Egzistencializmas, kaip humanizmas

Egzistencializmas kaip humanizmas

Tikrasis egzistencinės filosofijos kūrėjas buvo danas Sorenas Kierkegaardas. Jo požiūriu gilioji tikrovė išsprūsta iš sąvokų apibrėžties. Egzistencializmo genealogija prasideda toli iki Kjirkegoro, tik jis nebuvo įvardintas ir skleidėsi netolydžiai, bet kartkartėmis vis rasdavosi žmonių, kurių filosofijos pozicija buvo kaip tik tokia arba bent artima.
Egzistencializmui būdindi bent keturi esminiai motyvai. Humanizmo motyvą – kad žmogiškoji egzistencija yra tikroji fil. problema – iškėlė dar Sokratas. Infinitizmo motyvą – kad baigtinis žmogus savo egzistencijoje nuolat susiduria su begalybe – randama Platono ir ypač Augusto raštuose. Trragizmo motyvą – kad žmogaus egzistencija yra kupina sielvarto ir mirties baimės – iškėlė Paskalis. Galiausiai jam būdingas pesimizmo motyvas. Žmogų supa nebūtis, nėra nieko, į ką jis galėtų atsiremti. Šio motyvo Kjirkregoro fil. dar nerasime.
Savo fil. Kjirkergoras pirmiausia klausia: kokiu būdu aš, kaip egzistuojantis subjektas galiu sueiti į santykį su Dievu? Tam visų pirma reikia suvokti save patį egzistencijoje. Kjirkegorui kaip mąstytojui buvo svarbus religinis aspektas. Individo kelią į tikėjimą, Kjirkegoras aprašo 3 egzictencijos pakopomis („Arba, arba“). Estetinėje pakopoje žmogus nepasirinko savęs kaip Paties, gyyvena išoriniuose dalykuose, vadovaujasi šūkiu „Reikia mėgautis gyvenimu“. Suvokęs, kad geros egzistavimo sąlygos gali būti iš jo atimtos, atsiranda neviltis ir tada individas peršoka į etinę pakopą. Etinė pakopa pasirinko save kaip Paties būtį, ji yra sprendimų subjektas, gyvenimas įgyja rimtumą ir

r nuoseklumą. Regėdamas kaltės galimybę etikas suvokia, kad jį valdo nuodemė. Visa tai veda į 3, religinę pakopą, kur žmogus supranta, kad vienas nėra pajėgus išsivaduoti iš nuodemės, nes tik Dievas gali nustatyti tiesos sąlygas. Tikėjimo turinys yra paradoksas, kad amžinybė įsikūnijo laike, t.y., kad Dievas tapo žmogumi. Tikėdamas žmogus besąlygiškai įsitvirtina Dieve.
Egzistencializmo fil. atgaivino ir išpletė apie 1930 vokiečiai Martinas Heidageris ir Karlas Jaspersas, o II pasaulinio karo metu Daugausia Jeano Paulio. Sartre‘o dėka ji paplito Pracūzijoje ir ten įsitvirtino. Tai buvo svarbiausias įvykis egzistencializmo istorijoje.
Po karo ypač pakito egzistencializmo pobūdis, iš ezoteriškiausios jis tapo populiariausia kryptimi, patraukė net ir tuos žmones, kurie filosofija nat nesidomėjo, tapo ir literatūros kryptimi. Tolydžio stiprėdamas ir populiarėdamas egzistencializmas tapo ir nevienalytis. Egzistencialistai yra 2 rūšių: pirmieji yrra krikščioniškieji – jų tarpe Jaspersas ir Marselis ir žinoma egzistencializmo pradininkas Kjirkrgoras, kiti – ateistiniai egzistencialistai, kuriems reikėtų priskirti Heidegerį, Sartą. Visiems ateistiniams egzistencialistams bendra tai, kad egzistencija yra laikoma arčiau esmės, išeities tašku pripažįstamas subjektyvumas.
Sartro egzistencializmui padarė įtaka Husselio fenomenologija, taip pat Heidegeris, Hėgėlis. Marksizmas.
Pirmas reikšmingas jo veikalas „Būtis ir Niekas“, tai mėginimas sukurti fenomenologinę ontologiją. Ten Sartras skiria būtį-savaime, nuo sąmonės nepriklausomą daiktų būtį, ir būtį-sau, sąmonės aprėžtą būtį.
Būtis-savaime nesusijusi nei su savimi pačia nei su kita, be to ji
i“tanki“, yra nebūties nepertrauktas pozityvizmas. Ji yra tai, kas yra. Tik žmogaus sąmonė sukūria Nieką. Būtis –sau sugeba virsti Nieku.
„Būtis, per kurią į pasaulį ateina Niekas, yra tokia būtis, kuriai jos būtyje rūpi būties Niekas, būtis, per kuria į pasaulį patenka Niekas, turi būti savo pačios Niekas.“
Tai žmogaus egzistencijos apibrėžimas, čia ryškėja egzistencijos neigimas, ji yra prieštaringa. Apibrėžimą iššifruosime taip:
Tai būtis, „kuri yra tai, kas ji nėra, ir kuri nėra tai, kas ji yra“

Egzistencialistų tarpusavio skirtumai:
Net ir pačių gryniausių ergzistencialistų pažiūrose būta reikšmingų skirtumų. Heidegeris ir Sartras daug perėmė iš Kjirkergoro,bet juos kaip minėjau skyrė požiūris į religiją.
Nors Heidegerį ir Sartrą galima laikyti vienminčiais vis dėlto jie daugeliu atvejų skyrėsi: pirmasis pradiniu egzistencijos jausmu laikė baimę, antrasis dai ir pasibjaurėjimą; pirmajam baimė buvo metafizinės prigimties, antrajam – veikiau dorovinės, mat baimė kylanti žmogaus laisvės ir atsakomybės akivaizdoje; pirmasis (kaip ir Kjiirkegoras) į egzistenciją žvelgė tragiškai rimtai, o antrasis nemanė, kad rimtumas galėtų dėrėti su absurdu, nes egzistencija – tai absurdas; pirmojo ateizmas nebuvo radikalus, jis tik pasigedo Dievo buvimo įrodymų, tuo tarpu antrasis tarėsi turįs įrodymų, kad Dievo nėra.
Iš XX amžiaus egzistencialistų artimiausias Kjerkegorui buvo Jaspersas, bet jis buvo gan tolimas Heidegeriui ir Sartrui.
Apibrėžti egistencializmo kryptį gana sunku. Egzistencija yra trapi, kupina rūpesčio ir baimės, ku

uri slegia iki mirties, ją nebūtis; taip bylojo egzistencializmas, bet tik siaurąja prasme, ateisitinis Sartro ir Heidegerio. Jį galima būtų apibrėžti teze, kad žmogaus egzistencija anapus savęs neturi atramos. Tuo tarpu egzistencializmą plačiąja prasme, krikščioniškaja , kad žmogaus egzistencija savos esmės neturi.

26. Laisvė, atsakomybė, rinkimasis pagal Sartrą

Jeanas Paulis Sartras ( 1905 – 1980 ) – filosofas egzistencialistas, beletristas, savo idėjas skelbęs tiek filosofiniuose veikaluose, tiek romanuose ir pjesėse. Sartras kaip ir kiti egzistencialistai, sekdami Kierkegaardu, susiaurino žodžio egzistencija reikšmę, taikydami ją išimtinai žmogaus egzistencijai. Sartras teigė, jog žmogaus egzistavimas yra anksčiau esmės. Žmogus pirma egzistuoja, susiduria su pasauliu, o tik paskui apibrėžia save. Jis tampa kažkuo tik paskui ir bus tokiu, kokiu jis save suvokia po egzistavimo. Žmogus yra tuo, kuo save padaro. Toks yra pirmas egzistencializmo principas – subjektyvumas.

Laisvė ir rinkimasis pagal Sartrą
Žmogaus egzistencija yra apgaubta nebūties, ji neturi į ką atsiremti. Taigi žmogus negali tikėtis jokios pagalbos. Žmogus anapus savęs nieko neranda. Pasak Sartro, žmogus yra paliktas pats sau. Jis neranda Dievo. Žmogus anapus savęs neranda jokių visuotinių teisių nei apriorinių vertybių, jokių dėsnių nei nurodymų, kurie galėtų reguliuoti jo elgesį. Nėra jokios visuotinės etikos, kuri nurodytų, kaip žmogus turi gyventi. Sartro žodžiais tariant, pasaulyje ženklų nėra. Jei nėra Dievo, nėra ir nurodymų. Kartu su Dievu išnyksta ir

r apriorinės vertybės.
Žmogus ir savyje neranda nieko, į ką galėtų atsiremti, kuo pasitikėti. Žmogus gimsta, būdamas joks, ir tampa toks, kokį save padaro. Žmonių gyvenimo sąlygos visuomet yra vienodos: tai būtinybė dirbti, bendrauti su kitais, numirti. Jokios istorinės permainos čia nieko pakeisti negali. Kaip neįmanoma numatyti meno kūrinio, taip neįmanoma numatyti žmogaus gyvenimo. Jame viskas yra kūryba ir atradimai. Žmogaus egzistencija neturi apriori nulemtos prasmės; ji turi tik tokią prasmę, kokią pats žmogus jai suteikia. Ir jeigu pasaulyje egzistuoja vertybės, tai tik tokios, kokias sukuria pats žmogus. Šiuo aspektu egzistencializmas ir yra humanizmas.
Taigi žmogus, nori jis to ar ne, yra laisvas. Dauguma filosofų laisvę laikė aukščiausiu idealu, o egzistencialistai – sunkia būtinybe. Žmogus yra pasmerktas būti laisvas. Jis priverstas nuolat rinktis ir apsispręsti. Jo apsisprendimai gali būti lemtingi ne tik jam pačiam, bet ir kitiems. Darydamas sprendimą, žmogus neturi kuo pasiremti, nes įpareigojančių moralės dėsnių, įsakymų nėra.
Vis dėlto reikia pasirinkti, nes reikia gyventi. Reikia pasirinkti, nors nėra direktyvų, nėra normų, pareigų, vertybių. Tuščia būtų jų ieškoti: ieškoti galima tik egzistencijos prasmės. Pasirinkti reikia, bet pasirinkimui pamato nėra. Nėra skirtumo tarp gėrio ir blogio. Žmogus lygiai gali rinktis tiek hedonisto, tiek asketo gyvenimą, bet kuris pasirinkimas bus iš principo lygiavertis, jeigu jis padarytas dėl laisvės ir atitinka konkrečią situaciją, į kurią individas yra „ įmestas “.

Atsakomybė pagal Sartrą
Jeigu egzistencija yra anksčiau esmės, žmogus yra atsakingas už tai, kuo jis yra. Vadinasi, pirmas egzistencializmo veiksmas yra priversti žmogų valdyti save ir jausti atsakomybę už savo egzistenciją. Žmogus yra atsakingas ne tik už save, bet ir už visus žmones. Žodis subjektyvumas čia turi 2 prasmes. Iš vienos pusės, subjektyvumas reiškia savarankišką individualaus siužeto pasirinkimą, o iš kitos – tai, kad žmogus negali peržengti žmogiškojo subjektyvumo. Ši antroji prasmė – tikrasis egzistencializmo pagrindas. Rinkdamasis save, žmogus renkasi visus žmones.

Leave a Comment