštas šešiakampyje, o aplink jį užrašytas respublikos moto „Liberté,
Egalité, Fraternité“ (laisvė, lygybė, brolybė). Raidės ant 2 € monetos:
šešis kartus pakartotas fragmentas 2 * * (kas antras apverstas).

• 1 €

[pic][pic]

• 2 €

[pic][pic]

10, 20, ir 50 centų monetos: sėjėja – dažnai pasikartojantis motyvas
Prancūzijos franko istorijoje. Ši Laurent Jorlo sukurta „moderni,
nesenstanti graviūra simbolizuoja Prancūziją, kuri, integruodamasi į
Europą, lieka ištikima savo interesams“.

• 20 centų 10 centų

50 centų

[pic][pic]

1, 2, ir 5 centų monetos: ant jų pavaizduotas jaunos, moteriškos,
tačiau ryžtingų bruožų Marianne portretas, kuris išreiškia troškimą siekti
tvirtos ir ilgai gyvuojančios Europos. Šį atvaizdą sukūrė Paryžiaus pinigų
kalyklos graveris Fabienne Courtiade.

• 2 centai 1 centas

5 centų

[pic][pic]

Strasbūras

Šiandieninis Strasbūras gerai žinomas mokiniams, nes tai Europos Tarybos ir
Europos Parlamento būstinė. Bet mes norime papasakoti apie jums nežinomus
šio puikaus miesto ypatumus.
Ką daryti gaisrininkams, jeigu mieste nėra gaisrų? Strasbūre jie eina prie
Ilio ir gaudo žuvis. Juokiatės? Neverta. Gaisrininkai pasirenka pačią
gražiausią ir jaukiausią miesto vietą, kuri yra tarp dviejų upės rankovių
ir vadinama Mažąja Prancūzija. Neatsilikdamas nuo laikmečio, Strasbūras
išlaikė savo individualumą, grožį ir daugybę praeities epochos liudininkų.
Istorinis miesto branduolys iš esmės restauruotas.
Strasbūro miesto kvartaluose, iš dviejų pusių apsuptuose Ilio upės,
viduramžiais gyveno amatininkai. Ankštuose nameliuose jie įsirengdavo
dirbtuves. Diduma statinių priklauso XVII-XVIII amžiui. Ankstyvą rytmetį
kerinčiai atrodo sala, esanti senojo Strasbūro viduryje. Tuomet rožinės
spalvos bundančios saulės spinduliais apšviesti aukštesniųjų namų fasadai
atsispindi ramių kanalų vandenyje, ir vaizdingas kaimelis Europos centre
akimirksnį tampa viduramžišku, lyg netikėtai pamatytu nuostabiame sapne.

Sen Mišelis

Bet kuris prancūzų moksleivis žino, kodėl Bretanėje esantis Sen Mišelio
kalnas per vieną naktį atsidūrė normanų valdžioje: 80 m aukščio sala su
įsitvirtinusiu benediktinų vienuolynu, Viktoro Hugo praėjusiame šimtmetyje
pavadintu ‘Okeano primadona’, be mūšio pasidavė kaimynams, nes kaprizinga
Kuesnono pasienio upė pakeitė savo vagą ir įėjo į istoriją.
Sen Mišelis, kaip svajonė, įkūnyta granite, iškyla prie Normandijos krantų.
Kažkur nuo Lamanšo pūsteli šiltas vėjas, išblaškydamas debesis, ir priekyje
prieš tave atsiveria neregėto grožio vaizdas – Mon Sen Mišelio miestas –
tvirtovė jūroje. Beveik iš visų pusių apsupta vandens stūkso didžiulė
konuso formos uola. Apačioje į granitą šaknimis įsikibę žaliuoja nedideli
medeliai, įvairūs krūmokšniai, o pačioje kalno viršūnėje į dangų stiebiasi
smailiabokštė bažnyčia.
Kai įžengus į šio nepaprasto miesto teritoriją pradedi kopti į viršų,
užvaldo nenusakomas jausmas. Grubiai tašytų akmenų siena, pastatai, siauros
gatvelės, laiptai. Kažkas paslaptinga, o gal ir ne?
Mon Sen Mišelis pradėtas statyti dar X amžiuje. Pradžioje čia iškilo
koplyčia, vėliau vienuolynas, bažnyčia. Mon Sen Mišelio įkūrėju laikomas
Avarančo kunigas Anbertas, liepęs pastatyti ant aukšto uolėto kalno
koplyčią. Tuomet šią granitinę kalvą supo miškas, tačiau netrukus praardęs
pylimą jį užliejo vandenynas.
Atskirtas nuo visų, Mon Sen Mišelis ilgai išlaikė savitą dvasinį pasaulį,
net romėnai čia nepaliko jokių savo pėdsakų. Į šią vietą traukė žmonės
išsižadėję turtų, šeimos, draugų. Kai uoloje įsikūrę krikščionys uždegdavo
ugnis, artimiausio kaimo valstiečiai prikraudavo į valtis maisto, ir Dievo
ranka jas nuplukdydavo atsiskyrėliams. 910 m. čia įsikūrė benediktinų
vienuolynas, pirmojo jo abato palaikai dabar ilsisi Paryžiaus Dievo Motinos
katedroje.
Šiandien čia daugiausia vyksta egzotikos mėgėjai, kuriuos į šią vietą
traukia itin ryškūs potvyniai ir atoslūgiai. Mon Sen Mišelyje – pati
didžiausia jų amplitudė. Vanduo čia užplūsta ir vėl nuslenka 13 metrų per
valandą greičiu. Potvynių ir atoslūgių skirtumas – net 39 pėdos.
Šiandien Mon Sen Mišelis – piligrimų ir turistų Meka.

Eifelio bokštas

EIFFELIO BOKŠTAS (Tour Eiffel) buvo sukurtas 1889 metų Pasaulinės parodos
lankytojams nustebinti ir Paryžiaus horizontui laikinai paįvairinti.
Inžinieriaus Gustave’o Eiffelio statinys buvo aršiai kritikuotas XIX a.
estetų. Poetas Paulis Verlaine’as pakeliui darydavo lankstą, kad nematytų
bokšto. Tai buvo aukščiausias pasaulio statinys iki 1931 m., kai buvo
baigtas Niujorko Empire State Building. Dabar bokštas simbolizuoja Paryžių.
Jis puikiai atrodo po neseniai atlikto remonto bei naujos apšvietimo
sistemos įrengimo.
Eiffelis tuo metu Europoje buvo autoritetas aukštų karkasų aerodinamikos
srityje (1913 metais jis parašė knygą ‘Oro pasipriešinimas’). Eiffelio
bokšto konstrukcija, atraminių stulpų išlinkimas buvo preciziškai
apskaičiuoti, todėl vėjo lenkiamoji ir šlyties jėgos buvo palaipsniui
transformuojamos į gniuždymo jėgas, kurias bokšto atramos galėjo žymiai
efektyviau atlaikyti. Tokia nepaprasta buvo Eiffelio inžinerija, kad net
stipriausiam vėjui pučiant, bokštas nesvyruoja daugiau nei 12 centimetrų.
Visi didieji Dangoraižiai, pastatyti nuo 1960 metų, buvo sukonstruoti
beveik tokiu pačiu principu.
Eiffelio bokštą sudaro trys lygmenys:
Pirmasis lygmuo: 57.63 metrų aukštyje. Jame yra observatorija, kuri stebi
Eiffelio bokšto viršūnės svyravimą, Cineiffel muziejus, supažindinantis
lankytojus su bokšto istorija, suvenyrų parduotuvė, restoranas ‘Aukštis 95’
bei pašto skyrius.
Antrasis lygmuo: 115.73 metrų aukštyje. Nuo jo galima apžvelgti Paryžiaus
panoramą su teleskopais. Šiame lygmenyje jūs rasite parduotuves, labai
prabangų Žiulio Verno restoraną.
Trečiasis lygmuo: 276.13 metrų aukštyje atsiveria išskirtinė Paryžiaus ir
apylinkių panorama. Neseniai atstatytas Gustavo Eiffelio biuras kuriame jis
sutinka Tomą Edisoną. Panoraminis vadovas padeda orientuotis. Dioramos
supažindina su šios platformos istorija.
Politika vaidino nemažą vaidmenį bokšto istorijoje. Antrojo pasaulinio karo
metu vokiečiai ant jo pakabino iškabą: ‘Deutschland Siegt Auf Allen
Fronten’ (‘Vokietija laimi visuose frontuose’). 1958 metais, likus keletui
mėnesių prieš Fidelio Kastro atėjimą į valdžią, Kubos revoliucionieriai
pakabino jų raudonai juodą vėliavą, o 1979 metais Amerikos žalieji pakabino
plakatą ‘Gelbėkite ruonius’. 1989 metais bokštas šventė savo šimtmečio
jubiliejų. Muzikos ir fejerverkų šou tęsėsi 89 minutes.
O čia keletas įdomių faktų apie bokštą:

>> 300 plieno meistrų jį sukonstravo per 2 metus (1887-1889).
>> Jį sudaro 15,000 plieno detalių.
>> Jį laiko 2.5 milijono kniedžių.
>> Jam nudažyti reikia 40 tonų dažų.
>> Į viršų veda 1671 pakopa.
>> Siūbavimo amplitudė – ne didesnė kaip 12 cm.
>> Karštą dieną dėl metalo plėtimosi aukštis padidėja 15 cm.
>> Bokšto aukštis 1889 metais: 300.51 metrai.
>> bokšto aukštis su antena: 320.755 metrai.
>> Bokšto pagrindo plotas: 10281.96 kvadratinio metro.
>> Pamato svoris: 277,602 kilogramų.
>> Metalo svoris: 7.34 milijonai kilogramų.
>> Lifto sistemos svoris: 946,000 kilogramų.
>> Bendras svoris: 8.56 milijonai kilogramų.
>> Slėgis tenkantis vienam kvadratiniam centimetrui: nuo 4.1 iki 4.5 kg.
>> Statybos datos: Pradėtas statyti 1887 metų sausio 26, pabaigtas 1889
metų kovo 31 dieną.
>> Pastato vertė: 7.8 milijonų frankų.
>> Pajamos, gautos per 1889 metų ekspoziciją: 5,919,884 frankų,
>> Lankytojų skaičius per 2002 metus: 6,157,042.

Luvro muziejus

LUVRO MUZIEJAUS, turinčio vieną vertingiausių meno kolekcijų pasaulyje,
istorija siekia viduramžius. Pirmiausia 1190 m, karalius Pilypas Augustas
čia pastatė tvirtovę, kad apgintų Paryžių nuo vikingų antplūdžių. Savo
įspūdingą bokštą ir požeminį kalėjimą ji prarado valdant Pranciškui I,
kuris vietoj jų pastatė renesansinį pastatą. Paskui keturis amžius prancūzų
karaliai ir imperatoriai jį tobulino bei plėtė. Galiausiai pagrindiniame
kieme buvo pastatyta stiklo piramidė, iš kurios galima patekti į visas
galerijas. Pagrindinis įėjimas yra po stiklo piramide. Iš čia koridoriai
išsišakoja į visus muziejaus fligelius. Kūriniai eksponuojami per keturis
aukštus. Paveikslai ir skulptūros išdėstytos pagal kilmės šalį. Atskiros
salės skiriamos senovės Rytų, Egipto, graikų, etruskų ir romėnų menui,
objets d’art, spaudiniams ir piešiniams.
LUVRO LOBYNO IŠTAKOS – Pranciškaus I (1515-1547) įsigyta nemaža italų
tapybos kolekcija, kurioje buvo ir Mona Liza (Džokonda). Valdant Liudvikui
XIV (1643 -1715) kolekciją sudarė tik 200 darbų, tačiau ją papildė dovanos
ir pirkiniai. Pirmą kartą Luvras buvo atidarytas lankytojams 1793 m. po
Revoliucijos ir nuo to meto tolydžio turtėja.
Dabar pasižvalgysime po milžinišką luvro kolekciją.
EUROPOS TAPYBA 1400-1900 M. GERAI parodoma šiaurinės Europos (flamandų,
olandų, vokiečių ir anglų) tapyba. Vienas ankstyviausių flamandų darbų –
Jano van Eycko Kanclerio Rolino Madona (apie 1435), kuriame vaizduojamas
Burgundijos kancleris, besimeldžiantis ant kelių priešais Mergelę ir
Kūdikėlį. Hieronymo Boscho Kvailių laivas (1500) – puikus satyrinis žmogaus
gyvenimo tuštybės įvertinimas. Anthonio van Dycko portretas Karalius
Karolis medžioja (1635) iš Nyderlandų kolekcijos vaizduoja rafinuotai
elegantišką Anglijos karalių Karolį I. Jacobas Jordaensas, garsėjantis
apsirijimo ir geidulingumo scenomis, neįprastą jautrumą atskleidžia
paveiksle Keturi evangelistai. Franso Halso Čigonaitės (1628) linksma
šypsena žavi natūralumu. Menininko talentą liudija Rembrandto
Autoportretas, Emauso mokiniai (1648) ir Betsabėja (1654).
Nedaug yra vokiečių tapybos, bet galima pamatyti reikšmingus trijų
pagrindinių XV-XVI a. vokiečių tapytojų kūrinius. Kolekcijoje yra jauno, 22
metų, Albrechto Dūrerio Autoportretas (1493), Luco Cranacho Venera (1529)
ir Hanso Holbeino tapytas didžiojo humanisto, mokslininko Erazmo portretas.
Tarp anglų dailininkų – Thomas Gainsborough (Pokalbis parke, apie 1746),
seras Joshua Reynoldsas (Master Hare, 1788) ir J. M. W. Turneris (Peizažas
su upe ir įlanka iš toliau, apie 1835-1840).
Daug ispanų kolekcijos šedevrų vaizduoja tragiškąją gyvenimo pusę: EI Greco
Kristus ant kryžiaus, garbinamas aukotojų (1576), Frąncisco de Zurbarano
Pašarvotas šv. Bonaventūra (apie 1629) su tamsiaveidžiu numirėliu – dvi
Luvro vertybės. Jose de Riberos Raišasis berniukas (1642) vaizduoja vargšą
nebylį, kuris laiko popieriaus skiautę, prašančią išmaldos. Šviesesnę
nuotaiką skleidžia keli XIX a. Goyos portretai.
Plati italų tapybos kolekcija apima 1200-1800 m. periodą. Čia yra
neginčijamų ankstyvojo Renesanso autoritetų Cimabue’s ir Giotto darbų, taip
pat Fra Angelico Mergelės karūnavimas (1435) ir Pisanello žavusis Merginos
iš d’Estė šeimos portretas (apie 1435). Yra ir puikus Sigismondo Malatestos
portretas iš profilio, nutapytas Piero della Francescos (apie 1450) bei
Paolo Uccello audringa mūšio scena. Keli Leonardo da Vinci paveikslai,
pvz., Mergelė su kūdikėliu Jėzumi ir šv. Ona, žavi ne mažiau nei jo Mona
Liza.
Puiki Luvro prancūzų tapybos kolekcija apima laikotarpį nuo XIV a. iki 1848
m. Vėlesni paveikslai saugomi Musėe d’Orsay . Nuostabus kūrinys – Enguer
and’o Quartono Villeneuves-Avignon Pieta (1455). Kitas ankstyvasis
paveikslas ‘jūbrielle d’Estrėe’ vaizduoja Henriko IV meilužę vonioje. Iš
XVI-XVII a. yra keletas nepakartojamų Georges’o de la Touro darbų su jam
būdingu dramatišku deglo šviesos efektu.
Pristatomas didysis XVIII a. melancholijos tapytojas Jeanas Watteau. Kad
rokoko meistras J. H. Fragonard’as mėgo žavius lengvabūdiškus siužetus,
akivaizdžiai rodo Mauduolės (1770). Visiškas kontrastas – Nicolas Poussino
klasicizmas bei J. L. Davido istorinė tapyba. Daugumą J. D. Ingres’o darbų
turi Musėe d’Orsay, tačiau Luvras pasiliko erotišką Turkišką pirtį (1862).

EUROPOS SKULPTŪRA 1100-1900 M. ANKSTYVOSIOS FLAMANDŲ ir vokiečių skulptūros
kolekcijoje yra daug šedevrų, pvz., Tilmano Riemenschneiderio Apreiškimo
Mergelė (XV a. pabaiga) ir neįprasta Gregoro Erharto natūralaus dydžio
nuoga atgailaujančios Marijos Magdalietės figūra (XVI a. pradžia). To
paties laikotarpio flamandų bažnytinio meno pavyzdys – puošnus paauksuotas
medinis altorius. Kita svarbi flamandų skulptūra – Adriaeno de Vrieso
ilgakojai Merkurijus ir Psichė (1593), sukurti Rudolfo II rūmams Prahoje.
Prancūzų skyrius prasideda nuo ankstyvųjų romaninių darbų: XII a.
Burgundijos skulptoriaus Kristaus figūra ir šv. Petro galva. Netikėtai
atrodo Philippe’o Pot (aukšto Burgundijos pareigūno) antkapis su aštuoniais
juodai apsigaubusiais gedėtojais. Henriko II meilužė Diane de Poitiers savo
pilies Paryžiaus vakaruose kiemą buvo papuošusi didele savo bendravardės
medžioklės deivės Dianos skulptūra. Dabar ji stovi Luvre. Didžiojo
skulptoriaus iš Marselio Pierre’o Puget (1620-1694) kūriniai surinkti į
stiklu dengtą vidinį kiemą – Cour Puget. Ten yra graikų atletas Milonas
Krotonietis, kurį surijo liūtas, kai jo rankos įstrigo rąsto plyšyje.
Stiklo stogu dengtame Cour Marly dabar stovi laukiniai Marly arkliai,
apsupti kitų prancūzų skulptūros šedevrų. Tarp jų – Jean-Antoine’o Houdono
XIX a. pradžios biustai, vaizduojantys garsiuosius Diderot ir Voltaire’ą.
Italų skulptūros kolekcija puikuojasi Michelangelo Vergais ir Benvenuto
Cellini’o Fontainebleau Nimfa.
SENOVĖS RYTŲ, EGIPTO, GRAIKŲ, ETRUSKŲ IR ROMĖNŲ MENAS. Įspūdį palieka Luvro
senovės meno diapazonas: nuo neolito (apie 6000 m. pr. Kr.) iki Romos
imperijos žlugimo. Reikšmingi Mesopotamijos meno kūriniai – sėdinti Ebihil
figūra (2400 m. pr. Kr.), keli Lagašo valdovo Gudėjos portretai (apie 2255
m. pr. Kr.). Juodo bazalto plokštėje įrašytas Babilono karaliaus Hamurabio
kodeksas (apie 1700 m. pr. Kr.) – vienas seniausių pasaulyje teisės
dokumentų. Karingiems asirams atstovauja subtilūs raižiniai ir efektinga
Sargono II (722-705) rūmų dalies rekonstrukcija su milžiniškais sparnuotais
jaučiais. Puikus persų meno pavyzdys – Persijos karaliaus kilpininkų
sargybą vaizduojantis emaliuotų plytų mūrinys, kuris kadaise puošė SŪZI
rūmus.
Dauguma Egipto meno dirbinių būdavo skirta mirusiesiems, jų pomirtiniam
gyvenimui. Dažnai tarp jų matome kasdienio gyvenimo senovės Egipte
atvaizdus. Vienas iš pavyzdžių – mažytė laidojimo patalpa, skirta aukštam
pareigūnui (apie 2500 m. pr. Kr.). Ją puošia puikūs raižiniai, kurie
vaizduoja žmones, plaukiojančius laivais, gaudančius žuvis, prižiūrinčius
galvijus bei paukščius. Apie senovės Egipto šeimos gyvenimą galima sužinoti
iš tikroviškų įkapių portretų, pvz., sėdinčio raštininko ir kelių
sutuoktinių porų skulptūrų. Ankstyviausia skulptūra datuojama 2500 m. pr.
Kr., o vėliausia -1400 m. pr. Kr. Iš Naujosios karalystės laikų (1555-1080
m. pr. Kr.) išlikusi kripta, skirta dievui Ozyriui. Joje yra keli
gigantiški sarkofagai ir daug gyvulių mumijų. Iš mažesnių kūrinių
pažymėtina žavi 29 cm aukščio moters figūrėlė be galvos. Kūno linijas
jaudinamai išryškina perregima drapiruotė. Manoma, kad tai karalienė
Nefertitė (apie 1365-1349 m. pr. Kr.).
Senovės graikų, romėnų ir etruskų skyriuje yra daugybė fragmentų, tarp
kurių keletas išskirtinių: didelė geometrinė galva iš Kikladų (2700 m. pr.
Kr.) ir grakštus indas gulbės kaklu, visai modernus savo nepagražintu
paprastumu. Jis iškaltas iš aukso lakšto apie 2500 m. pr. Kr. Graikų
archaikos laikotarpiui (VII-V a. pr. Kr.) atstovauja Nikė – viena
ankstyviausių graikų skulptūrų. Graikų klasikos viršūnei (apie V a. pr.
Kr.) priklauso keli vyriški torsai ir galvos, pvz.,Laborde’o galva. Buvo
nustatyta, kad ši galva kadaise buvo tarp Atėnų Partenono vakarinį frontoną
puošusių skulptūrų. Garsiausios Luvro graikiškos statulos Šamo-trakės Nikė
ir Milo Venera priklauso helenizmo laikotarpiui (III a. pr. Kr).

Disnėjus

ŠIS TEMINIS PARKAS tėra dalis Euro Disney poilsiavietės, užimančios 600 ha
Marne-la-Vallėe ploto, 32 km į rytus nuo Paryžiaus. Įrengtas pagal
Kalifornijos Stebuklų karalystės pavyzdį, šis penkių temų parkas turi
europietiškų bruožų (vaikų literatūros herojų Piterio Peno ir Miegančiosios
Gražuolės atrakcionai), bet vyrauja amerikietiškas pobūdis, dvasia ir
pagrindinės temos: Amerikos miestelis bei Laukiniai Vakarai. Po mažiau nei
ketverius metus trukusių statybų 1992 m. buvo atidaryta poilsiavietė su
teminiu parku, viešbučiais ir sporto bei stovyklavimo paslaugomis.
TEMINIO PARKO 56 ha plotas suskirstytas į penkias dalis: Pagrindinė gatvė
JAV, Fron-tierland (Pasienis), Adventureland (Nuotykių šalis), Fantasyland
(Fantazijos šalis), Discovery-land (Atradimų šalis). Kiekviena tema
nostalgiškai atkuria legendinę praeitį ar vietą, paryškintą Holivudo
folkloro spalvomis. Bendra koncepcija – egzotiškų pastatų imitavimas,
pasivažinėjimai traukiniais, technologiniai stebuklai – daug ko pasisėmė iš
XIX a. Pasaulinių mugių.
PAGRINDINĖ GATVĖ, JAV. PAGRINDINĖ GATVĖ – tai amžių sandūros Amerikos
provincija. Viktorijos stiliaus pastato fasadai spalvoti, įvairūs ir su
autentiškomis detalėmis. Gatvės transportas – arklių traukiami vagonai,
seni dviaukščiai autobusai, antikvarinis ugniagesių automobilis ir
Keystone’o policijos stiliaus furgonas -lankytojus nuveža iki parko centro,
prie Miegančiosios Gražuolės pilies. Tai centrinė aikštė, iš kurios
išsišakoja takeliai į kitas keturias temines šalis.
Iš pagrindinės gatvės geležinkelio stoties, prie įėjimo į parką,
senamadiškas garo traukinys išvažiuoja į ekskursiją aplink parką pro
Didžiojo kanjono dioramą, sustodamas Atradimų šalyje, Pasienyje ir
Fantazijos šalyje.
Tarp daugybės nuostabių gatvės atrakcionų – tradicinė kirpykla. Pagrindinės
gatvės automobilių pardavėjas turi autentiškų antikvarinių automobilių, net
ir puikų 1907 m. Reliable Dayton Higb Wheeler C modelį. XIX a. prekybos
centre yra daug to meto daiktų. Vienas iš jų -pinigų keitimo sistema. Čia
galima įsigyti nuostabių dovanų. Didžiojoje gatvėje muzikuoja įvairiausi
muzikantai, pvz., Dbdelando regtaimo grupė visą dieną džiugina lankytojus
smagiais gatvės spektakliais.
Jokiu būdu negalima pražiopsoti Didžiojoje gatvėje rengiamo
ekstravagantiškai apšviečiamo Elektrinio parado. Tai didelis naktinis
pasirodymas su išpuoštais plaustais, Disney’aus herojais ir tuzinais
atlikėjų.
FRONTIERLAND. XIX A. AMERIKOS LAUKINIŲ VAKARU įkvėptą Pasienį lankytojai
patenka pro Com-stocko tvirtovės rąstinius vartus. Čia prasideda
pasivažinėjimas geležinkeliuku – vienu iš pagrindinių Disneylando
atrakcionų. Veržlus kalnų traukinukas kvapą gniaužiančiu greičiu pūškuoja
aplink Didįjį Griaustinio kalną, pro kanjonų kraštovaizdį, nubarstytą
plikais rieduliais, gyvūnų kaulais, šachtų vamzdžiais ir išklibusiais
tiltais.
Mark Twain ir Molly Brown garlaiviais su laivaračiais bei indėniškomis
kanojomis galima ramiai aplankyti kitas Pasienio įžymybes.
Vaiduoklių dvaras – tai meduolių rūmai, kurių tamsiose, klaikiose menėse
smagiai siaučia išdykę vaiduokliai. Lucky Nugget smuklėje rodomas
triukšmingas miuzikholo reviu su prancūzų kankano šokėjomis.
Disneylando traukinukas, važiuodamas per teminį parką, pravažiuoja Didžiojo
kanjono dioramą Pasienio pietuose. Kraštovaizdį čia paryškina stačios
uolos, pumos ir daug kitų laukinių gyvūnų bei augalų kopijų sausuose
tyrlaukiuose.
Drėgnesnių vietų gyvūnai rodomi Cottonwoodo krikų rančoje, kur vaikai gali
sukinėtis tarp laisvai klaidžiojančių fermos gyvulių. Pasivaikščiokit
mediniais šaligatviais po triukšmingą Vakarų kalnakasių miestelį Thunder
Mėsa ir užeikit į geležinkelio stotį, apstatytą kaip anuomet, pasižiūrėti,
kaip atrodė tradicinė telegrafo klaviatūra ir pilvota krosnis.
ADVENTURELAND. Šios ŠALIES temą padiktavo pasakų ir nuotykinės vaikų
literatūros herojai, pvz., Piteris Penas ir Kapitonas Kablys. Labai garsus
atrakcionas – Karibų piratai. Čia stovi XVIII a. ispanų kolonijinė
tvirtovė, kurią apiplėšinėja natūralaus dydžio piratai – robotai, aidint
šiurpiems sprogimams ir garso efektams. Didesnį įspūdį palieka Indiana
Jones ir Lemties šventovė – tai Steveno Spielbergo kino filmais paremta
kelionė po apleistą archeologinę vietovę.

Johanno Davido Wysso Šveicarų Robinzonų šeimos istorija apie tai, kaip
sudužus laivui imigrantų šeima pateko į negyvenamą salą Pietų jūrose,
įkvėpė pastatyti šeimos namelį medyje. Jis buvo suręstas Nuotykių saloje,
27 m. aukščio dirbtiniame bananamedyje. Suktais girgždančiais laiptais
lankytojai gali užlipti į įvairius būsto lygmenis ir į viršūnę, nuo kurios
atsiveria teminio parko panorama.
Cannonballo įlankėlėje ant gigantiškos Kaukolės uolos ir kapitono Kablio
XVIII a. piratų laive vaikai gali pažaisti. Salos šiaurinėje pusėje, Beno
Gano, vieno iš Roberto Louiso Stevensono Lobių salos herojų, olos gilumoje
vyksta tariama lobio medžioklė. Ieškotojai klaidžioja stalaktitų ir
stalagmitų labirintais, klaikioje atmosferoje, kurią sukuria garsiniai
efektai – šikšnosparnių garsai ir piratų šmėklų dainuojamos jūreiviškos
dainelės.
Egzotiškoje prekyvietėje su efektingu įėjimu, smiltainio bokštais ir
spalvingais svogūnų kupolais parduodami pigūs papuošalai, juvelyriniai
dirbiniai ir raižytos kaukės.
FANTASYLAND. Fantazijos šalis labiau skirta mažesniems vaikams. Čia
klasikinių Disney’aus filmų stiliumi atgyja garsiausių vaikiškų pasakų
herojai. Parko centre viešpatauja Disney’aus emblema – Miegančiosios
Gražuolės pilis, deramai vadinama Le Chateau de la Belle au Bois Dormant.
Europinės versijos aukštų, grakščių bokštų vaizdingas margumynas iš dalies
buvo įkvėptas viduramžių Luvro ir Loire Valley pilies. Pats kaimelis – tai
žavus prancūzų, vokiečių ir šveicarų architektūros mišinys. Galite
pasivaikščioti arba pasivažinėti po atskirus sektorius, skirtus įvairiems
Disney’aus herojams ir pasakoms. Snieguolės ir septynių nykštukų sektoriuje
lankytojai gali pasivažinėti septynių nykštukų traukinėliu ir pamatyti,
kokia pavojinga Snieguolei pikta ragana, tūnanti vaiduokliškame miške.
Pinokio keliones vaidina lėlės ir aktoriai, dalyvaujant garsiems herojams
Džepetui ir Svirpliui.
Lankytojai gali paskraidyti kartu su skraidančiu berniuku Piteriu Penu virš
Londono ir Svajonių šalies, pasisukti oro karusele su skraidančiu drambliu
Dembiu, pasisukti kvaištelėjusio Skrybėliau arbatos puodeliuose arba per
Alisos Stebuklų šalies labirintą rasti kelią į Širdžių Karalienės pilį.
DlSCOVERYLAND. ATRADIMŲ šalis, skirta ateičiai ir didiems žmogaus
išradimams, yra pati moderniškiausia teminė šalis su futuristine
architektūra ir sudėtinga technika.
Čia yra naujausias atrakcionas ‘Mieloji, aš sumažinau vaikus’.
Nelaimingasis išradėjas Wayne’as Szalinski (Rickas Moranis) vienu metu iki
pelės dydžio sumažina 600 žiūrovų.
Visionarium – tai neįtikėtinas kino teatras, kurio gigantiškas ekranas rodo
keliones laiku.
Naudojant pritrenkiančius specialiuosius efektus, Ekskursijų į žvaigždes
atrakcionas tikroviškai sukuria jaudinančią kosminę kelionę, paremtą
Žvaigždžių karų filmu. Virš įėjimo į Videopolį, kur vyksta šokiai ir
koncertai, iškeltas didžiulis dirižablis Hyperion.

Naudota literatūra:

„Prieš Jus Prancūzija“

Likusi informacija buvo išrinkta iš interneto, naudojantis „Google“

paieškos tinklapiu http://www.google.lt

Leave a Comment