VISUOMENINE GEOGRAFIJA KONSPEKTAS

1.Visuomeninė geografija – m-kslų sistema, nagrinėjanti visuomeninių objektų teritorinę sklaidą. Susideda iš gamtinių išteklių geogr. ir teorinės geogr.(per gamtos populiaciją išeiti į teorinius apmąstymus). Skirstoma į: ekonominę, politinę, socialinę, gyventojų ir t.t. geografiją. Geografija visą laiką susijusi su kokia nors teritorija. Teritoriškumas – svarbiausia savybė. Nagrinėjamos mikro ir makro teritorijos. Visuomeninės geogr. Žvilgsnis krenta į: 1.Tikslų vietovės pririšimą koordinačių sistemoje (geografinės padėties nustatymas). 2.Teritorijos rajonavimą (kopos, pakrantė, klestintys ir periferiniai rajonai). 3.Gamtos ir visuomenės tarpusavio santykių problematiką (karo, terorizmo, socialinės ir kt. problemos).Tiriamų reiškinių rezultatas yrra tiesioginė laiko f-ja (labai sąlygoja laikas). Difuzija – visuomeninių reiškinių teritorinės sklaidos procesas parodantis, kokiu greičiu sklinda visuomeninis reiškinys.
2.Visuom. geogr. m-kslo istorijos pradžia antikoje, ryškiai pritaikomas m-kslas karyboje. Graikų geografas Strabonas laikomas geografijos tėvu. Jis parašė knygą „Geografija“, kurioje daugiau faktų konstatavimas, nei reiškinių priežasčių aiškinimas. Viduramžiai. Renesansas. Sugrįžo antikos laikų vertybės. Didieji geografiniai atradimai. 1547m L.Gvičiardinis savo knygoje „Nyderlandų aprašymas“ aprašė Antverpeno uostą. 1650m Nyderlandų mokslininkas B.Varenijus savo knygoje „Visuotinė geografija“ ne tik konstatavo faktus, bet ir visuotinę geeografiją klasifikavo kaip m-kslą. Buvo išskirta konkrečioji ir bendroji geografija. Konkrečioje išskiriama: ortografija ir topografija. Anglų mokslininkas V.Petis (1623-1687) – klasikinės ekonomikos tėvas pasiūlė daug sąvokų: teritorinis darbo pasidalijimas, gamybiniai darbininkai.
3. Pagrindiniai 19 a. klasikai: K.Riteris – kabinetinis mokslininkas, istorikas skyręs dėmesį teoriniams apibendrinimams. A.Humboltas –

keliautojas, parašęs knygą „Kosmosas“. Jų dėka 1820m Berlyno universitete įkurta pirmoji geografijos katedra. F.Ratcelis (1882-1891) – parašęs pirmą visuomeninės geografijos knygą „Antropogeografija“, kurioje didelį dėmesį skyrė gamtinėm sąlygom, nuo kurių priklauso visuomenės vystymasis (Determinizmas). Jis buvo perėmęs Darvino idėjas, akcentavo įgimtus žmogaus požymius, pabrėžė gamtos įtaką žmogaus gebėjimams mąstyti, dirbti ir t.t. rasių formavimuisi. Nihilizmas – gamtos neigimas visuomeniniuose procesuose.
4. Prancūzų klasikas P.V. de la Blanšas 20a.pr. padarė perversmą geografijos mąstysenoje. Jis parašė knygas; „Elgesio geografija“, „Žmogaus gyvenimo būdo geografija“. Geografinis posibilizmas – galimybių koncepcija, kuri skelbia, kad ne gamtinės sąlygos nulemia žmogaus gebėjimus, gamta duoda tik galimybes, o nuo visuomenės vystymosi priklauso kaip jos panaudojamos.
5.Ekonominiai rodikliai: valstybės dalis pasaulio visuminiame produkte (visų valstybių pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų visuma); ekonomikos šakų struktūra – vyrauja agrarinė, prramoninė ar serviso; BVP (bendras vidaus produktas) – piniginė valstybės metinio ekon. veiklos rezultato išraiška; ekonomikos atvirumas – iliustruoja užsienio prekybos apimtis (atviros, kuriose užsienio prekyba sudaro daugiau kai 25% BVP); nacionalinis turtas – žmonių sukurtos vertybės, atrasti gamtos ištekliai bei finansinis turtas; gyvenimo lygio indeksas (GLI) – nustatomas pagal gyventojų raštingumo, gyvenimo bei mokymosi trukmės, BVP duomenis; vidutinės vieno gyventojo pajamos per metus; valstybės įsiskolinimas; ekonomikos konkurentabilumas – jis apibūdinamas šiais rodikliais: ekonominis potencialas, ekonomikos internacionalizacija, soc., ek. procesų reguliavimo kokybė, infrastruktūros išvystymas, menedžmento kokybė, ga
amybos efektyvumas, moksliniais-techninis lygis, darbo išteklių skaičius ir klasifikacija. Demografiniai: gyventojų gimstamumas; mirtingumas; natūralus gyventojų prieaugis, kūdikių mirtingumas, vidutinė būsimo gyvenimo trukmė, gyventojų amžius, gyventojų skaičiaus kaita, vaikų skaičius šeimoje. Socialiniai: gyventojų pajamų ir išlaidų struktūra, soc. gyventojų susisluoksniavimas, visuomenės vystymosi indeksas, vidutinis maisto kaloringumas, raštingumas, išsilavinimo lygis, vid. šeimos dydis, moterų užimtumas. valstybės biudžeto išlaidos švietimui, sveikatos apsaugai, kiek telefonų, automobilių, laikraščių, kompiuterių tenka 1 tūkst. gyventojų.
6. BVP (bendras vidaus produktas) – piniginė valstybės metinio ekon. veiklos rezultato išraiška, skaičiuojama pagal suderintas tarptautines taisykles ir naudojant vieną valiutą. Valstybės ekonomikos lygiui nustatyti naudojamas vienam gyventojui apskaičiuotas BVP. Pagal tarptautines taisykles BVP gali būti apskaičiuojamas 3 būdais: pagal gamybą, pagal vartojimą ir pagal pajamas. Dažniausiai apskaičiuojamas pgl gamybą – nominalusis arba faktinis BVP (tai skirtumas tarp pagamintos produkcijos bei paslaugų vertės ir gamybos sąnaudų). Pagal vartojimą – pagal perkamąją galią – remiantis nacionalinės valiutos perkamąja galia, toks apskaičiavimas visapusiškiau atskleidžia nacionalinio ūkio pajėgumą. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į valstybės šešėlinės ekonomikos lygį, todėl vienas iš BVP skaičiavimo būdų turėtų būti – perkamoji galia +šešėlinė ekonomika.
7.Valstybės turtas – žmogiškoji komponentė ( žmonių sukurtos vertybės, pats žmogus), gamtinė komp. (atrasti gamtos ištekliai), daiktinė kom. (finansinis turtas).
7. Valstybės turtas ir jo sudedamosios. Valstybės turtą sudaro: Žmogiškosios pusės ištekliai (raštingumas, gyvenimo ir mokymosi trukmė, išsilavinimas), žm
monių sukurtos vertybės. Daiktinė (nekilnojamasis turtas, Gamtinė (atrasti gamtos ištekliai, naudingosios iškasenos) . Valstybės grupuojamos pagal išsivystymo lygį: Išvystytos (developed), Besivystančios (developing)
8. Ekonomiškai išvystytų valstybių tipologija. Šiuo metu pasaulije yra apie 60 išvystytų pasaulio valstybių (Kanada, JAV, Skandinavijos šalys, N. Zelandija, Australija, V. Europos šalys, Izraelis , Japonija). Ekonominės galios rodikliai: Valstybės dalis pasaulio visuminiame produkte, Bendrasis vidaus produktas (BVP), Ūkio struktūra , Ekonomikos atvirumas , Nacionalinis turtas, Gyvenimo lygio indeksas (GLI), (raštingumas, BVP, gyvenimo bei mokymosi trukmė) , Vidutinės vieno gyventojom pajamos per metus, Valstybės įsiskolinimas.
9. Post-komunistinių valstybių tipologija. Lietuvos integracijos į ES galimybės. Rytų ir vid. Europos šalys: Į ES įstojusios naujos šalys, Neįstojusios į ES post-komunistinės valst. (Rumunija, Bulgarija, Serbija ir Juodkalnija, Albanija, Kroatija), NVS šalys: Rusija, Ukraina, Baltarusija. ES atidžiai seka R. Europos valstybių pažanga valstybės valdymo, teisėtvarkos, žmogaus teisių, ekonomikos srityse. Viena sudėtingiausių ES veiklos sričių žemės ūkio politika ir regionų plėtra. Padaugėjus ES narių labiau konkuruojama dėl skirstomų bendrų fondų lėšų. Kiekviena šalis vykdo nepriklausoma užsienio politiką.
10. Besivystančių valstybių tipologija. Šiuo metu apie 150 pasaulio valstybių (trečiojo pasaul. šalys, išsivadavusios (kolonijos periferinės š. ):Teritorinis ekonominis disbalansas, Didelė priklausomybė nuo pasaulio kainų, eksporto struktūroje vyrauja žaliavos, ryški ekonomikos diversifikacija (šalia stipriai išvyst. Šakų vyrauja atsilikusios ekonominės pošakės), Ryški socialinė gyventojų stratifikacija. Pagrindinės besivystančios šalys (Indija, Brazilija, Me
eksika)- galingos ekonominių ir demografinių potencialų. Pietinės Lot. Amerikos šalys (Čili, Argentina, Paragvajus, Urugvajus)- daug gamtinių pranoninių išteklių. Anklavinės(Centr. Amerikos šalys, Karibų jūros šalys) – daug skurdžių gyventojų, dayg gamtos išteklių. Persų įlankos regionas: JAE, Kuveitas, Omanas . Pietryčių Azija (did. Azijos drakonai): P. Korėja, Singapuras, Taivanis, Honkongas): Gyventojų darboholizmas ,Vakarų investicijų tikslinis panaudojimas ,Valstybinis monopolizmas . Mažieji Azijos drakonai: Filipinai, Vietnamas, Indonezija, Malaysia, Laosas. Šalia išvystytų šakų , išvystytas žemės ūkis? Klasikinės besivystančios valstybės: BVP vienam gyventojui – 1000-2000 USD, Raštibgumas – 50-80 % Apdirbamosios pramonės dalis lygi žemės ūkio pramonei, Ekonominis teritorinis disbalansas
11. Besivystančių valstybių teritorinės ūkio struktūros formavimasis. Besivystančios šalys – buvusios kolonijos paskelbusios nepriklausomybę, Teritorinė ūkio struktūros formavimasis priklauso zonų atrastų europiečiais: 1.priekrantinė (palankios sąlygos gyventi, švelnus klimatas), 2.marginalinė (pereinamoji ), dauguma vietinių gyventojų , 3.kalnų teritorijos (daugiau gamtinių sąlygų, energetiniai ištekliai, brangieji metalai), 4.arialinė (dykumų) vargingiausias, gimstamumo, mirtingumo, sergamumo nepalankus rodikliai
buvusieji europiečių sukurti ekonominiai koridoriai ir dabar sutampa su aktyviausiomis ekonominėmis zonomis.
12. Evoliucinis ir revoliucinis besivystančių valstybių raidos kelias.
Evoliucinis – kapitalistinis , Revoliucinis – socialistinis. Kapitalistinės: atsilikusių agrarinių rajonų atstatymas, (į agrarines teritorijas kelti pramoninės ekonomikos šakas), depresinių rajonų reanimacija, stambių miesto aglomeracijų decentralizacija , regionų su ekstremaliomis gamtinėmis sąlygomis įsisavinimas.
Socialistinės: Alžyras, Libija, Egiptas Mozambikas, Kongas Madagaskaras. Visų turtų nacionalizacija (pramonė, žemės ūkis, plantacijos ganyklos).
1994 m. Sudanas, Etiopija, Somalis netekus Sovietų sąjungos paramos išgyvena didžiules krizes (badas, skurdas).
13.Ekonominės geografinės padėties (EGP) supratimas visuomeninėje geografijoje. EGP – kurio nors objekto padėtis kitų šalia esančių objektų atžvilgiu, darančių įtaką nagrinėjamam objektui. EGP bruožai: 1.Istorinis kintamumas(visuomen. objekt. greit kinta). 2.Individualumas (nėra identiškų, vienodų objektų). 3.Potencialumas (Gibralt. sąs. turi did. ekonominę reikšmę, o Magelano sąs.vyrauja ekstremal sąlyg. užima nepotencial. padėtį). EGP susijusi su atstumo sąvoka. Nuotolis – viena iš svarb. visuom geogr. sąvokų. Atstumai: geodeziniai (nuo A iki B tiesiąja), faktinis (pagal realiai egzist.kelių ilgius), ekonominis (matuoj. laiku ar kt. sąnaudomis atstumui įveikti), topologinis (pgl. sąlygines atkarpas- kvartal., stotelės). EGP variantai: 1)transportinė, tranzitinė geogr.padėtis, 2)padėtis gamtinių ištekl. atžvilgiu, 3)pramoninė geogr. padėtis, 4)agrogeogr. padėtis 5)demograf. geogr. padėtis 6)ekonominė . EGP apibūdinama cenriškumo ir periferiškumo sąvokomis. 1. Geometr. centrinė padėtis 2.Gamtiniai geogr. centrai
3. Ekonom. geogr. centrai.
14.Teritorijos supratimas visuomenėje geografijoje, teritorijos parametrai. Erdvė (socialinė, ekonominė, abstrakti). Teritorija – konkreti, taškinė. Gamtinė, fizinė erdvė. Socialinė, ekonominė erdvė. Yra oro, jūrinės teritorijos. Valstybės teritorijai priklauso antžeminė dalis(sausuma), litosfera, taip pat teritoriniai vandenys (iki 12 jūrmylių, šelfo zona). Valstybės teritor. parametrai: 1.Teritorijos dydis(įrėminta sienomis, did. terit. turi daugiau gamt. išteklių, susiduria su atstumų problema) 2.Sienos(ypatingas politinis objekt..skirstomos į natūralias ir dirbtines) 3.Konfigūracija.
15.Teritorijos dydžio poveikis valstybės ekonomokai. Teritorijos dydis pats svarbiausias tyrimo objektas. Jis yra įrėmintas sienomis. Didesn. teritorijose yra daugiau gamtinių išteklių, o juos turint galima plėtoti daugiašakę ekonomiką. Didesn. teritor. valstyb. susiduria su atstumų problema (ekstensyviu ekonom. lygiu). Nuo Petro I-ojo laikų Rusija susidūrė su atstumų, susisiekimo probl. T.p. Kinija, Australija, Brazilija.Mažos teritor. valstyb.(beniliukso) Aukšti BVP rodikliai, eina progreso keliu. Didž. pasaul. valstyb. pgl teritoriją – Rusija -17,1 mln/km2, Kanada -10,0 Kinija -9,6 JAV- 9,4 Brazilija – 8,5.
16.Valstybinės sienos, jų skirstymas. Valstyb. sienos žinomos nuo antikos laikų. Iki 19 a.dar ne visur buvo sienos. Pasienio teritor. konfliktiškos. SIENOS – natūralios, dirbtinės. Dirbtinės – Didž. Kinų siena, Berlyno. Gamtinės – gamtiniais objektais – upėmis, ežerais, salomis, pusias., kalnagūbr. SIENOS gali būti geometrinės (JAV, Kanados, Afrikos) politinės, ekonominės, socialinės (kaimo, parduotuvės), administracinės (federacinės, unitarinės) (apskritys, seniūnijos).Natūralių sienų teorija- turi būti apribotos natūr. gamt. objektais, etninių sienų teor. –kažkokios valst. ribos turi sutapti su etninėmis ribomis. Delimitacija – sienos linijos nustatymas, tikslinimas. Demarkacija- valst. sienos ženklinimas pasienio stulpais.
17.Gamtos ištekliai ir jų klasifikacija Gamtos ištekliai – tai naudingosios iškasenos, Saulės ir Žemės gelmių energija, klimatas, dirvožemis, augalija, gyvūnija, kraštovaizdis. Ištekliai skirstomi į atsinaujinančius (saulės energija, oras, vanduo, klimatas – neišsenkantys, o gyvūnija, augalija, dirvožemis – nors ir atsikuria, bet gali sunykti), ir neatsinaujinančius (naudingosios iškasenos – baigtiniai). Žmogiškieji ištekliai (ekonominiai santykiai, gamyba). Išteklių dalis, kuri ištirta, įvertinta, įmanoma naudoti vadinama atsargomis. Žinoma apie 250 rūšių naud. iškasenų ir 200 rūšių perdirbtų, brangių akmenų.Išteklių grupės: 1. Mineraliniai a)rūdiniai (juodųjų, radioaktyvių, spalvotųjų, tauriųjų metalų rūdos),b) nerūdiniai (statybinės medž., metalurgijos(asbestas, kvarcas), chemijos (siera,druskos) pramonės žaliava, brangakmeniai (rubinai, malachitas). 2.Energetiniai – kuro energetiniai, mediena(biosf. ištekl.), branduolinė energ.(atomo skilimo), saulės, vėjo energ.(klimato ištekl.), hidroenergija (vandens dinamikos procesų energija). 3.Žemės – žemės ūkio naudmenos (pievos, arimai, sodai) sudaro 30 Žemės sausumos, likusi dalis – miškai ir kt. žemės (kalnai, ledynai). 4.Miško – daugiausia miškų Azijoje ir P. Amerikoje.5.Vandens – pasaul. vand.-96, požemin.-2, ledynai-2, upės, ežerai, pelkės – 0,02. Pasaul. vandenyn. skirst. hidrologinius, biologin., energet., mineralin. 6.Gyvūnijos. 7.Rekreacijos – žmogaus ir gamtos sukurti. Kuro ištekliai – bendrieji geologiniai ir įžvalgyti ištekl. 1, II vieta pgl. atsargas – NVS, Azija, Australija, III –Š.Amerika. Pgl.anglies atsargas – 1-JAV, 2-Kinija, 3-Rusija, 4-PAR, 5-Australija. Didž. naft. išt. Persų įl. Pgl. naftos atsargas – Saudo Arabija, Irakas, Kuveitas, Iranas, JAE. Gamtinių dujų did. telkiniai-Rusijoje, Artimuos. Rutuose. 1 Rusija 2 Iranas 3Kataras 4 JAE, 5 Saudo Arabija. Uranas – 1 Australija 2 Kazachija, Kanada. Gelež. rūdos atsarg.- 1 Rusija, 2 Ukraina 3 Brazilija 4 Australija 5 JAV. Boksitai- didž. atsargas turi Gvinėja, Australija, Brazilija, Jamaika, Indija, Kinija.
18.Valstyb. valdymo ir administrac. – teritorinio dalinimo formos. Valdymo formos – respublika ir monarchija. Respubl. – leidžiamoji galia parlamentui, vykdomoji – valdžiai. Respublika – parlamentinė ir prezidentinė. Monarchijos : konstitucinės(reali valdžia priklauso parlamentui), absoliutinės (paveldima arba renkama iš giminių). Vatikanas – teokratinė –religinė monarchija. Yra kunigaikštystės, karalystės, hercogystės, sultonatai ,imperijos. Europoje –12 valst. su monarch. vald., Azijoje – 14. Teritorinio valdymo formos: unitarinės(jų daugiausia, galioja viena konstituc. ir vienodi įstatymai) ir federacinės(did. teritorijos valst., sudarytos iš 2 ar daugiau savarankiškų junginių – administr.vienetų). Valst. rėžimų formos: Demokratija, totalitarizm., diktatūra, autoritarizmas, genocidas.
19.Netolygaus gyventojų pasiskirstymo veiksniai. Gamtinės sąlygos: a) reljefas retai gyvenamos (Aukštikalnių sritys, kur žema temperatūra ir slėgis; veikiančių ugnikalnių rajonai (Andai), dideli kalnynai (Tibetas); denuduoti skydai (nederlingos lygumos ir plynaukštės, pvz., Kanados skydas); tankiai gyvenamos Lygios žemumos (Olandija; Bangladešas, 11 pavyzdys), derlingos vietovės aplink kai kuriuos ugnikalnius (Pinatubas, I d. Žvilgsnis iš arčiau 1; Etna) b) klimatas retai gyvenamos (Sritys, kuriose: 1) kritulių beveik neiškrinta arba vyrauja ilgos sezoninės sausros (Sacharos dykuma, Sahelio šalys); 2) yra labai drėgna (Amazonės baseinas); 3) vyrauja atšiaurios žiemos ir yra trumpas vegetacijos laikotarpis (š. Kanada); tankiai gyvenamos (Sritys, kuriose: 1) krituliai iškrinta tolygiai visus metus; 2) nėra didelių temperatūros svyravimų ir yra ilgas vegetacijos laikotarpis (š. v. Europa); 3) daug saulėtų dienų (Kosta del Solis) ar sniego (Alpės), viliojančių turistus; 4) musoninio klimato sritys (pietryčių Azija) c) augalija retai gyvenamos (Tundra, taiga, š. Eurazijos ir š. Kanados spygliuočių miškai); drėgnieji tropikų miškai; tankiai gyvenamos (Pievos) d) dirvožemiai retai gyvenamos (Įšalo zona (Arktis, Sibiras); kalnai – juose labai menki dirvožemiai (Nepalas); drėgnieji tropikų miškai – čia vyrauja kritulių išplauti dirvožemiai (Amazonės baseinas); dėl miškų naikinimo ir per didelio nuganymo sparčiai eroduojantys plotai (Sahelio šalys); tankiai gyvenamos (Upių deltos (Gango delta, Nilo delta); sritys, kuriose yra susidaręs storas humusingo dirvožemio sluoksnis (Paryžiaus baseinas, Prancūzija) e) gėlo vandens ištekliai retai gyvenamos (Negausių ir nereguliarių kritulių sritys (Etiopija); tankiai gyvenamos (Reguliariai ir tolygiai iškrintančių kritulių (š. Anglija), gausių sezoninių kritulių sritys (pietryčių Azija): Ekonominės ir socialinės sąlygos: retai gyvenamos (Ekonomiškai mažiau išplėtotos, tik vietinių gyventojų reikmes tenkinančios tundros, dykumų pakraščių ir drėgnųjų tropikų miškų sritys. Jose palyginti nedideliam gyventojų skaičiui išmaitinti reikia didelių žemės plotų (tai netaikytina pietryčių Azijai): tankiai gyvenamos (Intensyvaus žemės ūkio ar pramonės regionai. Nedidelėje, bet ekonominiu požiūriu gerai išplėtotoje teritorijoje gali pragyventi labai daug žmonių (Olandija) a) Gamtos ištekliai retai gyvenamos (Sritys, kuriose nėra arba yra labai mažai naudingųjų iškasenų, lengvai prieinamų energijos šaltinių (Paragvajus), menki gėlo vandens ištekliai, o lėšų vandens talpykloms, šuliniams, vandentiekiui, drėkinimo sistemoms įrengti trūksta (Etiopija): tankiai gyvenamos (Sritys, kuriose yra (arba buvo) gausu naudingųjų iškasenų, energijos šaltinių, todėl galima pramonės plėtra, pvz., Rūro baseine Vokietijoje, Pitsburgo regione JAV pakanka lėšų aprūpinti gyventojus ir dirbamus laukus gėlu vandeniu, jeigu jo trūksta (Kalifornija, JAV) b) ligų ir kenkėjų tikimybė: retai gyvenamos (Sritys, kuriose: 1) gamtinės sąlygos yra palankios veistis mirtinas ligas platinantiems vabzdžiams, kenkėjams (kai kurios Azijos, Afrikos, P. Amerikos šalys); 2) gyventojams nesuteikiama kvalifikuota medicinos pagalba; tankiai gyvenamos (Sritys, kuriose: 1) gamtinės sąlygos nepalankios veistis ligų sukėlėjams, platintojams, kenkėjams; yra lėšų jiems išnaikinti (Italijoje nusausinus Pontijaus pelkes netoli Romos buvo sunaikintas maliarijos židinys); 2) išplėtota sveikatos apsauga) c) galimybė plėtoti transportą ir ryšius retai gyvenamos (Kalnai (Bolivija), dykumos (Sachara), miškai (Amazonės baseinas, Kanada) tankiai gyvenamos (Lygumos (Šiaurės Europos lyguma), upių slėniai, jūrų pakrantės (Singapūras) Politinės ypatybės retai gyvenamos (Sritys, kuriose valstybė neinvestuoja pakankamai lėšų arba ekonomiškai bei socialiai neskatina plėtros (Brazilijos vidaus rajonai). tankiai gyvenamos (Sritys, kuriose skatinama ūkio plėtra, kuriami nauji miestai (pvz., Brazilija Brazilijoje); įsisavinamos naujos žemės (Izraelis)
20.Demografinės raidos modelis buvo sudarytas ištyrus gyventojų skaičiaus kaitą Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse. Jis rodo, kokį poveikį gyventojų skaičiui daro mirtingumo ir gimstamumo pokyčiai. Remiantis šiais pokyčiais, demografinė raida skirstoma j keletą stadijų, kurias, kaip manoma, praeina kiekviena šalis. I stadijai (dar vadinamai tradicine kartų kaita) būdinga: didelis gimstamumas ir mirtingumas (apie 35 gimimai ir mirtys 1000-ui gyventojų), nedidelis arba net neigiamas natūralusis gyventojų prieaugis (NP). II stadijai (ji dažnai vadinama demografiniu sprogimu) būdinga: didelis gimstamumas, smarkiai mažėjantis mirtingumas (iki 20 mirčių 1000-ui gyventojų), didelis natūralusis prieaugis, spartus gyventojų gausėjimas. III stadijai būdinga gyventojų senėjimas. Jj lemia sparčiai mažėjantis gimstamumas (iki 20 gimimų 1000-ui gyventojų), iš lėto mažėjantis mirtingumas (iki 15 mirčių 1000-ui gyventojų) ir natūralusis prieaugis, vis dar šiek tiek didėjantis (bet lėčiau) gyventojų skaičius. IV stadijai (ji dar vadinama šiuolaikine kartų kaita) būdinga: mažas gimstamumas (16 gimimų 1000-ui gyventojų) ir mirtingumas (12 mirčių 1000-ui gyventojų), nedidelis natūralusis prieaugis, pastovus gyventojų skaičius. Kai kurios Europos šalys [tarp jų ir Lietuva] jau pasiekė demografinės raidos V stadiją, kuriai būdingas už gimstamumą didesnis mirtingumas ir gyventojų skaičiaus mažėjimas.
21. Maitusas Britų demografas Tomas Maitusas (Malthus; 1766-1834) teigė, kad pasauliniai maisto ištekliai gali išmaitinti tik ribotą žmonių skaičių, ir jei gausėjant gyventojų tas skaičius bus viršytas, tai neišvengiamai smuks gyvenimo lygis, kils karai, badas ir ligos. Savo pažiūras jis paskelbė 1798 m. išleistame darbe „Gyventojų skaičiaus dėsnio tyrimas”. Iki šiol daugelis niūrių Maltuso prognozių nepasitvirtino, bet jos verčia susimąstyti, kas laukia žmonijos ateityje. Maltuso teorija, arba maltusizmas, remiasi dviem teiginiais: 1. Gyventojų natūraliai gausėja geometrine progresija, 2. Maisto išteklių geriausiu atveju daugėja tik aritmetine progresija. Maitusas manė, kad maisto ištekliai nedidėja taip sparčiai kaip gyventojų skaičius dėl to, jog yra riboti žemdirbystei tinkamos žemės plotai ir derlius iš tos žemės negali be galo didėti. Ilgainiui gyventojų atsiras tiek daug, kad nebepakaks maisto išteklių jiems išsimaitinti Maltuso manymu, po penkerių metų gyventojų skaičiaus ir maisto išteklių santykis būtų 16:5, po šešerių metų – 32:6 ir t. t.; tolesnį gyventojų gausėjimą apribos prevenciniai (negatyvūs) arba pozityvūs stabdžiai Prevenciniai (negatyvūs) stabdžiai – tai gyventojų gausėjimo ribojimo metodai: susilaikymas nuo vedybų ar jų atidėjimas (dėl to sumažėja vaisingumo rodiklis). Maitusas atkreipė dėmesį į vedybų skaičiaus priklausomybę nuo kviečių kainos (nepamirškime, kad tai buvo XVIII a. pabaigoje): maistui brangstant, tuokiasi mažiau žmonių. Pozityvūs stabdžiai – tai badas, ligos, karas ir pan.; jie didina mirtingumą ir mažina būsimojo gyvenimo trukmę. Aplinkos Išmaitinamoji geba Gyventojų skaičiaus riba pasiekiama gyventojų skaičiui susilyginus su jų gyvenamosios aplinkos išmaitinamąja geba. Išmaitinamoji geba – tai didžiausia žmonių, gyvūnų ar augalų populiacija, kurią gali išmaitinti jų gyvenamosios aplinkos ištekliai. Kas gali atsitikti gyventojų skaičiui artėjant prie aplinkos išmaitinamosios gebos ribos? Galimi trys variantai: 1.Kol nebus pasiekta aplinkos išmaitinamosios gebos riba, gyventojų gausės kaip gausėję. Pasiekęs ribą, gyventojų skaičius nebesikeis. Šis variantas labai mažai tikėtinas, nėra jokių duomenų, kad jis įmanomas. 2.Gyventojų gausėjimas pamažu lėtės, o kai bus pasiekta aplinkos išmaitinamosios gebos riba, visiškai sustos Tvirtinama, kad šitokia raida laukia didelių populiacijų, kurioms būdinga ilga gyvenimo trukmė ir mažas vaisingumo koeficientas. 3.Gyventojų skaičiui viršijus aplinkos išmaitinamąją gebą, tolesnį jo augimą pradės riboti tokie stabdžiai kaip badas. Gyventojų staigiai sumažės, bet po kiek laiko vėl ims gausėti, o jų skaičiui viršijus aplinkos išmaitinamąją gebą – vėl sumažės. Taip tęsis tol, kol gyventojų skaičius, susilyginęs su aplinkos išmaitinamąja geba, nustos svyruoti. Šitokia raida numatoma mažesnėms populiacijoms, kurioms būdinga trumpa gyvenimo trukmė ir didelis vaisingumo koeficientas.
22. Civilizacijos epochos pradžia datuojama raštingumo atsiradimu, kada atsiranda galimybė perduoti patirtį ateinančioms kartoms, kada pradedama fiksuoti istorija. Šiandien terminas “civilizacija” suprantamas kaip visuma aukštų istorinių ir geografinių pasiekimų. Civilizacija-tai tam tikro visuomenės raidos, ypač materialinės kultūros, lygio išraiška. Galima išskirti stambių regionų civilizacijas (Europinė, Pietų Azijos ir t.t.), subregionų ( Vakarų, Pietų, Rytų, Šiaurės Europos), šalių, tautų (prancūziškoji, angliškoji). Nacionalinio lygio civilizacija yra pati mažiausia pagal apimtį. Apie tokią civilizaciją kalbama tik tada, jei ji turi įtakos “savo” makroregionui ar kitiems pasaulio regionams
23. Termino “politinis pasaulio žemėlapis” supratimas daug sudėtingesnis nei valstybių išsidėstymo pavaizdavimas žemėlapyje ar mokykliniame gaublyje. Be valstybių, jų sienų, administracinio-teritorinio padalinimo, sostinių ir stambiausių miestų pavaizdavimo, šis terminas slepia ir valstybinės sanklodos evoliuciją bei jos pokyčių pobūdį, tarpusavio santykius tarp valstybių, teritorinius konfliktus ir t.t. Pasaulio politinio žemėlapio formavimosi procesas apima kelis tūkstantmečius, pradedant nuo visuomeninio darbo pasidalinimo epochos, privačios nuosavybės atsiradimo ir visuomenės pasidalinimo į socialines grupes. Pasaulio politinio žemėlapio formavimesi sąlyginai galima išskirti 5 etapus: senąjį (iki 5 amžiaus po Kristaus) apima pirmųjų valstybinių junginių atsiradimą, sužydėjimą ir žlugimą). Viduramžiu (5-16 amžiai) dažniausiai asocijuojasi su feodaline epocha.), naująjį (nuo 16 a. iki 20 a. pr.) prasideda nuo Didžiųjų geografinių atradimų epochos, davusių pradžią europinei kolonijinei ekspansijai ir tarptautinių ūkinių ryšių paplitimui visame pasaulyje.) naujausią (įvyko du pasauliniai karai, o taipogi 1917 m. revoliuciniai įvykiai ) šiuolaikinis pasaulinio žemėlapio formavimosi etapas vyksta mūsų dienomis.
24.Geoekonominė struktūra. valstybės socialinis – ekonominis klestėjimas, arba, priešingai, nuosmukis dar daugiau priklauso nuo jos vietos pasaulio darbo pasidalinime, nuo kapitalo kaupimo ištakų ir struktūros, o taip pat nuo geoekonominio (pasaulinio ūkinio) pobūdžio sprendimų priėmimo. Šiuolaikinis pasaulinis ūkis – tai sistema, kuri pastoviai transformuojasi nuo vienos pastovios būsenos prie kitos. vyksta vis efektyvesnių technologijų ir gamybos būdų atranka, leidžianti pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas išvystytose šalyse vyksta perėjimas nuo pramoninės visuomenės į popramoninę, iš technologinių santykių – į informacinę – mokslinę, arba technotroninę visuomenę. pasaulinio ūkio erdvinė struktūra formuojasi, vystantis ekonominiams ir technologiniams potencialams tarp “Centro”, “Pusiauperiferijos” ir “Periferijos”. Pasaulio – ekonomikos ypatumai atsiskleidžia per tris tarpusavyje susietas struktūras: vieningą pasaulio rinką; nepriklausomų valstybių politinę sistemą; tripakopę erdvinę struktūrą. Pasaulio — ekonomikos egzistavimui svarbiausia yra valstybių politinė nepriklausomybė, Jei 19 a. pabaigoje lokalinės ūkinės sistemos buvo pakeistos nacionalinėmis ekonomikomis, tai 20 a. pabaigoje pastarąsias savo ruožtu pakeitė globalinis ūkis. pasaulinė ekonomika hierarchiška. Ji visada sukasi apie centrą, kuris nustato pagrindines dalykinės veiklos tendencijas pasaulio ekonomikoje. Daugelio valstybių atsilikimas tapo pasaulinės ekonomikos vystymosi stabdžiu ir našta išvystytoms valstybėms. Neįmanoma vystyti ekonomiškai galingų valstybių potencialą, neplėtojant produkcijos realizacijos rinkų, neeksploatuojant žaliavų šaltinių ir negaminant pusfabrikačių likusioje pasaulio dalyje. Jeigu besivystančias valstybes palikti likimo valai, tai jos, panaudodamos kai kurias tradicines technologijas, sulaužys pusiausvyrą tarp globalinių bendruomenių ir geografinės aplinkos. Jeigu nepadėti besivystančioms valstybėms greičiau pakelti pragyvenimo lygį ir bendrą kultūrą, tai demografinis perėjimas užsitęs iki 2020 m. ir vėliau, o tai iššauks daugybės migrantų antplūdį į išvystytas valstybes, suardys jų gerbūvį, iššauks jose naujas socialines politines problemas.

Leave a Comment