Ekzistencija, egzistencializmas – filosofija ir istorija

EGZISTENCIALIZMAS

ĮVADAS

Kokia gi egzistencializmo istorija, kokie praeities etapai suformavo jį tokį, koks jis yra šiandien?
Jau viduramžiuose užčiuoptume filosofinio mąstymo moralinį charakterį, kurį itin pabrėždavo Šv. Augustinas ir Šv. Bonaventūras. Tačiau gilesnes šaknis egzistencinei filosofijai padėjo įleisti danų filosofas Soren Kierkegaard (1813-1855). Jis pasipriešino keliamai Hegelio idealistinės visuotinybės filosofijai, kuri žmogų ėmė tik antiasmeninės idėjos istorinio plėtojimosi momentu. Kierkegaard nepabijojo atskleisti nepalyginamą žmogaus individuališkumą ir čia žmogus susiduria vienas prieš savąjį absoliutą tame tikėjimo paradokse, kuriame individo tikėjimas yra aukščiau visų bendrųjų normų. Kaaip ir daugelis iškilių asmenybių, Kierkegaard nesusilaukė didelio susidomėjimo savo epochoje. Tik vėliau XIX ir XX amžių sandūroje moralinė žmogaus tikrovė sugebėjo iškilti ir sužibėti, mat kilo stiprus sąjūdis prieš ankstesnį perdėtą pasitikėjimą protu. Šiuo laikmečiu egzistencializmą ypatingai apribojo F.Nietssche (1844-1900) antžmogio filosofija. Valia tapo pagrindiniu žmogiškosios egzistencijos veiksniu. Galbūt tai atrodytų moralės paneigimu, tačiau iš tiesų imta ieškoti žmogaus prasmės. Tiesą pasakius, ir kitos to laiko filosofijos kreipė žmogaus dėmesį į vertybių pasaulį, į žmogaus ryšį su gamta, kėlė reikalą žmogų pažinti paačiame savyje.

KAS YRA EGZISTENCIJA, EGZISTENCIALIZMAS IR FENOMENOLOGIJA?

EGZISTENCIJA (lot.existentia) buvimas, būvis.
Viduramžinėje filosofijoje egzistencijos terminas ėjo priešingai esmei. Egzistencija ir būtis buvo suprantamos kaip du santykiniai būties sandarai. Esmės ir egzistencijos skyrimas buvo grindžiamas akto ir galimybės, arba potencijos skyrimu. Tik moderniosios fi

ilosofijos srovėje, egzistencializme, egzistencija įgavo savo tikrąją prasmę. Čia šiuo terminu pasakomas ne apskritai buvimas, o žmogiškasis buvimas. Tokiu būdu egzistencija yra tarytum pats žmogus, butybė, išsiskirianti iš visų kitų tarpo sąmoningu santykiu su būtimi, pažindamas būti ir tuo pačiu pažindamas save.
EGZISTENCIALIZMAS dar vadinamas EGZISTENCINE filosofija.Tai viena iš daugybės filosofinių srovių, kuri pagrindine savo vaga plukdina žmogiškosios egzistencijos klausimą.
Kada gi išsiskyrė ši filosofinė rūšis? Kodėl tapo savarankiška? Kuo ji išsiskiria iš kitų savo tarpo filosofjų?
Ji pabudo su naujuoju metafizinio rūpesčio atsiradimu po vadinamosios scientizmo epochos. Čia atskirieji mokslai gali pakeisti žmogaus filosofinį rūpestį pačiu savimi. Skirtumas akivaizdus: egzistencializmas gilinasi ne į loginę būties analizę, o analizuoja žmogaus padėtį pasaulyje ir įvardina jo santykį su būties pagrindu. Tampa aišku, kodėl egzistencializmą galime suuvokti kaip žmogiškosios prasmės filosofiją. Dėka to egzistencializmas atrado filosofijoje sau savotišką vietą; ir žmogaus prasmės klausimo iškėlimas suteikia savotiškų atspalvių šiai filosofijai, sutapatindamas ją su filosofo Sokrato turima padėtimi graikų filosofijoje.
Žodis FENOMENOLOGIJA sudarytas iš graikų kalbos žodžių phainomenon (reiškinys) ir logos (kalba). 1764m. pirmas šį terminą ėmė vartoti vokiečių filosofas J. H. Lambertas veikale Neues Organon reiškinio doktrinos prasme, vėliau I. Kantas, o ypač H. Hėgelis proto fenomenologijoje.
E. Hiusserlis (1859 – 1938) fenomenologijos terminą vartoja savo paties filosofijai įvardyti.
Nesutikdama su neokantizmu ir empirizmu, fe
enomenologija siekia „grįšti prie pačių daiktų“ ir „reiškinius, užuot juos aiškinusi, aprašyti tokius, kokie jie yra. Tačiau, priešingai negu tradicinė metafizika, šie reiškiniai nėra paprasti apsireiškimai; fenomenologija yra „eidetika“, „esmių mokslas“. Siekiant tokio pažinimo rekia abstrahuotis nuo pasaulio egzistavimo, kaip padarė R. Dekartas, šiuolaikinės filosofijos pradininkas, tačiau neišrutuliojo iki galo šio metodo, kurį E. Hiuselis vadina „epoche“ (iš gr. kalbos – sustojimas, sustabdymas) ir kuris yra pirmasis „fenomenologinės redukcijos“ momentas. Fenomenologija „susilaiko nuo bet kokio daiktų būties ir nebūties vertinimų, ir tai leidžia be nusistatymo stebėti grynją pasąmonę“.

EGZISTENCIALIZMAS, LAISVĖ IR INDIVIDUALIZMAS

Kaip suprantamas egzistencializmo terminas?Žmoguje egzistencija eina pirma esmės.O žmogus esti vienintelis toks, kuriame galima tokia pirmumo teisė.Taigi žmogus tampa vieninteliu, kuriam taikomas egzistencijos vardas.Iš čia mes ir galime suvokti patį egzistencializmo terminą.
Ir vistik laisvė nelaikoma, aptariant žmogų, tokia”esme”, kuri būtų jau įgimta ir iš anksto suteikta pačiu gimimo faktu.Pasak egzistencializmo, turime laisvę laikyti galimybe.Galimybe tuo, kad laisvu galima būti lygiai tiek, kiek galima laisvę išduoti.Laisvę turime išsikovoti, išsitarnauti savo pačio apsisprendimo būti laisvu.
Egzistencinio filosofavimo šerdimi galime laikyti laisvę.Žinojimas yra prielaida ir kelias į laisvę, todėl negalima atriboti šių dviejų dalykų.Ir vistik žinojime laisvu nebūsi.Žinojimas tik suteikia galimybę apsispręsti, atskleidžia savivalę.Laisvė neapčiuopiama, nepatiriama ar išgyvenama, nenusakoma apibrėžimu.Ir savivalė neturi turinio, tačiau ji nė

ėra laisvė, ji tik priežastis laisvei susikurti.

PAGRINDINIAI EGZISTENCINĖS FILOSOFIJOS BRUOŽAI

Kokie gi pagrindiniai bruožai būdingi egzistencializmui?Pagrindinis ir bene pats svarbiausias yra nepalyginamas žmogaus savitumas, jo išskyrimas iš visos gamtinės tikrovės.Tai visiškai priešinga gyvybės filosofijai, kuri tiesiogiai vienija žmogų ir gamtą.Egzistencializmas suvokia gamtą visiškai svetimą žmogui, esmiškai negalinėia nuveikti žmogaus vienišumo.Įsigilinę pamatysime, kad čia žmogus grįžta ne į gamtą, o į patį save.Tai tartum paprastas apeliavimas į žmogaus asmenybę.Susiduriama su ištikimybe sau pačiam.Visuotinių normų suabsoliutinimas kelia nepasitikėjimą ir įtarimą egzistencialistų tarpe.Heidegeriui “mąstymas vertybių terminais yra piktžodžiavimas prieš būtį”, nes kiekvienas vertinimas jau yra subjektyvininmas, ir “tie, kurie stengiasi įrodyti vertybių objektyvumą, patys nežino, ką daro”.Paklusti visuotiniams įstatymams tolygu laisvės išdavimui beasmeninėms vertybėms.Tačiau negalime manyti šį visuotinių vertybių nusistatymą esant moralės paneigimu.Tai galėtume laikyti asmeniniu apsisprendimu konkrečioje situacijoje.
Taigi žmogus tampa atsiskyrėliu, tampa vienišu pakeleiviu, svetimu gamtai, svetimu pasaulietinių vertybių pasauliui.Kuo gi tampa žmogus šioje savo vienišumoje?Vienas vieningas atsakymas skamba egzistencialistų lūpose:žmogus-tai laisvė.Žmogus pačiame savo pagrinde yra laisvės pamatas, neduotas, kaip visi kiti daiktai, o pats sau patikėtas.Visa esmė glūdi egzistencializmo susikūrime, o ne apsprendime iš anksto duotai esmei.
Šiuolaikinės filosofijos ir socialogijos keliamas problemas K.Jaspersas išsprendžia pasitelkęs egzistencinį mąstymą.Šioje plotmėje, kur akcentuojamas žmogaus nusistatymo bei apsisprendimo požiūris.Paprasėiausi klausimai apie mus supantį pasaulį paverčiami į asmenybę nukreiptais, asmeniniais ir tik žm

mogaus esmę nukreiptais, asmeniniais ir tik žmogaus esmę apibūdinančiais klausinėjimais.Egzistenciniam mąstymui būdingas daugiau atskleidimas to, ką svarstomos problemos reiškia man pačiam ir kaip aš turiu jo atžvilgiu nusistatyti.

EGZISTENCIALIZMO PRIEŠYBĖS IR ĮVAIROVĖ

Nei pasaulėžiuriniu, nei specialiai filosofiniu atžvilgiu negalime manyti egzistencializmą esant vieningą srove.Filosofai egzistencialistai, atmesdami ir nekeldami Dievo klausimo, vieningai protestuoja prieš šios filosofijos siejimą su ateizmu.Kiti gi ateizmą ir humanizmą paverčia sinonimais.Tuokart egzistencinė filosofija tampa radikali ir atvira ateizmui.Ir atvirkščiai, keletas centriniu žmogiškosios egzistencijos rūpesčiu laiko transcendenciją.Nors ją negalima būtų sutapatinti su krikščioniškuoju asmeniniu Dievu.Ir pagaliau egzistencializmas dar pagrindžiamas katalikybe.
Turint prieš akis toią egzistencializmo kelių įvairovę, nėra įmanoma egzistencializmą nusakyti bendru vardikliu.Belieka suteikti atskiriems filosofams kiekvienam savitą filosofavimo pobūdį, ir apsiriboti formaliomis egzistencializmo bendrybėmis ir bendra priešprieša likusioms filosofijos srovėms.

FILOSOFINĖ EGZISTENCIJOS PLOTMĖ
JOS ATSIRADIMAS

Dėsniai ir kategorijos absoliučiai nepritinka žmogaus individualumui ir subjektyvumui apibrėžti.Žmogaus sąmonės kuryba negali būti įrėminta griežtuose formalios logikos taisyklių rėmuose.Mokslinis determinavimas ir bendrosios sąvokos nedera egzistencijai.Ją galima tik aprašyti ar pavaizduoti.Bet juk tokios išraiškos priemonės žodinėje kūryboje neįmanomos be sąvokų.Egzistencialistai buvo priversti sukurti naujas, dirbtinai nukaltas sąvokas, bei kategorijas.Be jų negali išsiversti net egzistencija aprašanti filosofija.
Filosofijos uždavinys-žmogišąjį mąstymą nukreipti į egzistencijos plotmę, jos pažinumą, arba tiesiogpaversti jį egzistencija.Filosofija turi būti vadovu žmogaus elyje į save patį.Todėl gi egzistencinė filosofija kelia klausimus, kurie yra daug svarbesni už galimus jų atsakymus.Filosofuodamas žmogus kelia jį dominančius klausimus, todėl pati filosofija esanti būdas pažinti save arba priartėti prie savęs.Pasendes pasaulio rūpesčiuose žmogus griebiasi filosofinio mąstymo būdo.Čia jis nevaržomai gali pereiti į tikrąją egzistencinę būtį, priklausančią jam pačiam.
Tapdama žmogaus būtimi, egzistencija yra nuolatinėje pasirinkimo būsenoje:būti ar nebūti pačiu savimi, ir atsiranda per bendravimą, istoriškumą ir ypač ribines situacijas.

ŽMOGAUS BŪTIS IR EGZISTENCIJA

Galima sakyti, kad egzistencinės filosofijos centras yra žmogišoji būtis.Žmogišoji būtis, arba žmogus nėra ištaršomi ir pasisavinami empirinės būties, nors tas joje ir nesutelpa.Būtent tai, kas nesutelpa empirinėje būtyje, ir sudaro žmogaus egzistenciją.Tokiu atveju egzistencija negali būti mokslinio pažinimo objetu.
Skaitydami K.Jasperso kūrybą susiduriame su daugiasluoksnia žmogiškąja būtimi.Pirma, žmogus susilieja su empirine būtimi,tampa atskiru jos atveju.Antra, vienam žmogui būdinga sąmonė apskritai.Pats specifiškiausias žmogiškosios būties sluosnis-tai “egzistencijos galimybė”.Būdamas būtyje žmogus pasineria į daiktų pasaulį, paskęsta ir išsiblaško kasdienybėje.Tai ne savo, o pasaulio egzistavimas, nes paprasčiausiai nesugebama buvimo nukreipti į savo vidines galimybes, o tik į kasdienybės daiktų pažinimą.Egzistencijos negalima tapatinti su empirine žmogaus būtimi, tačiau vėl gi, be jos egzistencija negalima.
Kokią gi vietą užima egzistencija egzistencinėje žmogaus koncepcijoje?K.Jasperso žodžiais tariant, “egzistencija-tai kažkas, kuriuo remiantis mes veikiame ir mąstome, apie kurį kalbame minčių eigoje, kurios niekas nepažįsta, egzistencija yra tai, kas suveda mus pačius su savimi, o per tai su savo transcendencija”.Be to, egzistencija sudaro individualiosios būties branduolį, kuris leidžia projetuoti save patį, kaip nepakartojamą individą.Žmogaus sąmonės kūrybinį aktyvumą taip pat galime vadinti egzistencija.Čia jai būdinga apsisprendimo laisvė bei galimybė nevaržomai kurti ir atskleisti savo individualybę.Egzistencija sulaužo faktiškumo rėmus, nuolat siekdama nusakyti laisvę sau pačiai.Nulatinė jungtis ir ryšiai su kitomis egzistencijomis-dažnas reiškinys.Juk žmogus atsisleidžia kitų žmonių tarpe, bendraudamas su jais.Be viso kito egzistencija nėra pastovus reiškinys, ji istoriška, nuolat nesikeičianti, tai pranykstanti, tai atsirandanti.
Egzistencija visuomet žmogui suteikia pasirinimą, nes ji nėra galutinai užbaigta, kintanti, taigi istoriška.Todėl žmogus negali, įgijęs egzistenciją, likti su ja amžinai .Tai kintantis, momentinis reiškinys.Pasirinkimo laisvę visada galime sieti su kalte.Apsispręsdamas žmogus nenorom turi atmesti visas likusias galimybes, pasirinkęs tą vienintelę.Atmetimas tolygus kažko nepadarymui, todėl yra kartu ir nusikaltimas.Tuo pačiu apribojama kitų žmonių laisvė.Kaltė neišvengiama eezistencijoje, o ir pats žmogus savaime yra kaltė.Laisvė ir kaltė – tai tartum amžini žmogiškosios būties palydovai.
Kaltė, kova , kančia, mirtis sudaro žmogaus buvimą ribinėse situacijose.O kuom gi jos įdomios egzistencinėje žmogaus koncepcijoje?
Šios situacijos yra savotiškos psichologinės būsenos, lydinčios arba ribojančios žmogiškosios būties atsiradimą.Situacijos baigiasi:jas įveikiame arba apeiname, tačiau visuomet senas situacijas keičia naujos.Žmogus susidorojęs su viena situacija vis patenka į kitą.Kasdienis žmogaus egzistavimas, vykstąs paprastose situacijose, kurias įveikiame arba apeiname ir kurios neproblematizuojame mūsų būties.Tačiau be šių paprastų kasdienių situacijų dar egzistuoja tokios, kurios pačios savaime nesikeičia, į kurias mes atsitrenkiame lyg į sieną.Jos riboja žmogų ir jam tenka šias situacijas priimti kaip savo lemties dalyką.Tokių ribinių situacijų įveikimas neįmanomas net išsaiškinus jų esmę.Jas galime tik išgyventi. Ribinese situacijose akivaizdžiai išnyra žmogiškosios būties trapumas, baigtinumas, nepatvarumas ir gyvenimo beprasmiškumas. Pajutęs pralaimėjimą , žmogus pabunda egzistencija.

EGZISTENCIALIZMO SANTYKIS SU VISUOMENE

Toks egzistencinės filosofijos “benamiškumo” įvaizdis sudomino ne tik filosofus , bet ir Vakarų Europos visuomenę. Egzistencinė žmogaus samprata , žadinanti jo laisvės sąmonę bei savimi pačiu tikėjimo ryžtį , yra davusi sėkmingų paskatų ir šalia filosofijos – teologijoje , socialogijoje , psichologijoje , psichoanalizėje .Literatūra viena tų sričių , kur egzistencializmo įtaka ypač jaučiama .Viena , konkreti žmogiškosios egzistencijos analizė , kurią vykdo egzistencializmas savaime jau yra paskata ir literatūriniams žmogaus pavidalams .Šalia šios yra dar viena prielaida , kodėl literatūra taip noriai įsileido egzistencijos tematiką.
Nemažai filosofų iš pačių egzistencialistų tarpo yra ėmęsi literatūrinės kūrybos amato . Šioje srityje plačiai žinomos Sartre dramos.Mūsuose egzistencializmas taip pat susilaukė plataus dėmesio.Pavykusiais propaguotojais galėtume laikyti J.Grinių už straipsnius su ištisa eile egzistencinių klausimų.Taip pat A.Maceiną už “teistinio egzistencializmo apmatus” ir ryškia egzistencializmo nuotaika alsuojantį A. Nyka-Nyliūną su “ Praradimo simfonijų elegijomis”.

LITERATŪRA

Egzistencijos filosofija : praeitis ir dabartis.-V., 1981.
Filosofijos istorijos chrestomatija .XIX-XX a.
Vakarų Europos ir Amerikos filosofija .-V., 1974.
J.Grinius Raštai I tomas . V., 1991.

Leave a Comment