Badas

Bado terminas nusako fiziologinius ir psichologinius pojūčius, kilusius žmogui trūkstant maisto. Etimologiškai ši sąvoka susijusi su individualia žmogaus būsena. Ilgai užsitęsęs badas gali paveikti sveikatą, ūgį, elgesį, psichiką. Gali kilti grėsmė gyvybei. Tuo tarpu medicininis bado terminas reiškia, kad organizmas negauna pakankamai maisto medžiagų ir todėl negali normaliai funkcionuoti. Pirmosios nuo maisto, ypač visaverčio, trūkumo kenčia pažeidžiamiausios žmonių kategorijos: kūdikiai, vaikai, nėščiosios ir maitinančios motinos, pagyvenę žmonės. Taip pat badas laikomas rizikos veiksniu, grėsme fiziniai ir socialiniai žmogaus sveikatai. Plačiąja prrasme – tai socialinė problema, susijusi su nepakankamu, menku darbo užmokesčiu, netinkama socialine politika, siekiant palaikyti menkai apsaugotų žmonių grupių pajamas.
Badas būna: visiškas (absoliutinis: atitinka visišką badavimą), dalinis (santykinis: atitinka dalinį badavimą). Viduramžių Europos miestuose gyveno labai mažai gyventojų. Dauguma žmonių gyveno kaimuose ir dirbo žemę. Miestus maistu aprūpindavo aplinkiniai valstiečių ūkiai.
Ūkininkauta labai primityviai. Žemė buvo ariama jaučiais, o sėkla beriama rankomis. Kasmet dalis žemės paliekama pūdymui, kad atgautų derlingumą.

Gyventojų skaičius viduramžiais didėjo labai tolygiai, atsižvelgiant į turimas maisto atsargas. Tačiau XIIIa. Paabaigoje pasikeitė klimatas. Pasidarė drėgna ir šalta (kai kurie istorikai tą laikotarpį vadina Mažuoju ledynų amžiumi). Prasidėjo nederliaus metai. Be to, nuo 1316 m. iki 1325 m. nuo snukio iki nagų ligos nugaišo daug galvijų ir avių. Pasitaikydavo metų, kai dėl saulėtų di

ienų trūkumo žmonės negalėdavo išgarinti jūros vandens ir pasidaryti druskos, reikalingos mėsai ilgiau išlaikyti, kad nesugestų.
Nors maisto davinį žmonės galėjo papildyti triušiais, laukiniais paukščiais ir uogomis, nuo 1272 m. europos gyventojai 25 metus kentė badą. Daugelis žmonių neturėjo ko valgyti. Pasak vieno kronikininko, 1315 m. išbadėję žmonės valgė šunis, kates, balandžių mėšlą ir, kad išliktų gyvi, net savo vaikus.
Padaugėjo vagysčių ir apiplėšimų. Sumažėjo išmaldų. Nuolat neprivalgę žmonės, ypač seni ir vaikai, neteko atsparumo tokioms ligoms kaip vidurių šiltinė, dizenterija, gripas. Juodoji mirtis nebuvo vienintelė XIV a. nelaimė, tai daugelio negandos metų kulminacija.

BADO PRIEŽASTYS

1. Javų nederlius.
2. Neapsirūpinimu maisto atsargomis ateičiai.
3. Ilgai trukęs lietus, neleidžiantis nuimti derliaus.
4. Javų augimą stabdančios ligos.
5. Sausros, kurios gali net visiškai sunaikinti derlių.
6. Menka žemės kultūra.
7. Smulkūs ūkininkų žemės valdomieji sklypai.
8. Dideli mokesčiai neleidžia daryti nei javų, nei piinigų atsargų ateičiai.
9. Netobulas susisiekimas, neleidžiantis javų ar kitų kultūrų parsivežti iš kitų kraštų.
10. Per viduramžius ir naujuosius amžius iki XVIII a. pab. siautėjantys karai ir maras.
11. Viena iš svarbiausiųjų bado priežasčių – nepakankamas maisto kiekis. Realiai – tai galimybių įsigyti maisto produktų, o ne jų stygiaus prekyvietėse problema. Antai JAV gyventojai sudaro 6% pasaulio visuomenės, o iki 1978 m. šioje šalyje buvo sukaupta 35% viso pasaulio išteklių, įskaitant ir maisto atsargas.
12. Gyventojų perteklius. Didžiausias gyventojų skaičiaus rodiklis Pietų šalyse, o mažiausias – Šiaurės Europoje. Daugelis ekspertų sutinka, kad nekontroliuojamas gy

yventojų skaičiaus augimas ir tankumas – grėsmingi pasaulinio vystymosi veiksniai. Vakarų Europoje – 98 žmonės km2, tuo tarpu Afrikoje – tik 18 žmonių km2. Tačiau europiečiai priskiriami prie gerai besimaitinančių, o afrikiečiai – prie dažnai badaujančių. Problema ta, kad Afrikoje sukultūrinta mažiau nei 1/3 žemdirbystei tinkamų žemės plotų. Turtingos šalys turi pakankamai lėšų remti savo gyventojams, o tuo tarpu neturtingosios šito padaryti negali.
13. Klimatas. Badas dažnai asocijuojasi su gamtos reiųkiniais – sausromis, potvyniais, žemės drebėjimais. Tačiau, ištiktos stichinių nelaimių šalys, išvystytos ekonomikos gali sukurti produktų atsargų, o neturtingos valstybės tokių galimybių neturi.
14. Politika.
15. Kultūra.
16. Dažnai kylančios stichinės nelaimės(potvyniai, sausros, kruša, žemės drebėjimai).
17. Kariniai ir politiniai konfliktai.
18. Mokslinių tyrimų ir technologijų neadekvatumas.
19. Manų kultūrinis ūkis.

BADO STATISTIKA

1. Badas pirmą kartą užfiksuotas IX a. prieš Kr.
2. XVII a. ir XVIII a. Prancūzija pergyveno 41 badmetį.
3. XIX a. Vakarų Europoje buvo badas.
4. 1817 m. badas buvo Vokietijoje.
5. 1847 m. sunkiausias badas Airijoje.
6. Rusijoje badas nuo XI a. kildavo kas keliolika metų. XVII a. jų ten buvo 34, XIX a. net 40.
7. Sunkiausi Rusijos bado metai yra šie : 1833m., 1845-1846m., 1851m., 1855m., 1872m., 1891-1892m.
8. Baisiausias badas Rusijoje siautė 1917-1922m., kada bolševikai griovė sieną, nusistovėjusią žemės ūkio santvarką.
9. 1928-1930m. , besteigiant vad. kolchozus, badavo 90 mln. gyventojų, kurių keliasdešimt milijonų badu išmirė ir ypač derlingiausiuose srityse, kaip Ukraina.
10. Dauguma pusbadžiu gyvenančių žmonių yra Azijoje, Tichookeanskam raj.
11. Indijoje gyvena 204 mln. badaujančių.
12. 240 mln. badaujančių gyvena Azijos pietritinėje ir rytinėje dalyje.
13. Kinijoje badauja 16

64 mln. gyventojų.
14. Beveik ketvirtadalis badaujančių gyvena Afrikos kontinente. Ypač aktuali situacija susidarė centrinėje, rytinėje ir pietinėje Afrikoje, kur badauja 44% bendro gyventojų skaičiaus.
15. Dėl sausros kilus badui 1769-1770 m. bengalijoje mirė ~ 10 mln. žmonių.
16. 1876-1879m. dėl bado Šiaurės Kinijoje mirė ~ 19 mln. gyventojų.
17. 1845-1847m. Airijoje nuo bado mirė daugiau kaip 1mln. žmonių.
18. Pasaulyje nuolat badauja ar nepakankamai maitinasi apie 1mlrd. Gyventojų.
19. Kasdien badu miršta apie 139 tūkst. žmonių, 36 tūkst. iš jų – vaikai.
20. Kas 2 sekundes badu miršta 1 vaikas.
21. Dėl karų, teroristų išpolių ir bado kasmet 17 mln. žmonių tampa pabėgėliai.
22. Kasmet nuo vandens trūkumo ar blogos jo kokybės miršta apie 50 tūkst. žmonių.
23. 2001m. 800 mln. žmonių badavo, negaudami pakankamo maisto kiekio per visus metus.

KOVOJIMAS PRIEŠ BADĄ

1. Kova su badu visų pirma buvo derlingaisiais metais žemdirbius verčiant tam tikrą derliaus dalį sudėti į sampilus, atsarginius magazinus, specialiuosius mokesčius mokėti atsarginiams javų kapitalams. Rusijoje sampilai buvo įtaisomi nuo XVIII a. pradžios, o XIX a. pirmojoje pusėje buvo sudarinėjami ir atsarginiai kapitalai. Azijoje sampilai žinomi Japonijoje, Indokinuose ir ten jie daug kur paverčiami atsarginiais kapitalais.
2. Sprendžiant bado problemą, daug pasaulio mokslininkų stengiasi sukurti naujų trąšų, produktyvių sėklų, turėdami tikslą išauginti didesnį derlių mažoje teritorijoje. Mokslininkams buvo pasiūlyta pasaulinį badą likviduoti realizuojant projektą ,,Žalioji revoliucija“. Tai naujų kviečių ir ryžių veislių auginimas Pietuose. ,,Žalioji revoliucija“ iš tikrųjų paskatino išauginti daugiau grūdų ir praturtinti kai ku

uriuos ūkininkus, tačiau, sprendžiant pasaulinę bado problemą ji pasirodė ęsanti per brangi akcija. Maisto produktų gausa, pasirodo, neišsprendžia bado problemos: viena, neturto sąlygotos ligos tiek pat didina alkį ir badą kaip ir realus produktų nepriteklius, kita vertus, žmonės badauja ir tose šalyse, kur maisto produktų yra pakankamai visiems tų šalių piliečiams pamaitinti.
3.1990 m. įvyko pasaulinis 71 šalies aukščiausiojo lygio (prezidentų ir ministrų pirmininkų) susirinkimas, sprendęs bado ir alkio problemas. Priimtas įsipareigojimas – iki 2000 m. pabandyti pašalinti veiksnius, skatinančius vaikų mirtingumą, vaikų alkį ir badą ir suteikti jiems minimalias fizinio bei protinio vystymosi garantijas visame pasaulyje. Paskelbta, kad iki 2000 m. gali būti sumažinta naujagimių su svorio deficitu iki 10% trečdaliu sumažinti moterų anemijos.
4. Gamyba ir kiekvieno žmogaus aprūpinimas pakankamu maisto kiekiu.

Badaujančių šalių žemėlapis.

KELETAS FAKTŲ APIE BADĄ

1. Kiekvieną dieną maždaug 24000 žmonių miršta nuo bado arba su badu susijusiu priežasčių. Prieš dešimt metų šis skaičius buvo 35000, o prieš dvidešimt metų – 41000. trys ketvirčiai visų mirštančiųjų – vaikai iki penkerių metų.
2. Šiomis dienomis besivystančiose šalyse 10% vaikų miršta nesulaukę penkerių metų. Prieš penkiasdešimt metų šis skaičius siekė 28%.
3. Mirštantys badmečiu bei karų metu sudaro tik 10% visų mirčių nuo bado, tačiau būtent apie tokius atvejus mes girdime dažniausiai. Daugumos mirčių nuo bado priežastis yra nuolatinė prasta mityba. Šeimos papraščiausiai neturi pakankamai maisto. Tai – didžiulio skurdo padarinys.
4. Nuolatine prasta mityba yra ne tik mirčių priežastimi – prastai maitinantis silpnėja regėjimas, apima apatija, sulėtėja organizmo augimas bei žymiai padidėja jautrumas ligoms. Dažnai badaujantys žmonės negali atlikti net elementarių veiksmų.
5. Manoma, jog p0asaulyje dėl bado ir prastos mitybos kenčia maždaug 800 mln. žmonių, t.y. 100 kartų daugiau nei jų per metus miršta dėl šių priežasčių.
6. Dažnai reikia labai nedaug išteklių, kad skurstantys žmonės galėtų užsiauginti pakankamai maisto ir šitaip aprūpinti patys save. Tokiais ištekliais gali būti kokybiškos sėklos, tinkami darbo įrankiai bei galimybė naudotis vandeniu. Taip pat pagelbėtų nedideli žemės apdirbimo technikos bei maisto saugojimo patobulinimai.
7. Daugelis bada tyrinėjančių ekspertų mano, kad geriausia priemonė kovai su badu – tai švietimas. Išsilavine žmonės turi daug daugiau galimybių išsiveržti iš skurdo – bado priežasties – rato.

BADAS LIETUVOJE

Lietuvos badmečiai kartojosi taip pat dažnai, kaip ir vakarų bei centro Europoje. 1282m. ir 1310m. centro Europą ištikęs badas palietė ir Lietuvą. Galimas daiktas, kad ir lietuvių tuo laiku aktingas lenkų ir rusų kraštų puolimas buvo reikalingas, bejieškant maisto už savo krašto sienų. Didelis badas apėmė Lietuvą 1391m. ir daug gyventojų privertė iš krašto išsikelti. 1408m. badą pašalinti D. L. K. Vytautas užpirko Lenkijoje javų, kurie, kurie, siunčiami Vysla, jūra ir Nemunu Lietuvon, ties Ragaine buvo kryžiuočių pagrobti. Mat, jie norėjo tuo būdu lietuvius priversti brangius javus pirkti Prūsuose. Tai buvo ir viena iš priežasčių 1410m. karui su kryžiuočiais. Taip pat žinomi 1440m., 1448m., 1482m. badai. XVI a. –XVIII a. badai siejami labiausiai su karais ir marais lietuvos statutai pradeda tvarkyti ir badaujančių reikalus, turėdami galvoje, kad daug kur dėl bado badaujantieji parduodavo save ir savo vaikus. Sunkus badas buvo 1551-1552m., 1557-1558m., 1570m. Ypač skaudžiai Lietuva pajuto iš karo ir maro kilusį 1710m. bada. Tuomet badaujančiųjų baudžiavon parsidavimas virto visuotiniu reiškiniu. Rusams Lietuvą okupavus, įtaisomi priverstini maisto sampilai Rusijos pavyzdžiu. Bet jie baudžiaunikus mažai nuo bado apsaugodavo, nes jų supiltųjų javų atsargas dvarininkai dažnai išpardavinėdavo. Rusų okupacijai Lietuvoje baigiantis, sampilai buvo pakeisti atsarginiais kapitalais. Sampilai neišsaugojo nuo 1842m., 1847-1848m. badas 1866m. be galo karšta vasara be lietaus padarė 1867-1868m. bada, kad net 1868m. nebuvo kuo laukų apsėti. Faktiškai tai buvo paskutinis badas Lietuvoje. Tik 1 pas. karo metu Vokiečiams visai suvaržius laisvą prekybą ir visą maisto atsargą gabenus savo kariuomenei ar varius Vokietijon, daug kur ir su geru derliumi žmonėms teko bada kęsti. 1916-1917m. badas buvo paliestas Vokiečių fronte Lietuvoje. Šiaurinės Lietuvos 1928m. nederlius, laiku organizavus maitinimą vietose ir paskolas sėklai pirkti, prie bado neprivarė, betgi nederliaus apimtąsias sritis ekonomiškai pakirto ilgesniam laikui.

Leave a Comment