filosofija - Mokslai.lt

I TEMA. Filosofijos atsiradimas ir jos esmė

1. Atsiradimo geografija, priežastys, raidos etapai2. Etimologinė sąvokos filosofija prasmė3. Sąvokų filosofija ir filosofavimas prasmėSąvoka „fijosofija“ ir „filosofavimas“ viename sakinyje nėra tautologija, nes jos sutampa tik iš dalies. Jų panašumas ir skirtumas reiškiasi kaip, tarkime, sąvokų „ dėsningumas“ir „dėsnis“ arba“dorovė“ ir „etika“ sąveika. Taigi „dėsningumas“ yra tai, kas pastovu, tai, kas nuolat pasikartoja tam tikromis sąlygomis anapus žmogaus sąmonės, o“dėsnis“ – tai tas pats dėsningumas, kurį aptiko žmogus ir užrašė knygose. Toks pat ryšys yra ir tarp“dorovės“ ir „ etikos“sąvokų: dorovė (arba padorumas ) yra tai, kas reiškiasi kaip gėrio sistema žmonių tarpusavio santykiuose, o aptikta ir užrašyta dorovė jau vadinima etika.Filosofavimas – tai minčių apie tai, kas žmogų stebina, jaudina, kas jam kelia nerimą, kankina ir t.t. raiška kasdieniame gyvenime.Fijosofija – tai, ką filosofuojantys žmonės užrašė. Akivaizdu, kad ne visi filosofuojantys žmonės yra filosofai.

4. Filosofijos objektas ir dalykasFilosofija ir filosofavimas neturi griežtai apibrėžto dalyko, nei metodo, tačiau filosofijos objektas iš esmės nesiskiria nuo visų kitų pažinimo rūšių objektų. Šis OBJEKTAS YRA TIKROVĖ!, kurios pagrindinė savybė paženklinta žodžiu YRA.OBJEKTAS -yra tai į ką plačiau- šia prasme mokslininkai, meninkai, ideologai, teologai ir filosofai nukreipia savo pažintinę veiklą. Tai visada yra REALI tikrovė. Tuo tarpu DALYKAS yra ta objekto dalis, iškarpa, ištrauka, vaizdas, momentas ir t.t., kurį iš objekto išskiria pažintine veikla užsiimantis žmogus(mokslininkas, filosofas, teologas). Šiuo požiūriu mokslas ir filosofija niekuo nesiskiria: nėra mokslo paties, ir nėra pačios filosofijos, bet yra įvairūs mokslai ir įvairios filosofijos. Tą patį galima pasakyti ir apie žodį MOKSLAS: nėra mokslo, bet yra daugybė mokslų. Aptariamo momento sampratos keblumai kyla ne iš pačios tikrovės, o iš jau sukurtų tekstų, kuriuose OBJEKTO ir DALYKO sąveika visai neaptariama. Tuose tekstuose taip ir sakoma „MOKSLAS“ savo objektą turi, o filosofiją neturi. Iš tokio teiginio dažniausiai ir mėginama nustatyti, skiriasi mokslas nuo filosofijos ar ne. Tie, kurie šias skirtybes mato, teigia kad mokslas negeba apžvelgti tikrovės kaip visumos, o filosofai tą padaryti sugeba. Sugeba, bet ne visada taip daro. Tokį požiūrį galima sukritikuoti remiantis faktu, kad iš tikrųjų egzistuoja „gamtos, meno, teisės filosofijos“ ir t,t. Pripažinus tokią filosofijų gausą, nebegalima sakyti, jog filosofija nuo mokslo skiriasi tuo, kad mokslininką domina tik tikrovės atskiros dalys, o filosofiją, tik pati būtis, pati būtybė ir pan. Vadinasi FILOSOFIJOS ISTORIJOJE DOMINUODAVO VIENAS AR KITAS DALYKAS, O NE OBJEKTAS!

5. Filosofijos klasifikacijos specifikaFilosofijos krypčių klasifikacijos pagrindu turėtų tapti būties samprata ,nes ji nulemia visą filosofinės teorijos plėtrą ir leidžia adekvačiai suprasti filosofo pažiūras. Būties problemą svarsto filosofijos mokslas , kuris vadinamas ontologija arba metafizika . Vakarų Europos filosofinę tradiciją daugiausia veikė aristotelinė būties samprata . Mąstyme sąvoka atitinka daikto esmę . Būties sąvoka pati plačiausia ir bendriausia , yra logiškai neapibrėžiama . Vis dėlto , norint suprasti būtį , tenka būties sąvoką aptarti , nurodant jos santykį su kitomis mažesnio bendrumo sąvokomis , ją apsvarstyti , nors ir nepateikiant tikslaus apibrėžimo . Deja , nėra ir negali būti vienos , logiškai tikslios būties sampratos . Jei ji būtų , tai , reikia manyti istorijos raidoje būtų likusi tik viena filosofijos kryptis . Žodis būtis , kaip filosofinė kategorija , pačia bendriausia prasme reiškia esminį būvimą . Taigi ontologinių svarstymų esmę galima išreikšti klausimu . kodėl kažkas yra , o ne niekas . Būties klausimas atsiranda kartu su filosofijos atsiradimu dar antikoje ir grindžia filosofijos galimumų savarankiškumą , empyrinio pažinimo atžvilgiu . Žmogaus pažinimas , taip pat ir empyriniai pažinimo mokslai kyla iš įprasto žmogaus patirties ir yra orientuoti į esanèių daiktų savybių , jų ypatybių atskleidimą ir panaudojimą . Tuo tarpu atsirandančiai filosofijai jau nuo pradžių svarbiau ne tiek esanèių daiktų savybinės charakteristikos , kiek pats jų buvimo faktas . Vienas daiktas nuo kito skiriasi savo savybėmis ir ypatybėmis , tačiau visus daiktus vienija jų buvimo faktas .Pirmosiose antikos mokyklose būtis iškyla kaip ribinė kategorija , t.y. kaip kraštutinai maksimalus tikrovės apibendrinimas .

6. Pagrindinis filosofijos klausimasVos atsiradusi filosofija suskilo į dvi pagrindines kryptis – materializmą ir idealizmą. Šių krypcių kriterijus slypi atsakyme i pagr. filosofijos klausima – būties klausima. Jeigu būties pradu pripažystamas materialumas (materija), tai filosofijos kryptis yra materializmas, kuris turi savo atmainas: naivųjį, mechanistinį, antropologini, vulgarųjį materializmą. Jeigu būties pradu laikoma materijos priešybe – idealumas: ideja, dvasia, Dievas arba zmogaus sąmone – filosofijos kryptis yra idealizmas, kuris turi dvi pagr. atmainas – objektyvųjį ir subjektyvųjį idealizmą.

7 .0ntologijos, gnoseologijos ir prakseologijos supratimasOntologija yra filosofijos sritis, nagrinėjanti klausimus apie pirminius mus supancios tikroves pagrindus. Viskas kas egzistuoja, kaip nors reiskiasi. Butis kaip visuma irgi reiskiasi tam tikromis formomis. Tie buties raiskos budai yra vadinami pagr.ontologinemis formomis arba buties kategorijomis. Tai materija ir ideja, turinys ir forma, erdve ir laikas.Gnoseologija atsirado del abejones filosofavimo objektyvumu. Taciau pazinimo teorijos savarankiskumas tera santykiskas, nes ji neimanoma be pacios buties teorijos. Taip pat del to, kad gnoseologija nagrineja metafizikos teiginiu padgrystuma ir galima ju klaidinguma. Gnoseologija – tai filosofija aptarianti pazinimo prigimti, galimybes ir ribas.Prakseologijai dazniausiai priskiriama tiek etika (doroves filosofija), estetika (grozio filosofija), technikos filosofija. Toks filosofijos ziniu sisteminimas yra gana santykiskas, nes ir praktiskiausios paskirties filosofija turi teorijos forma. Be to, kai kuriu filosofijos krypciu net remiantis ju vyraujancia tendencija (teorines ar paktines) neimanoma taip graziai rusiuoti. Mokslo, realigijos, kulturos, meiles, teises filosofijos prie teorines – praktines filosofijos schemos nepriskiriame, nes jos uzima lyg tarpine grandį.

8. Filosofijos krypties, atmainos, mokyklos ir srovės supratimasFilosofijos kryptis – koncepcijų, mokyklų, ir srovių visuma, nepaisant skirtumų pripažįsta bendras normas. Materializmas – filosofijos kryptis, kai filosofas atsakydamas į pagrindinį filosofijos klausimą būties pradu laiko materiją. (Atmainos: naivusis, mechanistinis, geografinis, vulgarusis ir pan.) Idealizmas – filosofijos kryptis, kai filosofas atsakydamas į pagrindinį filosofijos klausimą būties pradu laiko ne materiją, t.y. idėją, Dievą, absoliutą ir pan. (Atmainos: objektyvusis ir subjektyvusis idealizmas)Filosofijos mokykla – tarpusavyje susijusių koncepcijų sistema.Filosofinė koncepcija – tam tikro filosofo logiškai susijusi teiginių sistema, turinti teorijos pavidalą.Filosofijos srovė – tų pačių idėjų modifikacijų visuma.

9. Filosofijos ir mokslo panašumai bei skirtybėsPanašumai:1) Mokslas ir filosofija pradeda nuo juslėmis fiksuojamų dalykų, tačiau baigtame kūrinyje išlieka proto lygmenyje.2) Filosofija ir mokslas ieško tiesos, tik mokslas ją aptinka dėsnių pavidalu.3) Rastos tiesos yra ilgaamžės.Skirtybės: 1) Mokslininkai nepolitikuoja, nemistifikuoja, nefilosofuoja, o tyrinėja.2) „Nė vienas mokslas neieško dalykų esmės, nes mokslo metodais tos esmės ir neįmanoma rasti. Dėl to mokslininkai niekada neklausia „kas yra kas“. Jeigu mokslininkas imtų samprotauti, kas yra mokslas, tai reikštų, kad jis nutraukė tyrinėjimus ir pradeda filosofuoti.“ A. Maceina 3) Mokslininkui rūpi kaip tikrovė reiškiasi (t.y. kaip kūnai juda, gyvybė dauginasi ir t.t.), tik filosofijai rūpi dalykų esmė, todėl nėra ir negali būti esmių mokslo. Esmės paieška – filosofijos uždavinys.4) Mokslas tyrinėja, filosofija mąsto.5) Skiriasi darbo rezultatai. Filosofai visada yra savo tiesų, savo atradimų autoriai, o mokslininkai nėra ir negali būti savo rastų tiesų (dėsnių ar faktų) autoriai. 6) Mokslo tiesos yra priimtinos (jeigu jos įrodytos) visiem žmonėm. Žmogus filosofines tiesas priima arba nepriima tik laisvai apsisprendęs.7) Dėl mokslo tiesų mažai ginčijamasi, o už filosofijos žinias žmonės ryžtasi net saviaukai. 8) Mokslininkas niekada nekelia klausimo, į kurį negalima pateikti atsakymo empirinės patirties būdu. Filosofas kaip tik ir kelia tokius klausimus, į kuriuos joks mokslas savo metodais atsakyti negali.9) Filosofijos klausimai svarbūs žmogaus sielai.

10. Filosofija ir teologijaReligija dažniausiai aiškinama kaip savarankiškas žmogaus santykis su Dievu. G. Hegeliui religija yra vidurinė Absoliuto savipažinos pakopa tarp meno ir filosofijos. Nors religija iš esmės yra ne žinojimo, o tikėjimo dalykas, tačiau religinės bendruomenės nariams „ viskas aišku “, nes religija aiškina ir pasaulį, ir žmogų, ir pagaliau antgamtinį pasaulį.Kiekvienos religijos paskirtis yra išgelbėti žmogų ne nuo ko nors iš šalies, o patį nuo savęs, nes, religijos požiūriu ,išsigelbėjimas vyksta pačiame žmoguje, tiksliau jo sieloje.Religiją vienaip ar kitaip aiškina teologija ir filosofija. Filosofijoje religijos fenomeną bando aiškintis žmogaus proto galiomis. Kadangi filosofų išeities pozicija yra „ nieko nežinau “, religiją galima aiškinti įvairiai: Dievo buvimas neigiamas, Dievo buvimu abejojama, Dievo buvimas įrodomas. Teologijai dievo buvimas visada aiškus, nes šventose knygose surašyti dalykai be išlygų priimami kaip Dievo apreikštos tiesos. Taigi teologija yra žinių sistema apie Dievą, jo esmę, veiklą, paremta paties Dievo apreikštomis tiesomis. Iš esmės teologai jau „ žino “ tiesą, kurią reikia tik pagrįsti prigimtinio proto samprotavimais, nes, pasak krikščionybės filosofo A. Augustino, teologija siekia pažinti protu tai, kuo tikima.

11. Filosofija ir mitologijaMitai laikomi seniausia ikifilosofinio pažinimo forma. Mokslininkai mitus apibūdina kaip fantastinius pasakojimus apie kosmoso kilmę, pasaulio sandarą, žmonių kilmę, gyvenimo paslaptis ir pan. Senovės mituose susiformavo religijos, meno formų, mokslo, filosofijos bei politinių teorijų pradmenys. Visos tos sąmonės formos pamažu įgijo savarankiškus pavidalus, tačiau nuo mitologinio mąstymo visiškai neatsiskyrė. Net kai kurios neįrodytos mokslo hipotezės turi mitologijos bruožų.Ryškiausias skirtumas tarp senovės ir naujausių laikų mitų yra dabarties minties kritiškumas ( kritika yra svetimų pažiūrų, teorijų, įsitikinimų ardymas, griovimas ) bei tikrovės įvaizdžių loginis pagrindimas. Pvz., ideologiniai mitai skirti žmogui, žmonių grupėms ar net visai žmonijai išgelbėti. Naujausiais laikais ypatingą vaidmenį atlieka politinės ideologijos mitai – fašizmas, bolševizmas, islamiškasis fundamentalizmas, demokratijos teorijos ir t. t. Jų kūrėjai remiasi mokslu, filosofija, religija. XX a. Socialinių mitų kūrimo bazė yra niekada nenykstantis žmonių iliuzijų poreikis, naivus socialinis patiklumas, nepakankamas išsilavinimas, iformacijos nepakankamumas ir t. t. Naujausių socialinių mitų diegimas praktikoje visada baigiasi tragiškai: kyla revoliucijos, lokaliniai ir pasauliniai karai, plinta sektantiškas pavergimas. Kad visa tai prasimanymas žmonės suvokia per vėlai. Atpažinti mitą gali tik filosofija.

12. Politinė ideologija. Labiausiai užsimaskavusi pažintinės veiklos forma, nes dažnai pati save mėgina apibrėžti mokslo ar filosofijos vardais. Graikiškai „ideologija“ reiškia idėjų mokslą. Sąvoka pradėta vartoti tik 19 a. pradžioje. Žodžio autorius Destiut de Trasi, Napoleono amžininkas, ideologiją apibūdinęs kaip mokslą apie idėjas, jų atsiradimą, taip pat apie žmogaus mąstymo dėsnius.Tokia reikšme sąvoka neprigijo, nes ilgainiui įgavo kitas prasmes.Kartais ideologijomis vadinamos įvairios teorijos, o kartais net visa žmogaus sąmonė su visomis jos formomis ir apraiškomis.Nė vienoje mokslų klasifikacijoje ideologijos mokslo nerasime, o politinės ideologijos sąvoka paprastai vadinamas teorinis pagrindas, kuriuo vadovaujasi kurios nors politinės partijos veikėjai.Kartu politinei ideologijai priklauso ir „politikavimas“,t.y. politikų kalbos, straipsniai populiariojoje bei specialiojoje spaudoje ir pan. Kiekvienos partijos ideologai sąmoningai ar nesąmoningai tikrovę aiškina sau palankia prasme ir taip neišvengiamai išreiškia kurios nors tautos ar visuomenės dalies interesus. Ideologijos priešybę mokslai ir filosofijai akivaizdžiai atskleidžia demokratijos sąlygos: už ideologines tiesas balsuoja valstybės piliečiai ir parlamentų nariai.Ideologijoje tiesos kriterijumi tampa daugumos nuomonė.Jeigu taip būtų moksle ar filosofijoje, tai būtų paprasčiausias nesusipratimas:traukos dėsnis ar Dievo buvimas balsavimu neįrodomas.Savo idėjoms ir veiklai pateisinti ideologai naudojasi mokslo ir filosofijos paslaugomis, bet del to politinė ideologija savo savarankiškumo nepraranda.Geriausiu atveju politinių ideologijų tikrovės analizę, doktrinas, programas ir t.t.galima pavadinti paramokslu.Ideologijos išbandomos praktikoje, o filosofija-niekada.

13. Menas. Menas yra nuolatinis mokslininkų(menotyrininkų)ir filosofų ginčo objektas.Apibūdinus estetiką kaip juslinę pažinimo teorijos dalį ir šiandien aišku, kad meni kūriniai iš tikrųjų tam tikra prasme išreiškia žmonių sugebėjimą jausmiškai pažinti tikrovę.Taigi meno kūriniuose emocionalumas yra svarbiausia meno esmės dalis, todėl meno kūriniai atskleidžia tiesą ne tiek racionalumu, kiek jausmus žadinančia meninio vaizdo forma.Kartu meno kūriniai turi ir protingą prigimtį,jie yra homo sapiens, t.y.protingų būtybių, pastangų produktai.PVZ.vokiečių filosofas I.Kantas grožio pagavą laiko vaizduotės ir intelekto žaisme, o taurumą-žaisme vaizduotės ir proto. Meninio vaizdo ‘tiesa’ yra pati tikriausia, nes menininkas ne taip, kaip mokslininkas ar filosofas, jis gali vaizduoti dalyką tokį, koks jis privalėtų būti, o ne tokį, koks yra iš tikrųjų. Ir mokslas, ir filosofija, ir menas visada pradeda nuo juslumo, t.y.nuo juslėmis fiksuojamų dalykų, tačiau menas ir baigtame kūrinyje išlieka grožio, t.y.juslumo, lygmenyje, o mokslas arba filosofija-proto lygmenyje.

II TEMA. Būtties teorija (ontologija)

Ontologija – filosofijos skyrius, svarbiausia metafizikos šaka. Nagrinėjama būtis ir egzistencija, taip pat pagrindinės kategorijos,bandant išsiaiškinti,kokios ir kokių tipų esybės egzistuoja. Pagrindinis ontologijos klausimas-“Kas egzistuoja?”Ontologija turi didelę įtaką realybės koncepcijai,kadangi stengiasi kuo bendriau aprašyti esamybę neapsiribojant pavienių mokslų išvadomis,ir,galbūt,apibendrinant jas.Ontologijos klausimai – seniausia europinės filosofijos tema, kylusi iš “ikisokratininkų” (Parmenidas). Svarbiausią indėlį padarė Platonas ir Aristotelis.Viduramžių filosofijoje pagrindinę vietą užėmusi ontologinė problema – universalijų abstrakčių objektų egzistavimas.XX amžiaus filosofijoje ontologijos problematiką vystė Nikolajus Hartmanas (“naujoji ontologija), Martynas Haidegeris (“fundamentalioji ontologija”) ir kt. Šiuolaikinę filosofiją ypač domina ontologiniai Sąmonės klausimai.

Metafizika- filosofijos šaka susijusi su pirminių principų ir būties nagrinėjimu. Metafizika – filosofijos mokslas, apimantis giliausias mūsų mintis bei klausimus apie gyvenimo prasmę, mūsų egzistenciją, Dievo buvimą. Metafizika domisi, ar žmogaus protas pajėgus suprasti visatą, ar galbūt tikroji jos esmė mums neprieinama; yra amžinybė ar nėra jos; ar mūsų stebėjimai ir eksperimentai atskleidžia tikrovę, ar paprasčiausiai ją kuria. Metafizika ieško to, kas yra už fizikos. Klausimai, kurie buvo nesusiję su metafizika buvo pridėti jai. Kiti klausimai, kurie buvo laikomi metafiziniais klausimais dabar yra atskirti kaip skirtingos filosofijos šakos, tokios kaip religijos filosofija, proto filosofija, suvokimo filosofija, kalbos filosofija, mokslo filosofija. Retais atvejais metafizinio tyrinėjimo subjektai buvo atrasti kaip fiziniai ir natūralūs.1. Būties teorijos atsiradimas senovės Graikijoje:a) Mileto mokyklos filosofaiVisi filosofijos istorikai sutaria, kad pirmasis Europos filosofas buvo Talis is Mileto. Jis vienas pirmuju suabejojo mitu teiginiais.Talis iskelia hipoteze, kad pasaulio ir daiktu pradas yra vanduo.Visko pradzia ir pabaiga yra tas pats vanduo.Mileto m-kla:Talis,Anaksimandras,Anaksimenas.Mileto mokyklos filosofai vadinami naturfilosofai, nes filosofavo apie gamta.Jie pirmieji atmete mitologini pasauli. Talis – pirmasis Europos filosofas is Mileto. Jis vienas pirmuju suabejojo mitu teiginiais. Jam buvo idomu ne kaip pasaulis atsirado,o koks jis buvo ispradziu. Taciau vis tiek pirmasis filosofinis klausimas buvo pasaulio ir daiktu “pradzios” klausimas. Talis iskele hipoteze, kad daiktu pradas yra vanduo.Tuo paciu tai ir pasaulio vieningumo ideja:visko pradzia ir pabaiga yra vanduo. Anaksimandras kalba apie visko ‘prada’. Prado nesutapina su jokia zinoma medziaga. Ji pavadino kazkuo neapibreztu, begaliniu. Jis samprotauja, kad jei pradu butu, pvz: vanduo arba oras, tai jis taptu pagrindiniu ir savimi paverstu visa kita. Pradas turi buti visoms medziagoms neutralus. Anaksimandro apeironas (begalybe) artimas filosofinei kategorijai “materija”, kuri ir dabar suprantama kaip tai, kas neapibrezta ir tera daleliu ir medziagu saltinis. Anaksimenas savo mokytojo ideju nepalaike. Jo nuomone, visatos ir daiktu pradas yra oras. Visi daiktai, tai oro isretejimo arba sutirstejimo rezultatas. Siela susideda is oro, o ugnis – isretejes oras. Tai taip pat vieningumo ideja.b) Elejos m-kla: Ksenofonas, Parmenidas, Zenonas. Elejos mokyklos pradininku yra laikomas Ksenofonas. Ksenofono pradai – zeme ir vanduo. Taigi pasaulis vieningas, o pradu judejimas ir kitimas pasaulio viduje nesukuria nieko naujo. Vadinasi, butis yra amzina ir nekintanti. Pasauls nera niekieno sukurtas, nes apie Dieva mes nieko nezinome ir negalime zinoti. Dievo esme – rimtis. Dievas – nekintantis pasaulio vieningumas. Parmenidas, Ksenofono mokinys, toliau rutuliojo mokytojo ideja apie buties amzinybe ir nekintamuma.Butis yra amzina, vadinasi, jai priklauso tik tai, kas neatsiranda ir neisnyksta. Kadangi butyje niekas neatsiranda ir neisnyksta, near jokio judejimo, near jokios nebuties. Butis yra viena ir visur. Visur budama ji negali ir judeti. Perkelti ka nors I kita vieta neimanoma, nes toje vietoje jau kas nors yra. Taigi butis yra amzinas nedalomas vienis. Ideja apie buties rimti, judejimo ir kitimo negalimuma atkakliai gyne Parmenido mokinys Zenonas. Jis pirmasis mintis reiske ginco forma. Jis teige, kad logiskai neimanoma irodyti nei buties daugybiskumo, nei judejimo. Pirmaji momenta irodinejo epicheiremomis (smprotavimais). Butis nepriestaringa, o pripazine daiktu aibe ir judejima, patenkame i priestaravimus. Protas patenka i priestaravima pateikes antiteze: jeigu daiktu yra daug, tai be galo daug, nes visada tarp eamu daiktuyra kiti, tarp anu vel kiti. Judejima Zenonas neige aporijomis “Dichotomija”, “Achilas”, “Strele”, “Stadionas”. “Dichotomijoje” (pusiau perkirtimas) jis irodineja, kad judejimas negali nei prasideti, nei pasibaigti, nes ir noredamas pasiekti tiksla kunas to nepadarys. Svarbiausias elijieciu nuopelnas filosofijai yra buties vientisumo ir pastovumo irodinejimas grynuoju protu, jusliska pasauli pripazistant tik regimybe.c) Pitagoras- pitagoriecių mokyklos steigejas.Pitagoro įkurta religine mistine pitagoriečiu sajunga buvo net uzgrobusi miesto valdzią. Pitagoras teige, kad yra trys rūsys protingų butybių: pirma- dievas, antra- žmogus, trecia- panasi į Pitagorą. Skaiciai buvo suskirstyti į požymius. del to pitagoriečiai domėjosi matematika. I savo amzininkus pitagorininkai buvo panasus tik tiek, kad kalba apie visatos ir daigtu prada, taciau issiskiria tuo, kad ju pradas nefiksuojamas empiriskai, nes tai abstragtus skaiciai. Tokia isvada Pitagoras ir jo siekejai padare tyrinedami muzika ir matematika: stygu skirtingu garsu priezasti galima pagristi matematiskai, o visus daigtus suprasti kaip skaiciu strukturas. Visko pradzia- vienetas, dvejetas- neapibreztumas. Is vieneto ir dvejeto atsiranda kiti skaiciai. Pitagorininku ideju interpretatoriai tvirtina, kad ju skaiciai turi ir formas t.y. skaicius aiskina geometriskai. Vienetas- taska,l dvejetas- tiese, trejets- kvadratas, ketvertas- kubas. Taciau pitagorininkai pripazino ir keturis materialius pradus- ugni, ora, vandeni ir zeme, kuriuos zymi skaicius keturi. Pitagorininkai nustate zemes apvaluma, jos taisiklinga ir reguliaru judejima. Siela nekuniska ir egsistuoja atskirai nuo kuno, ji gali jungtis su kiekvienu kunu (augalu, gyvuliu). Is kuno (sielos kalejimo) issivaduoja apsivaliusi ir atkentejusi, taciau kencia tiki budama kune. Taigi gyvenimas yra kancia, o sielos isikunijimai- nelaime. nepagydomos sielos nutrenkiamos i pragara.Demokritas Sis filosofas gyvenimo tikslu laike gerio sieki. Buvo ikisokratikas. Kaip zinoma jiems priskiriama miletieciu gamtos filosofija, Pitagoro mokykla, elejieciai. Beje, Demokritas istoriku yra laikomas to laikotarpio moksliskiausiu filosofu. Jis ispletojo Leukipo atomu moksla kartu su buties teoretiku ir sukure materealizmo sistema. Jo buvo teigiama, kad siela taip pat sudaryta is mazu ugnie atomu kuriuos minetieji atvaizdeliai judina ir kurie tokiu budu sukelia pojuti. Jo etikoje zmogaus siekiu tikslu laikoma teisinga sielos busena- pusiausvyra ir rimtis, pasiekiama protu, saikingumu, susilaikymu nuo jusliniu malonumu bei pagarba dvasinems gerybems. Demokrotas buvo idomus savo matymu. Tai rodo ir jo visko isjuokimas, tarsi visas gyvenimas butu kokia komedija. Pasak Demokrito, jeigu zmogui gyvenimas atrodo kaip pamazgu duobe, tai jis yra kvailys, nes nemoka gyventi. Demokritas- nuosekliausias is visu materialistu. Mastymas Demokritui yra grynai fizinis procesas, nes ir siela susideda is labai smulkiu ir apvaliu atomu. Per savo filosofo karjera parae 70 veikalu, taciau deja, is ju neliko nei vieno. Demokritas tvirtino, kad pasaulis susideda is atskiru nedaliu dalelyciu, vadinamu atomais. Kiekvienas atomas turi nekintama forma ir pavidala, taciau patys atomai nuolat juda ir persirikiuoja. Taigi Demokritas pasiule ismintinga teorija, kuri aiskino pasauli ir kintamumo, ir pastovumo aspektu.Herakleitas mane, jog pagrindine visatos substancija yra ugnis. Jis moke, jog viskas nuolat kinta. Teige, kad pasaulis kaip upe be paliavos nuolat teka ir keiciasi. Neimanoma du kartus ibristi i tapacia upe. Vienintele nekintma pasaulio savybe- nuolatine kaita. Jis pasauli vaizdavosi kaip nuolatine priesingu apibrezciu kaita: „salti syla, silti sala, dregni dziusta, sausi slampa.“ Niekas neimanoma be savo priesybes. Tas pats buna gyva ir mire, budintis ir miegantis, jauna ir sena. Taigi Herakleitas yra priesybiu vienybes ir kovos, taip pat logoso- neiveikiamos kosmines tvarkos(lemties)- idejos pradininkas. Masto apie daigta ir kosmoso prada. 1)Ugnis yra pradas 2) Judejimas 3)Dialektiskas pasaulis 4)Logoso ideja

2. Platono idėjų teorija:a) Platono filosofija Teige, kad pazindami mes nesuvokiame naujus dalykus, o tik prisimename, kas jau yra musu samoneje. Zmogiskoji problema- kova su sofistais. Platonas priestaravo sofistams. Jis buvo isitikines, kad tikrasis filosofijos tikslas yra ne sekme, bet tiesa. Tikrasis pazinimas turi ateiti ne is pasaulio ir ne is pojuciu, o is kitur. Pazinimas yra prigimtinis, egzistuojas ir tada kai musu jusles dar nieko nezino apie pasaulio objektus. Tikrasis pazinimas susideda is savoku, o ne is informacijos. Jis sukure formu teorija. Pasaulis susideda is realybes ir jos regimuju apraisku. Visa informacija apie pasauli galetume skirti i pazinima ir nuomone. Tai ko mes siekiame, yra pazinimas, taciau tai, tai ka igijame, dazniausiai tera nuomone. Platonas buvo isitikines, kad regimasis pasaulis- pojuciu pasaulis, kuris plyti uz pojuciu, tikrojo pazinimo srities. Grozio, tiesos ir teisingumo idejoms nusakyti Platonas pasirinko technini termina- pavadino jas formomis. Sias formas jis laike tam tikrais objektais arba pavidalais. Auksciausia is visu formu yra gerio forma. Formu pazinima Platonas laike proto izvalgumo rezultatu , o filosofija- tiesos vizija. Pazinimas padeda atrasti gerio forma, o filosofija padaro zmogu geresni. Filosofineje sistemoje zmogus yra fizinio pasaulio dalis, kadangi jis turi kelia, per kuri igija jusline patirti. Taciau zmogus turi ir nematerealu prota, gebanti pazinti regimaji pasauli pranokstancias amzinasias tiesas. Zmogus turi ir vairuojanciaja galia- tai siela. Platono ideju teorija ir kosmologijos mitas. Visas jo filosofinis palikimas dare itaka velesniam filosofavimui, taciau reiksmingiausia ir ispudingiausia jo filosofijos dali sudaro buties teorija, kurios branduoli istorikai dazniausiai vadina „ideju teorija“, be kurios neimanoma paaiskinti nei Platono pazinimo teorijos, nei politikos filosofijos, nei jo etikos, nei estetikos. Buties, t. y. ideju pasaulio tikslas yra geris ir grozis. Taigi gerio ir grozio idejos yra ideju pasaulio pavaldumo virsuneje. Platonas pasaulio atsiradimui paaiskinti sukure Demiurgo mita. Platono „ideju teorijos“ prasme siandien: nuo Platono laiku pasaulis padalytas i materealu, t.y. kuniska ir nematerealu, t.y. dvasiska.b) Kas yra daiktas pagal Platoną?Kaip atsiranda daiktai, t.y. laikini, išnykstantys padarai, kurie, pasak Platono, „nebūna“, nes laikini dalykai į būtį neįeina? Platonas nelabai aiškiai kalba apie tai įvairiose savo kūrybinio palikimo vietose. Kartais jis sako, kad daiktai idėjas pamėgdžioja, kartais, kad jie prie idėjų „prisideda“, kartais, kad idėjoje „dalyvauja“. Šiaip ir taip jungimasis su medžiaga, idėja yra kuriantysis pradas: planas, modelis, pats kūrimo aktas ir net atlikėjas. Idėja yra lyg kūrybos akto „tėvas“, o chaotiškas, pasyvi ir net priešiška medžiaga (Platonas „materijos“ sąvokos nevartojo), kurioje lieka iškreiptas idėjos atspaudas, yra kūrybos akto „motina“. Be „motinos“ idėja net iškreiptu pavidalu liktų pojūčiams neprieinama.

Taigi daiktą tokį koks jis yra (jo esme), sudaro ne pasyvi ir pati nieko negalinti medžiaga, bet idėja. Dėl to ir daikto esmė nėra pats daiktas, bet jo idėja. Esmė visada yra „ankščiau“ už daiktą. Be to, ji amžina, nes buvo, yra ir bus. Beje, apie amžiną esmę sakyti „buvo“ ar „bus“ netikslu, nes jis tik „yra“.c) Du pasauliai (tikroji, netikroji būtis)Materialūs daiktai, kurie yra prieinami pojūčiams, nėra būtis, tai tik panašu į būtį, būties „šešeliai“, o pati būtis yra tik tai, kas nematoma ir negirdima, vadinasi, nematerialu, dvasiška ir prieinama tik protui, grynajam mąstymui, operuojančiam taip pat nematerialiais dalykais – sąvokomis. Dėl šios minties Platonas vadinamas objektiviuoju idealistu, nes šis „tikrosios būties“ nematerialus, t.y. idealus, pasaulis, yra amžinas, taigi niekieno nesukurtas ir nuo nieko nepriklausomas (net nuo Dievo)-objektyvus (šiuolaikinė terminija).d) Idėjų hierarchija:Idėjų teorijos pagrindinis dialogų turinio elementas: materialūs daiktai, kurie yra prieinami pojūčiams, nėra būtis, tai tik panašu į būtį, o pati būtis yra tai kas nematoma ir negirdima, vadinasi, nematerialu, dvasiška ir prieinama tik protui, grynajam mąstymui, operuojančiam taip pat nematerialiais dalykais – sąvokomis. Nelygiavertės idėjos ir sudaro savotišką pavaldumo hierarchiją. Ši tobula idėja, vienintelė ir nepakartojama, materialių daiktų provaizdis, atrodo, galima sužinoti tik po mirties, kai žmogaus siela, kuri yra žmogaus kūno idėja, nukeliauja į tą nepaprastai šviesų idėjų pasaulį. Gėrio ir grožio idėjos yra idėjų pasaulio pavaldumo (hierarchijos) viršūnėje. Jos dalyvauja visuose daiktuose, t.y. būties ir regimo pasaulio vieningumase) KOSMOLOGIJOS MITAS:Šis mitas vadinamas Demiurgo mitu. Ir buvo parašytas dialoge „Timajas“. Demiurgas savo mite iš gatavų idėjų ir chaotiškos medžiagos sukūrė visą kosmosą. Jis sukūrė tik po vieną kiekvienos būtybės pavyzdį, kuris buvo tobuliausias, tačiau koks tų pavyzdžių likimas – neaišku. Nuo šio mito prasideda loginis Dievo buvimo įrodymas: jeigu yra tvarka, tai neišvengiamai turi būti ir tvarkdarys, o kosmosas tvarkos atžvilgiu – tobuliausias dalykas.

3. Aristotelio metafizika:a) hilomorfizmas (materijos ir formos prasmė, sąveika).Daikto esmė visada yra pačiame daikte, ir viskas pasaulyje yra realizuota esmė, t.y. įgijusi formą (morphe) materija (hyle). Nuo graikiškų žodžių ,,hyle“ ir ,,morphe“ filosofijos istorikai Aristotelio būties teoriją (metafiziką) kartais vadina hilomorfizmu. Kas yra materija? Ją Aritotelis supranta dvejopai. Pirmąja prasme materija- tai chaotiškai neapibrėžta medžiaga, neturinti jokių savybių. Antrąja prasme Aristotelis materiją vadina kiekvieną medžiagą, iš kurios gaminami daiktai (pvz. lentos stalui, akmenys skulptūrai). Daiktas virsta tuo kas jis yra, t.y. esme, materijai jungiantis su forma, nes pati materija yra absoliuti negalimybė. Vadinasi, daikto būties esmę lemia forma. Teigdamas, kad būties esmė ir pats daiktas yra tas pats dalykas, t.y. įgijusi formą materija, Aristotelis teigia, kad nei formų, nei materijos niekas nesukūrė. Iš to išplaukia, kad, būdama aktyvi, pati forma gali būti nepriklausoma nuo materijos.b) substancija.Svarbi būties teorijos sudedamoji dalis yra Aristotelio kategorijų teorija, kuri išmėtyta ,,Metafizikos“ knygose ir veikale ,,Kategorijos“. Kategorijoms (jų dešimt) Aristotelis suteikia dvejopą pramę: ontologinę, t.y. būties buvimo, ir teiginių apie daiktus. Pagrindinė kategorija- esmė, žyminti turinčią formą ir materealią būtybę, t.y. substanciją, egzistuojančią savarankiškai. Kitos devynios kategorijos (kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas, padėtis, turėjimas, veikimas ir kęsmas) reiškia tai, kas savarankiškai neegzistuoja, bet atskleidžia substancijos esmę.Substancijos turi pirmines ir antrines esmes. Pirminė esmė (t.y. tai, kas daro daiktą tuo, kas jis yra) reiškiasi kaip tik individualia individo (daikto) būtimi. Antrinės esmės kyla iš pirminių, tačiau individualia būtimi nesireiškia, nes yra daiktų giminės arba rūšies apibrėžtumas (pvz. medis- giminė, lapuočiai- rūšis, ši liepa- substancija). Abiejų lygių esmės reiškiasi trijų rūšių substancijose ir jų giminėse bei rūšyse: suvokiamose juslėmis, bet neamžinose (augalai i gyvūnai), suvokiamose juslėmis, bet amžinose (dangaus kūnai- planetos ir žvaigždės), taip pat amžinose ir neprieinamose juslėmis (dievas ir protingos žmogaus sielos, neturinčio savyje materijos).d) Pirmieji pradaiPagrindinė kategorija- esmė, žyminti turinčią formą ir materialia būtybę, t.y. substancija, egzistuoja savarankiškai. Kitos devynios kategorijos ( kiekybė kokybe santykis vieta laikas padėties turėjimas veikimas kęsmas) reiškia tai , kas savarankiškai neegzistuoja, bet atskleidžia substancijos esmę.Substancija turi pirmines ir antrines esmes. Pirminė esme reiškiasi kaip tik individualia individo būtimi. Antrinės esmes kyla iš pirminiu, tačiau individualia būtimi nesireiškia, nes yra daiktu gimines arba rūšies apibrėžtumas. e) PriežastingumasKaip sake Aristotelis, viskas pasaulyje vyksta taisyklingai. Tikslo siekiui pajungtos visos kitos priežastys kaip savaimine varomoji jėga, kuria Aristotelis vadina „entelechija“. Dėl tokio tikrovės aiškinimo Aristotelio metafizika dar vadinama ir „teologija“ (gr. Telos – tikslas).Aristotelio žodžiais tariant, kiekviena priežastis turi savo priežastį. Mąstant nesunku prieiti ir prie galutinės priežasties, o tai ir yra tikslas, kurio siekia daiktai. Tiek pirmoji priežastis, tiek galutinis tikslas yra Dievas.f) g) Aristotelio metafizikos ypatumai Aristotelis (384-322 m.pr.) gimė Stageiroje ir 20 metų mokėsi Platono akademijoje. Apie 324 m.pr. jis tapo Aleksandro Didžiojo mokytoju. Vėliau Aristotelis Atėnuose įkūrė savo peripatetikų-mokyklą. Aristotelis pirmasis ėmėsi tirti mąstymo sutvarkymą ne (tik) turinio, bet ir formos požiūriu. “Metafizikos” atsiradimas: Aristotelio raštų rinkinyje 14 knygų, kuriose nagrinėjami bendrieji principai, buvo sudėtos po fizikai skirtų knygų, radosi pavadinimas mokslo, tiriančio anapus gamtos esančius dalykus. “Metafizikoje” Aristotelis nusigręžia nuo Platono, kurio idėjų teoriją kritikuoja pirmoje knygoje. Aristotelis mėgina įveikti platoniškąjį idėjos ir realaus daikto dualizmą. Todėl jis teigia, kad daiktų esmė yra juose pačiuose. Daikte materija ir forma reikiasi kartu. Psichologijoje Aristotelis skiria tris sielos dalis: a) vegetacinė, arba augalinė; b) juslinė, arba gyvulinė siela, bei c) protas, kuris būdingas tik žmogui. Aristotelinės etikos objektas yra žmogaus praktikos, kaip apsisprendimu pagrįstos veiklos, sritis, todėl etika atsiriboja nuo teorinės filosofijos. Žmogiškasis gėris yra protinga sielos veikla. Aristotelio požiūriu būdinga tai, jog dorovinė laikysena(hexis) kyla ne iš pačios įžvalgos, bet įgyjama praktika: nuolatinėmis pratybomis, įpratimu bei lavinimusi. Todėl ir tikslesnis dorybės apibrėžimas priklauso nuo patyrusio sprendimo bei pavyzdžio. Med˛iaga apie Aristotelį iš A.Jasmonto knygos. Metafizikos sąvokos prasmę reikia aiškintis pagal filosofinį kontekstą. Aristotelio kūryba išliko ne visa. Į išlikusius rankraščius jo paties mokiniai ir perrainėjai pridėjo ir savo minčių bei komentarų. Antra vertus, paties Aristotelio kūriniai yra nebaigti, daug neaiškių minčių. Jis pirmasis filosofas, pradėjęs rašyti „sunkia”, proziška kalba. Jo traktatai, kuriuose nagrinėjami būties dalykai, pavadinti “Metafizika”. Aristotelis kritikavo Platono idėjų teoriją, tačiau visų idėjų jis visgi nepaneigė. Pasak Aristotelio, būties pagrindas yra ne bendrybė, rūšinė idėja 9bendra sąvoka), o atskirybė (atskiras daiktas). Jis mąsto maždaug taip: a) jeigu idėja gali egzistuoti atskirai nuo daiktų, tai kaip tie daiktai gali tose idėjose „dalyvauti”? b) visi daiktai yra sudėtingi dalykai, todėl jie „dalyvauja” daugelyje idėjų, tačiau Platonas io klausimo neisprendė; c) jeigu daiktas be idėjos negalimas, tai taip pat yra ir su žmogaus sukurtais dalykais. Vadinasi, idėjos kuria ir žmonės, todėl jos neamžinamos, vadinasi, nėra jokio realiai egzistuojančio idėjų pasaulio.Vadovaudamas sveiku protu, Aristotelis nusprend˛ia, kad tikroji būtis- realūs dalykai. Patys realūs daiktai- tai substancijos, arba esmės. Substancijoje skiriame, pirma, materiją, kuri pati dar nėra tam tikras konkretus daiktas, antra- formą bei sąvoką, kuri leidžia mums apibrėžti konkretų daiktą, ir trečia- tai, kas susideda i materijos ir formos. Kas yra materija? Tai dalykas, kuri Aristotelis supranta dvejopai. Pirmiausia- tai chaotika, neapibrėžta medžiaga, neturinti visiškai jokių savybių. Antra prasme Aristotelis materija vadina kiekvieną medžiagą, iš kurios gaminami daiktai. Keturi elementai- ugnis, oras, vanduo ir žemė yra tarpinė grandis tarp chaotiškos ir juslinės neprieinamos „pirminės materijos” ir daiktų. Daiktas virsta tuo, kas jis yra, t.y., esmė, materijai jungiantis su forma, nes pati materija yra absoliuti negalimybė. Vadinasi, daikto būties esmę lemia forma kaip ir platoniškoji idėja. Kaip forma atsiduria materijoje, arba, tiksliau, kaip potencija (galimybė) virsta aktu (tikrove)? Kaip atsitinka dėl keturių priežasčių: materialiosios (materijos buvimo), formaliosios (savaime aktyvios formos, kuriančios tikrovės daiktus), veikiančiosios, arba aktyviosios (to, kas vykdo materijos jungimą su forma- Dievas, žmogus), ir pagaliau pačios svarbiausios- tikslo prie˛asties. Kaip sakė Aristotelis, viskas pasaulyje vyksta tikslingai. Būties raiškoje svarbus yra judėjimas. Judėjimas yra universali būties savybė, nes tik dėl judėjimo potencija (galimybė) virsta aktu (tikrove). Judėjimą Aristotelis aiškina prieštaringai. Jis šešeriopas: atsiradimas, žuvimas, padidėjimas, sumažėjimas, kitimas ir vietos keitimas. Svarbi būties teorijos sudedamoji dalis yra Aristotelio kategorijų teorija. Pagrindinė kategorija- esmė, žyminti turinčią formą ir materialią būtybę, t.y. substanciją, egzistuojančią savarankiškai. Kitos devynios kategorijos (kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas, padėtis, turėjimas, veikimas ir kęsmas) reiškia tai, kas savarankiškai neegzistuoja, bet atskleidžia substancijos esmę. h) substancijų hierarchija:Substancija, kaip teigė Aristotelis, egzistavo savarankiškai. Substancijos turi pirmines ir antrines esmes. Pirminė esmė (t.y. tai, kas daro daiktą tuo, kas jis yra) reiškiasi kaip tik individualia individo (daikto) būtimi. Antrinės esmės kyla iš pirminių, tačiau individualia būtimi nesireiškia, nes yra giminės arba rūšies apibrėžtumas (pvz., medis – giminė, lapuočiai – rūšis, ši liepa – substancija). Abiejų lygių esmės reiškiasi trijų rūšių substancijose ir jų giminėse bei rūšyse: suvokiamose juslėmis, bet neamžinose (augalai ir gyvūnai), suvokiame juslėmis, bet amžinose (dangaus kūnai – planetos ir žvaigždės), Taip pat amžinose ir neprieinamose juslėmis (Dievas ir protingos žmogaus sielos, neturinčios savyje materijos).,,Vadovaudamasis sveiku protu, Aristotelis nusprendžia, kad tikroji būtis – realūs daiktai. Patys realūs daiktai – tai substancijos arba esmės.‘‘i) entelechija, potencija ir akcidencija:Būties raiškoje svarbus yra judėjimas. Judėjimas yra universali būties savybė, nes tik dėl judėjimo potencija (galimybė) virsta aktu (tikrove). Judėjimą Aristotelis aiškina prieštaringai. Jis šešeriopas: atsiradimas, žuvimas, padidėjimas, sumažėjimas, kitimas ir vietos keitimas, kuris svarbiausias, nes visos kitos judėjimo rūėys jam pavaldžios. Prieštaravimas reiškiasi teiginiuose, kad judėjimas be daiktų neįmanomas, kad judėjimas yra amžinas, nes visada buvo ir bus – tai viena teiginių pusė. Kita, kad judėjimas savaime negalimas….

j) sielaŽmoguje kuno forma yra siela. Aristotelis kategoriškai atmeta sielų persikūnijimą.Sielas turi visi organizmai , tačiau jos yra skirtingų lygių. Žemiausią sielos pakopą turi augalai. Tokios augalinės sielos funkcija – daugintis ir maitinti. Gyvūnų sielos jau dvipakopės t.y. be augalinės dalies turi ir jausminę, aistringą. Žmoguje reiškiasi ir 3-ioji dalis- protaujančioji. Kadangi Dievo esmė yra protas, tai ir žmogaus protingoji sielos dalis yra nemirtinga. Vadinasi, dvi pirmosios žmogaus sielos dalys miršta kartu su kūnu, o trečioji, t.y. protingoji sielos dalis, po mirities nebėra asmenybė.

4. Viduramžių metafizika:a) viduramžių charakteristika. Patristika ir scholastikaKrikščioničkoji filosofija viešpatavusį ištisą tukstantmetį, viduramžiais Vakarų Europoje buvo vienintelė, nes krikščionybė ir jos institutas Bažnyčia, nugalėjusi pagoniškuosius tikėjimus, tampa vieninteliu dvasinio gyvenimo šaltiniu.Kitokios kripties filosofijos mokyklos buvo uždraustos. Svarbiausias bažnyčios uždavinys per visą šį laikotarpį buvo itvirtinti ir palaikyti tikėmą. Nors protas ir tikėjimas griežtai nesupriešinami, tačiau tikėjimas paskelbiamas anksčiau už žinojimą. Vadinasi filosofija imama derinti su tikėjimo dogmomis ir tampa teologijos “tarnaitė”. Kandagi beveik visi protinio darbo žmonės buvo dvasininkai- bažnyčios tėvai, todėl filosofijos istorikai pirmąją (ankstyvają) krikščionybės filosofiją pavadino PATRISTIKA (peter – tėvas) A. Augustinas – žymiausias patristikos filosofas.Kurio įtaka buvo didžiulė, o kai kurios jo idėjos tebėra aktualios iki šiol.Jonas Škotas yra laikomas naujo filosofavimo būdo t.y. scholastikos ( gr sholastikos –mokyklinis) pirmtaku. Tačiau ryškiausias to laikotarpio filosofas – Tomas Akvinietis.Žodis Sholastika šiais laikais turi kelias prasmes. Viduramžiais scholastikais imta vadinti vienuolynų mokyklų mokytojus. Kadangi tėra Dievas ir Jo sukurtas pasaulis, yra vienintėlė tiesa ir vienintelis jos pagrindimo būdas. Taigi tiesa ( šv. Raštas ir bažnyčios autoritetų suformuluotos dogmos) žinoma iš anksto kaip neginčyta dogma, dėl tokių šiais laikais nelanktaus proto ir prisikaitėlius vadina scholastais, suteikiant žodžiui neigiaą prasmę. Siaurąja prame scholastika yra abstrakčios ir formalios protinės operacijos formuluojant išvadą. Dialektiniame ginče” taip ir ne” pateikiamos priešingos viena kitai tezės ( silogistika), kol randama ieškoma tiesa. Šia prasme scholastika daug nusipelnė loginiam mąstymui. Svarbiausi požymiai pagal B. Raselą:1. Visiškas paklusnumas religinei doktrinai;2. Aristotelio metafizikos pajungimas teologijai;3. “Dialektinis” ginčas ir silogistinis dalyko aptarties metodas menkinant empirinius duomenis;4. Vieši disputai, kapstymasis menkavertėse smulkmenose;5. ginčas dėl bendrųjų sąvokų pobūdžio. b) Aurelijaus Augustino ontologijaAurelijus Augustinas (344-430) – krikščioniškosios filosofijos pirmtakas. Ši religija V.Europoje buvo vienintelė, nes nugalėjo visus pagoniškuosius tikėjimus.Jis buvo žymiausias patristikos filosofas teologas, kurio įtaka buvo didžiulė, o kai kurios jo idėjos tebėra aktualios iki šiol. Patristika – ankstyvosios krikščionybės filosofija. Jis derino savo mintis su platonizmu ir Šv.raštu. Augustinui pagr.mąstymo kategorija yra Dievas. Dievas nematerialus absoliutas ir niekada juo nebuvo. Pasak Augustino , visas pasaulis Dievo sukurtas tobulai ir per labia trumpą laiką Dievo valia ir iš absoliutaus nieko. Dievas pasaulį nuolat saugojo ir puoselėjo. Jei Dievas nusigręžtų, pasaulis išnyktų. Pasaulis nėra Dievo dalis. Kūrėjas ir kūrinys – skirtingi dalykai. Nematerialūs tik angelai ir žmonių sielos. Idėjos nėra savarankiškos formuotės, tai Dievo mintys. Tos mintys tobulos ir amžinos pačiam Dieve, o daiktai laikini dalykai dėl jų materialumo.Amžinybės ir laiko koncepcija:1) Laikas yra sukurtas kartu su praeinančių daiktų pasauliu ir išnyks kartu su paskutiniu teismu.2) Objektyvaus laiko nėra. Dievas yra amžinas. Amžinybė nelygi laikui, nes laikas turi atkarpas, o amžinybė dalių neturi. Dabartis yra trumputė akimirka, kuri neišmatuojama. Tačiau praeitis išmatuojama, nes tai įvykių seka.Laikas egzistuoja tik žmogaus prote: praietis – atmintis, ateitis – laukimas. Abu šie momentai sąmonėje – dabartis. Yra tik praėjusių laikų dabartis, dabarties ir būsimy dalykų dabartis. Dalykų, o ne paties laiko. Klausimas kas yra laikas taip ir liko neatsakytas.Samprotavimai, kad laikas yra mąstymo priemonė vadinami kraštutiniu subjektyvizmu.c) Jono Škoto Eriugenos panteizmasJonas Škotas Eriugena (800-877) , Airis, neoplatonikas, panetistas. Vienas žymiausių to meto mąstytojų Jonas Škotas Eriugena priklausė viduramžių „mokyklinės filosofijos“ atstovams. Jis kaip ir visi scholastai sieke teoriškai pagrįsti religinę pasaulėžiūrą. Jonas Škotas Eriugena atstovauja ankstyvajai scholastikai, kurio metu buvo būdinga neoplatonizmo įtaka. J.Š.Eriugena spręsdamas iškilusius klausimus pirmenybę teikdavo protui, o ne tikėjimui. Jis ėmėsi spręsti Dievo santykio su pasauliu problemą. Anot jo visa kas yra ir visa tai ko nėra vadinamas – „natura“ (lot.) Jo manymu, šis žodis yra sinonimiškas žodžiui Dievas. Dievas yra visko pradžia, vidurys ir pabaiga. Taigi Dievas yra visur ir egzistuoja kaip visybės esmė. Žmogaus protas gamtą gali suprasti kaip 4 saviraiškos pakopas:1) Kurianti, bet nesukurta; Tai amžinasis Dievo tėvas, kurio esmės niekas nežino. Žmonės jo esmę gali suvokti tik mąstydami apie jo kūrinius. Iš daiktų mes sužinome apie Dievo išmintį bei gyvenimą.2) Kurianti, tačiau sukurta; Dievas sukuria antrąją kuriančią gamtos pakopą. Daiktų platoniškosios amžinos idėjos, reiškia amžinai kuriantį dieviškąjį protą. Protas reiškiasi kaip daiktų giminės ir rūšys.3) Sukurta, bet pati nekurianti; Tai konkrečių daiktų aibė erdvėje ir laike. Dieviškosios būties dauginimasis pasiekia ribą. Ši pakopa yra nepastovi ir laikina. Žūdami daiktai grįžta į dievišką pagrindą. Grįžimas atgal – gamtos kūrimo pabaiga ir tikslas. 4) Nekuriančią ir nesukurtą pakopą; Į Dievą nuo kurio viskas prasidėjo. Jonas Škotas Eriugena yra naujo filosofavimo būdo, scholastikos pirmtakas.Scholastika – abstrakčios ir formalios protinės operacijos formuojanti išvadą.Požymiai: 1) Visiškas paklusimas religinei doktrinai2) Aristotelio metafizikos pajungimas teologijai.3) Vieši disputai ir kapstymasis nereikšminguose smulkmenose.4) Ginčas dėl bendrųjų sąvokų.d) Tomo AkviniečioTomas Akvinietis( 1225-1247)- Ryškiausias to meto filosofas, scholastas. Parašė daugybę metofizikos, antropologijos, teisės ir kt. darbų. T. Akvinietis teigia, kad kiekviena induviduali būtybė susideda iš esmes ir būties. Nei viename Dievo kūrinyje būtis ir esme nesutampa, nes kūrinys dalyvauja būtyje. Daiktų būti įtakoja įvairūs veiksniai. Forma yra būtybės esmė ir turinys, tačiau meterija ir forma viena kitą įtakoja ir ribpja. Materija nėra savarankiška, nes yra sukurta Dievo ir jo nuolat valdoma. Divo buvimo įrodymai: Divo buvimas gali buti yraodomas 5 budais:1 būdas: Išplaukia iš judėjimo supratimo. Visa tai kas juda yra judinama kieno nors kito. Tai gali buti tik judintojas, kuris judina kitus ir priverčia judintis dar kitus. Taigi tas pirmasis judintojas kuris judina ir kurio niekas nejudina yra dievas. 2 būdas: Išplaukia iš veikiančiosios priežasties supratimo. Pojučiais suvokiamuosia dalykuose mes randame veikiančiųjų priežasčių eilę. Taigi ei nebūtų pradinės priežasties, tai nebutų ir rezultatų, o tai akivaizdi netiesa. Pirminė pirežastis tai Dievas. 3 būdas: Atsiranda iš būtinybės ir galimybės supratimo. Daugybė daiktų gali būti ir nebūti, tačiau kai kurie gali ir visai išnykti, bet taip nėra. Butis iš kurios atsiranda daiktai akivaizdi. Taigi būtinai turi būti kažkas savaimeir tai yra visų kitų būtinų dalykų priežastis- Dievas.4 būdas: Išplaukia iš skirtingų raiškos laipsnių, kurie pastebimi daiktuose, supratimo: Kai kurie dalykai pasižymi aukščiausiu teisingumu. Aukščiausias teisingumas yra aukščiausio laipsnio būtis. Vadinasi yra tai kas pasireiškia kaip visų dalykų gerumo ir tobulumo priežastis- Dievas.5 būdas- daiktų valdymo sąmprata. Gamtos kūnai neturintys proto yra priklausomi nuo keino nors tikslo. Patys jie nieko negali, vadinasi jiems vadovauja kitas, kas nukreipia į tam tikra tikslą. Tas kažkas tai Dievas. Akvinietis sugebėjo sujungti sanovės ir katalikiškąja filosofiją. jo filosofija yra vadinama Tomizmu.

5. Naujųjų laikų ontologija. a)Naujųjų laukų charakteristika. substancionalizmas Pagr. būties apibūdinimo sąvoka Dekartui yra substancija, kurią jis nusakė kitaip nei jo pirmtakai. Pagal Dekartą , substancija yra dalykas, kuris savo buvimo nereikalauja nieko, išskyrus jį patį. Dekarto filosofiją mokslininkai vadina dualizm, nes jis pripažįsta 2 savarankiškas substancijas: kūnus (materiją) ir dvasias (sielas). Siela yra nemateriali, nedaloma ir neerdviška, todėl ją gali tyrinėti tik filosofija. Sielos pagrindinė savybė yra mąstymas. Tuo tarpu substancija yra kuri yra erdiška, kuria iki begalybės dalinti yra kūnas. Pgr. kūnų savyebė yra tįsumas. Kadangi nekūniškaas tįsumas neįmanomas, vadinasi nėra tuščios erdvės. Taigi, pasaulinė materija kaip erdvė yra begalinė, vienalytė, neturi tuštumų ir be galo daloma. Dekartas neigė, kad materijoje yra atomų todėl judėjimo šaltinis nėra pačiuose daiktuose, o anapus kūno. Mąstančioji ir tįsioji substancija nepripažįstamos (nesubstancija- tai savaime esanti būtis esmė) substancijomis tirąją prasme, nes yra netobulos. Tobula substancija yra pirmųjų dviejų kūrėjas- Dievas. Tik Dievas egzistuoja pats iš savęs ir yra pats sau priežastis. Visa kita savo būtuimi reikalauja Dievo. b) Rene Dekartas yra laikomas vienu iš naujųjų amžių naujosios filosofijos pirmtaku. Dekartas iškelia filosofijoje savo garsiąją abejonę: viskuo privalu abejoti. Žinių pagrįstų tikėjimu, papročiais, tradicija, o ypač autoritetais pagrįstų tiesų reikia atsisakyti. Reikia abejoti viskuo. Dekartas priima Aurelijaus Augustino neabejotino dalyko principą: „neabejotina yra tik tai, kad aš esu ir aš mąstau. Jis pareiškė, kad „jeigu aš mąstau, vadinasi, aš egzistuoju“. Dekarto filosofiją mokslininkai vadina dualizmu, nes filosofas pripažįsta dvi savarankiškas substancijas: kūnus (materiją) ir dvasias (sielas). Dievo buvimą Dekartas įrodinėjo dvejopai: 1. turi būti daiktų, už kurių mūsų mintis nieko tobulesnio neįžvelgia, nemąsto. Todėl Dievo sąvoka yra tobuliausia, nes tobulesnio sugalvoti negalime.2. Dievo buvimas pagrįstas žmonių nesugebėjimu suvokti begalybės, todėl tokios sąvokos autorius gali būti tik tos sąvokos kūrėjas – pats Dievas.

c) Baruchas (Benediktas) Spinoza – žydų filosofas. Būties teorijoje, jis pasižymėjo kaip panteistas. Tai reiškia, kad visybę (kosmosą, gamtą, pasaulį) sutapatino su Dievu. Moksliškumo modelio filosofas ieškojo matematikoje ir taip susižavėjo idėjomis, kad pasaulį ėmė suprasti kaip matematinę sistemą, savo pažiūras išdėstė „geometriniu būdu“ – apibrėžimais, aksiomomis, teoremomis. Spinozai pagrindinė išeities kategorija yra „substancija“, kuri tėra vienintelė ir vadinama gamta, arba Dievu. Kadangi Dievas nėra asmuo, jis nieko nemyli ir niekam nejaučia neapykantos. Jo esmė – absoliutus abejingumas.

d) Leibnico monadologija ( pliuralizmas ) Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas yra trečias naujųjų laikų filosofas, kurio metafizikos išeities taškas yra „substencijos“ sąvoka. Savo būties teorija G. Leibnicas baigia naujųjų laikų substancionalizmą. Dekartas vaizdavo tris substancijas (Dievą, dvasią, materiją), Spinoza – vieną vienintelę – Dievą, o Leibnicas įrodinėjo esant nesuskaičiuojamą aibę substancijų, kurias pavadino „monadomis“ (iš graikų k. monos-vienetas). Dėl to Leibnico būties teorija vadinama monadologija. Nors monadų skaičius begalinis, tačiau yra trys pagrindinės jų grupės. Žemiausiai monadų grupei būdinga tik „percepsija“ (lot.suvokimas), t.y. nesąmoningas, tamsus, chaotiškas visatos atspindys. Tai negyvosios gamtos kūnai. Labiau išsivysčiusioms monadoms būdinga „apercepsija“, t.y. aiškūs visatos vaizdiniai ir savimonė. Tai turi tik žmogaus monados. Tobuliausia monada yra Dievas, kuris sukūrė begalinį monadų pasaulį. (Be to yra žinomi ir Leibnico Dievo buvimo įrodymai: ontologinis (pagrįstas esmės ir būties skirtumais), kosmologinis (pagrįstas pirmosios priežasties idėja, įrodymo pagal „amžinąją tiesą“. Jo manymu, išvados, kurios yra teisingos, yra „amžinosios tiesos“. Ir „nustatytosios harmonijos“ įrodymas.)

6. Naujųjų laikų subjektyvusis idealizmas.a) subjektyviojo idealizmo supratimas. Vos atsiradusi filosofija suskilo į dvi pagrindines kryptis – materializmą ir idealizmą. Šių krypčių kriterijus slypi atsakyme į pagrindinį filosofijos klausimą – būties klausimą. Idealizmas – filosofijos kryptis ( idėja, Dievas, dvasia arba žmogaus sąmonė ), kuris turi dvi pagrindines atmainas – objektyvųjį ir subjektyvųjį idealizmą. Subjektyvusis idealizmas – tai žmogaus protas, jausmai (idealas – labiausiai geidžiamas žmogaus dalykas). Subjektyviojo idealizmo šaka – gnoseologija (pažinimo teorija), jis atsirado dėl abejonės filosofavimo objektyvumu. Taip pat dėl to, kad pažinimo teorija nagrinėja metafizikos teiginių pagrįstumą ir galimą jų klaidingumą. Beriklis pojūčius paskelbia vienintele žmogaus suvokimo realybe, o pačią realybę pateikia kaip suvoktumą žmogaus galvoje. Subjektyviais dalykais Beriklis laiko ir erdvę bei laiką. Erdvę Beriklis supranta kaip juslinių duomenų (idėjų) sutvarkymo priemonę, o laiką – kaip juslinių duomenų išsidėstymo nuoseklumą. b) Berklio imaterializmas. Berklio metafizinė sistema taip glaudžiai susijusi su pažinimo teorija, kad ją tik sąlygiškai galima vadinti būties teorija. Filosofijos mokslininkai Berklį apibūdina dviem sąvokom: ,,subjektyvusis idealistas“ ir ,,solipsistas“ (lot. Solus ipse – pats vienas). ,,Pagrindinė“ Berklio metafizikos tezė pasakoma taip : ,,Būti – vadinasi, būti suvokiamam“ (lot. Esse est percipi). Visa tikrovė tėra suvoktumas, o tas suvoktumas reiškiasi tik prote. Dėl to ir egzistuoja tik suvokiantysis protas ir to proto turinys – idėjų apie pasaulį rinkinys.c) Hiumo skepticizmas. D.Hiumo filosofija yra kraštutinis skepticizmas,nes neigdamas pažinimo galimybę, kartu neigia kiekvienos substancijos,vadinasi, ir realaus pasaulio, buvimą ar nebuvimą. Hiumas, spręsdamas pažinimo problemas atsisako išorinį pasaulį pripažinti pojūčių priežastimi. Hiumo teigimu, visa, ką mūsų protas turi, tėra ,,įspūdžiai“ ir ,,idėjos“. ,Įspūdžiai“ – tai tiesioginiai pojūčiai stebint daiktus, o ,,Idėjos“ – blanki įspūdžio kopija, likusi atmintyje.

7.Naujausiųjų laikų materializmas: K.Markso visuomeninės būties teorija MATERIALIZMAS – fil.ktyptis, kai filosofai arba fil.m-kla atsakydami į pagr.būties kl,būties pagrindu laiko materiją(objektyvi realybė, egzistuojanti nepriklausomai nuo sąmonės ir jos atspindima).K.Markso visuomeninės būties teorija:a) Visuomeninės būties ir vis.sąmonės santykis: marksistai ats į šį kl teigia, kad iš pradžių buvo tik materija, o sąmonę, t.y.dvasingumą kaip materijos sugebėjimą atspindėti tikrovę, suformuoja savaimingai judanti ir evoliucionuojanti materija. Viskas kas buvo ir bus,- materijos raidos padarinys. Raidos varomoji jėga ne dvasia. Materija save veikia ir nematerialiai.b)Gamybiniu jėgų ir gamybinių santykių atitikimo dėsnis Ėsme tame, kad, kaip parodė savo laiku K.Marksas, vystymosi žmonių visuomenės proceso taisykė pasireiškia visuomeninės-ekonominės formacijos keitime – istoriškai apibrėžtomis visuomenės sistemomis, ypatingomis jos vystymosi periadais su savu išsiskirenčių charakterių. Vaizduojant savimi ypatingą gamybos būdą, kiekviena visuomeninė-ekonominė formacija charekterizuojasi jai specifinių gamybinių jėgų ir gamybinių santykių vieningumu, turi savo, charekteringa tik jai, tam tikrą technikos išsidėstymą ir būdą sujungti gamintojus su gamybinėmis priemonėmis. Pagrindinės, formacijos charekteristikoje, yra darbo priemonės, kurios, kaip rašė K.Marksas, sudaro „ … ne tik žmogaus darbo jėgos išsivystymo mastą, bet ir tų visuomeninių santykių rodyklį, prie kurių vygdomas darbas“.Pagal gamybinių jėgų lygį ir galimybę sukurti materialinę-techninę bazę priartėjo ne tik socialinės, bet ir išsivysčiusios kapitalistinės šalys, todėl šiuolaikinė-techninė revoliucija palietė ir juosc)bazės ir antstato sąveika:Marksas manė, kad mūsų mąstyseną daugiausia lemia materialinės visuomenės sąlygos. Nuo tokių sąlygų taip pat priklauso istorinė raida. Materialinius, ekonominius ir socialinius visuomenės santykius Marksas įvardijo kaip bazę. Visuomenės mąstyseną, politinių institucijų ir įstatymų visumą, taip pat religiją, moralę ir meną, filosofiją Marksas pavadino visuomenės antstatu. Jo nuomone, į materialines sąlygas tarsi remiasi visos visuomenės mintys ir idėjos. Šiuo požiūriu antstatas yra visuomenės bazės atspindys.

8. Egzistencializmasa) esmėEgzistencializmas — XX a. filosofijos kryptis, kuris laikė individą, individualią patirtį ir jos unikalumą žmogaus egzistencijos supratimo pagrindu. Egzistencializmas — tai reakcija į švietėjiškosios epochos ir klasikinės vokiečių filosofijos racionalizmą, taip pat kantinę pozityvistinę filosofiją, paplitusią XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Ši filosofija paprastai atspindi tikėjimą laisve ir priima individualių veiksmų pasekmes, nors pabrėžia atsakomybę priimant pasirinkimą. Ši iracionalistinė kryptis šiuolaikinėje filosofijoje atsirado po I pasaulinio karo — Vokietijoje, II pasaulinio karo metu — Prancūzijoje, po II pasaulinio karo — kitose šalyse, taip pat ir JAV.Daugelis egzistencialistų (Haidegeris vėlyvuoju savo veiklos laikotarpiu, Marselis, Kamiu ir kt.) mano, kad filosofija savo pažinimo metodu yra kur kas artimesnė menui, negu mokslui. Neatsitiktinai egzistencializmas daro tokią didelę įtaką Vakarų menui ir literatūrai, o per juos — ir buržuazinės inteligentijos didelės dalies protiniam nusiteikimui. Socialinė politinė įvairių egzistencializmo atstovų pozicija yra nevienoda. Egzistencializmo idėjinės ištakos — gyvenimo filosofijos kryptis (Frydrichas Nyčė, Vilhelmas Diltėjus, Anri Bergsonas), E. Husserlio fenomenologija, S. Kirkegoro religinis mistinis mokymas. Egzistencializmo filosofija atsisako žmogų traktuoti kaip kokį nors daiktą. Svarbiausia iš egzistencializmo problemų — tai žmogaus egzistavimo laikiškumas ir laikinumas. Čia iškeliama egzistencijos beprasmybės problema. Visos egzistencijos esmė — laikinumas. Egzistencializmas atsirado kaip pesimistinė pasaulėžiūra, kelianti sau klausimą: kaip gyventi žmogui, praradusiam liberalias progresistines iliuzijas, istorinių katastrofų akivaizdoje? Egzistencialistų nuomone, pagrindinis racionalaus mąstymo bruožas yra tai, kad jis remiasi subjekto ir objekto priešingumo principu. Dėl to visa tikrovė, joje taip pat žmogus, racionalistui iškyla tik kaip mokslinio tyrimo ir praktinio manipuliavimo objektas, o todėl toks požiūris turi „nuasmenintą“, „beveidį“ pobūdį. Egzistencializmas, priešingai, turįs būti beasmenės, „objektyvios“ mokslinės filosofijos priešybė. Taigi egzistencializmas priešpastato filosofiją ir mokslą.b) Egzistencializmas pagal Hadegerį (Martinas Haidegeris (Martin Heidegger, 1889 m. rugsėjo 26 d. – 1976 m. gegužės 26 d.) – vokiečių filosofas-egzistencialistas, hermeneutikos teoretikas. M. Haidegeris — vienas reikšmingiausių XX a. mąstytojų.)Filosofijos objektu, sako, pvz., Haidegeris, turi tapti „būtis“ (vok. das Sein), tuo tarpu kai mokslo objektas — „esinys“ (vok. das Seiende). „Esiniu“ laikoma viskas, kas priskiriama empiriniam pasauliui, nuo kurio reikią skirti pačią būtį. Pastaroji suvokiama ne tarpiškai (intelektiniu mąstymu), o tik betarpiškai, atsiskleisdama žmogui kaip jo paties būtis, jo asmeninis egzistavimas, t. y. kaip egzistencija. Egzistencijoje kaip tik ir esąs nesuskaldytas subjekto ir objekto vientisumas, neprieinamas nei intelektiniam moksliniam, nei spekuliatyviniam mąstymui. Kasdieniniame gyvenime žmogus ne visada suvokiąs save kaip egzistenciją; tam reikią, kad jis atsidurtų ribinėje situacijoje, t. y. mirties akivaizdoje. Atrasdamas save kaip egzistenciją, žmogus pirmąkart įgyja ir savo laisvę. Laisvė, pagal egzistencializmą, yra tai, kad žmogus nebūtų kaip daiktas, besiformuojantis dėl gamtinio arba socialinio būtinumo, o „pasirinktų“ save patį, formuotų save kiekvienu savo veiksmu ir poelgiu. Tuo būdu laisvas žmogus atsako už viską, ką jis padarė, ir neteisina savęs „aplinkybėmis“. Kaltės už viską, kas vyksta aplink jį, jausmas — tai laisvo žmogaus jausmas (Berdiajevas).Egzistencialistinėje laisvės koncepcijoje išreikštas protestas prieš konformizmą ir prisitaikėliškumą, būdingą buržuaziniam miesčioniui, kuris jaučiasi esąs didžiulės biurokratinės mašinos sraigtelis, negalįs nė kiek pakeisti įvykių eigos. Todėl egzistencializmas nuolat pabrėžia žmogaus atsakomybę už visa, kas dedasi istorijoje. Tačiau egzistencialistinė laisvės sąvoka lieka subjektyvistinė; ji traktuojama vien etine, o ne socialine prasme. Atmesdamas racionalų pažinimą kaip neatitinkantį to objekto, kurį nagrinėja filosofija, egzistencializmas iškelia betarpiško, intuityvaus realybės suvokimo metodą, remdamasis daugiausia Huserliu (Haidegeris, Marselis, Sartras), V. Diltėjumi (Haidegeris, K. Jaspersas), iš dalies Bergsono intuityvizmu. M. Haidegeris filosofinės hermeneutikos dėmesio centrą perkėlė iš interpretacijos į egzistencinį supratimą, kuris buvo laikomas tiesiausiu, betarpišku, vadinasi, tam tikra prasme, daug autentiškesniu būdu būti pasaulyje, negu paprastu supratimo, žinojimu būdu.M. Haidegeris sako, kad pirmapradis būties supratimas yra buvimo pasaulyje būdas, konstitucinis jo elementas, o supratimas – būdingas žmogui kaip buviniui – aptinkančiam save pasaulyje. Jis pabrėžia, kad supratimas yra vienas iš egzistencialų. Taigi, M. Haidegeriui hermeneutika yra pamatinė filosofijos disciplina, ontologijos paruošimas.Søren Aabye Kierkegaard (Siorenas Kirkegoras; 1813-1855) danų filosofas ir teologas, egzistencializmo pradininkas.Anot S. Kirkegoro, žmogaus raidą galima suskirstyti į 3 egzistencinės raidos pakopas:Estetinė – malonumų pakopa (jausminė). Čia mėgaujamasi malonumais, vadovaujamasi savo instinktais ir t.t. Estetinė gyvenimo plotmė – „tai toks gyvenimo būdas, kada žmogaus vadovaujasi tik savo prigimtimi ir kada jis savo esybe – polinkiais, siekimais, poreikiais bei jų tenkinimu – yra formuojamas socialinės aplinkos, kurioje gyvena“. Nepriklausomai nuo to, kokioje gyvenimo stadijoje gyvena individas, vis tiek ateina toks momentas, kada jis turi pasirinkti ir apsispręsti „arba – arba“. Arba etinė stadija, arba religinė. Etinė (protinė). Čia viskas suvokiama protu, juo nuolat remiamasi. Priešingai negu estetinėje gyvenimo stadijoje, čia individas renkasi pats, apsisprendimas ir pasirinkimas tampa jo paties prerogatyva. Čia patenkame tik kylant minčiai, „kas aš toks ir, kas aš esu“. Kol žmogus buvo estetinės stadijos „vergu“, jis buvo ne kas kitas, o visuomeninės ir socialinės aplinkos bei prigimties suformuotas ir nulipdytas kūrinys. Etinis pasirinkimas priklauso jau ne nuo aplinkos, o nuo paties individo. Tik tokiu būdu etinis individas tampa savo likimo kalviu, „jis pasirenka save kaip moralinę esybę, pats sau nustato tikėjimo ir veiklos principus“. Religinė – tai absoliutus apsisprendimo etapas, nes čia labai lengva paslysti ir vėl grįžti į 2 pakopą. Čia yra susigrąžinama egzistencija, per atsivėrimą Dievui. Tiek religinė, tiek etinė stadija yra susijusi su paties žmogaus pasirinkimu, su savo kaip moralios asmenybės „atskleidimu“ ir „atbudimu“. Pastarosios gyvenimo plotmės yra priešingos estetinio gyvenimo stadijai. Religinėje stadijoje tikėjimas atlieka misijišką funkciją ir skatina žmogų įsigilinti į savo būties esmę.

E. Huserlio fenomenologijaE. Huserlio tikinimu, nors apie nepriklausomą daiktų būtį ir negalime pasakyti nieko tikro, galime neabejoti tuo, kad jie tiesiogiai pasirodo mūsų sąmonėje, nesvarbu, ar mūsų patiriamas daiktas tikras, ar tik iliuzija. Į objektus galima žiūrėti ne kaip į daiktus savaime, bet kaip į formuojamus ar „numatomus“ sąmonėje.Sąmonė visada yra ko nors suvokimas: mąstydami suprantame, kad mintis „nurodo“ į kokį nors objektą. Mąstymo veiksmas ir minties objektas yra vidujai susiję bei priklausomi vienas nuo kito. Sąmonė ne tik pasyviai fiksuoja pasaulį, bet ir aktyviai jį formuoja ar „numato“. Tad, siekdami tikrumo pirmiausia turime ignoruoti ar „iškelti tarp skliaustų“ visa, kas yra anapus mūsų tiesioginio patyrimo; išorės pasaulis privalo išsitekti tik mūsų sąmonės ribose. Ši vadinamoji „fenomenologinė redukcija“ yra pirmas svarbus E. Huserlio žingsnis. Visa, kas nėra „imanentiška“ sąmonei, turi būti be dvejonių atmesta; visa tikrovė, kokia ji patenka į mūsų sąmonę, tėra gryni „fenomenai“, ir tai vienintelis absoliutus faktas, nuo kurio pradėjus galima eiti toliau. Tačiau, šito mūsų keliamiems klausimams išspręsti nepakanka. Nes bemaž visa, ką aptinkame žvalgydami savo sąmonės turinį, tėra atsitiktinių fenomenų kaita, chaotiškas sąmonės srautas, ir vargu ar rasime čia nors kiek tikrumo. Vis dėlto E. Huserlio „grynieji“ fenomenai yra daugiau nei atsitiktinės individualumo apraiškos. Jie sudaro universalių esmių sistemą, nes fenomenologija kiekvieną objektą rutulioja vaizduotėje tol, kol suranda jame tai, kas nekinta. Fenomenologinis pažinimas fiksuoja ne pavydą ar raudonos spalvos potyrį, bet universalius šių dalykų tipus arba esmes, pavydą ir raudonumą kaip tokius. Suvokti kurį nors fenomeną iki galo, išgrynintu pavidalu – reiškia perprasti, kas jame esminga ir nekintama. Žmogaus sąmonės turinyje slypi be galo daug fenomenų. Vienas iš tokių fenomenų yra laikas. E. Huserlis sako, kad fizinis laikas nesutampa su mūsų mąstymu. Jis priklauso nuo to, kiek laiko mes mąstome kaip aktualų. Jo laiko atkarpa sudaryta iš dabarties taško.

III TEMA. Pažinimo filosofija1. Pažinomo filosofija senovės Graikijoje:d) Platono pažinimo filosofijaKeliamas klausimas apie žinojimą ir nuomonę. Ar tai tapatūs, ar skirtingi „dalykai“. „Kiekvienas iš jų turi skirtingą objektą ir skirtingą sugebėjimą“.Žinojimas yra konkretybė, o nuomonė „…tik manyti“. Vadinasi, žinojimo objektas yra būtis, o nuomonės – nebūtis. „…nuomonė nėra nei nežinojimas, nei pažinimas“. Tai lyg „tarpas“ tarp žinojimo ir nežinojimo. Nuomonė – plati sąvoka. Tai lyg mintys tarp juodo ir balto, tarp gėrio, ir blogio. Nuomonė – tai mąstymas, savo žinojimo ir nežinojimo išsakymas. Mintys apie tai ką matai rk o matyti nesugebi, tokiu atveju vadovaujiesi kitų nuomone ir patirtimi. Taigi, nuomonės „vieta yra per vidurį tarp grynosios būties ir visiškos nebūties…tai kas yra tarp nežinojimo ir žinojimo“. Tai ir yra nuomonės objektas.e) Aristotelio pažinimo filosofijaTai, kad išmintis negali apsiriboti suvokiamąja tikrove, vien reiškiniais, o turi postuluoti vienokį ar kitokį tvirtą ir pastovų jos branduolį, kuriame galėtų užgesti pažinimui nepagaunamas daiktų kitimas ir įvairumas, ir yra ta didžioji filosofijos supozicija, kurios ji nepajėgia atmesti neišsižadėdama pati savęs. Klausimas tik toks: kas ir koks yra šitas reiškiniuose slypintis pradas? Neabejotina buvo tai, kad jo įžvelgimas yra mąstymo uždavinys, o tai jau rodė tam tikrą šio prado giminiškumą protui. Iš Parmenido būties išsirutuliojo Sokrato pažinimas sąvokomis, buvo pripažintas jų, kaip daiktų pirmavaizdžių, savaiminis buvimas, taigi jos tapo atskiru pasauliu, nukreipiančiu į save pažįstančiojo mąstymo veiklą. Atrodė, kad Platonas savo idėjų teorija atsakė į principinį filosofijos klausimą — kas iš tikrųjų yra suvokiamas reiškinių pasaulis ir į ką turi būti orientuotas tikrasis žinojimas?

2. Pažinimo problemos viduramžiaisb) Ginčai dėl universalijų realizmo ir nominalizmo scholastikojeIš Sartro mokyklos kilo nominalizmas, iš Šv.Viktoro mokyklos – realizmas. Nominalistai ir realistai ginčijosi Porfirijo „Įvade“ iškeltais klausimais: ar giminės ir rūšys egzistuoja substancialiai ir kaip reiškiasi jų egzistavimas? Vieniems (realistams) universalijos buvo realios, kitiems (nominalistams) jos – tik pavadinimai. Scholastiniame nominalistų ir realistų ginče dėl universalijų prigimties glūdėjo reikšminga didelės istorinės tradicijos filosofinė problematika, ideologiškai ir politiškai susijusi su socialine praktika. Universalijų problema viduramžiais – tai tik scholastiškas bendrybės, ypatingybės ir atskirybės kategorijų santykių problemos, egzistuojančios filosofijoje nuo Platono iki Aristotelio iki šiuolaikinių pozityvistų ir fenomenologų, variantas.universalijų problemos sprendimas susijęs ne tik su pagrindinio filosofijos klausimo, bet ir su pažinimo bei mokslo prigimties ir esmės supratimu. Nominalizmas, empiriškai orientuodamasis į tikrovę, reiškė materialistinę tendenciją, kuri vėliau realizavosi anglų filosofijoje. Jis buvo susijęs su gamtamoksliniu racionalizmu. O realizmas – tai objektyviojo idealizmo atmaina. Realizmas, suteikdamas bendrybei substancialią prasmę, metodologiškai grindė krikščionybės dogmas ir katalikybės klerikalines pretenzijas į pasaulietinę valdžią, jos integracinę ideologinę bei politinę funkciją feodalinėje visuomenėje. Nominalizme glūdėjo ne tik teorinė opozicija katalikiškajai ortodoksijai. Jis buvo susijęs su sektantiškumu, erezijomis ir kitais opoziciniais socialiniais sąjūdžiais; tuo tarpu realizmas atsispindėjo feodalinės santvarkos hierarchinę tvarką ir jos simboliką.3. naujųjų laikų pažinimo filosofija:Naujųjų laikų filosofijai didžiausią reikšmę turėjo mokslo raida (Koperniko, Galilėjaus, Niutono atradimai). Kadangi buvo padaryta daug mokslo atradimų, į gamtą nebežiūrima kaip į mąstantį ir gyvą organizmą. Mąstymo pokyčius ryškiausiai apibūdina naujųjų laikų natūrfilosofija. Naujaisiais laikais atsiranda ateistinis materializmas. Visi filosofai suskyla į dvi stovyklas: empirikus ir racionalistus. Naujaisiais laikais būties teorija glaudžiai susipynusi su pažinimo teorija. Šiuo principu yra interpretuojami žymiausi naujųjų laikų filosofai – R. Dekartas, B. Spinoza, G. Leibnicas, Dž. Berklis, D. Hiumas, T. Hobsas, P. Holbachas.a) Empirizmas (gr. empeiria – patirtis)Pažinimo teorijos koncepcija, svarbiausiu ir vieninteliu pažinimo šaltiniu laikanti jutiminį patyrimą. Dauguma empiristų nei proto, nei vaizduotės nelaiko pažinimo šaltiniais. Empirikai teigia, kad svarbiausia yra juslinė veikla pažinimo procese. Be pojūčių protas yra bejegis. Naujaisiais laikais empirizmo šalininkai buvo mąstytojai, kurie paprastai vadinami anglų empiristais. Empirikai: F.Bekonas, Dz. Lokas, HjumasF. Empirizmo pradininku laikomas F. Bekonas. Loko, kaip ir Bekono, filosofiją įprasta vadinti vienodai – „empirizmu”. Jųdviejų filosofija pažinimą vienodai glaudžiai susiejo su patirtimi, faktais, tad jų poziciją galima nusakyti vienodai: be patirties nėra pažinimo. Tačiau yra esminis skirtumas. Bekonas teigė, kad patikimo pažinimo be patirties nebūna, kad nesiremdami faktais darome klaidų, todėl privalome remtis patirtimi. Jis sukūrė metodologinio pobūdžio normatyvinę teoriją. Ką kita teigė Lokas: pasak jo, bet koks pažinimas, visokie – ir teisingi, ir klaidingi – vaizdiniai ir sprendiniai kyla iš patirties, kito kelio nėra, protas esąs tuščia lenta, kurioje įrašus palieka tik patirtis. Lokas sukūrė psichologinio pobūdžio aprašomąją genetinę teoriją. Bekonas kalbėjo apie tai, kaip reikia protą valdyti, o Lokas – apie tai, kaip mūsų protas skleidžiasi iki tol, kol imamės jį valdyti. Galima sakyti, kad Bekono empirizmas buvo objektyvusis, o Loko –subjektyvusis. Empirikai daug davė naujųjų amžių kultūrai – pradėjo vystytis gamtos mokslai, fizika, chemija. Be to jie kvietė pereiti nuo knygų – prie gyvenimo, o nuo gyvenimo – prie apibendrintų idėjų. b) Dekarto, Spinozos ir Leibnico substancionalizmasRenė Dekartas (1569-1650)R. Dekartas (lot. Renatus Cartesius) – laikomas vienu iš naujųjų amžių naujosios filosofijos pirmtakų.Dekartas teigia,jog viskuo privalu abejoti. Žinių, pagrįstų tikėjimu, papročiais, tradicija, o ypač autoritetais pagrįstų tiesų reikia atsisakyti. Reikia abejoti viskuo. Ypač įtartini yra jutimai, nes galima abejoti net tuo, kad aš sėdžiu prie židinio su chalatu. Klaidinimo genijus verčia abejoti viskuo, tačiau ne absoliučiai viskuo.Dekartas priima katalikiškosios filosofijos pradininko Aurelijaus Augustino neabejotino dalyko principą: neabejotina yra tik tai, kad “aš esu” ir “aš mąstau”. Taigi, Dekartas neabejoja vieninteliu dalyku – abejojančio subjekto buvimu (jeigu aš mąstau, vadinasi, aš egzistuoju).Pagrindinė būties apibūdinimo sąvoka Dekartui yra substancija, kurią jis nusakė kitaip nei jo pirmtakai. Pagal Dekartą, substancija yra dalykas, kuris savo buvimu nereikalauja nieko, išskyrus jį patį.Dekarto filosofiją mokslininkai vadina dualizmu, nes jis pripažįsta dvi savarankiškas substancijas: kūnus (materiją) ir dvasias (sielas).Siela yra nemateriali, nedalomo ir neerdviška, todėl ją gali tyrinėti tik filosofija. Sielos pagrindinė savybė yra mąstymas. Tuo tarpu substancija, kuri yra erdviška, kurią galima iki begalybės dalyti, yra kūnas. Pagrindinė kūnų savybė yra tįsumas. Kadangi nekūniškas tįsumas neįmanomas, vadinasi nėra tuščios erdvės. Taigi, pasaulinė materija kaip erdvė yra begalinė, vienalytė, neturi tuštumų ir be galo daloma. D. neigė, kad materijoje yra atomų, todėl ir judėjimo šaltinis nėra pačiuose daiktuose, o anapus kūno.Mąstančioji ir tįsioji substancija nepripažįstamos (nes substancija – tai savaime esanti būties esmė) substancijomis tikrąja prasme, nes yra netobulos. Tobula substancija yra pirmųjų dviejų kūrėjas – Dievas. Tik Dievas egzistuoja pats iš savęs ir yra pats sau priežastis. Visa kita savo būtimi reikalauja Dievo.Dievo būvimą D. įrodinėja dvejopai. Pirmas įrodymas paremtas Anzelmu Kenterberiečiu. Jo esmė: turi būti daiktai, už kurių mūsų mintis nieko tobulesnio neįžvelgia, nemąsto.Dievo sąvoka yra tobuliausia, nes mūsų protas nieko tobulesnio sugalvoti negali. Taigi, sąvoka “dievas”savaime mums suteikia žinių apie tokio dalyko egzistavimą (galima sukritikuoti, nes sąvoka “devyngalvis slibinas “ neįrodo, jog toks tikrai yra).Antras įrodymas. Kadangi žmonės negali suvokti begalybės, todėl šią sąvoką sugalvojo pats Dievas.Abu įrodymai paremti tuo, kad sąvoka “dievas” yra paties Dievo mum duota, yra įgimta. Tokiai sąvokai yra būdingas pažinimui reikalingas aiškumas ir akivaizdumas.Baruchas (Benediktas) SpinozaSpinoza – žydų filosofas, gimęs ir dirbęs Olandijoje, už savo pažiūras persekiotas judėjų ir krikščionių. Vėliau buvo atskirtas nuo sinagogos ir prakeiktas. Mirė nuo džiovos.Būties teorijoje pasižymėjo kaip panteistas. Tai reiškia, kad visybę (gamtą, pasaulį, kosmosą) sutapatino su Dievu. Spinoza susižavėjo matematikos idėjomis ir pasaulį ėmė suprasti kaip matematinę sistemą, o savo pažiūras išdėstė apibrėžimais, aksiomomis ir teoremomis.Spinozai pagrindinė išeities kategorija yra substancija, kuri tėra vienintelė ir vadinama Gamta, arba Dievu. Mąstymas ir kūniškumas Spinozai nėra savarankiškos substancijos, tai vienintelės substancijos, t.y. Dievo atributai (savybės, kuriomis Dievas apsireiškia). Tačiau monosubstancija nesiriboja tik tįsumu ir mąstymu, nes atributų skaičius – begalinis. Pati substancija begalinė, amžina, vadinasi, egzistuoja ne laike, niekieno nesukurta ir dėl to esanti pačios savęs priežastis. Tačiau substancija yra kurianti Gamta, kuri yra daiktų – modusų – priežastis. Visi daiktai yra baigtiniai, todėl tik jie kinta erdvėje ir laike. S. sako, kad daiktas kaip modusas mąstomas kaip begalinės substancijos apsiribojimo padarinys. Modusai yra ir amžinas judėjimas, ir amžina rimtis. Pastarieji modusai sieja daiktų pasaulį su substancija, kuri mąstoma tįsumo atribute. Protas yra begalinis modusas, siejantis daiktus su substancija, kuri tuo atveju matoma mąstymo atribute. Nors visi daiktai bent kiek dvasingi, tačiau esminis proto modusas – pažinimas – yra būdingas tik žmogui, turinčiam sielą – Dievo proto dalelytę. Dievo esmė – visiškas abejingumas. Viskas atsiranda ne iš Dievo norų ar valios, o iš jo dėsningos esmės. Dieve nėra jokio atsitiktinumo, jokio tikslo. Visa, kas vyksta kitaip ir negali būt.

Gotfrydas Vilhelmas LeibnicasLeibnicas (toliau L.) yra trečias naujųjų laikų filosofas, kurio metafizikos išeities taškas yra substancijos sąvoka, tačiau kitaip interpretuojama.Savo būties teoriją L. baigia naujųjų laikų substancionalizmą. L. įrodinėjo esant nesuskaičiuojamą aibę substancijų, kuras pavadino monadomis. Dėl to L. būties teorija vadinama monadomis. Vienos ar tik kelių substancijų buvimą L. atmetė, nes vienintelės substancjos teorija negali paaiškinti būtybių nepakartojamo individualumo., o mažas substancijų kiekis nepaaiškina daugybės tobulumo laipsnių tarp tobuliausios būties – Dievo – ir nebūties. L. monados absoliučiai savarankiškos ir nepriklausomos ir negali susijungti. L. atmeta ir materialistinę substancijos sąvoką, nes materialumu neįmanoma paaiškinti sielos judesių., nes jie ne mechaniniai.L. monados neerdviškos, netįsios, t.y. neturi matmenų todėl nedalomos. Jo monados primena geometriškąjį tašką. Tokia monada jau nebegali būti kūniška, ji nemateriali. Taigi, monados yra ne tik savarankiškos, bet ir savaveiksmiškos. Savarankiškumas reiškia, kad atskira monada yra vienintelė ir nepakartojama savo kokybiškumu, o savaveiksmiškumas, kad jos amžinos.Kūnai yra monadų sankaupos. Jų skirtumai yra hierarchiški, t.y. jos nevienodai išsirutuliojusios. Pasak L., kiekviena monada yra savotiškas gyvasis veidrodis, ryškiau ar blankiau atspindintis visą Visatą, nes jos tos pačios Visatos narės.Nors monadų skaičius begalinis, tačiau yra jų trys pagrindinės grupės:1) žemiausioji grupė, kuriai būdinga percepcija (lot. suvokimas), chaotiškas Visatos atspindys. Tai yra negyvosios gamtos kūnai.2) Biologinių kūnų monados, jos jaučia, bet Visatos atspindys dar miglotas.3) Žmogaus monados (nemirtingos), joms būdinga apercepcija, t.y. aiškūs Visatos vaizdiniai ir savimonė. Žmoguje yra vadovaujanti monada – siela. Tobuliausia monada yra Dievas.Dievo galiomis monados sudaro geriausio iš galimų pasaulių harmoniją. Dievas suteikė monadoms galimybę savaime plėtotis. L. požiūriu, plėtra – tai tik formų pakeitimas, nes nėra nei atsiradimo, nei išnikimo. Pasikeitimai monadose reiškiasi darna. Dievo būvimą L. stengiesi įrodyti logiškai. Yra žinomi 4 L. Dievo įrodymo būdai:

1) Ontologinis. Jis pagrįstas esmės ir būties skirtumais. Filosofo teigimu, iš aprašytų savybių spręsti apie būtybių realumą dar negalime. Tuo tarpu būtybė yra tobuliausia, jei kartu yra ir būtiška, ir esmiška. Toks sutapimas gali būti tik Dievuje. 2) Kosmologinis. Pagrįstas pirmosios priežasties idėja. L. šį įrodymą interpretuoja atsitiktinumo sąvoka. Atsitiktinumas reiškia, jog daiktas gali būti ir nebūti. Tai yra ne tik su pavieniais daiktais, bet ir su visu kosmosu. Kosmosas nėra būtinumo įrodymas. Kosmoso buvimas gali kilti tik iš Dievo. L. pirmasis iš filosofų suformulavo “pakankamo pagrindo” principą, kuris skelbia, kad joks reiškinys negali būti tikroviškas, joks tvirtinimas teisingas be pakankamo pagrindo, įrodančio. Kad dalykas yra būtent toks, o ne kitoks.3) Įrodymas pagal “amžinąja tiesą”. Logika tokia: samprotavimai apie būtybes, kurių esmė su būtimi nesutampa, gali būti teisingi arba klaidingi. Išvados, kurios teisingos yra “amžinosios tiesos”. Atsitiktinių daiktų būties pagrindas negali būti atsitiktinis, bet privalo reikštis kaip “amžinoji tiesa”. Pastaroji neišvengiamai egzistuoja tik kaip mintys Dievuje. 4) “Nustatytosios harmonijos” įrodymas pagrįstas L. monadų savarankiškumo analogija su daugybę laikrodžių, rodančių tą patį laiką: turi būti išorinė tų laikrodžių reguliavimo priežastis, nes pašios monados tarpusavy nesąveikauja. Vedinasi, tai yra Dievas atomų, todėl ir judėjimo šaltinis nėra pačiuose daiktuose, o anapus kūno.Mąstančioji ir tįsioji substancija nepripažįstamos (nes substancija – tai savaime esanti būties esmė) substancijomis tikrąja prasme, nes yra netobulos. Tobula substancija yra pirmųjų dviejų kūrėjas – Dievas.

4. I. Kanto agnosticizmas:a) Erdvė ir laikas (Transcendentalinė estetika). Protas kuria bendrąsias sąvokas, tuo tarpu juslės teikia mums atskirybių stebinius (Anschauung). Teikia juos pirmiausia receptyviniu būdu, kai tiesiogiai susiduria su daiktais ir kai daiktai jas sužadina (affizieren). Daiktų sukelto juslių sužadinimo rezultatas yra pojūtis (Empfindung). Bet argi, be stebinių, pojūčių, juslėse nieko daugiau nėra? Žinoma, – sako Kantas, – atėmus pojūčius, jose lieka dar du veiksniai: erdvė ir laikas. Juk visus pojūčius patiriame erdvėje ir laike, bet erdvė ir laikas nėra pojūčių objektas. Galima būtų prikišti, kad erdvė ir laikas yra ne stebiniai, o sąvokos. Tačiau taip nėra: erdvei ir laikui būdingas ne bendrumas, kaip sąvokoms, o atskirumas, kaip būdinga stebiniams. Erdvė yra tik viena: kai kalbame apie daugybę erdvių, turime galvoje tik vienos erdvės dalis; taip pat ir laikas tėra vienas. Turėdamas galvoje savo iškeltą problemą ir ieškodamas apriorinių pažinimo veiksnių, Kantas ieškojo jų ir jusliniame pažinime, stebiniuose; ieškojo stebinių, kurie būtų aprioriniai, o dėl to visuotiniai ir būtini. Žinoma, čia nekalbama apie pojūčius; kaip tik jie yra akivaizdžiai ir visiškai empirinis pažinimo veiksnys; tik erdvė ir laikas gali būti aprioriniai stebiniai. Kantas pamėgino įrodyti, kad jie tokie yra iš tikrųjų. Šis įrodymas remiasi dviem svarbiausiais argumentas: a) erdvė nėra empirinis stebinys. Neįmanoma, kad ji būtų gauta iš išorinės patirties, nes, atvirkščiai, kaip tik kiekviena išorinė patirtis suponuoja erdvės stebinį. Juk kur nėra erdvės, ten negali būti ir kalbos apie kažką „išoriška” arba esantį mūsų „išorėje”; kad galėtume, kaip tą iš tikrųjų ir darome, pojūčius perkelti į išorę, privalome jau turėti erdvės stebinį. b) Erdvė yra būtinas stebinys. Neįmanoma jos išmesti iš galvos; galima įsivaizduoti, kad erdvėje nėra daiktų, bet neįmanoma įsivaizduoti, kad nėra erdvės. Panašiais argumentais Kantas grindžia laiko aprioriškumą. Tad kas gi yra erdvė ir laikas, kurių stebiniai yra neempiriniai ir būtini? Jie nėra kažkas realu, nes tada natūralus jų pažinimo būdas būtų empirinis ir dėl to jų stebiniai neturėtų būtinumo savybės. Pagaliau kaipgi erdvė ir laikas galėtų būti realūs lyg daiktai? Sunku tai net įsivaizduoti: tada jie būtų tarsi kokie indai, talpinantys visus daiktus, bet ypatingos rūšies indai, nes begaliniai ir neturintys sienų. Jei nėra realūs, tai turi būti idealūs; jie nepriklauso daiktų pasauliui, tačiau kyla iš mūsų juslių. Mūsų juslės nekuria jų iš pojūčių, bet iš savęs juos prideda prie pojūčių. Darydamos pojūčių atranką, mūsų juslės juos tam tikru būdu sutvarko, pateikdamos juos arba kaip esančius vienu metu, arba kaip einančius vienas po kito. Pirmąją tvarką vadiname erdve, antrąją – laiku. Norėdamas apibūdinti erdvės ir laiko vaidmenį, Kantas panaudojo senas, dar aristotelines, formos ir medžiagos sąvokas, kurias pritaikė pažinimui, kaip Aristotelis jas buvo pritaikęs būčiai; Kantui erdvė ir laikas buvo juslumo formos. Stebinių medžiaga yra empirinė (pojūčiai), bet jų forma (erdvė ir laikas) yra apriorinė. Erdvės ir laiko aprioriškumo įrodymas – tai tik pusė užduoties, kurią sau buvo išsikėlęs Kantas; dar liko tikroji transcendentalinė užduotis: įrodyti, kad tos apriorinės formos tinka daiktams. Bet transcendentalinė išvada buvo jau visiškai akivaizdi. Jei erdvė ir laikas yra formos, kuriomis viską suvokiame, tai savaime aišku, kad reiškiniai prie jų prisitaiko: mes negalime suvokti nieko, kas nebūtų erdviška ar laikiška. Kad ir kokie būtų daiktai patys savaime, patirtyje jie mums visada pasireiškia erdvės ir laiko formomis. Erdvė ir laikas pritaikomi visiems reiškiniams, ir iš anksto žinoma, kad jie turi tikti visiems. Kadangi jų buveinė yra subjektas, kadangi tai yra subjektyvios formos, tai jos pritaikomos tik reiškiniams, bet užtat visiems reiškiniams. Dėl to patirtis erdvę ir laiką visada parodo kaip realius dalykus; tačiau transcendentalinė analizė įrodo juos esant idealius; jie tampa niekuo, kai užsimanome traktuoti juos nepriklausomai nuo patirties ir ieškoti jų pačiuose savaime daiktuose. Taip ir tik taip galima paaiškinti apriorinio, visuotinio ir būtino, mokslo – matematikos – faktą. Geometrijos teiginiams būdingas būtinumas; tokios rūšies teiginiai negali būti empiriniai. Tokį geometrijos mokslo pobūdį galima paaiškinti tik tuo, kad jos objektas, t. y. erdvė, nėra empirinis stebinys, o yra pastovi juslumo forma. Visiškai analogiškai kita juslumo forma – laikas – leidžia paaiškinti, kaip manė Kantas, apodiktinį aritmetikos pobūdį. c) pažinimo galios ir jų funkcijosKanto požiūrį į pažinimo vyksmą trumpai galima nusakyti šitaip: išorinis dirgiklis (afektas) atneša visiškai amorfišką, neapibrėžtą pažinimo „medžiagą“, duoda pradžią apriorinių stebėjimo formų ir intelektinių kategorijų sąveikai, ir taip randasi „reiškinys“. Šiuo požiūriu būtina skirti du dalykus. Viena vertus, mes niekada neturime reikalo su „daiktais savaime“ – apie juos negalime pasakyti nė vieno žiniomis pagrįsto teiginio, nes mes, žmonės, niekada negalime nusiimti stebėjimo formų „akinių“ ir tik intelektinėmis kategorijomis, o ne kaip nors kitaip, galime apibrėžti tai, ką suvokiame. Pažinimo objektus visada matome tokius, kokie jie mums „pasirodo“. Todėl „transcendentalioje reiškinių erdvėje sąvoka yra kritinis priminimas, kad apskritai niekas, kas stebima erdvėje, nėra daiktas pats savaime ir kad erdvė nėra daiktų forma, būdinga jiems patiems savaime, bet kad objektų pačių savaime mes visai nepažįstame ir kad tie objektai, kuriuos mes vadiname išoriniais, yra ne kas kita, kaip vien tik mūsų juslumo teikiami vaizdiniai, kurių forma yra erdvė, o jų tikrasis koreliatas, t. y. daiktas pats savaime, šiais vaizdiniais visai nepažįstamas ir negali būti pažintas; tačiau patyrime klausimas dėl to niekada nekyla“ (B 45). Mes visada pažįstame – esant apriorinėms juslumo ir intelekto sąlygoms – tik mūsų pačių konstituotus objektų reiškinius ir niekada nepažįstame daiktų savaime. Antra vertus, pažinimas visiškai galioja tik juslumo sferoje. Intelektinės kategorijos galioja tik tada, kai jos susiejamos su jusliniais pojūčiais. O tam tikras reiškinys implikuoja per definitionem [pagal apibrėžimą] tai, kad juslinis pojūtis suimamas ir apibrėžiamas kategorijos požiūriu. Be tokių juslinių pojūčių negali būti pažinimo teiginių. Taip, mes galime mąstyti visokiausius įmanomus ir neįmanomus dalykus, tačiau mūsų pažinimas visada susietas su jusliniu suvokimu.

O kaip tada klasikinės metafizikos idėjos, „trys idėjos: Dievas, laisvė ir nemirtingumas“ (B 395)? Tai „tik idėjos“ (B 384), kurias galima sumąstyti, maža to – jas protas visada privalės mąstyti, bet apie jas mes negalime įgyti žinių, nes jos yra abstrakčios, nes jų nesuimame jusliniu suvokimu. Šiuo atveju žinojimas nebeįmanomas, įmanomas tik tikėjimas. Ir tai Kantas laiko reikšmingu savosios proto kritikos laimėjimu: jis visa tai, „ką mes galime teoriškai pažinti“, apribojo tik reiškiniais (B XXIX) ir taip metafizinėms idėjoms padarė vietos, jas paversdamas tikėjimo objektais. „Tad man teko pašalinti žinojimą, kad išlaisvinčiau vietą tikėjimui“ (B XXX). Taigi apie Dievą aš nieko nebegaliu žinoti, galiu tik jį tikėti. Prieš mus išnyra svarbiausia Kanto proto kritikos teologinė išvada.IV TEMA. Pasąmonė1. Froidizmas:a) b) XIX a. pradžioje pasąmonės reiškinius ima tyrinėti psichologai, ypač psichopatologai. Tęsdamas jų darbus, Austrijos psichologas ir filosofas Zigmundas Froidas (Freud, 1856 – 1939) gydydamas psichinius ligonius sukuria psichoanalizės teoriją ir praktiką. Vadinasi Z. Froidas yra pirmasis filosofas, sukūręs išsamią pasąmonės teoriją – psichoanalitinę filosofiją.Psichoanalitinė filosofija. Froido sukurtas psichinių ligų gydymo metodas ir teorija aiškina pasąmonės vaidmenį individo ir žmonijos gyvenime. Tai teorija tarp mokslo ir filosofijos. Kaip filosofija froidizmas siekia išaiškinti žmogiškosios būties pagrindus, psichikos struktūrą, žmogaus veiklos principus ir elgesio motyvus. Dėl to Froido sukurtoje psichoanalizėje reikia skirti psichoterapiją nuo filosofijos. Pirmoji yra tik pagrindas filosofinėms išvadoms, o pastaroji – jau filosofijos kryptis, kuri aiškinasi visuomenės raiškos paslaptis, kultūros procesus, kūrybos prigimtį ir t.t.Psichoanalizė netyrinėja sąmonės, kuri filosofijoje sutapatinama su vidiniu žmogaus pasauliu, ji tyrinėja tik tuos psichikos sandus, kurie labiausiai veikia žmogiškąją būtį, pačiam žmogui to visai nesuvokiant. Psichikoje Froidas įžvelgė specifinę pasąmonės prigimtį, unikalų, kurio nėra gamtoje, judėjimą. Įrodinėjama, kad pasąmonė psichikoje yra svarbiausias dalykas. Palyginti su ledkalniu, sąmonė – tik nedidelė jo antvandeninė dalis.Išbaigtame pavidale Froidas savo teoriją pateikia 1923 m. išleistoje knygoje ,,Id ir Ego”. Trisluoksnė psichikos būtis pavaizduota filosofinėmis kategorijomis: ,,Id” (lot. tai), ,,Ego” (lot. aš) ir ,,Superego” (lot. super – buvimas virš ko nors). ,,Id” ir yra pasąmonės sfera, kurioje slypi neatmenamais laikais paveldėtos pirminės sielos savybės, pirminiai impulsai ir šaukiniai, nežabotos aistros. Tai nemotyvuoti dalykai, siekiantys realizavimo ir iškrovos asmeniniuose veiksmuose, nes psichikoje sukelia nemalonumo jausmą. Gyvuliams tokią būseną realizuoti lengviau, o žmoguje šie šaukiniai turi patekti į sąmonę, kuri vadovauja žmogaus veiksmams. ,,Id” yra aklas, nes nežino nieko apie galimybę aistras patenkinti išoriniame pasaulyje. Ikisąmoninis ,,Ego” (dar ,,tuščias”), derindamasis prie išorinio pasaulio galimybių, ,,Id” reikalavimus arba priima, arba išstumia atgal į ,,Id”, nes ,,Id” reikalavimai yra egoistiniai, asocialūs ir seksualinės prigimties. ,,Ego” sąveiką su ,,Id” kontroliuoja ,,Superego” (sargyba), kuris žino tokias dorovines visuomenės nuostatas kaip sąžinė ir kaltė. Taigi ,,Id” ir ,,Superego” nuolat tarpusavyje kovoja kaip antikultūra ir kultūra. Jeigu ,,Ego”, veikiamas ,,Superego”, iki galo neįveikia ,,Id” reikalavimų, jis (,,Ego”) imasi kurti regimybę, kad ,,Id” nugalėjo. Taip cenzūra (,,superego”) apgaunama, nes organizmas siekia harmonijos. Tuo atveju pasąmonės momentai ima reikštis kaip svajonės, sapnai, atsitiktiniai apsirikimai kalboje ir rašyboje, šiurkštūs šmaikštavimai ir galiausiai kaip psichinė patologija – neurozės. Visa tai yra įrodymas, kad ,,Ego” patenka į neišspręstų prieštaravimų tarp aklų ,,Id” instinktų ir išorinio pasaulio griežtų varžtų (,,Superego”) visumą. Tokiais atvejais ,,Ego” tampa nelaimingas.,,Ego” nelaimingumas, Froido teigimu, įrodo, kad žmogus nėra ir negali būti pats sau šeimininkas. Gyvendamas žmogus neišvengiamai patiria dvasinių sukrėtimų, kuriuos pakelti ir padeda apsauginis psichikos mechanizmas. Objektyviai žmogaus būtį valdo du principai – ,,malonumų”, kuris veiksmus nukreipia į pasąmonės šaukinius ir jų patenkinimą, ir ,,realybės”, kuris koreguoja psichiką pagal aplinkos reikalavimus ir gelbsti nuo sukrėtimų, jeigu ,,Id” instinktai realizuotųsi.Psichoanalizės kaip psichoterapijos paskirtis yra gyvenimo dvasinius sukrėtimus išspręsti tam tikromis psichologinėmis priemonėmis, išaiškinant pasąmonės turinį ir tą informaciją, kurią žmogus (arba žmonija) yra pamiršęs. Patys svarbiausi yra vaikystėje patirti faktai, todėl psichoanalizė tvirtina, kad pasąmonės turinį lemia ankstyvieji seksualiniai vaiko ir tėvų ryšiai. Susirgus neuroze paprastai aptinkamas Edipo ar Elektros kompleksas.c) malonumų ir nemalonumų principaiGyvendamas žmogus neišvengiamai patiria dvasinių sukrėtimų, kuriuos pakelti ir padeda apsauginis psichikos organizmas. Objektyviai žmogaus būtį valdo du principai – „malonumų“ , kuris veiksmus nukreipia į pasąmonės šaukinius ir jų patenkinimą, ir“realybės“, kuris koreguoja psichiką pagal aplinkos reikalavimus ir gelbsti nuo sukrėtimų, jeigų“Id“inkstinktai realizuotųsi. d) pasąmonės formavimosi fazėsSąvoka „pasąmonė“ žymi tą psichikos dalį, kuri nėra sąmonė, kuri reiškiasi arba „iki“, arba „už“ arba „po“ sąmonės. Plačiausia prasme pasąmone vadinamas toks psichinis aktyvumas, toks psichinių procesų kompleksas, kurio subjektas šiuo metu nesuvokia ir nemąsto, kuris yra iki, už, anapus ar po sąmonės lauko ir apie kurio buvimą savyje dažnai nieko nežino. Tokia pasąmonės samprata atsiradoiš patirties. Pasąmonė nuo sąmonės skiriasi tuo, kad pasąmonės diktuojamų impulsų veiklos žmogus negali valingai kontroliuoti, negali tikslingai, apgalvotai vertinti savo poelgių.Psichiniai reiškiniai, kurie nėra tiesioginėje sąmonės aprėptyje (sąmonės lauke), yra keleriopi:1) tai, kas kuriuo nors momentu nėra sąmonės lauke, bet galima atgaivinti atmintimi ar dėmesiu;2) elgesio stereotipai, įgyti pamėgdžiojant kitus ar save su kuo nors sutapatinant, pvz.,tautiškumo jausmas;3) automatizuoto elgesio stereotipai, paremti patirtimi. Į sąmonę sugrįžtama tik apsirikus arcsutikus neįprastą kliūtį, pvz., smuikuojant nutrūkus stygai ar atliekant cirko numerį atsirišus batui;4) nesuvokti elgesio motyvai, kuriuos įvairūs socialiniai draudimai „išstumia” iš sąmonės visiems laikams. Jie grįžta į sąmonę netiesiogiai kaip nuolatiniai pokštavimai (kartais šiurkštūs), sapnai, užmarštis (pvz., nemėgstamų žmonių vardų, nedorų ketinimų), nutylėjimai (net į klausimus nieko neatsakoma), empatija (sugebėjimas įsijausti į kito žmogaus jausmus ir emocijas), rašybos ir tarties klaidos, projekcija (įžvelgimas žmoguje ydų, kurios yra savos ydos) ir pan. Sąmonė šiuos dalykus išstumia ne į tuštumą, bet į pasąmonę savisaugos tikslais psichinei pusiausvyrai palaikyti. Šie nuslopinti dalykai įlenda į sąmonę, o kartu ir į veiksmus kaip įvairios fobijos (gr. phobos – baimė), prietarai, nemotyvuoti polinkiai ir pomėgiai, sapnai, psichiniai negalavimai ir t. T.5) momentai niekada nebuvę sąmonėje, bet vis tiek esantys patirtyje. Taip nesąmoningai į sąmonę patenka netyčia perskaityti žodžiai, informacija nesiklausant (pvz., snūduriuojant ar net miegant), amnezijos (gr. a- neigimas, nebuvimas, mnesis – atmintis) būsenoje. Žmogus žino, bet negali paaiškinti žinių šaltinio;6) intuicija, t. y. suvokimas be patirties, nepaaiškinama dalyko esmės įžvalga, nors ji be patirties taip pat nesireiškia.Psichoanalizėje gryniesiems pasąmonės sandams galima priskirti tik tris paskutinius.Pasąmonės buvimą (nevartodamas tokio termino) suvokė jau Sokratas. Jis kalbėjo apie savo “daimonioną”, t. y. nepaaiškinamą vidinį balsą, reguliuojantį jo mąstymą ir veiksmus. Platonas sukūrė pažinimo teoriją – anamnezę apie sielos prisiminimus dalykų, patirtų beku.nėje būsenoje idėjų pasaulyje. Šiais laikais tai ir vadinama intuicija ar telepatija (gr. tele – toli, pathos – jutimas).Filosofijoje pasąmonės sampratą pirmą kartą aprašo G. Leibnicas savo “Monadologijoje” (1720 m.). Leibnicui pasąmonė – žemesnioji sielos veikla,.esanti anapus percepcijos (suvokimo). Kantas taip pat pripažino pasąmonę, kurią tapatino su intuicija. Bergsonas intuiciją suprato kaip instinktą, kaip protą pranokstantį gebėjimą.XIX a. pradžioje pasąmonės reiškinius ima tyrinėti psichologai, ypač psichopatologai. Tęsdamas jų darbus, Austrijos psichologas ir filosofas Zigmundas Froidas (Freud, 1856 – 1939) gydydamas psichinius ligonius sukuria psichoanalizės teoriją ir praktiką. Froido teoriją XXa. išplėtojo neofroidizmas, šizoanalizė, psichosomatika ir kt.e) Edipo ir Elektros kompleksaiPsichoanalizės kaip psichoterapijos paskirtis yra dvasinius sukrėtimus išspęsti tam tikromis psichologinėmis priemonėmis, išaiškinant pasąmonės turinį ir tą informaciją, kurią žmogus (arba žmonija) yra pamiršęs. Patys svarbiausi yra vaikystėje patirti faktai.Psichoanalizė tvirtina, kad pasąmonės turinį lemia ankstyvieji seksualiniai vaiko ir tėvų ryšiai. Susirgus neuroze, paprastai aptinkamas kaip Edipo ir Elektros kompleksas.Jeigu tėvai asocialūs, tarp “Id” ir “Ego” atsiranda neišsprendžiamas konfliktas, pasireiškiantis įvairiomis neurozėmis. Būtent šioje fazėje galutinai susiformuoja Edipo ir Elektros kompleksai, atsiradę iš berniuko potraukio motinai (kai turi lygiuotis į tėvą) ir priešiškumo tėvui kaip seksualinio objekto varžovui. “Elektros kompleksas” pasireiškia kaip mergaitės priešiškumas motinai (kai turi lygiuotis į ją) – tėvo kaip meilės objekto varžovei. Šie kompleksai paprastai išstumiami į pasąmonę.f) Libido ir Tanato principaiFroido teorijos pagrindinės tezės turinį sudaro tvirtinimas, kad asmenybės (ir visuomenės) varomoji jėga yra lytinis potraukis. Lytinė energija – libido (aistra, potraukis) ir yra visų pasąmonės varomųjų jėgų priežastis. Jis (libido) pradeda formuotis vos užgimus.Libido, t.y.lytinę įtampą kaip nemalonų jausmą, gali pašalinti arba seksualinė iškrova, arba jos erzacas (vok.Erzatz – pakaitalas), arba jos išstūmimas atgal į pasąmonę. Libido taip pat reiškiasi dviem instinktais – meilės (Eroto) ir mirties (Tonato), – kurie neatskiriami. Meilės instinktas yra kūrybiškas, todėl jis gali sublimuotis (lot.sublimatio – iškėlimas, išaukštinimas), t.y.virsti seksualinės išraiškos pakaitalu. Tagi sublimacija yra libido energijos iškrova socialiai reikšmingoje veikloje – religijos kultuose, meno vertybių kūryboje, mokslinėje veikloje, politikoje ir t.t. Vadinasi, kultūra yra lytinės energijos padarinys. Tačiau kaip ir mirties instinktas libido gali transformuotis į asocialią veiklą bei asmenybės savigriovą.

2. K. Jungo psichoanalitinė filosofija: a) Psichikos struktūraK. jungas mokslininkų vadinamas analitinės psichologijos pradininku. Nors pasąmonė jam ir yra svarbiausia psichikos dalis, tačiau pats žmogus yra nuolat besirutuliojanti būtybė, nes „Ego“ – individualioji sąmonės dalis – gali keistis. Dėl to Jungas asmenybės raidą vadina individualizacija. Jis atrado, kad psichika yra sudėtingesnis fenomenas negu Froido atradimai. Be „Id“ , „Ego“ ir „Superego“ , kuriuos suformuoja egzistencija, psichikoje yra dar sudėtingesnių sandų, kurie paveldimi ir egzistencijoje tiesioginio sąlyčio su sąmone niekada neturi. Paveldėtoje dalyje, kaip ir „Id“ , nėra jokio moralumo, tačiau kaip tik ta dalis palaiko individualios ir pasaulinės dvasios pusiausvyrą.

Taigi psichikos viršūnėje :šeimininkauja“ „Ego“, kuris, sąveikaudamas su individualiąja, ankstyvoje vaikystėje įgyta pasąmone, socialine prasme gali tapti „geru“ arba „blogu“. Tuo tarpu asmeninė arba individualioji pasąmonė yra išstumtoji iš sąmonės psichikos dalis, kuri tiesiogiai ir sąveikauja su „Ego“. Be „Ego“ yra ir „sąmonė“, kuri Jungo teorijoje panaši į froidiškąjį „Superego“, nes joje slypi visuomeninė patirtis kaip „virš-sąmonė“. Ji yra sukaupta pažinimo formose – visuomeninėje sąmonėje, dvasios klode, objektyviojoje dvasioje. „Ego“ dalyje nuolat slypi buvęs kūdikis, kuris niekada nesubręsta, todėl šį „kūdikį“ visada reikia globoti, auklėti, mokyti. b) Kolektyvinės pasąmonės esmė. „kolektyvinė pasąmonė“ (panaši į Froido rastąjį „id“) niekada tiesiogiai neateina į sąmonę.Apie jos būvimą byloja senovės mitai, joje užkoduota grupės, rasės, tautos ir net šeimos pirmtakų psichika.Patys giliausi kolektyvinės pasąmonės sluoksniai yra išlikę iš dar gyvuliško gyvenimo laikų. Dar gilesni pasąmonės klodai reguliuoja vidaus organų darbą. Amžiais kaupta ir elgesį valdanti kolektyvinė pasąmonė žmoguje reiškiasi kaip „archetipai“ ,kurių žmonėse yra tiek, kiek visuomenėje gyvenimo situacijų. Iš aibės archetipų Jungui svarbiausi ir visiems žmonėms bendri: „personos“ (persona-kaukė.Išreiškia tuos bruožus, kuriuos žmogus nori parodyti kitiems visuomenės teatro personažams. Po kauke slepiamas asmeninis gyvenimas, kuris saugomas sau ir artimiausiems žmonėms. Be kaukės žmogus kitiems būtų nesuprantamas ir svetimas.) „šešėlis“( yra tamsioji asmenybės pusė. Šešėlio turinį jo savininkas nuo kitų slapsto. Tačiau individualiame šešėlyje yra visiems žmonėms bendri dalykai, nes jis susideda iš ydų, amoralumo, primityvumo ir infantilumo, antipatijos, nepasitikėjimo, įtarumo ir t.t. Žmogus pats „šešėlio“ nesuvokia, ir sąmonė dažniausiai jį neigia.Pažintas šešėlis skatina kovoti su savo ydomis ir silpnybėmis. Jeigu šešėlis išstumiamas į pasąmonę, kyla neurozės. Savo šešėlio pažinimas yra išminties sąlyga.) „animus ir anima“ (archetipai yra žmogaus dvilytiškumo padarinys. Animus yra vyro bruožai, anima-moters. Kiekvienas vyras nešiojasi savyje idealų moters paveikslą, o moterys-daugelio vyrų paveikslus. Abu archetipai dviprasmia. Animus moko protingumo, vyriškumo, anima-nuoširdumo, švelnumo, jausmingumo.) „savastis“ (atsiranda maždaug 36-ais gyvenimo metais. Būdinga tik tiems, kuriems savasis „aš“ tampa tikslu, ir kurie realizuoja aukščiausias dvasines vertybes. Ir savastis iki galo niekada nesuvokiama, nes visada išlieka potencija. Savasties branduolyje- sukauptos žinios, savikūros siekis, atsakomybė.)„Sinchroniškumas“(nuojauta ar sapnas sutampa su tikrove)-vadinami įvykiai numatomi kolektyvinei pasąmonei sąveikaujant su išoriniais įvykiais, tiksliau, su išorine psichika. Tai vyksta ne laike ir erdvėje, nes kolektyvinei pasąmonei laiko ir erdvės santykiai negalioja.

3. Adlerio socialinio instinkto filosofija:a) Menkavertiškumo ir dominavimo jausmas pagal Adleri.A. Adleris – austrų gydytojas, psichiatras, buvo Z. Froido bendradarbis. Adleris nors ir neneigė seksualinio potraukio vaidmens asmenybės gyvenime, tačiau neteikė jiems lemiamos reikšmės. Į žmogaus psichiką žiūrėjo kaip į nedalomą visumą ir stengėsi atskleisti socialinio konteksto reikšmę žmogaus individualumui. Adleris pabrėžė visuomeninę žmogaus prigimtį ir įgimtą bendrumo jausmo poreikį. Jis labiau orientavosi į asmenybės ateitį, į jos susidarytą gyvenimo planą ir jos įgyvendinimą, siekiant savo tikslų. Adlerio nuomone, žmogus visą gyvenimą siekia to paties tikslo ar laikosi pastovios elgesio krypties. Visa tai jis pavadino gyvenimo stiliumi. Jo nuomone asmenybės veiklos motyvu ir varomąją jėga yra jos augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, o šis neatsiejamai susijęs su žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu. Siekdama pranašumo asmenybė kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą. Vaikas nuo pat gimimo jaučia esąs silpnesnis, priklausomas nuo kitų, mažai galintis, šis jausmas ypač sustiprėja, jeigu vaikas jaučiasi mažiau sugebantis už bendraamžius. Būtent čia pasireiškia noras įgimtas noras tobulėti, pirmauti ir kompensuoti savo silpnumą. Be to Adleris manė, kad menkavertiškumo jausmo formavimuisi turi įtakos gimstamumo seka. Menkavertiškumo jausmas kiekviename asmenybės raidos lygmenyje yra santykinai pastovus, ir galima teigti, yra specifinė asmens buvimo pasaulyje jausena. Tai yra todėl, kad visuomet atsirandą kas nors pranašesnis už ją, o galiausiai žmogus nebegali būti pranašesnis ir tobulesnis už Gamtą ir Visatą. Taigi asmenybė siekdama tobulumo, stengiasi kompensuoti savo menkavertiškumo jausmą ir nuo to, kaip jai pavyksta, priklauso žmogaus psichinė sveikata ir subrendimo lygis. Adleris ypač pabrėžė, kad asmenybė, orientuota į ateitį, siekia savo tikslų iš kurių vienas aukščiausių yra „idealusis Aš“, tai yra toks žmogus, kokiu asmuo norėtų tapti. Adleris daugiausia nagrinėjo asmenybes, turinčias tam tikrus psichinius sutrikimus ir asmenybės subrendimą matė iš tos pozicijos, kad subrendusi asmenybė šių sutrikimų neturi. Brandi asmenybė turi būti pakankamai kompensavusi savo menkavertiškumo jausmą vidutiniškai stipriu pranašumo siekimu.b) Menkavertiškumo ir dominavimo kompleksas Adleris teigia, kad žmogui įgimtas dalykas gyventi bendrijoje. Žmogaus veiklos tikslas yra savęs sureikšminimas, noras būti stipriam ir nepriklausomam- tai yra įgimta. Galios, reikšmingumo troškimą Adleris aiškina menkavertiškumo ir dominavimo jausmu. Egoistiškas šlovės siekimas yra neurozės simptomas, menkavertiškumo ir dominavimo komplekso apraiška. Adleris kalba apie gyvenimo stilių. Jam gyvenimo stilius- būdas siekti tobulumo, kai susiformuoja konstuktyvūs ir destuktyvūs bruožai. Tarkime, tėvų atstumtas, vaikas siekia, bet kokia kaina patraukti kitų žmonių dėmesį. c) Gyvenimo stilius pagal AdlerįAdleris kalba apie gyvenimo stilių. Jam gyvanimo stilius – būdas siekti tobulumo, kai susiformuloja konstruktyvūs ir destruktyvūs bruožai (pagal Froidą – meilės ir mirtie instinktai). Tarkime, tėvų atstumtas vaikas išsiugdo siekį bet kokia kaina patraukti kitų žmonių dėmesį. Tokie žmonės tampa agresyvūs, kerštingi, o šie dalykai atsiskleidžia mąstymu, elgesiu ir net kūno judesiais.

4. E. Biorno transakcinės psichoanalizės esmė:a) BIORNO TRANSAKCIJOS ESMĖ:E.Biorno teigimu, žmogaus būtis atsiskleidžia bendravimo, kurio mažiausias vienetas yra transakcija, susidedanti iš stimulo (pradinės iniciatyvos) ir atsakomosios reakcijos, metu. Jis tvirtina, kad žmogaus „Aš“ yra trilypis: „buvęs vaikas“, „tėvai“, „suaugęs“. Pvz: „Vienas poelgis ankstyvojoje vaikystėje gali sugadinti būsimą individo gyvenimąb) Ego struktūra.Kaip visi froidistai, taip ir Biornas, pripažįsta, kad būsimo gyvenimo ,,planai“ pasąmonėje susidaro ankstyvojoje vaikystėje. Jo nuomone, kiekvieno žmogaus ,,Aš“ yra trilypis: ,,buvęs vaikas“, ,,tėvai“ ir ,,suaugęs“ (Ego). Tas ,,suaugęs“ niekada nebūna savarankiškas, nes į jo gyvenimą visada ,,kišasi“ buvęs vaikas ir tėvai. Biornas tvirtina, kad vienas vienintelis tėvų (suaugusiųjų) poelgis ankstyvojoje vaikystėje gali sugadinti būsimą individo gyvenimą. c) Žaidimų esmė. Ištyrus žmonių bendravimo „procedūras“, „ritualus“, „laiko leidimą“ ir „žaidimus“, atrandama, kad būtent „žaidimai“ nuodija žmogiškąją būtį, nes tik juose slypi klasta, vylius, savotiški spąstai bendravimo partneriui. Žaidimai visada nesąžiningi ir dramatiški.„Niurzgomis“, „bambekliai“ ir „menkystomis“, t.y. potencialiais „žaidėjais“, tampa berniukai, vaikystėje vienaip ar kitaip nuskriausti savo motinų, ir mergaitės, nuskriaustos savo tėvų. Klasikiniai žaidimais Biornas pripažįsta žaidimus „frigidiška moteris“, „susipeškite“, „dink iš akių“, kilnus pyktis“, „kojinė“, „alkoholikas“ ir t.t., tačiau dažniausiai šių „žaidimų“ siela yra moteriškoji pusė. Tarkime, žaidime „frigidiška moteris“ žmona visą gyvenimą ieško priekabių vyro elgesyje, kad išvengtų seksualionio suartėjimo. Žaidime „susipeškite“ žaidžianti mergina supjudo jau asistuojančius vaikinus, „dink iš čia“ – mergina bendrauja su jai nepatinkančiu vaikinu, „kojinės“ veikėja visada netaktiškai demonstruoja savo intymiąsias kūno vietas. Visi žaidimai vyksta pagal amžinas taisykles, kurių buvimo žaidėjai nė neįtaria.d) Gyvenimo scenarijaiKaip ir visi neofroidistai, taip ir Biornas, pripažįsta, kad būsimo gyvenimo „planai“ pasąmonėje susidaro ankstyvojoje vaikystėje. Jo nuomone, kiekvieno žmogaus „aš“ yra trilypis: „buvęs vaikas“, „tėvai“ ir „suaugęs“. Tas „suaugęs“ niekada nebūna savarankiškas, nes į jo gyvenimą visada „kišasi“ buvęs vaikas ir tėvai. Biornas tvirtina, kad vienas vienintelis tėvų (suaugusiųjų) poelgis ankstyvojoje vaikystėje gali sugadinti būsimą individo gyvenimą. Iki šešerių – septynerių metų pasąmonė sukuria būsimo gyvenimo „scenarijų“, kurį pakeisti galima tik gerai jį pažinus, t.y. iš pasąmonės perkėlus į sąmonę.Ištyrus žmonių bendravimo „procedūras“, „ritualus“, „laiko leidimą“ ir „žaidimus“, atrandama, kad būtent „žaidimai“ nuodija žmogiškąją būtį, nes tik juose slypi klasta, savotiški spąstai bendravimo partneriui. Žaidimai visada nesąžiningi ir dramatiški. Potencialiais „žaidėjais“ tampa berniukai, vaikystėje vienaip ar kitaip nuskriausti savo motinų, ir mergaitės, nuskriaustos savo tėvų. Tas pats ir „scenarijai“, iš kurių klasikiniai yra „tol,kol“, „po to“, „niekada“, „visada“, „beveik“. „Scenarijaus „tol,kol“ veikėjai visą gyvenimą darbuojasi patį svarbiausią dalyką atidėdami ateičiai. Scenarijų „visada“ dažniausiai vaidina žmonės, už seksą išvyti iš namų. Tokiems žmonėms gyvenime nesiseka, nes ,pvyzdžiui, moterys visada susituokia su despotais, girtuokliais. Skyrybos nepadeda, nes ir kitas sutuoktinis bus toks pat: pasąmonė atlieka savo vaidmenį, o moteris nesupranta, kodėl jai visada taip (!) atsitinka.

5. Ė.Fromo socialinės pasąmonės koncepcija:a) konstruktyvūs ir destruktyvūs charakteriai Ė. Fromas akcentuoja asmenybės socialųjį pradą. Žmogaus siekius lemia ne libido ir ne sublimacija, nes patenkinus seksualinius poreikius žmoguje išlieka psichologinė įtampa. Žmogui nuolat reikia meilės, valdžios, religijos, kartais griovimo. Šie poreikiai realių sąlygų ir psichikos savybių padarinys. Vertingumas ir prasmingumas realizuojamas rutuliojant savo prigimtį visuomenėje. Taigi žmogaus gyvenimas reiškiasi kaip asimiliacija ir socializacija. Taip gimsta socialiniai charakteriai, kurių yra du: konstruktyvusis, kuris reiškiasi dorovėmis, pvz.: savikultūra, meile, rūpesčiu, atsakomybe, pagarba, ir destruktyvus – mazochistinės, sadistinės, konformistinės, nekrofilinės, biofilinės formos.b) destruktyvūs charakteriai:• Mazochistas – silpnas charakteris – priklausomas nuo kitu, bijo vienatves.• Sadistas – siekia primesti savo valią kitiems, nori vadovauti, komanduoti. Tai savimi besigėrintis žmogus, tačiau nesugebantis mylėti nei savęs, nei kitų. Linkęs į griovimą ir savigriovą. Sadizmo bazėje gali formuotis rasistinės, religinės, politinės ir kt.grupuotės.• Konformistas – susitaikėlis su esama tvarka. Jis ieško prieglaudos minioje, siekia likti nepastebėtas, anonimiškas.• Nekrofilas – žmogus, abejingas gyvybei, gamtai. Jis vengia gyvenimo pilnatvės, mėgsta negyvus daiktus. Jis bijo ateities ir gyvena praeitimi.• Biofilas – siekia gyvenimo pilnatvės, tačiau nėra optimistas, nes orientuojasi į akimirksnio gyvenimo situacijas. Neigia mirtį gyvendamas šia diena, šia akimirka.

V TEMA. Praktinė filosofija1. Tauta ir tautiškumasSlidžiausias dalykas per pastaruosius 50 metų. Entologija (šio žodžio bijojo bolševikai) – kultūrinė antropologija. Rusų laikais geriausiai buvo etnografija, bet tik nedaugiau.

Antropologija – apie tautas ir jų tautiškumą. Nevisos tautos turi žodį tauta (gr.k. ethnos – tauta). Šio žodžio iki šiol neturi rusai ir amerikiečiai( na jie kažką panašaus turi “nation”, bet tai labiau verstina kaip nacija, o ne tauta.). Potemė:Tautų ir nacijų kikmės teorijų atsiradimo prielaidos. (tauta-etninė kulturinė zmoniu bendruomene, kurios naruis sieja bent keletas is siu pozymiu: bendra kalba, bendra religija, bendra istorine praeitis, mazdaug aiskus teritorinis apsigyvenimo centras.taciau svarbiausias tautiskumo krterijus yra paciu zmoniu savimone, tai, kuo jie patys save laiko, kokiai tautai jauciasi priklausa. Nacija- zmoniu bendrija, susidariusiistorijos, kulturos, kalbos, teritorijos ir ekonominio gyvenimo bendrumo pagrindu;tauta.) Jos buvo dar iki istoriniais laikais. Tačiau jos buvo silpnai išsivysčiusios. Tautos – senas reiškinys. Nors apie jas rašyt pradėta seniai. Nei pas graikus, nei pas romėnus apie tai minima nėra.Aristotelis šia tema kalbėjo trimis aspektais: a) apie šeimą, kaip mažiausią tautos (visuomenės) ląstelę b) organizaciją, kaip kariuomenęc) ir apie valstybęGraikams tautiškumas nerūpėjo.Tautų kraustymasis sutampa su germanų antplūdžiu. Rezultatas: naujaisiais laikais atsirado tautinės valstybės. Tada ir atsirado tautų teorijos. Herderis – buvo pradininkas. Jis sakė, kad žmogus – butybė, gyvenanti tautomis. Po antro pasaulinio karo atsirado tautos afrokoje. Amerikoje susiformavo ne tautiniu pagrindu.

Pagrindinis tautų kilmės ir raidos teorijosReikia skirti “tauta” ir “nacija”. Autoriai: Henris Morganas, Legas Guminiova, J.Grinius.

Klasikinės nacijos atsiradimo variantas:Nacija TautybėGentis(kiltis)KlanasGiminė(padermė)Šeima

Dar yra neklasikinis. Tariamai valstybę sukūrė banditų gauja.Apie nacijas: italai nacija tapo 19 a. Pradžioje. Tas pats apie prancūzus, ispanus. Rusija – tautų kalėjimas (V.Leninas)Tautiškumas atsirandantis pilietiškumo pagrindu.Rumunijos subirėjimo priežastys:a) religinėsb) rasinėsReliginiu pagrindu susiformavo žydų valstybė.Juo tapti užtenka priimti jų tikėjimą ir to pilnai užtenka.Šveicarijos nacija – retromanai, kurių yra vos 1.

Tautų formavimosi veiksniai : Rasė – žmonių grupė, turinti bent vieną juos jungiantį kūno išskirtinį bruožą. Tai prigimtinis bruožas.Australonegridai, Europidai sieka apie 30 planetos gyventojų.Kartais skirstomi į baltuosius ir spalvotuosius. Rasę įtakoja geografinė padėtis, klimato sąlygos ir kt. veiksniai. Kalba padeda išlaikyti tautybę. Tėvynė turi dvi prasmes:a) ontologinė (metafizinė)b) psichologinė (tėvynės sąvokos prasmė)„Kur man gerai, ten ir tėvynė” (gr.k. Ibi patria, ubi bene.)Ontologijos sąmonėje:a) tėvynė – tas lanšavto derinys, kuriame tauta pirmą kartą atsirando kaip tautab) tėvynė – tautos sukurta buveinė (Maceinos mintis)Nemaišyti sąvokų tėviškė, tėvynė, gimtinė.Gimtinė – kur gimiai.Nacionalizmas – visai neseniai reiškė tik negatyvią reikšmę.a) patriotizmas (normalus reiškinys)b) egoistinisc) šovinizmasd) nacizmas (fašizmas)e) siomizmasf) antisemitizmasg) diasporas (tautinės amžumos)h) vakarietiškas ir rytietiškasPatriotizmas – individo tautinės savimonės, tautinio pasididžiavimo, tautinės savigarbos raiška. Meilė savo tautai.Egoistinis nacionalizmas – tautinis išskirtinumas aukštinamas. Nacionalistas šaukia apie tautinius suvaržymus savo tautiečiams svetur.Šovinizmas (nuo Nikolo Šoveno vardo) – kraštutinis nacionalizmas, propaguojantis tautinį išskirtinumą, jo pagrindu formuojamos imperijos. Atmainos: itališkasis fašizmas, vokietiškasis fašizmas ir Pietų Afrikos aparteizmas.Siomizmas – Izraelio valstybinė idealogija.Diasporas. Žmonės: tremtiniai, bėgliai, nomadai, kolonistai (pvz. Punsko lietuviai Lenkijoje)c)Tautų formavimosi veiksniaiNe visos tautos-nacija,ne visos nacijos-tautos.Reikia žiūrėti į šaknis.Klasikinis kelias:šeimagiminėklanasgentystautanacija(tauta tam tikruose savo išsirutuliojimo etapuose) d)Tėvynė, tėviškė, gimtinė (ontologinė ir psichologinė tėvynės sąvokos prasmė).Tėvynės sąvokoje yra 3 esminiai pradai: žemė(teritorija), tautos istorija ir pati tauta. Pilnutiniam tėvynės supratimui visi jie yra būtini.Tėvynė būdama tėviškės pratęsimas, baigiasi ten, kur baigiasi tauta.Ten kur gyvena ir veikia tauta, ten yra tėvynė(tautos sienos ir yra tėvynės), bet jos negalima tapatinti su valstybe, nes ji dirbtina.Dėl to, kad tauta kuria tėvynę, pastaroji keliauja drauge su ja.