Prancūzija

Telšių „Ateities“

vidurinė mokykla

REFERATAS

Telšiai

2005

PRANCŪZIJOS ŽEMĖLAPIS

Simboliai

Vėliava

Herbas

GEOGRAFIJA

Prancūzijos tarytum visos Europos modelis. Šiam kraštui būdingos visos trys pagrindinės Europos paviršiaus formos: nuosėdinių uolienų pripildytos lygumos, senų kalnų masyvai ir jauni raukšliniai kalnai. Prancūzijos paviršiui būdingas didelis aukščių skirtumas, bet maždaug pusę krašto ploto užima žemesnės kaip 200 m virš jūros lygio žemumos, ir tik pietryčiuose apie 20% ploto yra aukščiau nei 500 m. Žemumos tęsiasi nuo Belgijos sienos iki Pirėnų kalnų. Didžiausia iš jų – Paryžiaus baseinas (Šiaurės

Prancūzijos žemuma), esantis tektoninėje įduboje ir primenantis dubenį nuo

Senos slėnio pamažu kylančiais kraštais, prisipildžiusį nuosėdinių uolienų.

Kai kur esama artezinių vandenų išeigų. Vakaruose plyti Luaros, o pietvakariuose – Garonos žemuma. Jos abi irgi užima tektonines įdubas.

Viduržemio jūros pakrantėje yra Ronos-Sonos žemuma ir Langedoko lyguma.

Pačiame pajūryje gausu lagūnų, pelkių, ežerų, smėlynų. Iškasus kanalus ir nusausinus didelius plotus, buvo išnaikinta pražūtinga liga – maliarija.

Dabar ten turizmo ir poilsio zona.Tarsi tam tikras laiptelis iš Prancūzijos žemumų juostos į aukštąsias Alpes yra grandinė senų hercininės kalnodaros iškeltų kalnų masyvų. Didžiausias iš jų – Prancūzijos pietuose esantis

Centrinis Masyvas, užimantis apie 1/6 krašto ploto. Jį sudaro daugiausia kristalinės uolienos. Kalnai pakyla iki 1800 m ir statmenai nusileidžia į

Ronos slėnį. Banguotą reljefą paįvairina užgesusių ugnikalnių kūgiai, kurių krateriuose tyvuliuoja ežerai, lavos laukai, gilūs tektoniniai slėniai.

Pietinę šio masyvo dalį sudaro klinčių storymė su karstinėmis įdubomis, urvais, giliai įsirėžusiais upių tarpekliais. Prancūzijos šiaurės rytuose stūkso dar du hercininiai masyvai – Vogėzai ir Ardėnai. Vogėzai –

daugiausia iš kristalinių uolienų sudaryti kalnai, lėkštais šlaitais vakaruose, bet stačiai nusileidžiantys prie Reino upės rytuose. Ardėnai prasideda Prancūzijoje ir nusidriekia į Belgiją. Šiaurės vakaruose,

Bretanės ir Kotaneno pusiasaliuose, yra Armorikos aukštuma, kurios smarkiai apirusios viršūnės pakyla iki 300 m. Pietryčiuose yra aukščiausi ir jauniausi Europos kalnai – Alpės. Ypač įspūdingos 3500-4000 m aukščio

Savojos Alpės, kurių smailos snieguotos viršūnės bei ledynai žėri saulėje.

Aukščiausias Europos taškas – Monblanas (4807 m) yra Prancūzijos ir

Italijos pasienyje. Vakarų Alpes sudaro daugiausia klintys, o aukštuosius kalnagūbrius – kristalinės uolienos. Iš visų Žemės kalnynų pirmiausia ir geriausiai buvo ištirtos Alpės, todėl iš ten kilo jaunų kalnų ir ledynų formų pavadinimai, taikomi Azijos, Amerikos, Australijos jauniems kalnams.

Pietuose, Ispanijos pasienyje, yra sunkiai pasiekiami Pirėnų kalnai. Šį

2000-2500 m aukščio kristalinį masyvą kerta tik trys keliai. Prancūzijoje labai įvairios jūros pakrantės. Šiaurei būdingi žemi bangų suplauti abrazimai ir seklumų bei nerijų atitverti lagūniniai krantai. Bretanės ir

Normandijos pajūryje į paviršių iškyla senos kristalinės uolienos, sudarydamos labai raižytą riasinę pakrantę. Kai kuriose jos įlankose per potvynius ir atoslūgius vandens lygis svyruoja net 15 m; vanduo išplauna urvus ir nišas, vadinamas klifais. Sen Malo įlankoje pastatyta didžiausia

Europoje potvynių elektrinė. Viduržemio jūros pakrantei būdingos mažos smėlėtos įlankėlės, vadinamos rivjeromis.Prancūzijos geologinis žemėlapis vienas iš margiausių ne tik tarp Europos, bet ir tarp pasaulio šalių, ir jos gelmės turtingos naudingomis iškasenomis. Tam kraštui būdingi naudingųjų iškasenų deriniai. Jo šiaurės rytuose yra didžiausi geležies rūdos, akmens ir kalio druskų (Vogėzuose) bei akmens anglių (Ardėnuose)

telkiniai. Boksitų atsargų aliuminiui gaminti yra pietuose, visiškai netoli nuo Alpių upių, tiekiančių pigią hidroenergiją. Dujų ir naftos gavyba sutelkta pietvakariuose. Prancūzija pirmauja Europoje pagal urano

(Centrinis Masyvas) ir užima ketvirtą vietą Vakaruose pagal geležies rūdos gavyba. Visos be išimties vakarų žemumos, t.y. beveik pusė Prancūzijos teritorijos, veikiamos Atlanto oro masių. Klimatas ten jūrinis – drėgnas ir vidutiniškai šiltas. Būdingas menkas žiemos ir vasaros temperatūrų skirtumas. Bretanėje vidutinė liepos temperatūra apie 17°, o sausio – +7°.

Todėl daržovės ir daugelis gėlių visus metus auginamos atvirame grunte.

Pietų Prancūzijoje viešpatauja Viduržemio pajūrio klimatas. Žiemą nuo žvarbių orų pernašų užstoja Alpės. Todėl žiemos ten drėgnos ir švelnios, sausio vidutinė temperatūra +8°, o vasaros karštos ir sausos -vidutinė liepos temperatūra – +23°. Visus metus šioje krašto dalyje daug saulėtų dienų. Kaip jau minėta, toks sveikiausio ir poilsiui tinkamo subtropinio klimato tipas ir kituose žemynuose vadinamas Viduržemio pajūrio klimatu.

Centriniame masyve, Pirėnuose ir Alpėse klimatas žemyninis. Čia pučia stiprūs vėjai, gausu kritulių. Kalnų papėdėse sausio vidutinė temperatūra 1-

3°, bet aukščiau kalnuose atšąla iki -20°. Šilčiausią vasaros mėnesį priekalnėse šiaurėje būna 16-18°, o pietuose – iki 24°.Lyguminėje dalyje krituliu iškrinta pakankamai – 600-1000 mm, ir jie gana tolygiai pasiskirstę per visus metus, bet nežymus maksimumas būna šaltuoju laikotarpiu. Čia nuolatinė sniego danga nesusidaro. Viduržemio jūros pakrantėje daugiausia kritulių iškrinta šaltuoju laikotarpiu, o iš viso per metus – apie 500-800 mm. Kalnų šlaituose, atgręžtuose į Atlantą, iškrinta

1500-2000 mm kritulių. Sniegas 2000-2500 m aukštyje išsilaiko 7 mėnesius ir ilgiau. Dėl tolygaus kritulių pasiskirstymo Prancūzijos upių tinklas tankus, upės vandeningos. Jūros potvyniai ir atoslūgiai suformavo piltuvo pavidalo upių žiotis. Dauguma upių priklauso Atlanto baseinui. Ilgiausia yra Luara (1020 km), įtekanti į Biskajos įlanką.

Per Paryžių teka didžiausia šiaurės upė – Sena (780 km), o vandeningiausia Prancūzijos upė yra Rona, vasarą maitinama Alpių sniegynų ir ledynų, o žiemą dešinieji jos intakai surenka gausius kritulių vandenis. Ronoje slypi beveik pusė krašto hidroenergijos atsargų. (Prancūzija pagal hidroenergijos išteklius Europoje užima trečią vietą, po Norvegijos ir Ispanijos.) Daugelis Prancūzijos upių tinka laivybai ir tam yra aktyviai naudojamos.

Jos sujungtos kanalais, tad iš jų upių-jūrų tipo laivais galima patekti į aplinkines jūras. Pokariu greitai augo ir dabar plėtojama sunkioji pramonė. Lydomas plienas, aliuminis, varis, švinas, cinkas, nikelis, kurie naudojami mašinų pramonėje. Prancūzija yra ketvirtoji pasaulyje pagal automobilių gamybą, kuri sutelkta Paryžiuje ir Lione -‘Peugeot-Citroėn’, ‘Renault’ (Pežo-

Citroen, Reno). Keleiviniai lėktuvai ‘Karavela’ vieni saugiausių pasaulyje;

apskritai pagal lėktuvų ir malūnsparnių gamybą Prancūzija pasaulyje užima trečią vietą. Ji buvo trečioji ir kosmose. Prancūzijoje pastatyti pirmieji pasaulyje supertanklaiviai, kurių talpa daugiau kaip 0,5 mln. t. Jų denyje tilptų keturios futbolo aikštės. Iš Paryžiaus į Lioną kursuoja greičiausi

Europoje elektriniai traukiniai, riedantys 260 km/val. greičiu. 1994 m.

Prancūziją su Didžiąja Britaniją sujungė tunelis po Lamanšu. Pasaulyje taip pat gerai žinoma Prancūzijos chemijos pramonės produkcija: pradedant sintetiniu pluoštu, plastmasėmis, trąšomis, automobilių padangomis ir baigiant vaistais ir parfumerija. Nuo seno garsėjo prancūzų tekstilė ir trikotažas, madingiausi siuviniai, galanterijos prekės. Svarbi ūkio šaka yra turizmas. Prancūziją kasmet aplanko per 27 mln. turistų. Pastaraisiais metais prancūzai iš Lietuvos išsiveždavo frezavimo stakles, kineskopus,

‘Šilelius’, elektros variklius, matavimo prietaisus, traktorių atsargines dalis. Pagrindinė žemės ūkio šaka yra gyvulininkystė. Augalininkystėje vyrauja grūdinių kultūrų auginimas. Apie Prancūzijos žemės ūkį daug pasako šie rodikliai: antra vieta pasaulyje, po Italijos, pagal vynuogių derlių ir perdirbimą, ketvirta vieta pagal grūdų (kviečių, miežių, kukurūzų) derlių, trečia – pagal pieno, ketvirta – pagal mėsos gamybą. Šalis didelė, todėl žemės ūkis įvairiapusis. Šiaurėje auginami linai, cukriniai runkeliai, o pietuose – ryžiai, migdolai, persikai ir abrikosai.kraštovaizdis yra labai įvairus. Prancūzai sako, jog jų šalis yra

Duomenys apie valstybę

Sostinė Paryžius

Plotas 551 500 km²

Gyventojų skaičius 57 200 000

Valdymo forma Daugiapartinė Demokratija

Valstybinė kalba Prancūzų

Pagrindinės religijos Krikščionių 92 %

Judėjų 1 %

Musulmonų 1 %

Kitų 6 %

Piniginis vienetas Frankas

Kiti miestai Lionas, Marselis, Tulūza, Nica, Bordo, Nantas,

Strasbūras

Gyventojų ūkinė veikla Žemės ūkis 6 %

Pramonė 27 %

Aptarnavimo sfera 67 %

Ar žinote, kad?

• Strasbūre vyksta plenarinės Europos Parlamento sesijos?

• Nicoje 2000 m. gruodžio 7-10 d. pasirašyta Nicos sutartis, kuria susitarta dėl ES institucinės reformos, reikalingos sėkmingai

Es

plėtrai?

• Prancūzijoje važinėja greičiausias pasaulyje traukinys TGV fTrain a

Grande Vitesse); 1990 m. jis pasiekė 515,3 km/h greitį?

• JAV simbolio – Niujorke stovinčios Laisvės statulos autorius yra prancūzų skulptorius Fredericas-Auguste’as Bartholdi; skulptūrai pozavo autoriaus motina (veidas) ir mergina (figūra)?

• 1463 m. Paryžiuje pirmą kartą istorijoje imta numeruoti namus?

• 1782 m. broliai Josephas ir Jacques’as Montgolfier paleido pirmąjį žmonijos istorijoje oro balioną, per 8 min. nuskridusi 3 km; jame buvo avis, antis ir gaidys?

Ekonomika

Prancūzija priklauso pirmaujantiems pramoniniams kraštams. Pagal pramonės gamybą ji yra pasaulio šalių penketuke.

Pokariu greitai augo ir dabar plėtojama sunkioji pramonė. Lydomas plienas, aliuminis, švinas, varis, cinkas, nikelis, kurie naudojami mašinų pramonėje. Prancūzija yra ketvirtoji pasaulyje pagal automobilių gamybą, kuri sutelkta Paryžiuje ir Lione – ” Peugeot – Citroën „, ” Renault „.

Keleiviniai lėktuvai ” Karavela ” vieni saugiausių pasaulyje; apskritai pagal lėktuvų ir malūnsparnių gamybą Prancūzija pasaulyje užima trečią vietą. Atominės jėgainės pagamina 75 % šaliai reikalingos elektros.

Pasaulyje taip pat gerai žinoma Prancūzijos chemijos pramonės produkcija: pradedant sintetiniu pluoštu, plastmasėmis, trąšomis, automobilių padangomis ir baigiant vaistais ir parfumerija. Nuo seno garsėjo prancūzų tekstilė ir trikotažas, madingiausi siuviniai, galanterijos prekės.

Vienas iš penkių prancūzų dirba ir gyvena kaime. Išplėtota sunkioji chemijos pramonė, gaminami automobiliai, lėktuvai, tanklaiviai. Garsėja vaistų, parfumerijos,kosmetikos,tekstilės, galanterijos prekėmis.

Naudingosios iškasenos – I vieta pasaulyje pagal sidabro gavybą. Kitos naudingosios iškasenos (vieta Europoje pagal gavybą): uranas (I), žėrutis

(I), fluoritas (I), geležies rūda (II), arsenas (II), gipsas (II), talkas

(II), auksas (III). Šalyje nėra didelių naftos ir gamtinių dujų telkinių.

Todėl šioje šalyje nėra daug kitoms šalims įprastų šiluminių elektrinių, kurui naudojančių gamtines dujas, akmens anglis arba mazutą. Šalis garsi uralo rūdos atsargomis, todėl Prancūzijoje išplėtota atominė energetika.

Geležies rūdos dabar šalyje išgaunama 20 kartų mažiau negu prieš 30 metų.

Prancūzai pirmieji pasaulyje pradėjo kasti boksitą – svarbiausią aliuminio rūdą. Boksitų pavadinimas kilo nuo BO gyvenvietės, kurioje buvo aptiktas didelis šios rūdos telkinys.

Apdirbimo pramonės produkcijos gamyba ir eksportas (II Europoje, IV

pasaulyje), pardavimas (III Europoje, V pasaulyje), krovininių automobilių

(I Europoje), automobilių padangų (II Europoje). Svarbiausia Prancūzijos pramonės šaka – mašinų pramonė. Prancūzija įkūrė pirmąją pasaulio automobilių gamybos bendrovę „Renault“, taip pat garsi automobilių gamybos bendrovė „Peugeot – Citroen“, bei padangų gamybos firma „Michelin“.

Lėktuvų, raketų ir astronautikos priemonių gamyba (I Europoje, III

pasaulyje), eksportas (II Europoje, III pasaulyje). Telekomunikacijos priemonių ir kompiuterių gamyba (II Europoje, IV pasaulyje). Dideli prancūzų laimėjimai modernizuojant palydovinį ryšį. Organinės ir neorganinės chemijos pramonės produkcijos gamyba ir eksportas (II Europoje,

IV pasaulyje). Prancūzijoje yra stipri chemijos pramonė, nes būtent čia buvo pradėta gaminti polietileno plėvelė, antibiotikai, sintetinis pluoštas. Medikamentų gamyba (IV Europoje, V pasaulyje). Kosmetikos ir parfumerijos gamyba ir eksportas (I pasaulyje). Šalyje pagaminama trečdalis pasaulio parfumerijos gaminių.

Apskritai pagal eksportą ir importą Prancūzija yra ketvirta pasaulyje, po

JAV, Vokietijos ir Japonijos. Galima suskaičiuoti apie 25000 Prancūzijos eksporto įmonių. Pagrindinės yra šios: 1) Renault, 2) Peugeot, 3) Citroen,

4) Airbus industrie, 5) IBM France, 6) Rohone-Poulenc, 7) Snecma, 8)

Atochem, 9) EDF, 10) Michelin.

Šalyje vertinami lengvosios pramonės, ypač tekstilės gaminiai. Paryžius vadinamas „Madų miestu“. Upių tinklas tankus, upės vandeningos, tinkamos laivybai. Svarbiausios upės yra Luara, Rona, Sena ir Garona. Dėl upių šalyje veikia daug vandens jėgainių. Prancūzai pirmieji pradėjo naudoti jūrų potvynių ir atoslūgių energiją. Pati galingiausia pasaulyje potvynių elektrinė.

Žemės ūkis

Produkcijos ir maisto produktų eksportą (II vieta pasaulyje). Grūdai (I

Europoje, V pasaulyje): kviečiai (I Europoje, V pasaulyje), miežiai (I

Europoje, IV pasaulyje). Be to Prancūzijoje daugiausia išauginama cukrinių runkelių. Prancūzijos pietryčiuose, kur vyrauja subtropikų klimatas, auginami persikai, abrikosai, alyvuogės ir kiti šilumamėgiai vaisiai.

Svarbi žemės ūkio šaka – gyvulininkystė.Maisto gamintojai didžiuojasi savo darbu ir pagamina puikių mėsos gaminių. Mėsos gamyba (II Europoje, VI

pasaulyje).Taip pat jie didžiuojasi pagamintais konditerijos gaminiais, įvairia rūšių duona tarp jų ir garsiaisiais bagetais. Pienas. Prancūzija kartais juokais vadinama „Pieno ferma“.Pieno primelžta (I vieta Europoje,

IV pasaulyje): sūris (toks kaip kamamberas žinomas visame pasaulyje, ) jo šalyje išnokinama per 300 rūšių, ir varškė (II pasaulyje), kiekvienai metų dienai tenka vis kitokia sūrio rūšis; sviestas (II Europoje, IV pasaulyje), eksportas (sviestas II Europoje, III pasaulyje; pieno milteliai II Europoje ir pasaulyje).

Prancūzija kartu su Italija pagamina daugiausia vynuogių vyno pasaulyje, 1977 m. – 7400000000 butelių.Daug žymių prancūziškų vynų pavadinti pagal šalies vietoves: Šampanę ir Bordo.Didelę dalį vyno gamina ūkininkų kooperatyvai, be to nedidelis kiekis vyno padaromas mažuose ūkiuose išlikusiuose prie senų dvarų.Vynuogės skinamos ankstyvą rudenį,tada iš jų spaudžiamos sultys ir paliekamos fermentuotis dideliuose kubiluose, kad pasigamintų alkoholis ir vynas įgautų puikų skonį.Baigęs rūgti vynas išpilstomas į butelius.Prancūzijoje daroma beveik penktadalis viso vyno pasaulyje.Antra vieta pasaulyje po Italijos pagal vynuogių derlių.

Pagal vyno suvartojimą pirmiausia pasaulyje. Energetinė politika. Elektros energijos gamyba per 15 metų (1995-2010) Europos OECD šalyse gali padidėti per 40 proc., kai ūkio plėtojimasis 1995-2020 m. prognozuojamas per metus vidutiniškai apie 2 proc. Tačiau branduolinės energijos gamyba, nepaisant žaliųjų pastangų ją mažinti iš viso 30 proc., bus to paties lygio.

Nepaprastai daug, beveik 4,5 karto, didės dujų sunaudojimas elektros energijos gamybai. Dar daugiau turėtų būti panaudojama vėjo energijos – net apie 8 kartus, nors absoliučiai tai sudarys tik apie 0,9 proc. nuo viso pagaminamo elektros energijos kiekio Europos OECD šalyse. Kartais mūsų spaudoje rašoma, kad Vakarų Europoje yra didelis elektros stygius, tai nevisiškai atitinka tikrovę. Jau seniai šitaip nemano specialistai. Štai didžiausias Vakarų Europoje elektros energijos gamintojas ir eksportuotojas

– Prancūzijos valstybinė EDF (Electricite de France) kompanija turi 15

proc. laisvų galingumų ir manoma, kad visoje ES jų yra dar daugiau.

Panagrinėkime šių valstybių energetikos ypatumus atskirai. Aptarkime, kodėl vienose šalyse atsisakoma branduolinės energijos gamybos, o kitose ji sėkmingai naudojama, nors irgi tenka įveikti iškilusias problemas. Iš tokių šalių galime paminėti Prancūziją, Japoniją, JAV. Jeigu Vokietija, Belgija,

Švedija žada uždaryti savo branduolines jėgaines daugiausia dėl dalies visuomenės, žaliųjų spaudimo (nors tai ir nedaroma taip greitai, kaip anksčiau buvo skelbiama), tai Prancūzijoje visai kitokia padėtis. Ten yra ne tik valstybinė EDF kompanija, kuri eksploatuoja 59 atominius reaktorius, bet ir COGEMA firma, perdirbanti panaudotą branduolinį kurą ir gaminanti

MOX (mišrų radioaktyvaus oksido) kurą, dėl to galima daugiau sumažinti didelio radioaktyvumo atliekų kiekį ir taupyti branduolinį kurą.

Prancūzijoje branduolinė energija sudaro per 75 proc. bendro pagaminto elektros energijos kiekio (panašiai kaip ir Lietuvoje). Valstybinės EDF

kompanijos veiklos rezultatai (1998 m. pabaigoje) yra įspūdingi Ši valstybinė EDF kompanija dabar veikia 31 šalyje (iš jų 9 Europoje) ir dar žada pirkti dalį Vokietijos EnBW (Energie Baden-Württemberg) – įžengti ir į didžiausią Europos rinką. Praeitais metais EDF sėkmingai perėmė Anglijos

London Electricity ir dalį South Electricity kompanijos ir tokiu būdu 4,5

mln. britų aprūpina savo elektra. Viskas būtų gražu, jei Prancūzija pariteto pagrindais atidarytų savo rinką. Nors Europos Komisija to reikalauja, tačiau Prancūzijoje tai vilkinama. Atitinkamam įstatymo projektui šiuo klausimu Prancūzijos senate pateikta per 400 pataisų ir jis turėtų būti svarstomas 2000 m. pavasarį. Baiminamasi, kad įgyvendinus rinkos liberalizavimą per ateinančius 6 metus EDF eksportas gali sumažėti

40 proc., taip pat ši kompanija gali netekti 8 proc. vietinių didžiųjų elektros energijos vartotojų. Tai, savaime suprantama, EDF nedžiugina.

Teigiama, kad Prancūzijos energetikos politikai daro įtaką atomokratai. Tai galima paaiškinti ir tuo, kad per pokario metus Prancūzijoje branduolinei energetikai išleista beveik 1000 mlrd. frankų. Tačiau EDF dirba apie 114

tūkst. darbuotojų ir dar apie 1996 m. buvo susitarta, kad vienas procentas nuo apyvartos pajamų skiriama profsąjungų valdomų įmonių vidaus Socialiniam fondui, kur didžiausią įtaką turi kairiosios sąjungos. Esant EDF apyvartai

185 mlrd. frankų per metus, šis procentas sudaro solidžią 2 mlrd. frankų sumą. Todėl nenuostabu, kad Prancūzijoje yra daug prieštaraujančių dėl privatizavimo ir rinkų atidarymo ir nedaug kovojančių už branduolinių jėgainių uždarymą. Prancūzija neturi didelio vargo dėl elektros energijos pertekliaus, nes daug energijos eksportuojama. Daug jos tiekiama

Liuksemburgo hidroakumuliacinei elektrinei. Be to, jau dabar trečdalis gyventojų Prancūzijos namų ūkyje naudoja elektrinį šildymą ir žadama, kad vėliau naudos dar daugiau.

Kultūra

Nacionalinės šventės

Naujieji metai……………………………………………………………..

…………………………………………………………sausio 1

d.

Antroji Velykų diena……………………………………………………………..

…………………………..kovo ar balandžio mėn.

Šeštinės…………………………………………………………..

………………………………………ketvirtadienis, 40 d. po

Velykų

Švenčiamas Kristaus žengimas į dangų.

Sekminės…………………………………………………………..

…………………………………………………………….nepast ovi data

Darbo šventė…………………………………………………………….

………………………………………………………….gegužės

1 d.

Pargalės diena……………………………………………………………..

………………………………………………………gegužės 8 d.

Minimas 1945 m. Vokietijos kariuomenė sutriuškinimas Europoje

Bastilijos paėmimo diena……………………………………………………………..

………………………………………..liepos 14 d.

Prancūzijos nepriklausomybės diena. Minimas 1789 m. Bastilijos, kurioje buvo laikomi politiniai kaliniai, žlugimas.

Visų Šventųjų diena……………………………………………………………..

……………………………………………lapkričio 1 d.

Krikščionių šventė kurios metu šlovinami visi šventieji.

Paliaubų diena……………………………………………………………..

………………………………………………….lapkričio 11 d.

Skirta Pirmojo pasaulinio karo pabaigai paminėti. Kare žuvo kas 25-tas

Prancūzijos pilietis.

Kalėdos……………………………………………………………

………………………………………………………………gruo džio 25 d.

Šventės

Šventes prancūzai švenčia labai kūrybiškai ir su užsidegimu joms rengiasi.

Daugelis labai rimtai žiūri į „savo šventojo dieną“ (šventojo, kurio vardą turi) – rengia priėmimą, pasiima poilsio dieną, sulaukia daugybės prašmatniausių dovanų. Kiekvienas miestas ir kaimas turi savo šventę fete, kuri arba sutampa su juos globojančio šventojo diena, arba švenčiama pirmąją vynuogių derliaus nuėmimo dieną.

Naujųjų metų dūžiai sutinkami bučiuojantis. Pirmąją Naujųjų metų dieną vyresniems šeimos nariams įteikiama dovanų – saldainių, gėlių, ar knygų.

Vaikai irgi turi savo švenčių. Vasario mėnesį – Mardi Gras, (Užgavėnės) su eitynėmis ir vakarėliais, o balandžio mėnesį – Poisson d‘avril (Melagių diena), kai ir maži, ir dideli vieni kitiems krečia išdaigas, draugams ar mokytojams ant nugaros stengiasi prikabinti raudoną popierinę žuvį. Pirmą ir antrą Velykų dieną vaikai ieško dažytų kiaušinių ir šokoladinių varpelių. Darbo šventė paprastai pažymima paradais, o Pergalės diena ir

Bastilijos paėmimo diena švenčiamos gausiais fejerverkais ir šokiais gatvėse. Trečiąjį lapkričio ketvirtadienį švenčiama Beaujolais Nouveau (tų metų derliaus Božole vyno) šventė – vidurnaktį išleidžiamas lengvas kvapnus vynas (geriamas jaunas, o ne išlaikytas).

Kalėdos

Kalėdų išvakarėse prancūzų šeimos puošia eglutes, eina į vidurnakčio mišias tada grįžta namo ir valgo vėlyvą gausią ir prašmatnią vakarienę, kuri visuose regionuose šiek tiek skiriasi. Paprastai valgomas foie gras (ančių ar žąsų kepenys) su austrėmis, Elzase –žąsis, Burgundijoje – kalakutas su kaštonais, Bretanėje – grikių paplotėliai su grietine, o Provanse – kepta sūdyta menkė pomidorų padaže, ančiuvis, geriamas raudonas vynas. Be to,

Provanse laikomasi tradicijos – ant šventinio stalo padėti 13 desertinių valgių, kad ir visai neįmantrių, tokių kaip džiovintos figos, razinos, lazdyno riešutai ar migdolai (nes jų spalvos atitinkamai simbolizuoja pranciškonus, domininkonus, karmelitus ir augustinų ordiną).

Eidami miegoti, vaikai paruošia batus Kalėdų Senelio (Pere Noel) dovanoms dėti. Suaugusieji dovanomis keičiasi pirmąją Naujųjų metų dieną.

Dvyliktoji naktis dažniausiai švenčiama su ypatingu tortu, kuriame paslėpta pupa, sidabrinė moneta arba visas migdolas (kad moneta nesutrupintų dantų). Asmuo, kurio lėkštėje atsiduria pupa, skelbiamas dienos karaliumi ar karaliene.

Paryžiuje, priešais miesto rotušę, pastatoma didžiulė Kalėdų prakartėlė.

Visos didžiosios bažnyčios papuošiamos nuostabiais kalėdiniais motyvais.

Kai kuriose miestuose rengiami Kristaus gimimo vaidinimai. Į Kamargą suvaroma veršių banda ir jiems įdeginami įspaudai. Bo komunoje piemenėlių lydimas į bažnyčią įrieda avino tempiamas nedidelis vėžimėlis su naujagimiu ėriuku.

Vardai ir pavardės.

Kreipimasis

Prancūzai apie žmogų sprendžia pasikliaudami savo vidiniu balsu. Todėl pirmasis įspūdis labai svarbu. Norėdami sudaryti gerą pirmąjį įspūdį, svetimšaliai turėtų paisyti tradicijų ir įsiklausyti į užuominas bei ženklus. Susipažįstant pirmiausiai įvyksta trumpas vizualus sąlytis, tik ne pasikeitimas šypsenomis. Paskui – tradicinis rankų paspaudimas.

Formų tu ir vous vartojimas

Kreipiantis į prancūzų draugus ir kolegas, svetimšaliams keblumų nuolat kyla dėl formalaus „jūs“ (vous) ir familiaraus „tu“ (tu) vartojimo.

Apdairiau yra sakyti vous – tai visada skamba mandagiai. Vienas 42 metų mokytojas sako, kad į savo senstantį tėvą iki šiol kreipiasi vous , nors dabar pats jį prižiūri. „Tu, – nusijuokė jis,- tinka tik vaikams ir šunims.“ Tačiau tai senoviško auklėjimo pavyzdys. Reklamos, žurnalistikos, teatro, kino pasaulio žmonės vieni kitus vadina tu, nors tarpusavyje beveik nepažįstami. O besikreipiančius mandagiau kreipiniu vous laiko snobais.

Bankuose ir versle aplinka išlieka formali. Į sekretorę ar savo vertėją visada mandagu kreiptis vous.

Vienas pareigūnas sako, jog visuomet, kai jo bosas kreipiasi forma tu , iškart supranta, kad tai įžanga prašyti dirbti viršvalandžius. „Iš žmogaus, į kurį kreipiamasi tu, galima sau leisti daugiau reikalauti“, – mano jis.

Vous/tu – tarytum savotiška siena. Kartą ėmus vadinti žmogų tu, nors ir per klaidą, vėliau sunku nugalėti save, be to, staiga pereiti prie vous gali pasirodyti užgaulu.

Rankų paspaudimo ritualas – amžinas ratas

Prancūzai rankas spaudžia tiek pasisveikindami, tiek atsisveikindami. Tai daro su kiekvienu tą dieną sutiktu. Atėjęs į darbą, tarnautojas paspaudžia rankas kiekvienam čia esančiam – vien pats ritualas kartais trunka net pusvalandį! Jei kabinete 20 žmonių, kas rytą suskaičiuotume 400 šimtus rankų paspaudimų, o vakare – antra tiek.

Rankos paspaudimu reiškiama pagarba ir asmeninis pripažinimas. Spaudžiant ranką, visada asmeniškai sakomi pasveikinimo žodžiai (Bonjour, Monsieur

Leconte). Vaikai spausti rankas išmoksta pirmiau nei vaikščioti. Paspausti ranką reiškia lengvai paspausti plaštaką ir vieną kartą trumpai krustelėti.

Galioja bendra taisyklė moterims: tos, kurios nori paspausti ranką, ją ištiesia pirmosios.

Faire la Bise (bučinys į skruostus)

Geri draugai ir šeimos nariai pasveikina bei atsisveikina bučiniais į abu skruostus. Paprastai pradedama nuo dešiniojo skruosto. Trys bučiniai, o kai kuriose provincijose keturi – dar didesnės meilės ir prisirišimo ženklas.

Kai kurie svetimšaliai mažina „bučkio ritualo intymumo laipsnį“, lūpomis liesdami ne skruostą, bet orą. Moterys, kurios iš tiesų viena nemėgsta, bet ritualą atlikti turi, irgi „ bučiuoja orą“.

Žymiausi žmonės

Napoleonas Bonapartas

(1769-1821)

Garsusis prancūzų karvedys ir imperatorius gimė 1769metais rugpjūčio 15

d. Ajače, Korsikoje.Jo tikrasis vardas Napoleonas Bonapartas. Bonapartui buvo penkiolika su puse, kai jis siūlė reformos projektą. Po dvidešimties metų jis Finteblo įkūrė Karo mokyklą. 1785 metais, puikiai išlaikęs egzaminus ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, Bonapartas išvyko į La

Fero pulką, dislokuotą Dofine. 1804 m. Napoleonas Bonapartas paskelbtas

Prancûzijos senato vadovu, o vėliau Prancûzijos valdovu.

Napoleonas Bonapartas mirė 1821 m. gegužės 5 d. Nėra tiksliai žinoma

Napoleono Bonaparto mirties priežastis. Tačiau labiausiai dominuoja versija: nunuodijimas. Pasak keleto mokslininkų Napoleonas buvo tyčia nunuodytas dujomis, kurias drėgnoje Šv. Elenos saloje skleidė rezidencijos sienų apmušalai: jie buvo išpiešti dažais, sumaišytais su arsenu.

Napoleonas Bonapartas, prancūzų generolas, pirmasis konsulas, o vėliau ir imperatorius , paliko ryškų pėdsaką Prancūjos ir visos Europos istorijoje

Žana D‘Ark

(1412-1431)

1412 m. sausio 5 d. mažame Šampanės (Champagne) provincijos miestelyje

Domremy gimė Žana D’Ark. Jos tėvai buvo krikščionys, bet labai neturtingi žmonės. 1415 m. Prancūzijos pulkai nusprendė pasipriešinti anglams ir nutraukti jų invaziją Normandijoje. Tačiau šis išpuolis baigėsi tragiškai –

1415 m. spalio 25 d. puikiai organizuota ir gerai ginkluota anglų kariuomenė tiesiog nokautavo prancūzus, kurie neteko net 7000 riterių. 1424

m. vasarą Žana D’Ark pirmą kartą išgirdo balsus iš Dangaus. Jos teigimu, mergaitei pasirodę angelai (šventieji Catherine, Michaelas ir Margaret), kurie liepė jai nusikirpti plaukui, užsidėti vyriškus drabužius ir susitikti su nekarūnuotu Prancūzijos karaliumi Charlesu. 1429 m. vasario mėnesį po 11-os dienų klajonių per anglų užgrobtas teritorijas Žana D’Ark atvyko į Chinono pilį, kur tuo metu gyveno Charlesas. “Dievo pasiuntinė”

susitiko su Charlsu ir perdavė savo misiją: „Rojaus karalius mane atsiuntė, kad išlaisvinčiau Orleaną nuo anglų grobikų ir atvesčiau Karalių į Reimsą, kur jis bus karūnuotas ir pagerbtas”. Charlesas pažadėjo viskuo pasirūpinti. 1429 m. balandžio mėnesį Tourso mieste Žanai D’Ark buvo įteikti visi ginklai, apranga, kardas ir vėliava, ant kurio buvo atspausdintas Dievo paveikslas ir žodžiai „Jesus, Maria”. 1429 m. gegužės 8

d. nuo anglų apgulties buvo išlaisvinta paskutinė Orleano miesto tvirtovė.

Tai buvo pirmoji Žanos D’Ark pergalė. 1430 m. prasidėjo labai sunkūs laikai

Žanai D’Ark ir jos vadovaujamiems kariams: nelaimėta nei vienas mūšis, nesėkmingai baigėsi bandymas išlaisvinti Paryžių. 1430 m. spalio 23 d.

kovodama Compiegne miestelyje (netoli Paryžiaus) Žana D’Ark pateko į nelaisvę ir buvo parduota anglams. Kaip bebūtų keista, Prancūzijos karalius, dėl kurio ji kovojo ir rizikavo savo gyvybe, net nebandė jos išlaisvinti. 1430 m. gruodžio mėnesį Žana D’Ark buvo atvežta į Ruaną (dabartinę Normandijos sostinę), kur buvo kalinama, kankinama ir teisiama.

1430 m. vasario 21 – gegužės 23 d. vyko oficialus Žanos D’Ark teismas. 1431

m. gegužės 30 d. kovotoja už Prancūzijos laisvę buvo apkaltinta raganyste ir nepaklusnumu bažnyčiai, nes ji dėvėdavo vyriškus drabužius, kas tais laikais buvo griežtai uždrausta. Žana D’Ark buvo sudeginta ant laužo Ruano turgaus aikštėje. 1456 m. liepos 7 d. teismas iškilmingai paskelbė, kad visi kaltinimai Žanos D’Ark atžvilgiu yra neteisingi. 1920 m. Žana D’Ark buvo kanonizuota. Romos bažnyčia pripažino Prancūzijos didvyrę Šventąja.

Zedine Zidane

Garsus prancūzų futbolininkas Zedine Zidane. Gimė 1972 m. birželio 23 d.,

Prancūzijoje. 185 cm ūgio 80 kg svorio futbolininkas, žaidžiantis Madrid

„Real“ klube saugo pozicijoje. Išrinktas geriausiu FIFA 2003 metų pasaulio žaidėju.

Luc Besson

Režisierius, gimęs 1959 m. Paryžiuje, Prancūzijoje. Jis dirbo televizijoje prieš tai kai sukūrė pirmąjį savo meninį filmą, „Le Dernier combat“ (1983). Taip pat jis sukūrė „Le Grand bleu“ (1988), „Nikita“

(1990), „Atlantis“ (1991), “Leon“ (1994), „The Fifth Element“ (1997). Ypač išpopuliarėjo jo filmas apie Žaną D‘Ark „The story of Joan of Art“ (1999).

Marie Trintignant

(1962-2003)

Tragiškai Vilniuje žuvusi prancūzų aktorė Marie Trintignant garsėjo savo audringu gyvenimo būdu.

Marie Trintignant pirmoje kino juostoje nusifilmavo būdama vos ketverių metų amžiaus kartu su tėvu Jean-Louis Trintignant. Prancūzijoje itin mylima aktorė per visą savo gyvenimą suvaidino 60-tyje filmų.

Dažniausiai Marie kliudavo jautrių, įsitempusių ir lengvai pažeidžiamų moterų vaidmenys. Bene geriausiai žinomi – prostitutė Lulu Claude Chabrolio filme „Une affaire de femmes” ir alkoholikė šio režisieriaus filme „Betty”.

Paskutiniame savo kino filme „Džanis ir Džonas” Marie vaidina rutinos prislėgtą, suvargusią namų šeimininkę, kuriai netikėtai atsiveria proga suvaidinti pačią Janis Joplin.

„Man patinka vaidinti tokius „nesaugius” vaidmenis. Tokiu būdu aš galiu kalbėti už tas, kurios galbūt nenusipelnė būti kalbinamos”, – sakydavo aktorė.

Asmeniniame gyvenime, 41 metų aktorė Marie Trintignant buvo panaši į daugumą savo suvaidintų personažų – chaotiška asmenybė, kurios gyvenimas dažnai svyravo tarp džiaugsmo ir nevilties, stiprybės ir pažeidžiamumo.

Pirmojo vaiko Marie susilaukė su roko grupės „Telephone” būgnininku

Richardu Kolinka, antrojo sūnaus tėvu tapo aktorius Francois Cluzet, kitų dviejų vaikų tėvas buvo režisierius Samuelis Benchetritas. Būtent Samuelį

Marie paliko dėl 40-mečio roko grupės ” Noir Desir” daininiko Bertrando

Cantat.

Paskutinį Marie Trintignant kino filmą „Džanis ir Džonas” režisavo jos buvęs vyras Samuelis, o pagrindinį vaidmenį kartu su ja atliko jos antrojo vaiko tėvas Francois.

Marie žuvo 2003 metais, Lietuvoje, nuo daugybės sužalojimų. Nelaimė įvyko aktorei susiginčyjus su draugu – Bertrand Cantat, grupės „Noir Desir”

vokalistu.

Marie Trintignant buvo labai mylima aktorė gimtojoje Prancūzijoje, o jos nauji romanai su malonumu aptariami spaudoje.

PARYŽIUS

Ryški prancūzų miuziklo žvaigždė Mistinguett Seną pavadino ” dailia blondine besijuokiančiomis akimis „. Upė tikrų tikriausiai yra viliokė, bet upės ir Paryžiaus miesto santykiai kur kas rimtesni nei flirtas.

Nė vienam Europos miestui upė nėra toks svarbus atskaitos taškas kaip

Sena Paryžiui: nuo jos matuojami atstumai, numeruojamos gatvės, be to, ji miestą dalija į dvi atskiras teritorijas – Dešinįjį krantą šiaurinėje upės pusėje ir Kairįjį krantą pietinėje. Jos aiškiai apibrėžtos, kaip ir vadinamieji oficialūs rajonai. Miestas padalytas ir istoriškai: rytai labiau susiję su senosiomis miesto šaknimis, o vakarai artimesni XIX ir XX

amžiams.

Beveik kiekvienas dėmesio vertas Paryžiaus pastatas stovi prie upės arba netoli jos. Krantinės apstatytos puikiais miestiečių namais, prašmatniais rūmais, dideliais muziejais ir įspūdingais paminklais.

Upė labai judri. Ilgus amžius ja plaukiojo nedidelių laivų flotilės, tačiau šį kadaise triukšmingą reginį užgožė motorinis sausumos transportas.

Šiandien upe zuja prekybinės baržos ir didžiuliai turistiniai laivai, vežiojantys upe iškylautojus.

Aukšti monumentai ir didžiosios parodų salės palei šį upės ruožą –

Napoleono eros ir pramoninės revoliucijos su didelėmis parodomis likučiai.

Smagus išpuikėlis Eifelio bokštas, Petit Palais ir Grand Palais dera su vėlesniais statiniais: Palais de Chaillot, Maison de Radio France ir

Kairiojo kranto dangoraižiais.

Petit Palais. Šie puikūs rūmai, pastatyti 1900 metų Pasaulinės parodos prancūzų meno pagrindinei ekspozicijai. Jie, suprojektuoti aplink gražų pusapskritį vidinį kiemą su sodu, stiliumi primena Grand Palais, be to, turi jonėnines kolonas, didelį prieangį ir kupolą, atliepiantį

Invalides kupolą už upės.

Grand Palais. Dengtas puikiu stikliniu stogu, o ant keturių kampų užkeltos milžiniškos bronzinės Recipono skrendančių arklių su vežimais skulptūros. Geriausiai pastatas atrodo naktį, kai stiklinis stogas švyti iš vidaus ir skulptūrų siluetai išryškėja dangaus fone. Didžiąją salę ir jos stiklinį kupolą galima apžiūrėti iš vidaus, vykstant laikinoms parodoms (

tarp jų ir meno ), kurios rengiamos Grand Palais galerijoje.

Palais de Chaillot. Rūmuose, kurių milžiniški lenkti fligeliai su kolonomis užsibaigia didžiuliais paviljonais, įsikurę keturi muziejai, teatras ir Cinematheque. Rūmus puošia skulptūros ir bareljefai. Ant paviljonų sienų yra auksiniai poeto ir eseisto Paulio Valery įrašai. Aikštė išpuošta stambiomis bronzos skulptūromis ir dekoratyviniais tvenkiniais.

Maison de Radio France. Prancūzijos radijo rūmai – įspūdingas pastatas, kurį 1963 m. kaip Prancūzijos valstybinio radijo centrą suprojektavo Henri Bernard`as. Didžiausias Prancūzijoje pavienis statinys sudarytas iš trijų nepilnų koncentrinių apvalių konstrukcijų su keturkampiu bokštu. Pastatas užima 2 ha plotą. Auditorijoje rengiamos prancūzų radijo programos.

15.1. Labiausiai lankomos Paryžiaus vietos

Arc de Triomphe ( Triumfo arka ). Po didžiausios pergalės Austerlitzo mūšyje 1805 m. Napoleonas savo vyrams pažadėjo: ” Jūs grįšite namo pro triumfo arkas „. Kitais metais buvo padėtas pirmasis akmuo būsimai garsiausiai pasaulyje triumfo arkai. Atėjus Napoleono valdžios galui šis monumentalus statinys buvo baigtas tik 1838 m. 50 m aukščio arka dabar tapo vieta, kur prasideda pergalės šventimai ir paradai. Svarbiausios įžymybės:

Savanorių išvykimas 1792 m – François Rude’o darbas vaizduoja piliečius, išvykstančius ginti tautos.

Nežinomo kareivio kapas – čia palaidotas nežinomas prancūzų kareivis, žuvęs per Pirmąjį pasaulinį karą.

La Défense. Šis verslo centras su dangoraižiais vakariniame Paryžiaus pakraštyje buvo pradėtas statyti septintame dešimtmetyje. Pagrindinė meninio projekto sėkmė – daug aikščių paversta nuostabiais muziejais po atviru dangumi.

1989 m. kompleksą papildė La Grande Arche ( Didžioji arka )

–milžiniškas tuščiaviduris kubas, į kurį tilptų net Notre – Dame katedra.

Arkoje yra parodų galerija, nuo jos atsiskleidžia puikūs Paryžiaus vaizdai.

Versalio rūmai. Eidami per prašmatnias kolosalių rūmų sales arba vaikštinėdami erdviuose soduose, lankytojai suvoks, kad visa tai simbolizuoja Karaliaus Saulės viešpatavimo šlovę. 1668 m. pradėjęs nuo kuklaus savo tėvo medžioklės namelio, Liudvikas XIV pastatydino didžiausius rūmus Europoje, kuriuose vienu metu tilptų 20 000 žmonių. Sodai geometriškai suskirstyti į taisyklingus plotus, kuriuos sudaro takeliai ir miškeliai, gyvatvorės ir gėlių lysvės, vandens baseinai ir fontanai.

Ištaigingi pagrindiniai apartamentai yra antrame erdvaus Versalio pilies komplekso aukšte. Aplink Marmuro kiemą išdėstyti privatūs karaliaus ir karalienės apartamentai. Charles`is Le Brunas juos prašmatniai išpuošė spalvotu marmuru, akmens ir medžio raižiniais, freskomis, aksomu, sidabru ir paauksuotais baldais. Kulminacija pasiekiama Veidrodžių salėje, kur 17

didžiulių veidrodžių stovi prieš aukštus arkinius langus.

Pompidou centras. Pompidou panašus į išvirkščią pastatą:

eskalatoriai, liftai, oro ir vandens vamzdžiai ir net masyvios plieninės atramos, sudarantys pastato griaučius, – viskas sumontuota išorėje.

Muziejus pristato fovizmo, kubizmo ir siurrealizmo mokyklas. Lauko aikštėje gausios minios renkasi žiūrėti gatvės aktorių. Pompidou centras visiškai atnaujintas naujam tūkstantmečiui.Šiame centre apžvelgiama visa modernioji ir šiuolaikinė kūryba.

Musée d`Orsay. Daug dabartinių Musée d`Orsay eksponatų atvežta iš

Luvro, o puiki impresionistų kolekcija anksčiau kabėjo ankštame Jeu de

Paume pastate, kol 1986 m. šis buvo uždarytas. Šalia pagrindinės parodos nušviečiama socialinė, politinė ir technologinė aplinka, kurioje buvo kuriamas menas. Yra ir kinematografijos istorijos eksponatų. Svarbiausi eksponatai:

Rodino ” Pragaro vartai ” – į šiuos garsius vartus Rodinas įtraukė jau anksčiau sukurtas figūras ” Mąstytoją ” ir ” Bučinį „.

Manet ” Pusryčiai ant žolės ” – Manet paveikslas, pirmą sykį rodytas

Napoleono III Atstumtųjų salone, dabar eksponuojamas viršutinio lygmens pirmame plote.

Renoiro Šokiai ” Moulin de la Galette ” – Renoiras šį spalvingą paveikslą nutapė gryname ore Montmartre, siekdamas perteikti mirguliuojančią pro medžius šviesą.

Gauguino ” Gražioji Anžela ” – šiame portrete Paulis Gauguinas vaizduoja pozuotoją tradiciniais bretonės rūbais.

Musée du Louvre. Luvro muziejaus, turinčio vieną vertingiausių meno kolekcijų pasaulyje, istorija siekia viduramžius. Pagrindinis įėjimas yra po stiklo piramide. Iš čia koridoriai išsišakoja į visus muziejaus fligelius. Kūriniai eksponuojami per keturis aukštus. Paveikslai ir skulptūros išdėstytos pagal kilmės šalį. Atskiros salės skiriamos senovės

Rytų, Egipto, graikų, etruskų ir romėnų menui, objets d`art, spaudiniams ir piešiniams. Svarbiausios detalės:

Įėjimo piramidė – ši piramidė pastatyta iš stiklo, kuri leidžia lankytojams matyti aplinkinius istorinius pastatus ir praleidžia šviesą į požeminę lankytojų priėmimo patalpą.

Viduramžių grioviai – Pilypo Augusto tvirtovės dvigubą bokštų pamatą ir pakeliamojo tilto atramą galima pamatyti iškastoje erdvėje.

Arc de Triomphe du Carrousel – ši triumfo arka buvo pastatyta švenčiant Napoleono pergales 1805 m.

Svarbiausi eksponatai: Leonardo da Vinci ” Mona Liza „, Milo ” Venera

„, Guillaume`o Coustou ” Marly arkliai „.

Eifelio bokštas. Eifelio bokštas buvo sukurtas 1889 metų Pasaulinės parodos lankytojams nustebinti ir Paryžiaus horizontui laikinai paįvairinti. Tai buvo aukščiausias pasaulio statinys iki 1931 m., kai buvo baigtas Niujorko Empire State Building. Dabar bokštas simbolizuoja Paryžių.

Jis puikiai atrodo po neseniai atlikto remonto bei naujos apšvietimo sistemos įrengimo. Svarbiausios įžymybės:

Eifelio biustas – Eifelio laimėjimai buvo apvainikuoti Garbės legiono ordinu1889 m. Jis pagerbtas sukurtu biustu, 1929 m. pastatytu po bokštu.

Cineiffel – šis muziejėlis trumpu filmu pasakoja bokšto istoriją.

Jame yra filmuotos medžiagos apie bokštą aplankiusias garsenybes.

Hidraulinis lifto mechanizmas – tebeveikianti pirmojo 1889 m. lifto mechanizmo dalis keldavo liftą nuo antrojo lygmens iki viršaus.

Apžvalgos galerija – giedrą dieną atsiveria vaizdas 72 km spinduliu, tolumoje matyti net Chartres`o katedrą.

Notre – Dame. Nėra kito pastato, taip susijusio su Paryžiaus istorija, kaip Notre – Dame ( Dievo Motinos ) katedra. Ji didingai stovi miesto lopšyje – Ile de la Cite. Katedra – gotikos šedevras, stovintis romėnų šventyklos vietoje. Notre – Dame interjero didybę pajusite akimirksniu, tik pažvelgę į aukštus centrinės navos skliautus. Skersai ją kerta milžiniškas transeptas, kurio abiejuose galuose yra viduramžiški langai rožės. Katedrą puošia didžių skulptorių darbai. Svarbiausios detalės:

Vakarinis frontonas – trejos pagrindinės durys su nuostabiomis skulptūromis, centrinis langas rožė ir ažūrinė galerija – svarbios katedros detalės.

Arkiniai kontraforsai – rytiniame katedros gale įspūdį daro efektingi

Jeano Ravy arkiniai kontraforsai.

Langai rožės . Vakarinis langas vaizduoja Mergelę Mariją sodraus mėlio ir raudonio medalione. Pietinio fasado langas su Kristaus atvaizdu centre yra įspūdingo aukščio – 13 m.

Sainte – Chapelle. Nežemiška ir stebuklinga Sainte – Chapelle (

Šventoji koplyčia ) – vienas iš didžiausių Vakarų pasaulio architektūros šedevrų. Šiandien kiekvieną lankytoją pakyli šviesa, spindinti pro 15

nuostabių vitražinių langų. Languose pavaizduota daugiau nei 1000 religinių scenų – raudonio, aukso, žalumo, mėlio ir rausvo violeto kaleidoskopas.

Svarbiausios detalės: Langas rožė, Kristaus Kančios langas, Apaštalų statulos, Relikvijų langas. Svarbiausios detalės:

Langas rožė – 86 vitražo plokštėse vaizduojamas Apokalipsės pasakojimas geriausiai matyti saulei leidžiantis.

Kristaus Kančios langas – vienas gražiausių aukštutinės koplyčios langų vaizduoja Paskutinę vakarienę.

Apaštalų statulos – nuostabūs viduramžių medžio drožybos pavyzdžiai puošia aukštutinės koplyčios 12 piliorių.

Relikvijų langas – jame vaizduojama tikrojo Kryžiaus ir Nukryžiavimo vinių kelionė į Sainte – Chapelle.

15.2. Paryžiaus bažnyčios

Paryžiaus visuomenės Bastionas per amžius buvo Katalikų bažnyčia.

Verta aplankyti daugelį miesto bažnyčių. Juose įvairių architektūrinių stilių, dažnai įspūdingų interjerų. Dauguma bažnyčių dieną būna atviros, daugelyje reguliariai vyksta pamaldos. Dar tebegyvuoja paryžietiška bažnytinės muzikos tradicija. Galite praleisti vakarą grožėdamiesi interjerais ir klausydamiesi vargonų rečitalio ar klasikinio koncerto.Bažnyčios sudaro puikiausios Paryžiaus architektūros dalį.

Daugelio bažnyčių interjerai įspūdingi, puošti puikia tapyba ir skulptūra.

Dôme bažnyčia ( Dievo Motinos katedra ) – tapo puikiausiu XIX a.

prancūzų architektūros pavyzdžiu. Ji tapo Bubonų šlovės paminklu.

Einant per bažnyčios centrą, į dešinę nuo pagrindinio įėjimo matyti šoninė koplyčia, kurioje stovi Napoleono jaunesniojo brolio Jeronimo,

Vestfalijos karaliaus, kapas. Viršuje matyti Charles`io de la Fosse`o apvali lubų freska Rojaus šlovė, kurioje Šventasis Liudvikas įteikia savo kalaviją Kristui. Dôme bažnyčios kupolas yra paauksuotas.

Panteonas – klasicistinio stiliaus bažnyčia.

Kupolo arkos rodo atsinaujinusį susidomėjimą gotikos architektūros lengvumu. Interjere yra keturios navos, išdėstytos graikišku kryžiumi, virš kurio kryžmos kyla didysis kupolas. Navos pietinės sienos freskos vaizduoja

Šv. Genovaitės gyvenimą. Kriptą, užimančią visą požemį po pastatu, dorėninės kolonos suskirsto į galerijas. Čia ilsisi daug prancūzų garsenybių. Kupolo žibintas leidžia tik trupučiui šviesos įsiskverbti į bažnyčios centrą. Manyta, kad ryški šviesa netinka Prancūzijos herojų poilsio vietai.

La Madeleine – Marijai Magdalietei skirta bažnyčia – vienas žinomiausių Paryžiaus pastatų, nes yra labai didelė ir stovi iškilioje vietoje.

Korintinės kolonos supa pastatą ir remia skulptūrinį frizą. Dešimt

Dievo įsakymų vaizduojančius bareljefus ant bronzinių durų sukūrė Henri de

Triqueti. Interjeras gausiai išpuoštas marmuru ir paauksinimais. Čia stovi keletas puikių skulptūrų, pvz., Kristaus krikštas.

Mosquée de Paris – XX a. pradžioje pastatyta ispanų – maurų stiliaus pastatų grupė sudaro Paryžiaus musulmonų bendruomenės dvasinį centrą.

Bažnyčios centre stovi mečetė. Kiekvieno mečetės kupolo puošyba kitokia. Viduje įrengtas Didysis kiemas su mozaikomis ant sienų ir ažūru išpuoštomis arkomis.

St – Eustache – gotikinio plano ir renesansinės puošybos St –

Eustache ( Šv. Eustachijaus ) bažnyčia – viena gražiausių Paryžiuje.

Interjeras planuotas pagal Notre – Dame: penkios navos, šoninės ir radialinės koplyčios. Bažnyčią atspindi skliautai, pilioriai ir kolonos.

Sacre – Coeur – XIX a. bazilika pastatyta kaip religinis iššūkis.

Varpinėje kabo vienas sunkiausių pasaulyje varpų. Kristaus statula –

svarbiausia bazilikos statula simboliškai pastatyta virš dviejų bronzinių šventųjų. Nuo vitražų galerijos atsiskleidžia visas interjeras. Bazilikos kriptos koplyčioje yra Legentilio širdis, saugoma akmens urnoje. Mergelė

Marija su kūdikiu yra renesansinio stiliaus sidabro statula. Didžioji

Kristaus mozaika yra sukurta presbiterijos skliaute.

15.3. Paryžiaus sodai, parkai ir aikštės

Nedaug miestų gali didžiuotis tokia begaline stilių įvairove, kokia šiandien pasižymi Paryžiaus sodai, parkai ir aikštės. Jie priklauso įvairiems laikotarpiams ir jau 300 metų yra paryžietiško gyvenimo centre.

Bulonės miškas ir Venseno miškas supa miestą savo atviromis vešliomis žaliomis erdvėmis, o elegantiškos aikštės ir peizažiniai sodai, pvz.,

Jardin du Luxembourg ( Liuksemburgo sodas ), pagyvina miesto centrą ir leidžia atsipūsti nuo miesto triukšmo.

Jardin du Luxembourg. Populiariausio Paryžiaus parko žalumos oazė užima 25 ha Kairiojo kranto centre. Sodas suprojektuotas aplink Luxembourgo rūmus, jame dominuoja puikus aštuonkampis tvenkinys, paprastai pilnas žaislinių burlaivių.

Be patrauklių geometrinių terasų, plačių alėjų ir daugybės statulų, parke yra lauko kavinė, lėlių teatras, daug teniso kortų, orkestro pakyla, o netoliese ir jojimo mokykla.

Bois de Boulogne ( Bulonės miškas ). Parko užimančio 865 ha tarp vakarinių Paryžiaus pakraščių ir Senos, žalumos juostoje galima vaikštinėti, važinėti dviračiais, jodinėti, plaukioti valtimis, iškylauti ar praleisti dieną lenktynėse. Bois de Boulogne parke yra daug gražių vietų. Pré Catelan – tai atskiras parkas su didžiausiu Paryžiuje buku, žavinguose Bagatelle`io soduose pristatyta architektūrinių keistybių, o

XVIII a. vila garsėja rožių sodu, kuriame kasmet birželio 21 d. vyksta tarptautinis rožių konkursas.

Esplanade des Invalides. Iš šios milžiniškos, apsodintos liepomis aikštės atsiveria puikūs vaizdai į krantinę.

Jardin des Tuileries. Šie geometriniai sodai, tai neatskiriama dalis gamtovaizdžio, besidriekiančio palei Seną nuo Luvro iki Eliziejaus laukų ir

Triumfo arkos. Šis sodas yra neoklasicistinis, su plačia centrine alėja, taisyklingai išdėstytomis terasomis ir gėlynais.

Jardin des Plantes. Tai vienas didžiausių Paryžiaus parkų su gamtos mokslo muziejumi, botanikos mokykla ir zoologijos sodu. Iš parko atsiveria gražūs vaizdai, palei takus auga seni medžiai, stovi statulos. Čia yra nuostabus alpinariumas, neprilygstama žolių ir laukinių augalų įvairovė.

Parc André Citroën. Parkas, atidarytas 1992 m., – tai trečiasis plačios erdvės vaizdas palei Seną po Les Invalides ir Champ – de – Mars.

Stilius išties stebina: nuo laukinių gėlių pievelės šiaurinėje pusėje iki išpuoselėtų vienspalvių mineralų ir skulptūrų sodų pietinėje dalyje. Parke gausiai išsibarsčiusios modernios vandens skulptūros.

Jardins du Trocadéro. Šie gražūs sodai užima 10 ha. Jų centrinis akcentas – ilgas keturkampis dekoratyvinis tvenkinys, aprėmintas akmens ir paauksuotos bronzos skulptūromis, kurios vaizdingai atrodo naktį, kai apšviečiami fontanai. Iš kitos tvenkinio pusės Chaillot kalvos šlaitai palengva leidžiasi prie Senos ir Pont d`Iéna. Sodų šiaurės rytų kampe yra gėlo vandens akvariumas, apsuptas medžių, takelių, mažų upelių bei tiltelių. Čia romantiška vieta vakare ramiai pasivaikščioti.

Disneyland Paris. Šio teminio parko 56 ha plotas suskirstytas į penkias dalis: Pagrindinė gatvė JAV, Frontierland ( Pasienis ),

Adventureland ( Nuotykių šalis ), Fantasyland ( Fantazijos šalis ),

Discoveryland ( Atradimų šalis ). Kiekviena tema nostalgiškai atkuria legendinę praeitį ar vietą, paryškintą Holivudo folkloro spalvomis. Bendra koncepcija – egzotiškų pastatų imitavimas, pasivažinėjimai traukiniais, technologiniai stebuklai – daug ko pasiėmė iš XIX a. Pasaulinių mugių.

15.4. Paryžiaus muziejai ir galerijos

Paryžiuje galima rasti tikrai gerų – seniausių ir naujausių – muziejų ir galerijų su nuostabiais meno kūriniais. Juose saugomos didžiausios ir keisčiausios pasaulyje kolekcijos. Kartais patys pastatai papildo temą, pvz., romėnų pirtys ir gotikiniai rūmai sudaro Mesée de Cluny, o Pompidou centras – tikras modernus šedevras. Kitur matome malonų kontrastą, pvz.,

Piccasso darbai rodomi grakščiame XVII a. muziejuje, o Musée d`Orsay – tai buvusi didžiulė geležinkelio stotis. Visi kartu jie – neprilygstama šventė lankytojams.

Musée Picasso. Muziejus įsikūrė dideliuose XVII a. rūmuose – Hôtel

Salé, kurie stovi Marais rajone. Didelė kolekcija atspindi ir Picasso meninę raidą ( mėlynasis, rausvasis ir kubizmo periodai ), ir įvairių medžiagų vartojimą. Svarbiausi paveikslai: ” Autoportretas „, ” Du broliai

„, ” Dvi pajūrio bėgančios moterys „, ” Bučinys „.

Musée Carnavalet. Didžiulis Paryžiaus istorijos muziejus užima dvejus rūmus. Čia galima pamatyti išdekoruotus kambarius su paneliais, baldais ir objects d`art; yra daug meno kūrinių: garsių dailininkų paveikslų, skulptūrų; graviūrų, rodančių, kaip buvo statomas Paryžius.

Musée de Cluny. Muziejus, dabar oficialiai vadinamas Musée National du Moyen Age- Thermes de Cluny, siūlo unikalų derinį: romėnų griuvėsius, išlikusius viduramžių pastate, ir puikiausias pasaulyje viduramžių meno bei amatininkų dirbinių kolekcijas.

Musée Rodin. Muziejus saugo skulptoriaus Augusto Rodino testamentu tautai dovanotus kūrinius, tarp jų – didingas Pragaro vartų duris. Kai kurios garsiausios skulptūros rodomos sode: Calais piliečiai, Mąstytojas,

Pragaro vartai ir Balzacas.

Čia žiūrovą apstulbina 2000 rinktinių rožių krūmų.

Musée de I`Armée. Tai vienas didžiausių pasaulyje karo istorijos muziejų. Jo eksponatai atspindi karo istoriją nuo akmens amžiaus iki paskutinių Antrojo pasaulinio karo dienų. Vakarinės pusės Rytų šalių galerija turi gausią ginklų ir šarvų kolekciją. Pauillco galerijoje eksponuojami renesansiniai kardai ir durklai, o Arsenale – šarvai, 1000

šalmų ir šimtai iečių, kardų bei šaunamųjų ginklų.

Musée de la Mode et du Costume Palais Galliera. Madų raidai skirtas muziejus įsikūręs renesanso stiliaus rūmuose, kurie buvo pastatyti 1892 m.

Kolekciją sudaro daugiau nei 100 000 aprangos komplektų nuo XVIII a. iki šių dienų.

15.5. Paryžiaus viešbučiai

Paryžius garsėja savo viešbučiais. Čia gausu įvairių kategorijų viešbučių: viliojantys turtingi palaces ( prabangiausi viešbučiai ), hôtels de charme, žavintys savitumu bei romantika, ir paprastesni, bet geri šeimyniniai viešbučiai, įsikūrę ramiuose skersgatviuose. Į miestą, kaip į kultūros ir mados Meką, nuo seno plūsta visų profesijų turtingieji, garsieji ir didieji žmonės. Todėl nenuostabu, kad Paryžius didžiuojasi puikiausiais pasaulyje viešbučiais. Vien senamiestyje yra daugiau nei tūkstantis viešbučių. Viešbučiai, kad ir kokios būtų kainos, atspindi nepakartojamą paryžiečių stilių ir skonį. Štai keletas geriausiųjų:

Balzac – šis nedidelis, bet stilingas viešbutis spinduliuoja savo epochos žavesiu. Labai vertinamas jo restoranas.

Plaza Athénée – aukštosios mados Paryžiaus centre esantis viešbutis mėgstamas mados pasaulio. Labiausiai vilioja nuostabi puošyba ir puikus restoranas.

Relais Christine – šis žavus viešbutis – ramybės oazė miesto centre –

siūlo tradicinius patogumus, pvz., jaukų židinį svetainėje.

L`Abbaye St – Germain – malonus sodas ir kiemas bei patrauklūs kambariai būdingi šiam nuošaliam viešbučiui prie Jardin du Luxembourg.

Duc de St – Simon – šio patogaus ir ramaus viešbučio miegamųjų langai atsiveria į žaliuojantį sodą. Jis įsikūręs XVIII a. rūmuose į pietus nuo

Senos.

15.6. Pramogos Paryžiuje

Paryžiuje yra viskas, ko pageidaujate – klasikinė drama ir kabaretas, baletas, opera ir džiazas, kinas ir šokiai. Nemažai pasitaiko ir nemokamų linksmybių – nuo gatvės artistų prie Pompidou centro iki metro ir visame mieste dainuojančių ir grojančių gatvės muzikantų.

Patys paryžiečiai labiausiai mėgsta vaikštinėti bulvarais arba sėdėti lauko kavinėje, siurbčioti gėrimą ir stebėti aplinkinį pasaulį.

Sporto aistruoliai gali aplankyti teniso varžybas, Tour de France ar žirgų lenktynes. Poilsio ir pasilinksminimo bei gimnastikos centrai laukia aktyvesnių pilsiautojų. Nusiteikusiems žaisti rutuliais Paryžius visada pasiūlys pétanque.

Teatras. Paryžiuje klesti teatras – nuo didingų Comédie Française spektaklių iki papliauškos farso ir avangardinės operos. Miestas jau seniai priiminėja atvykstančias trupes, ir šiandien jis privilioja daug užsieniečių spektaklių, dažnai originalo kalba.

Teatrai išsibarstę po visą miestą, o teatro sezonas vyksta nuo rugsėjo iki birželio.

Klasikinė muzika. Dar niekad Paryžiaus scena nebuvo tokia užimta.

Vyriausybė finansuoja pirmaklases institucijas, kuriose statomos puikios operos, atliekami geri klasikinės ir šiuolaikinės muzikos kūriniai. Daug koncertų rengiama bažnyčiose, vyksta muzikos festivaliai.

Rokas, džiazas ir pasaulinė muzika. Muzikos gerbėjai Paryžiuje ir jo apylinkėse ras visas įmanomas muzikos formas – nuo popmuzikos žvaigždžių didžiuosiuose stadionuose iki talentingų metro muzikantų. Siūloma milžiniška stilių įvairovė: regis, hiphopas, pasaulinė muzika, bliuzas, liaudies melodijos, rokas ir džiazas. Mieste visada pilna puikių grupių ir solistų.

Kinas. Paryžius – tai pasaulinė filmų pripažinimo sostinė. Maždaug prieš šimtmetį jis tapo kinematografijos lopšiu, čia bendro labai paryžietiškas avangardinis Naujosios bangos judėjimas. Mieste yra daugiau nei 300 ekranų kino teatruose ir įvairios paskirties įstaigose. Galima pamatyti pasakišką gausybę filmų – ir naujutėlaičių, ir jau tapusių klasika.

Diskotekos ir naktiniai klubai. Muzikiniai Paryžiaus klubai atspindi

Amerikos ir Britanijos sroves. Vietiniai Paryžiuje šoka le rock – šešto dešimtmečio klasikinio rokenrolo atmainą. Tik keli klubai atitinka paskutinę madą. Paryžiaus klubai gerai įrengti.

Kitas populiarus pasirinkimas vakarui – šokių salės ir barai su fortepijonais.

15.7. Atvykimas į Paryžių

Paryžius – tai oro ir geležinkelio linijų centras. Visos Europos sostinės, daugelis pagrindinių žemyno miestų Skandinavijoje bei Didžiojoje

Britanijoje siūlo tiesioginius skrydžius lėktuvu ir traukinių reisus į

Paryžių. Tiesioginiai skrydžiai yra iš Šiaurės Amerikos, Afrikos ir

Japonijos. Nepaisant daugybės transporto agentūrų, tiesiai į Paryžių neįmanoma atskristi iš Australijos ir Naujosios Zelandijos. Keleiviai pakeliui į Paryžių turi persėsti į kitus lėktuvus. Į miestą sueina daugybė šalies ir tarptautinių greitkelių, todėl čia lengva patekti automobiliu ar tolimųjų reisų autobusais.

15.8. Ile de la Cité

Paryžiaus šaknys – Ile de la Cité ( Cité salos ), valties pavidalo sala Senoje, kur prieš 2000 metų apsigyveno keltų gentys. Vėliau vienos genties – parizijų – vardu buvo pavadintas miestas. Tai seniausia Paryžiaus vieta, kur dar galima pamatyti pirmųjų statinių liekanas, saugomas archeologinėje kriptoje po aikšte prieš Notre – Dame – didingą viduramžių katedrą, kasmet pritraukiančią milijonus lankytojų. Kitame salos gale stovi dar vienas gotikos šedevras, šviesos stebuklas – Sainte – Chapelle.

Svarbiausios įžymybės:

Conciergerie – tai šiurpus kalėjimas, iš kur kelias vedė į giljotiną, ypač naudotas per Revoliuciją.

Marché aux Fleurs et Oiseaux – Gėlių ir paukščių turgus – spalvinga, gyva salos įžymybė.

Crypte Archeologique – giliai po aikšte yra namų, statytų prieš 2000

metų, liekanų.

ES

Dėl trijų aplinkybių Prancūzijos ryšys su Europos Sąjunga ypatingas.

Pirma, įkurti Europos Sąjungos pirmtakę – Europos anglių ir plieno bendriją

– pasiūlė Prancūzijos politikai Schumanas ir Monnet’as. Antra, Europos

Sąjungos administracija buvo sukurta daugiausia pagal Prancūzijos administracijos tradicijas. Trečia, Prancūzija ‘paskolino’ Europos Sąjungos institucijoms savo kalbą, kuri dominavo Briuselyje iki paskutinio XX

amžiaus dešimtmečio ir lieka viena iš pagrindinių Sąjungos kalbų.

Prancūzija taip pat davė Europos Sąjungai ir žymiausią Europos Komisijos

Pirmininką – Delorsą, kuris gerokai paspartino Europos vienijimąsi. Taigi

Prancūzijos antspaudas Europos Sąjungoje – vienas iš ryškiausių.

Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzija nenorėjo, kad Vokietija vėl įsigalėtų Europoje. Todėl ji pasiūlė Vokietijai vienytis ir tokiu būdu susitaikyti. Pokario metais Prancūzijos ūkis buvo sugriautas; bruzdėjo jos kolonijos. Prancūzija sunkiai taikstėsi su Amerikos įtaka Vakarų Europoje.

Nesaugu jai buvo ir Tarybų Sąjungos akivaizdoje. Todėl sąjunga su europiniais kaimynais prancūzams atrodė geriausia išeitis. Ji didino

Paryžiaus įtaką besivienijančioje Europoje ir padėjo plėtotis šalies ūkiui.

Nykstant prekybos barjerams, Prancūzija galėjo parduoti savo tradiciškai gausią žemės ūkio produkciją šalių – vienijimosi partnerių – rinkose. Daug davusi Europos Sąjungai, Prancūzija daug iš jos ir tikisi. Pavyzdžiui, turinčiai didžiausią žemės ūkio sektorių iš visų Sąjungos šalių,

Prancūzijai labai parankios Sąjungos subsidijos žemės ūkiui, kurios yra nemaža našta Sąjungos biudžetui. Iki šiol Prancūzija buvo politine Europos

Sąjungos lydere, ekonominę lyderystę palikdama Vokietijai. Paryžiui priklauso daugelio politinių iniciatyvų autorystė.

Daug įtakingų visuomenės jėgų Prancūzijoje pasisako už vieningą Europą, matydamos joje visokeriopą naudą savo šaliai. Bet kartu šiai tradiciškai centralizuotai valstybei yra keblu vieningos Europos labui atsisakyti vis daugiau suvereniteto. Todėl, palaikydami vienijimąsi, prancūzai turi

‘nacionalinį saugiklį’.

Pasiūliusi Vakarų Europai vienytis šeštojo dešimtmečio pradžioje,

Prancūzija generolo de Gaulle’io ranka stabdė tolesnį vienijimąsi septintajame dešimtmetyje. De Gaulle’is skelbė ‘Tėvynių Europos’ viziją.

Jis teigė, kad ir besivienydamos Europos šalys turi išlikti visiškai suverenios, o viršnacionalinės institucijos tėra chimeros. Prancūzijos partnerių pasipiktinimui, generolas priešinosi glaudesnei Europos šalių politinei sąjungai, įžvelgdamas čia pavojų Prancūzijos nepriklausomybei.

Prancūzija, nesutikdama su Europos Komisijos siūlymais dėl žemės ūkio politikos, didėjančia Europos Parlamento įtaka biudžeto srityje bei tolesniu veto teisės apribojimu Taryboje, 1965 metų antrą pusmetį net boikotavo Tarybos posėdžius, kol partneriai nusileido. Ši krizė žinoma kaip

‘tuščios kėdės’ krizė. Prancūzija kiek nuogąstauja, kad išsiplėtusi Europos

Sąjunga nebebus tokia veiksminga. Todėl Paryžius pageidauja, kad grupė valstybių -savotiškas šalių branduolys – galėtų vienytis sparčiau. To paties norėtų ir kitos Europos Sąjungos šalys įkūrėjos.

Kas Prancūziją išskiria iš kitų ES šalių?

>> didžiausia teritorija (547 tūkst. kv. km)

>> didžiausia sostinė pagal gyventojų skaičių (9,5 mln.)

>> didžiausias turistų skaičius (73 mln., 1999 m.)

>> didžiausias atominės energetikos vartojimas (tiek absoliučiai, tiek proporcingai gyventojų skaičiui)

>> didžiausias žemės ūkio sektorius (pagamina 22% visų žemės ūkio produktų)

>> daugiausia iškasama urano rūdos, pagaminama azotinių trąšų

>> daugiausia pagaminama automobilių padangų, sunkvežimių

>> daugiausia eksportuojama elektros energijos tiek ES, tiek pasaulyje

>> apie 3/4 visos elektros energijos Prancūzijoje pagaminama atominėse jėgainėse (daugiau nei Lietuvoje)

>> daugiausia pagaminama ir eksportuojama parfumerijos ir kosmetikos gaminių, šampano

>> daugiausia išauginama cukrinių runkelių, kviečių, maistinių kukurūzų

>> ilgiausia moterų gyvenimo trukmė (83,01 metų, 2001)

>> suvalgoma daugiausia duonos per metus (vienam prancūzui tenka 67 kg duonos)

>> pagal BVP dydį ir bendrą prekių eksportą Prancūzija užima ketvirtą vietą pasaulyje, pagal paslaugų ir žemės ūkio produktų eksportą – antrą

>> Prancūzijos draudimo sektorius užima ketvirtą vietą pasaulyje – apyvarta siekia 167,9 mlrd. eurų.

Euro monetų nacionalinės pusės

Buvo apsvarstyta daugiau kaip 1200 prancūziškų monetų nacionalinės pusės dizainų. Ekonomikos reikalų ir finansų ministro pirmininkaujama komisija išrinko tris dizainus – po vieną tam tikro nominalo monetoms.

Komisijos nariais buvo numizmatikos ekspertai, menininkai, buvęs

Europos Komisijos narys (Christine Scrivener), Parlamento nariai,

Prancūzijos kalyklos direktorius Emmanuel Constans, vyriausiasis graveris

Pierre Rodier, aktorė Irène Jacob ir profesinių organizacijų nariai. Jie išrinko šiuos dizainus:

1€ ir 2€ monetos: ant šių monetų pavaizduotas menininko Joaquim Jiminez nupieštas medis, kuris simbolizuoja gyvybę, tęstinumą ir augimą. Medis nupieštas šešiakampyje, o aplink jį užrašytas respublikos moto „Liberté,

Egalité, Fraternité“ (laisvė, lygybė, brolybė). Raidės ant 2 € monetos:

šešis kartus pakartotas fragmentas 2 * * (kas antras apverstas).

• 1 €

[pic][pic]

• 2 €

[pic][pic]

10, 20, ir 50 centų monetos: sėjėja – dažnai pasikartojantis motyvas

Prancūzijos franko istorijoje. Ši Laurent Jorlo sukurta „moderni, nesenstanti graviūra simbolizuoja Prancūziją, kuri, integruodamasi į

Europą, lieka ištikima savo interesams“.

• 20 centų 10 centų

50 centų

[pic][pic]

1, 2, ir 5 centų monetos: ant jų pavaizduotas jaunos, moteriškos, tačiau ryžtingų bruožų Marianne portretas, kuris išreiškia troškimą siekti tvirtos ir ilgai gyvuojančios Europos. Šį atvaizdą sukūrė Paryžiaus pinigų kalyklos graveris Fabienne Courtiade.

• 2 centai 1 centas

5 centų

[pic][pic]

Strasbūras

Šiandieninis Strasbūras gerai žinomas mokiniams, nes tai Europos Tarybos ir

Europos Parlamento būstinė. Bet mes norime papasakoti apie jums nežinomus šio puikaus miesto ypatumus.

Ką daryti gaisrininkams, jeigu mieste nėra gaisrų? Strasbūre jie eina prie

Ilio ir gaudo žuvis. Juokiatės? Neverta. Gaisrininkai pasirenka pačią gražiausią ir jaukiausią miesto vietą, kuri yra tarp dviejų upės rankovių ir vadinama Mažąja Prancūzija. Neatsilikdamas nuo laikmečio, Strasbūras išlaikė savo individualumą, grožį ir daugybę praeities epochos liudininkų.

Istorinis miesto branduolys iš esmės restauruotas.

Strasbūro miesto kvartaluose, iš dviejų pusių apsuptuose Ilio upės, viduramžiais gyveno amatininkai. Ankštuose nameliuose jie įsirengdavo dirbtuves. Diduma statinių priklauso XVII-XVIII amžiui. Ankstyvą rytmetį kerinčiai atrodo sala, esanti senojo Strasbūro viduryje. Tuomet rožinės spalvos bundančios saulės spinduliais apšviesti aukštesniųjų namų fasadai atsispindi ramių kanalų vandenyje, ir vaizdingas kaimelis Europos centre akimirksnį tampa viduramžišku, lyg netikėtai pamatytu nuostabiame sapne.

Sen Mišelis

Bet kuris prancūzų moksleivis žino, kodėl Bretanėje esantis Sen Mišelio kalnas per vieną naktį atsidūrė normanų valdžioje: 80 m aukščio sala su įsitvirtinusiu benediktinų vienuolynu, Viktoro Hugo praėjusiame šimtmetyje pavadintu ‘Okeano primadona’, be mūšio pasidavė kaimynams, nes kaprizinga

Kuesnono pasienio upė pakeitė savo vagą ir įėjo į istoriją.

Sen Mišelis, kaip svajonė, įkūnyta granite, iškyla prie Normandijos krantų.

Kažkur nuo Lamanšo pūsteli šiltas vėjas, išblaškydamas debesis, ir priekyje prieš tave atsiveria neregėto grožio vaizdas – Mon Sen Mišelio miestas –

tvirtovė jūroje. Beveik iš visų pusių apsupta vandens stūkso didžiulė konuso formos uola. Apačioje į granitą šaknimis įsikibę žaliuoja nedideli medeliai, įvairūs krūmokšniai, o pačioje kalno viršūnėje į dangų stiebiasi smailiabokštė bažnyčia.

Kai įžengus į šio nepaprasto miesto teritoriją pradedi kopti į viršų, užvaldo nenusakomas jausmas. Grubiai tašytų akmenų siena, pastatai, siauros gatvelės, laiptai. Kažkas paslaptinga, o gal ir ne?

Mon Sen Mišelis pradėtas statyti dar X amžiuje. Pradžioje čia iškilo koplyčia, vėliau vienuolynas, bažnyčia. Mon Sen Mišelio įkūrėju laikomas

Avarančo kunigas Anbertas, liepęs pastatyti ant aukšto uolėto kalno koplyčią. Tuomet šią granitinę kalvą supo miškas, tačiau netrukus praardęs pylimą jį užliejo vandenynas.

Atskirtas nuo visų, Mon Sen Mišelis ilgai išlaikė savitą dvasinį pasaulį, net romėnai čia nepaliko jokių savo pėdsakų. Į šią vietą traukė žmonės išsižadėję turtų, šeimos, draugų. Kai uoloje įsikūrę krikščionys uždegdavo ugnis, artimiausio kaimo valstiečiai prikraudavo į valtis maisto, ir Dievo ranka jas nuplukdydavo atsiskyrėliams… 910 m. čia įsikūrė benediktinų vienuolynas, pirmojo jo abato palaikai dabar ilsisi Paryžiaus Dievo Motinos katedroje.

Šiandien čia daugiausia vyksta egzotikos mėgėjai, kuriuos į šią vietą traukia itin ryškūs potvyniai ir atoslūgiai. Mon Sen Mišelyje – pati didžiausia jų amplitudė. Vanduo čia užplūsta ir vėl nuslenka 13 metrų per valandą greičiu. Potvynių ir atoslūgių skirtumas – net 39 pėdos.

Šiandien Mon Sen Mišelis – piligrimų ir turistų Meka.

Eifelio bokštas

EIFFELIO BOKŠTAS (Tour Eiffel) buvo sukurtas 1889 metų Pasaulinės parodos lankytojams nustebinti ir Paryžiaus horizontui laikinai paįvairinti.

Inžinieriaus Gustave’o Eiffelio statinys buvo aršiai kritikuotas XIX a.

estetų. Poetas Paulis Verlaine’as pakeliui darydavo lankstą, kad nematytų bokšto. Tai buvo aukščiausias pasaulio statinys iki 1931 m., kai buvo baigtas Niujorko Empire State Building. Dabar bokštas simbolizuoja Paryžių.

Jis puikiai atrodo po neseniai atlikto remonto bei naujos apšvietimo sistemos įrengimo.

Eiffelis tuo metu Europoje buvo autoritetas aukštų karkasų aerodinamikos srityje (1913 metais jis parašė knygą ‘Oro pasipriešinimas’). Eiffelio bokšto konstrukcija, atraminių stulpų išlinkimas buvo preciziškai apskaičiuoti, todėl vėjo lenkiamoji ir šlyties jėgos buvo palaipsniui transformuojamos į gniuždymo jėgas, kurias bokšto atramos galėjo žymiai efektyviau atlaikyti. Tokia nepaprasta buvo Eiffelio inžinerija, kad net stipriausiam vėjui pučiant, bokštas nesvyruoja daugiau nei 12 centimetrų.

Visi didieji Dangoraižiai, pastatyti nuo 1960 metų, buvo sukonstruoti beveik tokiu pačiu principu.

Eiffelio bokštą sudaro trys lygmenys:

Pirmasis lygmuo: 57.63 metrų aukštyje. Jame yra observatorija, kuri stebi

Eiffelio bokšto viršūnės svyravimą, Cineiffel muziejus, supažindinantis lankytojus su bokšto istorija, suvenyrų parduotuvė, restoranas ‘Aukštis 95’

bei pašto skyrius.

Antrasis lygmuo: 115.73 metrų aukštyje. Nuo jo galima apžvelgti Paryžiaus panoramą su teleskopais. Šiame lygmenyje jūs rasite parduotuves, labai prabangų Žiulio Verno restoraną.

Trečiasis lygmuo: 276.13 metrų aukštyje atsiveria išskirtinė Paryžiaus ir apylinkių panorama. Neseniai atstatytas Gustavo Eiffelio biuras kuriame jis sutinka Tomą Edisoną. Panoraminis vadovas padeda orientuotis. Dioramos supažindina su šios platformos istorija.

Politika vaidino nemažą vaidmenį bokšto istorijoje. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai ant jo pakabino iškabą: ‘Deutschland Siegt Auf Allen

Fronten’ (‘Vokietija laimi visuose frontuose’). 1958 metais, likus keletui mėnesių prieš Fidelio Kastro atėjimą į valdžią, Kubos revoliucionieriai pakabino jų raudonai juodą vėliavą, o 1979 metais Amerikos žalieji pakabino plakatą ‘Gelbėkite ruonius’. 1989 metais bokštas šventė savo šimtmečio jubiliejų. Muzikos ir fejerverkų šou tęsėsi 89 minutes.

O čia keletas įdomių faktų apie bokštą:

>> 300 plieno meistrų jį sukonstravo per 2 metus (1887-1889).

>> Jį sudaro 15,000 plieno detalių.

>> Jį laiko 2.5 milijono kniedžių.

>> Jam nudažyti reikia 40 tonų dažų.

>> Į viršų veda 1671 pakopa.

>> Siūbavimo amplitudė – ne didesnė kaip 12 cm.

>> Karštą dieną dėl metalo plėtimosi aukštis padidėja 15 cm.

>> Bokšto aukštis 1889 metais: 300.51 metrai.

>> bokšto aukštis su antena: 320.755 metrai.

>> Bokšto pagrindo plotas: 10281.96 kvadratinio metro.

>> Pamato svoris: 277,602 kilogramų.

>> Metalo svoris: 7.34 milijonai kilogramų.

>> Lifto sistemos svoris: 946,000 kilogramų.

>> Bendras svoris: 8.56 milijonai kilogramų.

>> Slėgis tenkantis vienam kvadratiniam centimetrui: nuo 4.1 iki 4.5 kg.

>> Statybos datos: Pradėtas statyti 1887 metų sausio 26, pabaigtas 1889

metų kovo 31 dieną.

>> Pastato vertė: 7.8 milijonų frankų.

>> Pajamos, gautos per 1889 metų ekspoziciją: 5,919,884 frankų,

>> Lankytojų skaičius per 2002 metus: 6,157,042.

Luvro muziejus

LUVRO MUZIEJAUS, turinčio vieną vertingiausių meno kolekcijų pasaulyje, istorija siekia viduramžius. Pirmiausia 1190 m, karalius Pilypas Augustas čia pastatė tvirtovę, kad apgintų Paryžių nuo vikingų antplūdžių. Savo įspūdingą bokštą ir požeminį kalėjimą ji prarado valdant Pranciškui I, kuris vietoj jų pastatė renesansinį pastatą.

Paskui keturis amžius prancūzų karaliai ir imperatoriai jį tobulino bei plėtė. Galiausiai pagrindiniame kieme buvo pastatyta stiklo piramidė, iš kurios galima patekti į visas galerijas. Pagrindinis įėjimas yra po stiklo piramide. Iš čia koridoriai išsišakoja į visus muziejaus fligelius.

Kūriniai eksponuojami per keturis aukštus. Paveikslai ir skulptūros išdėstytos pagal kilmės šalį. Atskiros salės skiriamos senovės Rytų, Egipto, graikų, etruskų ir romėnų menui, objets d’art, spaudiniams ir piešiniams.

LUVRO LOBYNO IŠTAKOS – Pranciškaus I (1515-1547) įsigyta nemaža italų tapybos kolekcija, kurioje buvo ir Mona Liza (Džokonda). Valdant Liudvikui

XIV (1643 -1715) kolekciją sudarė tik 200 darbų, tačiau ją papildė dovanos ir pirkiniai. Pirmą kartą Luvras buvo atidarytas lankytojams 1793 m. po

Revoliucijos ir nuo to meto tolydžio turtėja.

Dabar pasižvalgysime po milžinišką luvro kolekciją.

EUROPOS TAPYBA 1400-1900 M. GERAI parodoma šiaurinės Europos (flamandų, olandų, vokiečių ir anglų) tapyba. Vienas ankstyviausių flamandų darbų –

Jano van Eycko Kanclerio Rolino Madona (apie 1435), kuriame vaizduojamas

Burgundijos kancleris, besimeldžiantis ant kelių priešais Mergelę ir

Kūdikėlį. Hieronymo Boscho Kvailių laivas (1500) – puikus satyrinis žmogaus gyvenimo tuštybės įvertinimas. Anthonio van Dycko portretas Karalius

Karolis medžioja (1635) iš Nyderlandų kolekcijos vaizduoja rafinuotai elegantišką Anglijos karalių Karolį I. Jacobas Jordaensas, garsėjantis apsirijimo ir geidulingumo scenomis, neįprastą jautrumą atskleidžia paveiksle Keturi evangelistai. Franso Halso Čigonaitės (1628) linksma šypsena žavi natūralumu. Menininko talentą liudija Rembrandto

Autoportretas, Emauso mokiniai (1648) ir Betsabėja (1654).

Nedaug yra vokiečių tapybos, bet galima pamatyti reikšmingus trijų pagrindinių XV-XVI a. vokiečių tapytojų kūrinius. Kolekcijoje yra jauno, 22

metų, Albrechto Dūrerio Autoportretas (1493), Luco Cranacho Venera (1529)

ir Hanso Holbeino tapytas didžiojo humanisto, mokslininko Erazmo portretas.

Tarp anglų dailininkų – Thomas Gainsborough (Pokalbis parke, apie 1746), seras Joshua Reynoldsas (Master Hare, 1788) ir J. M. W. Turneris (Peizažas su upe ir įlanka iš toliau, apie 1835-1840).

Daug ispanų kolekcijos šedevrų vaizduoja tragiškąją gyvenimo pusę: EI Greco

Kristus ant kryžiaus, garbinamas aukotojų (1576), Frąncisco de Zurbarano

Pašarvotas šv. Bonaventūra (apie 1629) su tamsiaveidžiu numirėliu – dvi

Luvro vertybės. Jose de Riberos Raišasis berniukas (1642) vaizduoja vargšą nebylį, kuris laiko popieriaus skiautę, prašančią išmaldos. Šviesesnę nuotaiką skleidžia keli XIX a. Goyos portretai.

Plati italų tapybos kolekcija apima 1200-1800 m. periodą. Čia yra neginčijamų ankstyvojo Renesanso autoritetų Cimabue’s ir Giotto darbų, taip pat Fra Angelico Mergelės karūnavimas (1435) ir Pisanello žavusis Merginos iš d’Estė šeimos portretas (apie 1435). Yra ir puikus Sigismondo Malatestos portretas iš profilio, nutapytas Piero della Francescos (apie 1450) bei

Paolo Uccello audringa mūšio scena. Keli Leonardo da Vinci paveikslai, pvz., Mergelė su kūdikėliu Jėzumi ir šv. Ona, žavi ne mažiau nei jo Mona

Liza.

Puiki Luvro prancūzų tapybos kolekcija apima laikotarpį nuo XIV a. iki 1848

m. Vėlesni paveikslai saugomi Musėe d’Orsay . Nuostabus kūrinys – Enguer and’o Quartono Villeneuves-Avignon Pieta (1455). Kitas ankstyvasis paveikslas ‘jūbrielle d’Estrėe’ vaizduoja Henriko IV meilužę vonioje. Iš

XVI-XVII a. yra keletas nepakartojamų Georges’o de la Touro darbų su jam būdingu dramatišku deglo šviesos efektu.

Pristatomas didysis XVIII a. melancholijos tapytojas Jeanas Watteau. Kad rokoko meistras J. H. Fragonard’as mėgo žavius lengvabūdiškus siužetus, akivaizdžiai rodo Mauduolės (1770). Visiškas kontrastas – Nicolas Poussino klasicizmas bei J. L. Davido istorinė tapyba. Daugumą J. D. Ingres’o darbų turi Musėe d’Orsay, tačiau Luvras pasiliko erotišką Turkišką pirtį (1862).

EUROPOS SKULPTŪRA 1100-1900 M. ANKSTYVOSIOS FLAMANDŲ ir vokiečių skulptūros kolekcijoje yra daug šedevrų, pvz., Tilmano Riemenschneiderio Apreiškimo

Mergelė (XV a. pabaiga) ir neįprasta Gregoro Erharto natūralaus dydžio nuoga atgailaujančios Marijos Magdalietės figūra (XVI a. pradžia). To paties laikotarpio flamandų bažnytinio meno pavyzdys – puošnus paauksuotas medinis altorius. Kita svarbi flamandų skulptūra – Adriaeno de Vrieso ilgakojai Merkurijus ir Psichė (1593), sukurti Rudolfo II rūmams Prahoje.

Prancūzų skyrius prasideda nuo ankstyvųjų romaninių darbų: XII a.

Burgundijos skulptoriaus Kristaus figūra ir šv. Petro galva. Netikėtai atrodo Philippe’o Pot (aukšto Burgundijos pareigūno) antkapis su aštuoniais juodai apsigaubusiais gedėtojais. Henriko II meilužė Diane de Poitiers savo pilies Paryžiaus vakaruose kiemą buvo papuošusi didele savo bendravardės medžioklės deivės Dianos skulptūra. Dabar ji stovi Luvre. Didžiojo skulptoriaus iš Marselio Pierre’o Puget (1620-1694) kūriniai surinkti į stiklu dengtą vidinį kiemą – Cour Puget. Ten yra graikų atletas Milonas

Krotonietis, kurį surijo liūtas, kai jo rankos įstrigo rąsto plyšyje.

Stiklo stogu dengtame Cour Marly dabar stovi laukiniai Marly arkliai, apsupti kitų prancūzų skulptūros šedevrų. Tarp jų – Jean-Antoine’o Houdono

XIX a. pradžios biustai, vaizduojantys garsiuosius Diderot ir Voltaire’ą.

Italų skulptūros kolekcija puikuojasi Michelangelo Vergais ir Benvenuto

Cellini’o Fontainebleau Nimfa.

SENOVĖS RYTŲ, EGIPTO, GRAIKŲ, ETRUSKŲ IR ROMĖNŲ MENAS. Įspūdį palieka Luvro senovės meno diapazonas: nuo neolito (apie 6000 m. pr. Kr.) iki Romos imperijos žlugimo. Reikšmingi Mesopotamijos meno kūriniai – sėdinti Ebihil figūra (2400 m. pr. Kr.), keli Lagašo valdovo Gudėjos portretai (apie 2255

m. pr. Kr.). Juodo bazalto plokštėje įrašytas Babilono karaliaus Hamurabio kodeksas (apie 1700 m. pr. Kr.) – vienas seniausių pasaulyje teisės dokumentų. Karingiems asirams atstovauja subtilūs raižiniai ir efektinga

Sargono II (722-705) rūmų dalies rekonstrukcija su milžiniškais sparnuotais jaučiais. Puikus persų meno pavyzdys – Persijos karaliaus kilpininkų sargybą vaizduojantis emaliuotų plytų mūrinys, kuris kadaise puošė SŪZI

rūmus.

Dauguma Egipto meno dirbinių būdavo skirta mirusiesiems, jų pomirtiniam gyvenimui. Dažnai tarp jų matome kasdienio gyvenimo senovės Egipte atvaizdus. Vienas iš pavyzdžių – mažytė laidojimo patalpa, skirta aukštam pareigūnui (apie 2500 m. pr. Kr.). Ją puošia puikūs raižiniai, kurie vaizduoja žmones, plaukiojančius laivais, gaudančius žuvis, prižiūrinčius galvijus bei paukščius. Apie senovės Egipto šeimos gyvenimą galima sužinoti iš tikroviškų įkapių portretų, pvz., sėdinčio raštininko ir kelių sutuoktinių porų skulptūrų. Ankstyviausia skulptūra datuojama 2500 m. pr.

Kr., o vėliausia -1400 m. pr. Kr. Iš Naujosios karalystės laikų (1555-1080

m. pr. Kr.) išlikusi kripta, skirta dievui Ozyriui. Joje yra keli gigantiški sarkofagai ir daug gyvulių mumijų. Iš mažesnių kūrinių pažymėtina žavi 29 cm aukščio moters figūrėlė be galvos. Kūno linijas jaudinamai išryškina perregima drapiruotė. Manoma, kad tai karalienė

Nefertitė (apie 1365-1349 m. pr. Kr.).

Senovės graikų, romėnų ir etruskų skyriuje yra daugybė fragmentų, tarp kurių keletas išskirtinių: didelė geometrinė galva iš Kikladų (2700 m. pr.

Kr.) ir grakštus indas gulbės kaklu, visai modernus savo nepagražintu paprastumu. Jis iškaltas iš aukso lakšto apie 2500 m. pr. Kr. Graikų archaikos laikotarpiui (VII-V a. pr. Kr.) atstovauja Nikė – viena ankstyviausių graikų skulptūrų. Graikų klasikos viršūnei (apie V a. pr.

Kr.) priklauso keli vyriški torsai ir galvos, pvz.,Laborde’o galva. Buvo nustatyta, kad ši galva kadaise buvo tarp Atėnų Partenono vakarinį frontoną puošusių skulptūrų. Garsiausios Luvro graikiškos statulos Šamo-trakės Nikė ir Milo Venera priklauso helenizmo laikotarpiui (III a. pr. Kr).

Disnėjus

ŠIS TEMINIS PARKAS tėra dalis Euro Disney poilsiavietės, užimančios 600 ha

Marne-la-Vallėe ploto, 32 km į rytus nuo Paryžiaus. Įrengtas pagal

Kalifornijos Stebuklų karalystės pavyzdį, šis penkių temų parkas turi europietiškų bruožų (vaikų literatūros herojų Piterio Peno ir Miegančiosios

Gražuolės atrakcionai), bet vyrauja amerikietiškas pobūdis, dvasia ir pagrindinės temos: Amerikos miestelis bei Laukiniai Vakarai. Po mažiau nei ketverius metus trukusių statybų 1992 m. buvo atidaryta poilsiavietė su teminiu parku, viešbučiais ir sporto bei stovyklavimo paslaugomis.

TEMINIO PARKO 56 ha plotas suskirstytas į penkias dalis: Pagrindinė gatvė

JAV, Fron-tierland (Pasienis), Adventureland (Nuotykių šalis), Fantasyland

(Fantazijos šalis), Discovery-land (Atradimų šalis). Kiekviena tema nostalgiškai atkuria legendinę praeitį ar vietą, paryškintą Holivudo folkloro spalvomis. Bendra koncepcija – egzotiškų pastatų imitavimas, pasivažinėjimai traukiniais, technologiniai stebuklai – daug ko pasisėmė iš

XIX a. Pasaulinių mugių.

PAGRINDINĖ GATVĖ, JAV. PAGRINDINĖ GATVĖ – tai amžių sandūros Amerikos provincija. Viktorijos stiliaus pastato fasadai spalvoti, įvairūs ir su autentiškomis detalėmis. Gatvės transportas – arklių traukiami vagonai, seni dviaukščiai autobusai, antikvarinis ugniagesių automobilis ir

Keystone’o policijos stiliaus furgonas -lankytojus nuveža iki parko centro, prie Miegančiosios Gražuolės pilies. Tai centrinė aikštė, iš kurios išsišakoja takeliai į kitas keturias temines šalis.

Iš pagrindinės gatvės geležinkelio stoties, prie įėjimo į parką, senamadiškas garo traukinys išvažiuoja į ekskursiją aplink parką pro

Didžiojo kanjono dioramą, sustodamas Atradimų šalyje, Pasienyje ir

Fantazijos šalyje.

Tarp daugybės nuostabių gatvės atrakcionų – tradicinė kirpykla. Pagrindinės gatvės automobilių pardavėjas turi autentiškų antikvarinių automobilių, net ir puikų 1907 m. Reliable Dayton Higb Wheeler C modelį. XIX a. prekybos centre yra daug to meto daiktų. Vienas iš jų -pinigų keitimo sistema. Čia galima įsigyti nuostabių dovanų. Didžiojoje gatvėje muzikuoja įvairiausi muzikantai, pvz., Dbdelando regtaimo grupė visą dieną džiugina lankytojus smagiais gatvės spektakliais.

Jokiu būdu negalima pražiopsoti Didžiojoje gatvėje rengiamo ekstravagantiškai apšviečiamo Elektrinio parado. Tai didelis naktinis pasirodymas su išpuoštais plaustais, Disney’aus herojais ir tuzinais atlikėjų.

FRONTIERLAND. XIX A. AMERIKOS LAUKINIŲ VAKARU įkvėptą Pasienį lankytojai patenka pro Com-stocko tvirtovės rąstinius vartus. Čia prasideda pasivažinėjimas geležinkeliuku – vienu iš pagrindinių Disneylando atrakcionų. Veržlus kalnų traukinukas kvapą gniaužiančiu greičiu pūškuoja aplink Didįjį Griaustinio kalną, pro kanjonų kraštovaizdį, nubarstytą plikais rieduliais, gyvūnų kaulais, šachtų vamzdžiais ir išklibusiais tiltais.

Mark Twain ir Molly Brown garlaiviais su laivaračiais bei indėniškomis kanojomis galima ramiai aplankyti kitas Pasienio įžymybes.

Vaiduoklių dvaras – tai meduolių rūmai, kurių tamsiose, klaikiose menėse smagiai siaučia išdykę vaiduokliai. Lucky Nugget smuklėje rodomas triukšmingas miuzikholo reviu su prancūzų kankano šokėjomis.

Disneylando traukinukas, važiuodamas per teminį parką, pravažiuoja Didžiojo kanjono dioramą Pasienio pietuose. Kraštovaizdį čia paryškina stačios uolos, pumos ir daug kitų laukinių gyvūnų bei augalų kopijų sausuose tyrlaukiuose.

Drėgnesnių vietų gyvūnai rodomi Cottonwoodo krikų rančoje, kur vaikai gali sukinėtis tarp laisvai klaidžiojančių fermos gyvulių. Pasivaikščiokit mediniais šaligatviais po triukšmingą Vakarų kalnakasių miestelį Thunder

Mėsa ir užeikit į geležinkelio stotį, apstatytą kaip anuomet, pasižiūrėti, kaip atrodė tradicinė telegrafo klaviatūra ir pilvota krosnis.

ADVENTURELAND. Šios ŠALIES temą padiktavo pasakų ir nuotykinės vaikų literatūros herojai, pvz., Piteris Penas ir Kapitonas Kablys. Labai garsus atrakcionas – Karibų piratai. Čia stovi XVIII a. ispanų kolonijinė tvirtovė, kurią apiplėšinėja natūralaus dydžio piratai – robotai, aidint šiurpiems sprogimams ir garso efektams. Didesnį įspūdį palieka Indiana

Jones ir Lemties šventovė – tai Steveno Spielbergo kino filmais paremta kelionė po apleistą archeologinę vietovę.

Johanno Davido Wysso Šveicarų Robinzonų šeimos istorija apie tai, kaip sudužus laivui imigrantų šeima pateko į negyvenamą salą Pietų jūrose, įkvėpė pastatyti šeimos namelį medyje. Jis buvo suręstas Nuotykių saloje,

27 m. aukščio dirbtiniame bananamedyje. Suktais girgždančiais laiptais lankytojai gali užlipti į įvairius būsto lygmenis ir į viršūnę, nuo kurios atsiveria teminio parko panorama.

Cannonballo įlankėlėje ant gigantiškos Kaukolės uolos ir kapitono Kablio

XVIII a. piratų laive vaikai gali pažaisti. Salos šiaurinėje pusėje, Beno

Gano, vieno iš Roberto Louiso Stevensono Lobių salos herojų, olos gilumoje vyksta tariama lobio medžioklė. Ieškotojai klaidžioja stalaktitų ir stalagmitų labirintais, klaikioje atmosferoje, kurią sukuria garsiniai efektai – šikšnosparnių garsai ir piratų šmėklų dainuojamos jūreiviškos dainelės.

Egzotiškoje prekyvietėje su efektingu įėjimu, smiltainio bokštais ir spalvingais svogūnų kupolais parduodami pigūs papuošalai, juvelyriniai dirbiniai ir raižytos kaukės.

FANTASYLAND. Fantazijos šalis labiau skirta mažesniems vaikams. Čia klasikinių Disney’aus filmų stiliumi atgyja garsiausių vaikiškų pasakų herojai. Parko centre viešpatauja Disney’aus emblema – Miegančiosios

Gražuolės pilis, deramai vadinama Le Chateau de la Belle au Bois Dormant.

Europinės versijos aukštų, grakščių bokštų vaizdingas margumynas iš dalies buvo įkvėptas viduramžių Luvro ir Loire Valley pilies. Pats kaimelis – tai žavus prancūzų, vokiečių ir šveicarų architektūros mišinys. Galite pasivaikščioti arba pasivažinėti po atskirus sektorius, skirtus įvairiems

Disney’aus herojams ir pasakoms. Snieguolės ir septynių nykštukų sektoriuje lankytojai gali pasivažinėti septynių nykštukų traukinėliu ir pamatyti, kokia pavojinga Snieguolei pikta ragana, tūnanti vaiduokliškame miške.

Pinokio keliones vaidina lėlės ir aktoriai, dalyvaujant garsiems herojams

Džepetui ir Svirpliui.

Lankytojai gali paskraidyti kartu su skraidančiu berniuku Piteriu Penu virš

Londono ir Svajonių šalies, pasisukti oro karusele su skraidančiu drambliu

Dembiu, pasisukti kvaištelėjusio Skrybėliau arbatos puodeliuose arba per

Alisos Stebuklų šalies labirintą rasti kelią į Širdžių Karalienės pilį.

DlSCOVERYLAND. ATRADIMŲ šalis, skirta ateičiai ir didiems žmogaus išradimams, yra pati moderniškiausia teminė šalis su futuristine architektūra ir sudėtinga technika.

Čia yra naujausias atrakcionas ‘Mieloji, aš sumažinau vaikus’.

Nelaimingasis išradėjas Wayne’as Szalinski (Rickas Moranis) vienu metu iki pelės dydžio sumažina 600 žiūrovų.

Visionarium – tai neįtikėtinas kino teatras, kurio gigantiškas ekranas rodo keliones laiku.

Naudojant pritrenkiančius specialiuosius efektus, Ekskursijų į žvaigždes atrakcionas tikroviškai sukuria jaudinančią kosminę kelionę, paremtą

Žvaigždžių karų filmu. Virš įėjimo į Videopolį, kur vyksta šokiai ir koncertai, iškeltas didžiulis dirižablis Hyperion.

Naudota literatūra

„Prieš Jus Prancūzija“

Likusi informacija buvo išrinkta iš interneto, naudojantis „Google“

paieškos tinklapiu http://www.google.lt