1. Egzistencializmo etikos sąvokos ir požiūriai
2. Trijų egzistencijos stadijų apibūdinimas pagal S. Kierkegaard’ ą
2.1 Estetinė stadija;2.2 Etinė stadija;2.3 Religinė stadija.
Išvados
ĮVADAS
Norint atrasti žodį, kuriuo būtų galima išreikšti kurio nors laiko siekimus, dera egzistencijos žodis. Vis dažniau siekiama, ko neturima: ar visiškai neturėto, ar tik jau prarasto. Šio laikmečio pasaulis dažnai susiduria su egzistencijos netikrumu: esminė egzistencija atsiduria pavojuje- materialiniai rūpesčiai, kasdienio gyvenimo nervingas nerimas, slegiantis dvasią. Masė stengiasi suvienodinti asmenybę, o iš to norėdamas išsivaduoti individas ardo visumos vienybę.Pats žodis “egzistencija” susideda iš lotyniškų žodžių junginio ( lot. Ex- isto “stoju priešais”). Egzistencialistų požiūriu, žmogaus asmenybė prieštarauja pasauliui, visuomenei, jos institucijoms ir mąstymo stereotipams.Šiame kontroliniame darbe norisi kiek apžvelgti egzistencialistų filosofines mintis, paminėti pagrindinius egzistencializmo bruožus ir aspektus, ir “ čia ir dabar” šiandieniniame pasaulyje. Taipogi apžvelgti XIXa. Danų mąstytojo S. Kierkegaardo išskirtas tris egzistencijos stadijas: estetinę, etinę ir religinę.Rašydama šį darbą, rėmiausi VPU Filosofijos katedros docentės Jūratės Baranovos knyga “ Etika: filosofija kaip praktika”, Duke universiteto filosofijos profesoriaus Alasdairo MacIntyre’o knyga “Trumpa etikos istorija”, taipogi Arno Anzenbacher’io “Etikos įvadas” ir Juozo Griniaus “ Heideggerio egzistencialinės filosofijos pagrindai” knyga.
1. Egzistencializmo etikos sąvokos ir požiūriai
Egzistencializmas ( lot.existentia- egzistavimas, buvimas)- filosofijos kryptis, kurios objektas yra individo egzistencija; skelbia, kad individo likimas nėra visuomenės ir istorijos determinuotas, jis galįs laisvai rinktis, todėl esąs atsakingas už savo veiksmus.Iš esmės, egzistencializmas yra maišto filosofija. Jos dėmesio centre- individo ir egzistencijos problemos. Skirtingai nei kitos filosofijos, egzistencializmas nebuvo atskira mokykla ar judėjimas. Egzistencinių nuostatų mąstytojus vienijo tarsi kokia giminystė: jie kėlė panašius klausimus, panašiai suprato žmonijos vietą pasaulyje.Pagrindiniai egzistencialistų atstovai:• J.- P. Sartre’as• M. Heidegger’is• S. Kierkegaard’asJie visi trys buvo maištininkai, jie priešinosi ir vienu ar kitu būdu sprendė egzistencijos problemas. Anot J.Baranovos ( 2002; p.298), klasikinis egzistencializmas siejamas su XX a. Filosofo J.- P. Sartre’o vardu. XIX a. Danų mąstytojas S. Kierkegaard’as įtraukė į filosofinį diskursą egzistencializmo sąvoką. XX a. Vokiečių filosofas M. Heidegger’is sukūrė pagrindinę egzistencinės filosofijos prielaidą- egzistencijos pirmumą esmės atžvilgiu ( nors jis pats nesutiko vadintis egzistencialistu). Šią mintį pakartojo J.- P. Sartre’as savo esėje “Egzistencializmas yra humanizmas:” “ Ką turime omenyje sakydami, kad egzistencija pirmesnė už esmę? Mes sakome, kad žmogus pirmiausia egzistuoja, sueina į akistatą pats su savimi, pasineria į pasaulį, o tik paskui pabrėžia pats save”.Egzistencializmas visų pirma yra subjektyvi filosofija, pradine pozicija laikanti individualų požiūrį. Tai filosofija, kuriai rūpi žmogus “Aš” ir jo gyvenimas. Paties gyvenimo tikslas, pasak J.-P.Sartre’o yra autentiškumas, reiškiantis pasirinkimą. Nėra tokios žmogaus esmės, kurią būtų galima įforminti į racionalius ar iracionalius rėmus. Žmogus nėra nei geras, nei blogas, nei konstruktyvus, nei destruktyvus. Jis tiesiog yra, toks, koks yra. Savo būvio žemėje faktą jis suvokia kaip savąją egzistenciją. Pasak J.Baranovos ( 2002; p. 298) egzistuoti negalime išmokti nei iš knygų, nei iš teorinio diskurso, nei studijuodami abstrakčius principus. Egzistenciją pajuntame tiesiogiai. Dažniausiai išgyvendami baimę, nerimą, šleikštulį, absurdą ar tuštumą.
Kaip teigia J. Grinius ( 2002; p. 12), visa būtis tikra prasme yra, kiek ji yra žmogaus pažįstama. O pati žmogiškoji būtis yra pažinimas, t.y. pažinimas nėra kurios nors žmogiškosios galios, bet visos žmogiškosios būties dalykas. Štai kodėl egzistencializmas paliko ryškų pėdsaką literatūroje : Dostojevskio, Kafkos, Beketo, Kamiu kūriniai turi daug egzistencializmo bruožų.Egzistencialistai savo veikaluose sprencė žmonijai aktualias problemas. Filosofų tikslas- atskleisti kasdienio gyvenimo iliuziškumą, raginti žmones pajusti atsakomybę už save ir pasaulį. Daugelis egzistencialistų viasai nemanė, kad dorovės principai slypi pačios visatos sąrangoje. Žmonės nuolat renkasi, kaip pasielgti, kokiems būti. Žmonės yra laisvi. Egzistencialistai dažnai formuluoja tokią tezę: žmogaus esmė yra jo egzistencija. Šią tezę galima paaiškinti tuo, kad žmonės egzistuodami, tačiau nežinodami kodėl jie tokie yra, kokia jų paskirtis, žvelgdami į save, ištikrųjų žvelgia į nieką, mato nebūtį, ir šitą nebūtį jie patys privalo kažkuo užpildyti. Taip atsiradusi pasirinkimo laisvė, leidžia žmogui modeliuoti savo gyvenimą. Tai, kas aš esu lemia pati egzistencija. Egzistencija yra atvirumas galimybėms ir laisvė kurti save patį. Arno Anzenbacher’io knygoje “Etikos įvadas” ( 1998; p. 224) pateikta J.-P. Sartre’o interpretacija apie laisvę; ji turi ateistinį atspalvį: “ jei būtų Dievas, tai žmogus būtų sukurtas pagal Dievo apmestą, išanksto numatytą esmę, turinčią normatyvią reikšmę egzistavimui. Kadangi Dievo nėra, žmogui užkrauta neribota atsakomybė už save patį”. Žmogus būdamas laisvas, kartu neša atsakomybę už tai, ką daro. Žmogus tampa savo paties kūryba; jis turi pasirinkti, kadangi kiekvienas vienaip ar kitaip turi gyventi savo gyvenimą. Deja, dauguma žmonių pasiduoda determinizacijos iliuzijai, jie nesuvokia esą laisvi ir tenkinasi saviapgaule. Gyvenimo tikslas- veikla. J.-P. Sartre’as tikina, kad būtent veikla parodo, kokie iš tiesų yra žmonės. Žmogų apibūdina jo poelgių visuma. Filosofas išskiria du egzistavimo pasaulyje būdus:• BŪTIS PATI SAVAIME- būdinga objektams. Tai baigtinė apibrėžta egzistencija, be jokio santykio su savimi ar su kuo nors kitu;• BŪTIS SAU- tai žmogiškoji būtis, kintanti, nekaustoma jokios apibrėžtos struktūros, atvira ateičiai. Egzistencijos sau požymiai- galimybė ir vaizduotė, būtent šios savybės parodo, kuo žmogiškoji egzistencija skiriasi nuo kitų egzistavimo rūšių.Egzistencialistai taip pat aptarė ir kitokias etikos sąvokas, kaip antai:• Individualybė• Atsakomybė• Pasirinkimas- Autentiškas / Neautentiškas• Kaltė• Susvetimėjimas• Neviltis• MirtisJie išryškino tragiškiausius žmogaus egzistencijos aspektus ir daugiausia svarstė tas temas, kurias kiti filosofai dažniausiai aplenkdavo. Viena svarbiausių problemų, apie ką rašė ir mąstė egzistencialistinės krypties filosofai, buvo apsisprendimas kaip gyventi. Pasisakydami prieš bet kokį konkretų apsisprendimą tarp gėrio ir blogio visi egzistencialistai kalba apie tokią esminio pasirinkimo galimybę:• Arba aš lieku “pilkas” pasaulyje ir kasdienybėje, kupinas neautentiškumo ir susilieju su minia, su savo beasmenio- bendro gyvenimo orientacija ( pagal A.Anzerbacher’į S. Kierkegaardo teigta objektyvi refleksija bei estetinė nuostata).• Arba aš laisvai pasirenku kitą egzistavimo būdą- prisiimu autentišką, savasties kuriamąją galimybę ir uždavinį ( S. Kierkegaard’o teigta subjektyvi refleksija ir etinė nuostata).G. Marcel’is šį autentiškumo ir neautentiškumo pasirinkimo galimybę supranta kaip būties ir turėjimo skyrimą. Būtis yra atvira egzistencijos nuostata, pasireiškianti meile, ištikimybe, tikėjimu, o turėjimas apibūdinamas kaip į save patį susikoncentravusį, besinaudojančio kitais savo tikslams subjekto nuostata. M. Heidegger’is, kalbėdamas apie autentiškumo- neautentiškumo klausimą teigia, kad neautentiškas Dasein ( vok. Dasein: da-“čia”, sein-“būti”; dasein- tai, kas žmoguje “yra čia”) gyvena ne taip, kaip nori, o kaip “gyvenama”, kai žmogus yra minios dalis. Neautentiška būtis daug kalba, pati nesuprasdama apie ką. Daugiažodžiavimas užgožia dalyko esmę, pasak J. Baranovos ( 2002; p. 315). Gyventi autentiškai- tai suprasti būtį. Neadekvatus būties supratimas lemia ir neadekvačią savimonę. M. Heidegger’is manė, kad kiekvienas žmogus privalo ieškoti savo santykio su būtimi, mąstydamas apie mirtį. Tai vienintelis tikras gyvenimo kelias. Savo knygos “Būtis ir laikas” antrojo skyriaus pirmame poskyryje M. Heidegger’is egzistenciškai analizuoja mirtį. Šią analizę jis užbaigia išvada, nurodančia Dasein (žmogaus) galimybe būti pačiu savimi. Ši galimybė įmanoma atsisakius įprastų iliuzijų, susijusių su mirtimi, ir aistringai atsiduodant “ faktinei, pasitikinčiai savimi ir siaubią keliančiai laisvei mirties link”. Tikėtina, kad M. Heidegger’is įžvelgė pavojų, kad taip pateikta jo egzistencinė mirties analizė bus suprasta, kaip mirties ar net, pasak J. Baranovos ( 2002; p. 316) savižudybės apologetika. Todėl filosofas rašė:” Nagrinėjama būtis mirčiai, akivaizdu, negali turėti rūpestingo susitelkimo į jos įgyvendinimą bruožų”. Laisvės mirties link M. Heidegger’is nelaiko “mintimis apie mirtį”. Mintys apie mirtį sietinos su konkrečia jų apmąstymo galimybe: kur ir kaip ji gali ištikti. Tai troškimas valdyti mirtį. O M. Heidegger’is pabrėžia sugebėjimą išlikti atviram mirčiai. Mirtis įsisąmoninama kaip galimybė, bet ne kaip realizavimo galimybė. Tokią ontologinę mirties galimybę M. Heidegger’is vadina “išlaikyta galimybe”. Mirtis, sako M. Heidegger’is, plačiausia prasme yra gyvenimo fenomenas. Tai tam tikra būties atmaina. Mąstytojas nurodo, kad ši samprata nėra nauja. Visose krikščioniškosios antropologijos gyvenimo interpretacijose- nuo šv. Pauliaus iki Kalvino- apmąstoma ir mirtis. Mirtis atsiveria žmogui pirmiausia kaip besąlygiška ir būtina galimybė. Tai ypatinga ateitis. Egzistuojanti “čia- būtis” (Dasein) jau yra įmesta į šią galimybę. Ji jau pažadėta savo mirčiai. Įmestumas į mirtį paskatina atsiskleisti pamatinę baimę ar siaubą. Baimė, kaip siaubas, skiriasi nuo bijojimo, kaip baikštumo. Baikštumas sukelia sąmyšį. Baikštus žmogus prisiriša prie objekto, kurio baiminasi. Baimė, kaip siaubas, atveria Niekį. Jausena, kad esi esinių tirštumoje, kurią sukelia nuobodulys ar mylimo žmogaus būties artumas, atvirkščiai, jį užsklendžia. Tačiau be pirmapradės Niekio atverties, M. Heidegger’io manymu, neįmanoma autentiška čia – būtis. “ Be pirmapradės Nieko atverties nėra jokios būties sau ir jokios laisvės”. Būtent Niekis atveria čia- būčiai jos baigtinumą. Esame riboti, sako M. Heidegger’is, ir savo valia nepajėgiame pirmapradiškai priešpriešinti savęs ir Niekio. Tačiau jis mums atveria pamatinę baimę. Ši gali nubusti kiekvieną akimirką. “ Ji nuolat pasirengusi prasiveržti, bet prasiveržia retai, mus nublokšdama į kyburiavimą”. M. Heidegger’iui mirtis galutinis gyvenimo fenomenas. Gyvenimą riboja jau ne mirtis, o pats gyvenimas. Bet tokia sugrąžinta mirtis jau nėra abstraktaus žmogaus mirtis. Ji tampa mano mirtimi. Taip žmogus tampa atsakingas už savo mirtį lygiai kaip ir už gyvenimą. Pasak J.- P. Sartre’o, M. Heidegger’is ne tik sugrąžino mirtį į žmonių pasaulį, bet ir individualizavo ją.Mes esame įmesti į pasaulį, skelbia M. Heidegger’is. Mes aiškiai nežinome, iš kur atėjome į būtį. Mes nežinome, kokiam tikslui buvome nublokšti į egzistenciją- nebent mirti. Kaip galime gyvenimą padaryti prasmingu? Kaip įmanoma pereiti į aukštesnį būties lygmenį ( čia- būtį- kam ) ? M. Heidegger’is naudoja terminą ( Sorge)- “ rūpestis”, “nerimas”. Rūpestis yra būdas kaip ir gyvenimo neautentiškume veržtis į savęs suradimą, savęs įgijimą. Taigi, rūpestis pagrindžia ir padaro būtiną “ laisvos būties galimybę”. Nesirūpinantis žmogus nėra laisvas. Neautentiškumo būklę išgyvendami mes jaučiamės, pasak J. Baranovos ( 2002; p. 315) “ benamiai”, “neapsigyvenę”. Kai tuščiai blaškomės, kasdienybės intymumas sunyksta. Nejaukumas persmelkia tas lemiamas akimirkas, kai baimė paskatina pasirinkti laisvę būti ar nebūti, gyventi neautentiškume ar veržtis į savęs įgijimą. Rūpestis padeda rasti prasmę. Rūpestis gali turėti daug pavidalų. Bet svarbiausia rūpinimosi ( sorge) prasmė- rūpinimasis būties, persmelkiančios būtybės, esamybiškumu ir paslaptingumu. Būtent iš šios egzistencinės rūpestingumo etikos kyla M. Heidegger’io žmogaus, kaip būties piemens ir sergėtojo, apibrėžtis. Žmogui, sako mąstytojas, neturėtų būti svarbu, Dievas ar dievai, istorija ar gamta realiai egzistuoja. Tai nuo žmogaus nepriklauso. Svarbiausias klausimas žmogui yra kitas: ar jis pats randa jam priderančią esmę, atitinkančią būties likimą. Būtis kaip likimas, kad jis, kaip egzistuojantis, išsaugotų jos šviesą. “ Žmogus- būties piemuo”- pasakė M.Heidegger’is. Rūpestis, apibendrina filosofas, yra žmogaus (“čia- būties”), siekiančio autentiškumo, “ pirmapradė būties būklė”. Troškimas ir viltis yra rūpesčio veržimasis. Būtent rūpestis žmogaus egzistencijai ir žmogaus gyvenimui suteikia prasmę. Būti pasaulyje kokiu nors realiu, egzistenciškai įgytu pavidalu, vadinasi, rūpintis, būti susirūpinusiam. Tai antidekartiška nuostata: “ rūpinuosi- vadinasi esu”, teigia J. Baranova ( 2002; p.316). Kaip pažymi G. Stainer’is, “ čia glūdinti vizija yra aistringai humaniška, kupina rūškano įkarščio, būdingo Augustinui, Pascaliui, Kierkegaard’ui”.Kitas reikšmingas dalykas egzistencialistiniame mąstyme yra kaltė. Kai kurie egzistencialistai kaltę suvokia kaip neišvengiamybę, kaip duotąją, pagrindinę egzistavimo struktūrą. Žmogus laisvai kurdamas save, pagal turimas galimybes, norom nenorom tampa kaltas dėl nepasirinktų galimybių. Šio egzistencinio kaltumo negalima painioti su moraliniu blogiu ar kalte. Būdamas egzistenciniu “Aš” atmetu tai, kas yra kita ( žmones, galimas egzistencijas). Aktyviai verždamiesi į gyvenimą, atmetam kitus, sieloje atsiradę konfliktai sužeidžia galimą egzistenciją. Jei to išsigąstama, galiūma nieko nedaryti, taip manant, kad bus išvengta kaltės. Tačiau pati neveikla yra veikla., būtent nepadarymas. Taigi, neišvengiamai žmogus yra kaltas. M. Heidegger’io teigimu, ši egzistencinė kaltė reiškia “ tam tikros niekybės pamatinė būtį”.Kaip egzistencialistai suvokė asmenybės egzistavimą šalia kitų egzistuojančiųjų? Kuo nuosekliau egzistencija suvokiama kaip atskiros asmenybės egzistavimas, atskiras subjektyvumas, tuo sunkiau tampa savo egzistavimą suvokti kaip buvimą kartu su kitais žmonėmis ( egzistuojančiaisiais). A. Anzenbacher’is ( 1998; p. 228) čia išskiria dvi pagrindines tendencijas:• Pirmoji egzistenciją suvokia kaip absoliutų savęs rinkimąsi ir kūrybą remiantis autentiškomis galimybėmis. Tad kitiems- būtis yra pasmerkta žlugti, čia turima galvoje S. Kierkegaard’o “Aš”, kaip atskirąjį ir J.-P. Sartre’o egzistenciją, kaip besąlygišką laisvę.• Antroji tendencija egzistenciją suvokia kaip iš esmės komunikatyvią arba kaip dialogišką-žmogišką. Tipiškas čia yra G. Marcel’io bandymas egzistenciją suprasti kaip užsiangažavimą arba dalyvavimą, taip pat K. Jaspers’o pažiūra, kad egzistencija gimsta mylinčioje kovoje.Žmonės nori laisvės dėl pačios laisvės ir išnaudodami kiekvieną atskirą aplinkybę. Norėdamas laisvės subjektas pastebi, kad ji visiškai priklauso nuo kitų laisvės, ir kad kitų laisvė priklauso nuo pačio subjekto laisvės. Žinoma, laisvė kaip žmogaus apibrėžtis, nepriklauso nuo kitų, bet jei esama susisaistymo, tai žmogus įpareigotas kartu su savo laisve norėti kitų laisvės, ir tada jis savo laisvės negali laikyti tikslu, jei kitų laisvės žmogus nelaiko tikslu. J.- P.Sartre’o teigia, kad sakydami, jog žmogus renkasi save, tačiau taip pat norime pasakyti, kad rinkdamasis save, jis renkasi visus žmones. Faktiškai nėra nė vieno mūsų veiksmo, kuris, sukurdamas žmogų, kokiu mes norime būti, tuo pat metu nekurtų tokio žmogaus paveikslo. Koks jis mūsų manymu turi būti. Pasirinkimas būti tuo arkitu tuo pat metu reiškia pritarimą vertybei to, ką mes renkamės, nes mes niekada negalime rinktis to, kas bloga. Tai, ką mes renkamės, visada yra tai, kas gera, ir niekas negali būti gera mums, jei tai nėra gera kitiems.Išvedant bendras tezes apie egzistencializmą, galima teigti, kad egzistencinis mąstymas esmingai kreipia modernų posūkį į subjektą. Egzistencialistų subjektas egzistuoja kaip baigtinis- kontingentiškas, pasmerktas laisvei, kaltas ir dėl savo nuobloškio nerimaujantis “Aš”. A. Anzenbacher’is ( 1998; p. 229) išskyrė keturis pozityvius egzistencializmo veiksnius fundamentaliai etikai:1. Egzistencializmas iš esmės pabrėžia laisvo apsisprendimosvarbą, individualaus- baigtinio subjektyvumo autonomiją ir jo praktinę atsakomybę. Taip jis protestuoja prieš paplitusią tendenciją praktiką interpretuoti kaip atskirųjų mokslų ( tyrimais) paaiškinamą gamtinio priežastingumo sąlygotą elgesį ir taip ją suniveliuoti. Prieš visus bandymus sociologiniu, psichologiniu ar biologiniu požiūriu reliatyvizuoti savarankišką praktikos reikšmę, jis kelia atsakingas- laisvas žmogaus egzistencijosuždavinį.2. Fundamentaliai etinei sistematikai vaisingas pasirodė dviejų moralumo lygmenų išskyrimas. Pirmas lygmuo- tai pagrindinis apsisprendimas išsiveržti iš “ čia- būties” netikrumo, kad būtų galima egzistuoti absoliučiai- renkantis save, o antrasis- konkretus moralinis pasirinkimas tarp gėrio ir blogio, jo prielaida yra pagrindinis apsisprendimas. Daugelis egzistencializmo variantų analizuoja pagrindinio apsisprendimo atsisakantį neautentišką būties būdą, tarkime, kaip objektyvų mąstymą, netikrą viltį ir “ estetinę nuostatą”( Kierkegaard’as), kaip nuopuolį į “ das Man”( Heidegger’is), kaip “pasaulio čia- būtį”( Marcel’is), arba kaip “ pagrindinį žodį Aš-Tai (Buber’is)”. Kartu jie pažymi, kad žmogus iš anksto, iš karto ir visada yra jau autonomiškas, moraliniu požiūriu atsakingas subjektas, bet jis juo tampa, jei jis tam apsisprendžia. Taip atsiranda galimybė būti žmogumi esant neautentiškumo ir netikrumo modusui. Viena vertus, šis būties būdas yra ikimoralinis tiek, kiek jis lieka laisvas nuo bedvasio- paviršutinio, pilko, kasdieniško, egzistenciją pamiršusio nuopolio ir šia prasme daro negalimą bet kokią autonomiją, kaip viso konkretaus moralumo sąlyga. Tačiau, kita vertus, sustingimas į šį netobulą būties būdą ( Kierkegaard’o prasme) yra abstraktus blogis, jis neklauso “ sąžinės šauksmo”, kviečiančio į tikrąją ( moralinę) “Aš- būtį”( Heidegger’is).3. Egzistencializmas teisėtai pabrėžia istorinę- konkrčią, kontingentišką subjekto ir jo situacijos baigtinybę. Taip jis konfrontuoja su kiekviena abstrakčių- bendrųjų norminimų ir vertinimų hipertrofija, taigi su tendencija, kuri žmogiško elgesio moralinius veiksnius laiko konformizmu su apibendrinančiomis taisyklėmis.4. Ypatingas egzistencialistų svarbus indėlis etikai- egzistencialijų analizės: pasauliškumo, laikinumo, istoriškumo, kūniškumo, buvimo-mirties-link, das Man, meilės, seksualumo, nevilties, baimės, turėjimo, pasibjaurėjimo, gėdos ir kt. Analizė. Tokios fenomenologinės analizės, atskleisdamas žmogiškosios egzistencijos pagrindines struktūras, parodo daugiasluoksnį sudėtingą praktikos ir jos motyvacijos horizonto įterptumą į konkrečias antropologines duotybes.Egzistencializmo trūkumai ir ribos paaiškėjo, kai šeštame dešimtmetyje neomarksistinė banga į pirmą vietą iškėlė socialinę problematiką. Tuomet pasirodė, kad egzistencialistinio mąstymo pagrindai nepasiekia praktikos socialinės dimensijos, nes jie visada gilinasi į individualaus “Aš” arba “Aš-Tu” tikrovę.Kaip bevertintų egzistencializmo kritikai šią filosofijos kryptį, jos indėlis reikšmingas. 1920-1960 m. egzistencializmas vaidino nemažą vaidmenį Europos filosofijoje.Jo įtaka, pirmiausia didžiosios egzistencialijų ( žmogaus egzistencijos pagrindinių struktūrų) analizės, kaip ir anksčiau yra svarbios. Lemiamą istorinį poveikį padaręs egzistencializmo pirmtakas buvo danas Sorenas Kierkegaard’as ( 1813-1855). Jis gyveno Kopenhagoje, buvo jauniausias iš septynių vaikų, kurių dauguma mirė. Vaikystėje jautėsi nelaimingas, vienišas, jį smarkiai paveikė niūrus religingas tėvas, įskiepijęs kaltės jausmą. U svarbūs įvykiai pakeitė Kierkegaard’o gyvenimą. Vienas jų- tėvo mirtis 1838 m. 1840m. rugsėjį Kierkegaard’as susižadėjo su Regina Olsen, bet paskui sužadėtuves nutraukė. Tai buvo savotiška auka: jis jautėsi nesąs vertas šios santuokos, be to, jį sustabdė ir itin aiškus savojo pašaukimo suvokimas. Kierkegaard’as išstojo iš Seminarijos, kur studijavo rengdamasis taoti pastoriumi, ir pradėjo rašyti. “ Kūryba,- pasakys jis vėliau,- tai mano gyvenimas”. Ištisus dešimt metų jis nepaliaudamas rašė vieną knygą po kitos, pasirašydamas dažniausiai Slapyvardžiu. S. Kierkegaard’o filosofinis mąstymas persmelktas subtilaus literatūrinio talento. Jo filosofiniai traktatai glaudžiai susiję su jo paties autentiška patirtimi. Jie ribojasi su literatūra. Žinomiausi jo kūriniai ir veikalai:” Baimė ir drebėjimas”, “ Baimės sąvoka”, “Arba- arba”, “Mirtina liga” ir kt. Nors S. Kierkegaard’as ir neparašė sisteminio veikalo, skirto egzistencializmui, jo mąstymo stilistika, anot J. Baranovos ( 2002; p. 299), suponavo pagrindines šios tradicijos temas. Individas visų pirma egzistuoja. Tik paskui pradeda save aiškintis ir aiškinti. Mes pirma gyvename, o tik paskui siekiame suprasti. Todėl nei racionalus mąstymas, nei mokslinis tyrimas negali atskleisti individui nei jo egzistencijos esmės, nei tikslo. Individas save pažįsta tik egzistuodamas.Savo paties asmenišką patirtį S. Kierkegaard’as vertino kaip dramą, suformavusią jo filosofiją. Jis aistringai neigė, kad individualią patirtį galima įsprausit į kokią nors sistemą arba suskaidyti į elementarias tiesas. “ Galima sukurti loginę sistemą, tik ne egzistenciją”- teigė mąstytojas.Visus pagrindinius svarstymus apie žmogiškąją egzistenciją S. Kiekegaard’as grindė religiškai. Filosofas teigė, kad jo filosofijos paskirtis- nukreipti žmones į subjektyvius dalykus, ir ypač pabrėžti tikėjimo svarbą. Jis neketino praturtinti pažinimo, kaip kad jį praturtina mokslininkas arba mokytojas, o tenorėjo atverti žmonėms naujo gyvenimo galimybę. S. Kirkegaard’as labai daug svarstė apie dorovingumą. Anot Alasdairo MacIntyre’o ( 200; p. 195-196), pagrindinė S. Kierkegaard’o doktrina yra ta, kad ne tik dorovei nėra tikrai objektyvaus išbandymo, tačiau, kad doktrinos, tvirtinančios jų buvimą, funkcionuoja kaip priemonės užmaskuoti faktą, kad mūsų dorovės standartai yra ir gali būti pasirenkami. Taigi, individas savo dorovines nuostatas išsako daug stipriau, nes jų vienintelė sankcija ir autoritetas yra tas, jog jis nusprendė jas išsakyti. S. Kierkegaard’as pasirinkimo veiksmui skiria pagrindinį vaidmenį. Pasak jo, ne tik dorovėje, bet ir kurioje kitoje srityje, kuri susijusi su žmogiškąja egzistencija, svarbiems kriterijams trūksta objektyvaus įteisinimo. Toks įteisinimas gali tikti matematikai ir gamtos mokslams, tačiau kitur racionali argumentacija gali tik pateikti mums alternatyvas, iš kurių mes patys turėtume pasirinkti. Kai kurie Kierkegaard’o veikalai pateikiami kaip tik tokia forma, o įvairios literatūrinės priemonės, tokios kaip pseudonimai, vartojami nuslėpti tą faktą, jog vienas ir tas pats žmogus atstovauja skirtingoms ir prieštaringoms pozicijoms. Tačiau tai nėra grynas iracionalizmas, arbitražinio pasirinkimo išaukštinimas. S. Kierkegaard’as įsitikinęs, kad racionali argumentacija pati savaime mums parodo, jog galų gale individo pasirinkimas turi būti suverenus. Sakykime, kad kas nors tiki, jog jo dorovines pozicijas galima racionaliai įteisinti, jog tai yra išvada, kurią galima padaryti iš tam tikrų prielaidų. Tada savo ruožtu šias prielaidas reikia įteisinti, o jei įteisinimas susideda iš to, kad jos išvedamos iš išvadų, besiremiančių dar fundamentalesnėmis prielaidomis, iškyla ta pati problema. Tačiau priežasčių seka turi turėti pabaigą, ir vėl pasiekiamas taškas, kai paprasčiausiai pasirenkame laikytis tam tikrų prielaidų. Čia sprendimas pakeičia argumentaciją, ir visi argumentai apie žmogaus egzistenciją turi tokį tašką. Tokia argumentacija taikoma doriniams klausimams ankstyvajame S. Kierkegaard’o darbe “ Arba- arba”. Šis veikalas Kopenhagos knygynuose psirodė 1843 m. vasario 20 d., pasirašyta Victoro Eremitos vardu.838 puslapių knygos pirmąjį tomą sudaro aštuoni skyriai : “ Diapsalmata”, “ Tiesioginės erotikos pakopos, arba muzikos erotika”, “ Antikos tragiškumo motyvas, reflektuojamas modernybėje”, “Šešėlių teatras”, “ Nelaimingiausias žmogus”, “ Pirmoji meilė”, “ Rotacijos metodas”, “ Suvedžiotojo dienoraštis”. Apie savo knygą S. Kierkegaard’as rašė: “ Kai kas mano, kad “ Arba-arba” yra pasklidų popierių, surinktų nuo mano stalo, rinkinys. Šaunu- Iš tiesų yra atvirkščiai. Viena, ko trūksta šiam darbui, tai to pasakojimo, kurį aš pradėjau, bet neparašiau, kaip Aladinas palikau darbą neužbaigtą”.Remdamasis asmenine patirtimi, S. Kierkegaard’as skyrė tris žmogiškosios egzistencijos tipus:1. estetinė egzistencija2. etinė egzistencija3. religinė egzistencija2. Trijų egzistencijos stadijų apibūdinimas pagal S. Kierkegaard’ą
2.1 Estetinė stadija.Šią estetinę stadiją filosofas išreiškia remdamasis veikalo “ Arba- arba” pirmosios dalies herojaus- poeto vidiniais išgyvenimais. Poetas sužavėjęs jauną merginą ir pamatęs, kad ji jį pamilo, staiga tampa nelaimingu; poetą apėmusi depresija, privertė jį pasitraukti. S. Kierkegaard’as komentuoja poeto poelgį:” Jis galėjo kovoti su visu pasauliu, bet ne su savimi. Meilė trumpam padarė jį neapsakomai laimingą; tačiau, vos pagalvojęs apie ateitį, jis puolė į neviltį”. Poetas gyvas akimirka, jam laikas- ne sąjungininkas. Čia poetas pateiktas kaip estetas. Estetišką gyvenimą gyvena žmogus, kurio vienintelis tikslas yra jo paties pasitenkinimas. Anot Alasdair’o MacIntyre’o, estetas privalo vengti skausmo ir nuobodulio. Jam būdingas seksualinis ryšys yra romantinė meilė, kuri egzistuoja, kad patenkintų akimirkos aistrą ir nuolat skrieja ieškoti naujo pasitenkinimo. Estetikos šūkis: mėgaukis gyvenimu! Ką atneša malonumai?- Grožį. Niekas nesupras grožio, kaip tai daro estetas. Ši stadija itin atsispindi “ Suvedžiotojo dienoraštyje”. Pagrindinė šios dalies tema- meilė. Pats S. Kierkegaard’as kritikuoja šią stadiją, nes jos žmogus, nėra tobulas žmogus, tai- ne asmenybė. Šios stadijos individas gyvena nuo vieno malonumo iki kito ( pvz:. Neronas, Don Žuanas). Estetas nevaldo aplinkos, bet aplinka valdo jį. Estetikas nėra laimingas, nes išorinės džiaugsmo dovanos nesukuria nusiraminimo. A. Anzenbacher’is ( 1998; p. 222) estetinę stadiją priskyrė objektyviai refleksijai ir netikrai nevilčiai. Ši stadija, pasak knygos autoriaus, vadovaujasi vien siekiu mėgautis gyvenimu. Estetinį gyvenimo būdą pasirinkęs žmogus gyvena turėdamas grynų galimybių begalybę, tikrovėje iš tiesų neegzistuodamas. Tačiau kadangi jis yra tikrovėn paleistas atskirasis, galiausiai turi nusivilti šia netikra ir neteisinga, tariama estetinės ne – egzistencijos laisve. Estetikos stadija pradeda griūti, kai estetas, gyvendamas malonumais, apie tai pradeda galvoti.S.Kierkegaard’ui nedavė ramybės klausimas:” Ar galima ir vėl išgyventi nelaimingą meilę, tačiau taip, kad ji baigtųsi laimingai?”. Tokį klausimą, pasivadinęs pseudonimu Constantinas Constantius, jis iškelia knygoje “ Pakartojimas”.
2.2 Etinė stadija.Pakartojimas galimas tik etinėje stadijoje. Estetas vertina akimirkos nepakartojamumą; tik etinėje pakopoje įmanomas gyvenimo pasikartojamumas.Esteto asmenybė subyra į tiek fragmentų, kiek įvykių jis patiria. Estetas plaukia pasroviui. Etikas- renkasi pats. Todėl jo gyvenimas įgyja gelmę ir vientisumą. S. Kierkegaard’as egzistencinį mąstymą praturtino egzistenciniu pasirinkimu. Asmenybė tuo, kuo gali tapti, tampa tik tą akimirką, kai renkasi. Pasirinkimas yra neišvengiamas. Filosofo nuomone, nepasirinkdama asmenybė sumenksta, ji neatsiskleidžia, tyliai žūva. Individui nepasirinkus, už jį pradeda spręsti kiti- taip jis praranda save. Tikras pasirinkimas gali būti tik etinis: tai pasirinkimas tarp gera ir bloga. Etikos stadijoje svarbus pats pasirinkimo faktas. Svarbu pati energija, rimtumas ir patosas, su kuriuo pasirnkama. Etikos stadiją S. Kierkegaard’as vadina tikrojo savojo “Ąš” suradimo, asmenybės stadija. Asmenybė yra ta, kuri galvoja apie save, kitus.Etikas negali gryžti prie esteto gyvenimo nenusidėdamas. Esteto ir etiko gyvenimai yra sau pakankami. Jie skirtingi, neturi sąlyčio taškų. Jie tarpusavyje konfliktuoja. Kiekvienas jų gali pateisinti tik save ir džiaugtis tik savimi. Neįmanomas esteto ir etiko tarpusavio supratimas. Estetikas, etiko akimis, stokoja laisvės. Jis įpainiotas į aplinkybių žabangas. Jis nelaisvas ir negali savęs reflektuoti. Etikas gali. Jis samprotauja apie estetą, ir apie save. “ Bet kas gi yra tas Aš pats?”- retoriškai klausia etikas. Ir atsako:” Laisvė”. Estetui ji nepažini, nes jis nesirenka. Tačiau ar supranta estetas etiko samprotavimus? Vargu. Juk estetas etiko gyvenimą laiko monotonišku ir nuobodžiu. Estetas vengia pasikartojimų.
Tačiau ir esteto ir etiko gyvenimas keičiasi. Estetui atsiveria galimybę pereiti į etinę stadiją. Etiško gyvenimo, S. Kierkegaard’o manymu, laukia tokia pat baigtis. Jis taip pat turi tendenciją žlugti. Taip atsiranda galimybė pereiti į religinę stadiją.2.3 Religinė stadijaTikėjimas- paradoksas, kaip sako S. Kierkegaard’as, kuo individas atsiduria aukščiau už visuotinybę. Individas čia iškyla virš visuotinybės: jis nėra jai pajungtas, o pranoksta ją. Taip atsitinka, kai pajungtas visuotinybei individas pranoksta ją ir tampa per tai individu. To pasekmė, mano S. Kierkegaard’as yra susidurimas su absoliutu.Tai paradoksas. Jis įmanomas tik per tikėjimą. Tikėjimas- didžioji S. Kierkegaard’o tema. Jam tikėjimas- tai stebuklas, keičiantis visą žmogaus gyvenimą. Knygoje “ Baimė ir drebėjimas” filosofas savaip interpretuoja Biblijos pasakojimą apie Abraomą ir jo sūnų Izaoką. Dievas įsakė Abraomui jam paaukoti Izaoką. Abraomas paklusęs šiam įsakymui, tačiau paskutinę akimirką Dievas atšaukė savo cprendimą ir paliko Abraomui gyvą sūnų. Abraomą S. Kierkeggard’as vadina tikėjimo reteriu. Tokį reiškinį S. Kierkegaard’as vadina teologiniu etikos apribojimu: įprastinių moralės normų žmogus nepaiso, todėl, kad jį šaukia aukštesnė tiesa. Dievas ( Absoliutas). S. Kierkegaard’as siekia suvokti krikščionių tikėjimo pamatą- Dievo tapimo žmogumi paradoksą: kaip anapus laiko egzistuojantis Dievas įžvelgė į laiką ir veikė istorijoje. S. Kierkegaard’as sako: “ Tikėjimas prasideda ten, iš kur pasitraukia racionalumas”.Per Abraomą parodomas kontrastas tarp visų 3 stadijų. Religinio herojaus tikslas: gyventi vien tkėjimo, kuris neduoda jokios naudos, bet vien dėl to. Kad per maldą ir meditaciją galima atsiverti Aukščiausiajam. Tikėjimas religinės stadijos subjektui vienintelė ir amžina palaima, kada žmogus gali atsisakyti visų gyvenimo potraukių ir galvoti apie amžinybę. Savo tikėjimą žmogus gali įrodyti vienu būdu: kentėti už savo tikėjimą. S. Kierkegaard’ui kančia yra neišvengiama, ji būtina. Abraomas aukodamas savo sūnų kenčia- bet religinis herojus tuo ir skiriasi nuo kitų, nes tai kenčiantis žmogus. Kančia Abraomas įrodė savo paklusnumą ir atsidavimą Dievui. Religinį herojų visą gyvenimą lydi išbandymai. Legendoje teigiama, kad Abraomas ir jo žmona Sara neturėjo vaikų. Dievas jiems padovanojęs Izaoką, dabar vėl jį atsiima.S. Kierkegaard’as sako, kad visą gyvenimą kankinamas Abraomas yra tobuliausias herojus; pats filosofas savo asmeniniu gyvenimu jam prilygti negali. S. Kierkegaard’as įveda “ Absurdo kategoriją” į šią stadiją, nes tikėti, kad Dievas vėl gali grąžinti gyvybę sūnui, galima tik absurdo dėka. Absurdo negalima nusakyti žodžiais, nes reikia jį išgyventi. Absurdas išlaisvina žmogų nuo normų, taisyklių, loginio mąstymo. Svarbiausias dalykas šioje stadijoje yra besąlygiška meilė. Meilė Dievui ir Dievo meilę žmonėms, filosofas įvardija kaip tobuliausią dalyką, nes Dievas davė didžiausią dovaną: pasirinkti. Žmogus turėdamas teisę rinktis, nusideda. Taip jis tampa kaltu. Filosofijoje atsiranda nuodėmės kategorija. Žmogaus nuodėmė yra ne tame, kad Adomas suvalgė obuolį, o todėl, kad nepakluso Dievo žodžiui. To pasekoje atsiradusi mirtis, įveda dar vieną kategoriją- baimę. Žmogus labiausiai bijo mirties. Patį S. Kierkegaard’ą lydi mirties baimė, nuojauta. Tai nėra baimė prieš kažką, tai baimė prieš Nieką. Tai įrodo, kodėl pats S. Kierkegaard’as negali būti religinis herojus. Tikintis žmogus niekad nebijo, nes žino, kad Dievas niekada nekis, kad kas nors atsitiktų.
S. Kierkegaard’o darbai taip ir nesusilaukė didesnio susidomėjimo nai jam gyvam ęsant, nei po mirties. Ilgainiui pasirodė vertimų į vokiečių kalbą. O išgarsėjo S. Kierkegaard’as tik XX a. Ketvirtajame- penktajame dešimtmetyje, atsiradus jo kūrinių vertimų į anglų kalbą. Egzistencialistai laikė S. Kierkegaard’ą savo pirmtaku. Jo raštai padarė įtakos daugeliui rašytojų- Heidegger’iui, Sartre’ui ir kitiems ateistinių nuostatų egzistencialistams. O jo tikėjimo bei egzistencinio pažinimo sampratos padėjo formuotis XX a. Teologijai.IŠVADOS
J.- P. Sartre’o savo knygoje “Būtis ir niekis” rašo:” Niekas negali matyti visumos požiūriu”. Egzistencializmo filosofijoje įžvelgiame pagrindinę nuostatą,- žmogaus asmenybės tobulėjimas, remiantis paties žmogaus savasties kūryba. “ Aš projektuojamas individualiai”. Individas gyvendamas pasaulyje ir jį pažindamas, pažįsta ir save. Žmogus įsisąmonindamas pasaulį, įsisąmonina ir save patį. Egzistencialistų pagrindinis tikslas- išmokyti žmones kurti save, parodyti galimybę, kad galima modeliuoti asmenybę autentiškumo principu.Egzistencializmas padeda žmogui atsakyti į pagrindines egzistencijos keliamas dilemas ir problemas. Čia ypač svarbus reikšmingas apsisprendimas žmogui- kaip jis nori gyventi: “ Aš pats galiu nuspręsti, kokia asmenybe noriu būti”. Autentiškumo ir neautentiškumo idėja tampa postulantu individo augime. Egzistencializmo filosofija skatina įprasminti savo gyvenimą rūpesčiu kitam. Tai būdas brabdesniam lygiui kurti save. Tai itin aktualu šiais laikais, kai žmoniją apėmusi apatija ir netikrumo jausena, kai žmogus dažnai nesuranda prasmės gyvenimui.Vienas iš egzistencialistų atstovų S. Kierkegaard’as, remdamasis asmenine patirtimi, išskyrė 3 egzistencijos tipus- stadijas:1. estetinėje stadijoje žmogus pateikiamas kaip subjektas, kurio rūpestis tik nesibaigiančių malonumų birtinės paieška. Iš esmės, toks žmogus silpnas, nes neturi susikūręs vidinio pasaulio- išorinis džiaugsmas, “blizgučiai” jam neteikia prasmės gyvenime. Estetas, gyvendamas malonumais, bet pradėjęs apie tai galvoti, pereina į etinę stadiją;2. etinėje stadijoje žmogus savo egzistenciją kuria pats. Šioje stadijoje svarbus pasirinkimo faktas. Šią stadiją pasiekęs žmogus, gali rūpintis kitais. Tai- laisvo žmogaus pozicija;3. iš etinės stadijos perėjus į religinę, tobuliausia savo esitimi, žmogus susilieja su antgamtiškumu, Absoliutu. Iracionalūs potyriai brandina asmenybę. Žmogaus kelias kupinas kančios- ji yra religinės stadijos herojaus palydovas. Bet esminis dalykas šiame etape- meilė. Meilę Dievui ir žmogui S. Kierkegaard’as laiko tobuliausiu dalyku.Žmogaus prigimtis veržiasi link tobulumo. Savasties suvokimas, tikslų ir uždavinių iškėlimas savęs tobulėjimo link turėtų lydėti žmogų kasdienybėje. Neužtenka vien patenkinti elementarius, fiziologinius, pamatinius poreikius. Vaizduotės, mąstymo ir savianalizės pagrindu, žmogus turi siekti aukštesniųjų tikslų savo gyvenime. Hiperbolizuotas malonumų ir materealinių gėrybių troškimas neleidžia žmogui reikštis kaip harmoningai, dvasingai būtybei.“ Tas, kas vieną kartą surado save, tas nieko daugiau gyvenime negali prarasti” S. CveigasLITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Anzenbacher A. Etikos įvadas; Vilnius, 1998 m.
2. Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika; vilnius, 2002m.
3. Girnius J. Heideggerio egzistencialinės filosofijos pagrindai; Kaunas, 2002m.
4. MacIntyre A. Trumpa etikos istorija; Vilnius, 2002m.