Žmogaus būtis egzistencionalizme

by

ŽMOGAUS BŪTIS EGZISTENCIONALIZME

TurinysĮvadas………………………………………………………..…………………………………………………..31. Pagrindiniai egzistencinės filosofijos bruožai……………………………………………….52. Egzistencializmo filosofai ir jų mąstysena……………………………………………………53. Žmogaus egzistencija, laisvė ir gyvenimo prasmė…………………………………..94. Egzistencializmo įtaka kultūrai………………………………..………………………………11Išvados……………………………………………………………………………………………………13Šaltinių ir literatūros sąrašas…………………………………………………………………….14Priedai…………………………………………………………………15ĮvadasEGZISTENCIJA (lot.existentia) buvimas, būvis.Viduramžių filosofijoje egzistencijos terminas ėjo priešingai esmei. Egzistencija ir būtis buvo suprantamos kaip du santykiniai būties sandai. Esmės ir egzistencijos skyrimas buvo grindžiamas akto ir galimybės, arba potencijos skyrimu. Tik moderniosios filosofijos srovėje, egzistencializme, egzistencija įgavo savo tikrąją prasmę. Čia šiuo terminu pasakoma ne apskritai buvimas, o žmogiškasis buvimas. Tokiu būdu egzistencija yra tarytum pats žmogus, būtybė, išsiskirianti iš visų kitų tarpo sąmoningu santykiu su būtimi, pažindamas būti ir tuo pačiu pažindamas save. EGZISTENCIALIZMAS dar vadinamas EGZISTENCINE filosofija. Tai viena iš daugybės filosofijos krypčių, „kuri laikė individą, individualią patirtį ir jos unikalumą žmogaus egzistencijos supratimo pagrindu“ (Egzistencializmas, 2005-11-22). „Centrinę vietą šioje filosofijoje užima vienišas žmogus su juo individualizmu ir dvišake savimone. Ši filosofijos kryptis parodo tos inteligentijos dalies nuotaikas, kuriai rūpi kultūros problemos, jos vystymo keliai technokratijos amžiuje, žmogaus gyvenimo nepastovumo, paprasto žmogaus būklės problemos. Ši filosofinė kryptis pasireiškė kaip humanizmo gynėja“ (Экзистенциализм, 2005-11-22). Būtent tuo mane ir sudomino ši filosofijos koncepcija – atsigręžimu į žmogų.Kokias gi pagrindines idėjas skelbia egzistencionalizmas? „Egzistencionalizmas akina mintyse iškilti virš savo buvimo religiniu ar filosofiniu būdu. Egzistencionalizmas panaudoja įvairias priemones savo idėjų propagavimui. Jis įtakoja meną, o per jį – žmoniją. Šios filosofijos centre žmogaus nusavinimas nuo visuomenės; ir sugebėjimas išsivaduoti nuo visuomenės yra tokio žmogaus teigiamybė. To siekiant reikia pamiršti pasaulį, kuris yra iliuzija, ir panirti į tikrąją realybę – savo „Aš“ (tiesioginė savimonė, savijauta). Mąstantis subjektas sukuria savo pasaulį. Būvis – tai ne fizinis, objektyvus egzistavimas, o grynas subjektyvumas, tas, kuo žmogus pats sau tampa. Subjektas suprantamas kaip juntanti, išgyvenanti, siekianti būtybė. Subjektų savo buvimo pasaulyje išgyvenimas ir yra egzistavimas, be to žmogaus buvimas ???? jo esmei, kadangi žmogaus buvimo ir egzistencijos esmė tame, ką jis save kuria. Taigi, egzistencinis buvimas – tai žmogaus sąmonė, kurioje pasireiškia subjekto ir objekto vienybė. Asmenybę kuria ne išorinės aplinkybės, bet evoliucinė struktūra. Taigi, egzistencionalizmas absoliutizavo žmogaus jausmus, emocijas, nutraukė juos nuo proto ir išmonės ir nuo socialinio žmogaus, o žmogų – nuo visuomenės“ (Egzistencializmas, 2005-11-23).

Savo referatu siekiu atsakyti į šiuos klausimus: Kokie yra pagrindiniai egzistencializmo filosofai ir jų idėjos? Kokie pagrindiniai egzistencinės filosofijos bruožai? Kaip egzistencializmas traktuoja žmogaus būtį ir egzistenciją filosofiniame kontekste? Kokią įtaką egzistencializmas turėjo kultūrai?Problema: žmogaus būties unikalumo iškėlimas, propaguojamas egzistencionalizmo, tampa vis aktualesnis šiuolaikinio gyvenimo, pasižyminčio intensyvumu, įtampa, technoktarija, sąlygomis.Objektas: egzistencinės filosofijos idėjos.Tikslas: apžvelgti egzistencionalizmo istoriją, bruožus, įvertinti aktualumą.Uždaviniai:1. Apžvelgti egzistencializmo filosofų idėjas. 2. Aprašyti egzistencializmo bruožus.3. Išanalizuoti žmogaus būties iškėlimą egzistencializme.4. Įvertinti egzistencializmo įtaką kultūrai.Metodai:• Teoriniai: literatūros ir kitų šaltinių studijavimas ir analizė; asmeninių žinių nagrinėjama tema įsivertinimas ir palyginimas su literatūroje pateikta medžiaga; išvadų ir pasiūlymų pateikimas.1. Pagrindiniai egzistencinės filosofijos bruožaiKokie gi pagrindiniai bruožai būdingi egzistencializmui? Kaip jau minėjau, pagrindinis ir bene pats svarbiausias yra nepalyginamas žmogaus savitumas, jo išskyrimas iš visos gamtinės tikrovės. Tai visiškai priešinga gyvybės filosofijai, kuri tiesiogiai vienija žmogų ir gamtą. Egzistencializmas suvokia gamtą visiškai svetimą žmogui, esmiškai negalinčia nuveikti žmogaus vienišumo. Studijuodama įvairius šaltinius, priėjau išvados, kad čia žmogus grįžta ne į gamtą, o į patį save. Tai tartum paprastas apeliavimas į žmogaus asmenybę. Susiduriama su ištikimybe sau pačiam. Svarbiausia problema – žmogaus egzistencija. Viena iš pagrindinių egzistencializmo idėjų – predeterminizmo (rel. doktrina, teigianti, kad priežastinė pasekmė esanti dievo valios apraiška) paneigimas – teigia, kad žmonija neturi iš anksto nustatyto moralinio bei dvasinio pagrindo; ji pati jį sukuria. Turėdami pasirinkimo laisvę, žmonės tampa visiškai tapatūs savo veiksmams, todėl jų pagrindinis uždavinys – atrasti teisingą veiksmų pasirinkimo būdą. Štai svarbiausi egzistencionalizmo teiginiai (Egzistencializmas, 2005-11-23): „Pasaulis iracionalus, nepavaldus žmogaus protui;
 Gyvenimas iškeliamas virš trumpalaikiškumo ir mirties; Tikrovė suvokiama kaip suskilusi į dvi sritis: sąmonės ir daiktų; Žmogus ir jo likimas nepavaldus nei istorinei, nei socialinei determinacijai; Žmogus laisvas, egzistuoja savo pastangomis […];  Žmogus sprendžia savo būties prasmę […]; Žmonių bendradarbiavimas neįmanomas […]”.„Egzistencionalistų credo: vienišas, atstumtas, susvetimėjęs individas beprasmiškame ir absurdiškame pasaulyje“ (Howard, 1996, p. 294).

1. Egzistencializmo filosofai ir jų mąstysena

Egzistencializmas – palyginamai nauja filosofija. Atsiradusi XIX amžiuje ir įsigaliojusi XX amžiuje, ji tapo reakcija į švietėjiškosios epochos ir klasikinės vokiečių filosofijos racionalizmą, taip pat kantinę pozityvistinę filosofiją, paplitusią XIX a. pabaigoje — XX a. pradžioje.Skiriami: religinis egzistencializmas (N.Berdiajevas, M.Buberis, K.Jaspersas, G.Marselis, L.Šestovas) ir ateistinis egzistencializmas (M.Haidegeris, Ž. P.Sartras, A.Kamiu, S.Bovuar).Egzistencializmo pirmtakas buvo danas, vienas originalių XIX a. mąstytojų, Soren Kierkegaard. Jis pirmas panaudojo „egzistencinio nerimo“ sąvoką. Jos prasmė interpretuojama taip: gyvūnai yra supančioti savo instinktų, tačiau todėl visada pasitiki savo veiksmais, tuo tarpu žmonės turi laisvę pasirinkti savo elgesį, bet visada yra graužiami abejonės – tai ir yra taip vadinamo egzistencinio nerimo apraiška. „Kierkegaardas buvo įsitikinęs , kad reikia perprasti savo sielą, savo likimą ir Dievo tikrumą“ (Howard, 1996, p. 295). Įdomi yra jo trijų gyvenimo kelio pakopų teorija: pirmojoje, estetinėje, dominuoja emocijos ir jusliniai malonumai; antroji, etikos pakopa atsiranda suparatus universalų žmogiškumą; trečioji, aukščiausia, kai esame vieni prieš Dievą (1 priedas). „Ugdymas, Kierkegaardo manymu, turįs būti subjektyvus ir religinis, besidomintis individualybės ir individų santykių su Dievu plėtojimu“ (Ten pat).XX amžiuje egzistencializmo idėjas plėtojo vokiečiai Martin Heidegger bei Karl Jaspers ir prancūzai Albert Camus, Jean-Paul Sartre ir Simone de Beauvoir.Martinas Heideggeris atskyrė „buvimo“ ir „būties“ sampratas. Egzistencija turi būti suvokiama ne racionaliomis priemonėmis, o per egzistencinę patirtį, unikalią kiekvienam individui, be to, ji turi būti atskirta nuo to, kas įprasta ar „savaime suprantama“. Individualiai egzistencijai, arba buvimui pasaulyje, būdingi trys pagrindiniai aspektai: individualaus pasaulio, kaip supančios aplinkos patyrimas, kitų individų patyrimas, ir individo savo atskiros ir ypatingos egzistencijos įsisąmoninimas, atsirandantis, kai užduodamas klausimas „Kas aš esu?“. Egzistencija – tai galimybių rinkinys, o pagrindinė galimybė žmogaus gyvenime, suteikianti visas kitas – mirties galimybė. Turėdamas griežtai apribotas erdvėlaikyje, žmogus suvokia savo, kaip atskiro elem…ento, buvimą jame. Heideggeris kritikavo tiksliuosius mokslus, už tai, kad jie skatina taikyti „objektyvumą“, vienareikšmiškumą visose gyvenimo srityse. „Nėra įstatymų, nurodymų ar objektyvios tikrovės, kurie automatiškai duotų atsakymus; į šį klausimą kiekvienas turi atsakyti pats“ (Ten pat, p.298).

Karl Jaspers, psichiatras, pradėdamas filosofinį egzistencijos nagrinėjimą, pradžioje domėjosi žmogaus proto teikiamų galimybių ribotumu. Anot jo, neįmanomas absoliutus objektyvus visumos pažinimas, nes mąstantysis subjektas gali suvokti visumoje viską, išskirus save patį – subjektą. Todėl ir būties problema yra neišsprendžiama. Jaspers teigė, kad žmogaus gyvenime yra tam tikras išankstinis determinizmas – pavyzdžiui, jis negali pasirinkti gimimo epochos, vietos, tėvų, bendro konteksto. „Jasperso filosofijoje egzistencija (= buvimas savimi pačiu) yra visa tai, kas esmiškai sudaro manąjį Pats, priešingai negu tie dalykai, kuriuos galiu sukeisti vietomis ir kurie priklauso nuo ne mano paties nustatytų sąlygų“ (Kunzmann, 1998, p. 201). „Kadangi paprastai žmogus gyvena pasitikėdamas išorinių sąlygų teikiamu saugumu, tai tik ypatingas sukrėtimas jį gali pastūmėti jo tikrosios egzistencijos link“ (Ten pat). Tai ribinės situacijos: mirtis, kova, kančia, kaltė (2 priedas). Nobelio premijos laureatas prancūzas Albert Camus buvo įsitikinęs, kad žmogus gyvena priešiškame, susvetimėjimą sukeliančiame pasaulyje, jo padėtis jame yra absurdiška. Savo kūriniais Camusas bandė pabrėžti būtinumą priešintis absurdui, maištauti prieš jį, nepaisant to, kad šios pastangos gali atrodyti beprasmės (2 priedas). Jo tėvynainis Jean Paul Sartre tyrinėjo sąmonę (būtis sau pačiai) ir sąmonės objektus (būtis pati savaime). „Sąmonė […] yra objektyvaus pasaulio refleksija ir neigimas“ (Howard, 1996, p. 300). Jis neigė „šmogiškosios prigimties“, „žmogiškojo silpnumo“ sąvoką. Anot jo, tik pats žmogus yra atsakingas už savo veiksmus bei pasirinkimus. Visuomenei rūpi, kad žmogus kuo efektyviau atliktų jam pavestą funkciją. Netgi „mokslą“ bei „dėsnį“ Sartre‘as traktuodavo kaip žmonių, visuomenės sukurtą prasmę. Visuomenė žmogų paverčia priemone. Individo unikalumas ištirpsta toje visuomenėje, žmogus nuasmeninamas, standartizuodamas. Klausimas: ar žmogui derėtų pabėgti iš visuomenės? Ne, atsako Jaspersas. Visuomenė padeda žmogui fiziškai išsilaikyti, pratęsti savo giminę. Nors vėliau siekiant parodyti humanizuojantį egzistencinės filosofijos perspektyvos poveikį, Sartre‘ui teko pripažinti, kad dalyvavimas socialiniuose procesuose individui gali būti reikšmingas. Tačiau tikrojo autentiškumo reikia ieškoti pačiam savyje. Viena vertus, besąlygiškas visuomenės etinių normų priėmimas tėra atsakomybės už save vengimas ir paverčia individą beveide masės dalimi. Kita vertus, būtent todėl žmogaus laisvė yra jo didžiausia našta, nes reikia nuolat ieškoti savęs įprasminimo. Besivadovaudamas Nietzche teiginiu „Dievas miręs“, jis pabrėždavo, kad tik žmogus gali suteikti savo gyvenimui prasmės. Žmogaus egzistenciją Sartre‘as traktuodavo, kad pačią sau prieštaraujančią. Tai būtis, „kuri yra tai, kas ji nėra, ir kuri nėra tai kas ji yra“ (Kunzmann, 1998, p. 203). Tuo filosofas norėjo pasakyti, kad žmogus yra tokia būtis, kuri, išleidžiama už dabarties ribų, projektuoja save ateitin. Dėl šios projekcijos žmogus visada yra už savęs paties (3 priedas). Man tai atrodo keistokai.
„Kritikai nurodo, jog egzistencionalizmui, ypač Sartre‘o filosofijai, stinga adekvataus socialinio pagrindo, kad galėtų nagrinėti institucijas, tokias kaip mokykla, ir tas veiksnys sutrukdė plačiai pritaikyti egzistencialistinę mąstyseną ugdymo problemoms“ (Howard, 1996, p. 302).Kaip įsitikinau, egzistencializmo srovei priskiriami filosofai buvo skirtingų pažiūrų, dažnai nagrinėjo labai skirtingus žmogaus egzistencijos aspektus – tai, kas buvo įdomu ar aktualu jiems patiems atsižvelgiant į kultūrinį kontekstą (galima pastebėti, kad visi buvo europiečiai, vienaip ar kitaip išgyvenę pirmą bei antrą pasaulin…į karą). Jų egzistencinis suvokimas buvo unikalus kiekvieno subjektyviam pasaulio matymui, tačiau nė vienas nepasiūlė konkretaus būties prasmės paaiškinimo ar sprendimo. Palikdami šį klausimą spręsti kiekvienam individui atskirai, jie galutinai įtvirtino pagrindinius savo srovės principus. Lietuvos žymiausi filosofai, egzistencionalizmo pasekėjai – Juozas Girnius, Antanas Maceina, Jonas Repšys, Arvydas Šliogeris, Vincas Vyčinas.Antanas Maceina, vienas žymiausių Lietuvos mąstytojų, teigė, jog žmogaus buvimą pagrindžia žmogaus egzistencinis susidūrimas su Dievu ir Dievo loginis pažinimas. „Žmogiškąją egzistenciją gyva išlaiko tiktai prasmė“ (Lietuvos filosofinė mintis, 1996, p. 391). Tačiau kas yra prasmė savyje? Kuo ji pagrindžia mūsų egzistenciją? Prasmė yra tam tikro uždavinio vykdymas pačiu mūsų buvimu. Taigi, egzistencija suprantama kaip pašaukimas; ji yra vertinga tik tada, kai yra prasminga.Filosofijos mokslų daktaras Juozas Girnius egzistencionalizmą jungė su krikščioniškąja filosofija. Jis teigė, kad žmogus, kaip kūniška būtybė, negali visiškai nuo gamtos atitrūkti, nes jis kūnu priklauso gamtai, bet negali su ja visiškai sutapti, nes jis dvasinė būtybė, Dievo kūrinys. Ir dėl to „žmogus – kenčianti būtybė“ (Ten pat, p. 384). Kančiose pasiekiamas aukštesnis žmogiškosios egzistencijos laipsnis.Jonas Repšys, vienas iš žymiausių sovietinio laikotarpio filosofų, žengė toliau nei egzistencionalistai pradininkai, kurie tik suabsoliutizavo žmogaus elgesį nuo istorinio dorovių vertybių konteksto. Jis bandė apibrėžti individo dorovinę orientaciją dabartiniame pasaulyje. Pirma, dorovinis žmogaus elgesys visada susijęs su asmeniniu individo apsisprendimu. Antra, moralės individualizavimas pagrįstas ir pačia susvetimėjusių santykių klasinėje visuomenėje prigimtimi bei tikrąja žmogaus prigimtimi toje visuomenėje.
Arvydas Šliogeris – šiuolaikinis egzistencionalizmo tyrinėtojas Lietuvoje. Pagal jį, absoliutus, paradigminis būties fenomenas yra Dievas. O žmogus, kaip substancinis individas yra Dievo koreliatas.Vincas Vyčinas, JAV gyvenantis filosofas, Heideggerio pasekėjas, rašo: „Realizuodamas savo gyvenimą, t.y. susidurdamas su konkrečių galimybių aplinkybėmis Būties lauke, žmogus randa jį orientuojančius siekimus, veikimo kryptis, įvairias šiose kryptyse apyvokas ir pagaliau priemones“ (Ten pat, p. 396). Žmogus, siekdamas Būties atskleidimo, bando išdirbti, išdėstyti, iškelti reikšmes ir prasmes į visišką aiškumą.Lietuvos žymiausių filosofų egzistencionalistiniuose aprašymuose, aš aptikau daugiau konkretaus būties prasmės paaiškinimų ir sprendimų. Lietuvos filosofai bandė įžvelgti žmogaus egzistencijos tikrąsias šaknis, paaiškinti egzistencijos prasmę, įžvelgti iki šiol nenagrinėtas žmogaus būties su pasauliu sąsajas aukštesniu lygiu.Kaip matome, dabartiniai egzistencionalistai siekia sukurti žmogaus asmenybės autentiško vystimosi moralę.3. Žmogaus egzistencija, laisvė ir gyvenimo prasmėPamėginsiu apibendrinti žmogaus būties ir egzistencijos interpretacijas egzistencinėje filosofijoje. K. Jasperso žodžiais tariant, „egzistencija – tai kažkas, kuriuo remiantis mes veikiame ir mąstome, apie kurį kalbame minčių eigoje, kurios niekas nepažįsta, egzistencija yra tai, kas suveda mus pačius su savimi, o per tai su savo transcendencija”. Be to, egzistencija sudaro individualiosios būties branduolį, kuris leidžia projektuoti save patį, kaip nepakartojamą individą. Žmogaus sąmonės kūrybinį aktyvumą taip pat galime vadinti egzistencija. Čia jai būdinga apsisprendimo laisvė bei galimybė nevaržomai kurti ir atskleisti savo individualybę. Egzistencija sulaužo faktiškumo rėmus, nuolat siekdama nusakyti laisvę sau pačiai. Nuolatinė jungtis ir ryšiai su kitomis egzistencijomis – dažnas reiškinys. Juk žmogus atsiskleidžia kitų žmonių tarpe, bendraudamas su jais. Be viso kito egzistencija nėra pastovus reiškinys, ji istoriška, nuolat besikeičianti, tai pranykstanti, tai atsirandanti.
Kuo gi tampa žmogus su savo egzistecija išorinėse sąlygose? Vienas vieningas atsakymas skamba egzistencialistų lūpose: žmogus – tai laisvė. Žmogus pačiame savo pagrinde yra laisvės pamatas, neduotas, kaip visi kiti daiktai, o pats sau patikėtas. Atrasdamas save kaip egzistenciją, žmogus pirmąkart įgyja ir savo laisvę. Tačiau laisvė yra sąlyginė. Nes žmogaus egzistencija priklauso nuo prigimtinių, istorinių, kultūrinių sąlygų. Laisvė, pagal egzistencializmą, yra tai, kad žmogus nebūtų kaip daiktas, besiformuojantis dėl gamtinio arba socialinio būtinumo, o „pasirinktų“ save patį, formuotų save kiekvienu savo veiksmu ir poelgiu. Tuo būdu laisvas žmogus atsako už viską, ką jis padarė, ir neteisina savęs „aplinkybėmis“. Egzistencija visuomet žmogui suteikia pasirinkimą, nes ji nėra galutinai užbaigta, kintanti, taigi istoriška. Todėl žmogus negali, įgijęs egzistenciją, likti su ja amžinai. Tai kintantis, momentinis reiškinys. Pasirinkimo laisvę visada galime sieti su kalte. Apsispręsdamas žmogus nenorom turi atmesti visas likusias galimybes, pasirinkęs tą vienintelę. Atmetimas tolygus kažko nepadarymui, todėl yra kartu ir nusikaltimas. Tuo pačiu apribojama kitų žmonių laisvė. Kaltė neišvengiama egzistencijoje, o ir pats žmogus savaime yra kaltė. Laisvė ir kaltė – tai tartum amžini žmogiškosios būties palydovai. Ryšys tarp jų man atrodo absurdiškas. Geriausiai jį paaiškina, mano manymu, rusų egzistencialistas Nikolajus Berdiajevas: „Kaltės už viską, kas vyksta aplink jį, jausmas — tai laisvo žmogaus jausmas“ (Egzistencializmas, 2005-11-22).„Egzistencialistinėje laisvės koncepcijoje išreikštas protestas prieš konformizmą ir prisitaikėliškumą, būdingą buržuaziniam miesčioniui, kuris jaučiasi esąs didžiulės biurokratinės mašinos sraigtelis, negalįs nė kiek pakeisti įvykių eigos. Todėl egzistencializmas nuolat pabrėžia žmogaus atsakomybę už visa, kas dedasi istorijoje“ (Ten pat).Kaltė, kova, kančia, mirtis sudaro žmogaus buvimą ribinėse situacijose. Kaip jau minėjau, šios situacijos yra savotiškos psichologinės būsenos, lydinčios arba ribojančios žmogiškosios būties atsiradimą. Situacijos baigiasi: jas įveikiame arba apeiname, tačiau visuomet senas situacijas keičia naujos. Žmogus susidorojęs su viena situacija vis patenka į kitą. Kasdienis žmogaus egzistavimas, vyksta paprastose situacijose, kurias įveikiame arba apeiname ir kurios neproblematizuojame mūsų būties. Tačiau be šių paprastų kasdienių situacijų dar egzistuoja tokios, kurios pačios savaime nesikeičia, į kurias mes atsitrenkiame lyg į sieną. Jos riboja žmogų ir jam tenka šias situacijas priimti kaip savo lemties dalyką. Tokių ribinių situacijų įveikimas neįmanomas net išsiaiškinus jų esmę. Jas galime tik išgyventi. Ribinėse situacijose akivaizdžiai išnyra žmogiškosios būties trapumas, baigtinumas, nepatvarumas ir gyvenimo beprasmiškumas.
Mano manymu, čia kyla logiškas klausimas: o kur gi yra žmogaus gyvenimo prasmė? Atmesdamas racionalų pažinimą kaip neatitinkantį to objekto, kurį nagri…nėja filosofija, egzistencializmas iškelia betarpiško, intuityvaus realybės suvokimo metodą. Todėl egzistecialistai teigia, jog žmogaus egzistencijos ir gyvenimo prasmės neįmanoma pažinti. Žmogaus vidinį gyvenimą gali atverti tik filosofija. Pagal Jaspersą, filosofijos esmė – tai tiesos ieškojimas. Filosofija – tai procesas, kurio procesas ir yra – atrasti individualybę, ištikti individo gyvenimo prasmę.4. Egzistencializmo įtaka kultūraiDaugelis egzistencialistų (Haidegeris vėlyvuoju savo veiklos laikotarpiu, Marselis, Kamiu ir kt.) mano, kad filosofija savo pažinimo metodu yra kur kas artimesnė menui, negu mokslui. Neatsitiktinai egzistencializmas daro tokią didelę įtaką Vakarų menui ir literatūrai, o per juos — ir buržuazinės inteligentijos didelės dalies protiniam nusiteikimui. Egzistencinė žmogaus samprata, žadinanti jo laisvės sąmonę bei savimi pačiu tikėjimo ryžtį, yra davusi sėkmingų paskatų ir šalia filosofijos – teologijoje, sociologijoje, psichologijoje, psichoanalizėje. Filosofijos įtaka ypač jaučiama tam vadinamame absurdo mene (tai menas, išreiškiantis absurdo patirtį). Literatūra viena tų sričių, kur egzistencializmo įtaka ypač jaučiama. Viena, konkreti žmogiškosios egzistencijos analizė, kurią vykdo egzistencializmas savaime jau yra paskata ir literatūriniams žmogaus pavidalams. Šalia šios yra dar viena prielaida, kodėl literatūra taip noriai įsileido egzistencijos tematiką. Nemažai filosofų iš pačių egzistencialistų tarpo yra ėmęsi literatūrinės kūrybos amato. Šioje srityje plačiai žinomos Sartre dramos. Egzistencializmo bruožai įžvelgiami A.de Sent-Egziuperi, H.Hesės kūryboje. Mūsuose egzistencializmas taip pat susilaukė plataus dėmesio. Pavykusiais propaguotojais galėtume laikyti J.Grinių už straipsnius su ištisa eile egzistencinių klausimų. Taip pat A.Maceiną už „teistinio egzistencializmo apmatus“ ir ryškia egzistencializmo nuotaika alsuojantį A. Nyka-Nyliūną su „Praradimo simfonijų elegijomis“.
Egzistencializmas padarė nemažai įtakos daugeliui mąstymo sričių, pvz. psichiatrijai. Man imponuoja vieno jos atstovų Rogerso pozicija, kuris pavyzdžiui mano, „kad mokytojai drauge su vaikais turi ryžtis eksperimentui. Mokytojas turėtų ieškoti „asmens galimybių ir išminties“ ir siekti, kad mokinys pasikeistų. Rizika yra susijusi ne tik su paties mokytojo „aš“ supratimu, bet ir su pasiryžimu pasitikėti mokiniu“ (Howard, 1996, p. 303). Plačiai žinomas Mūsų pedagoginėje visuomenėje Maslow kalba apie poreikių hierarchiją, išskirdamas pamatinius poreikius ir megaporeikius; pastarieji yra susiję su asmens siekimu visiškai atskleisti savo galimybes. Maslow taip pat prisilaikė pozicijos, kad reikia padrąsinti žmones priimti sprendimus, gerbti save ir atjausti kitus.Taigi, „pripažindami egzistencialistų idėjas, pripažįstame individualius skirtumus bei įvairovę“ (Ten pat).Šiuolaikinio gyvenimo intensyvumas didina įtampą ir nerimą. Pagal Howardą A.Ozmoną ir Samuelį M.Craverą, tas nerimas yra visiškai realus, ir visi žmonės nepaisant savo pažiūrų ir įsitikinimų, išgyvena šį nerimą – tai išplaukia iš individualaus pasirinkimo, veikimo ir įsipareigojimo esmės (Ten pat, p. 304). Būtent todėl egzistencialistus labai domina šis šiuolaikinio gyvenimo ypatumas ir jie tai plačiai aptaria.Manau, šiandien technokratijos ir moralės normų nuosmukio laikmečiu ypatingai aktualu ir naudinga atsigręžti į pažangias egzistencializmo idėjas. Kiekvienam iš mūsų reiktų peržengti kasdienybės pasaulį ir susimąstyti apie egzistencijos prasmę. ką reiškia egzistuoti? – tai išgyventi savo būvimą pasaulyje nuo pradžios iki pabaigos. Žmogui būtina suvokti, kad jis nėra užprogramuotas, kad jis gali rinktis. Egzistencija – tai laisvė kurti save patį. Deja didelei daugumai žmonių yra svetimi tokie laisvės išgyvenimai. Jie seka kolektyvo pavyzdžiu. Tai masės žmogus. Toks žmogus nepatirs savęs pasirinkimo džiaugsmo. Mūsų visų ir kiekvieno siekis savęs atradimas ir asmenybės savyje vystymas. Nes Žmogus yra tai, ką jis pats savyje sukuria.Išvados
Remdamasi išanalizuotą literatūra ir kitais šaltiniais, padariau išvadas, jog:1. Pagrindinis egzistencializmo nusistatymas yra nepalyginamas radikalus žmogaus savitumas, išsiskyrimas iš visos gamtinės aplinkos.2. Žmogaus išsiskiria iš kitų padarų apsisprendimo laisve bei galimybe nevaržomai kurti ir atskleisti savo individualybę. Egzistencinė laisvė – tai savęs paties rinkimasis.3. Kasdieniniame gyvenime žmogus ne visada suvokiąs save kaip egzistenciją; tam reikią, kad jis atsidurtų ribinėje situacijoje, t. y. kaltės, kovos, kančios ar mirties akivaizdoje. Ribinėse situacijose ypač akivaizdžiai atsiskleidžia žmogiškosios būties trapumas, baigtinumas, gyvenimo nepatvarumas. 4. Būtent laisvas žmogus atsako už viską, ką jis padarė, ir neteisina savęs „aplinkybėmis“. Kaltės už viską, kas vyksta aplink jį, jausmas — tai laisvo žmogaus, kuris geba „pasirinkti“ save patį, formuoti savo asmenybę kiekvienu savo veiksmu ir poelgiu. 5. Iškeldamas ir propaguodamas žmogaus būties unikalumą egzistencializmas padarė didelę įtaką kultūrai, ypač – menui ir literatūrai. Egzistencionalizmo idėjos tampa vis aktualesnės šiuolaikinio gyvenimo, pasižyminčio intensyvumu, įtampa, technoktarija, sąlygomis.Šaltinių ir literatūros sąrašasEgzistencijos filosofija: praeitis ir dabartis. – Vilnius: Mintis, 1981.Howard A.Ozmon, Samuel M.Craver. Filosofiniai ugdymo pagrindai. – Vilnius: Leidybos centras, 1996.Kunzmann P., Burkard F.-P., Wiedmann F. Filosofijos atlasas. – Vilnius: Alma litera, 1998.Lietuvos filosofinė mintis. Chrestomatija/ sud. G.Mikelaitis.- Vilnius: Aidai, 1996.Egzistencializmas (XX a. vidurys)// prieiga per internetą: http://ualgiman.tinklapis.lt/antraste.htm; prisijungimo laikas: 2005-11-23.Egzistencializmas/ straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos// prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Egzistencionalizmas ; prisijungimo laikas: 2005-11-22.Экзистенциализм. Проблема существования, ее выражения в экзистенциальном и рациональном мышлении// prieiga per internetą: http://www.distedu.ru/mirror/_hist/clarino2.narod.ru/phy71.htm ; prisijungimo laikas: 2005-11-22.PRIEDAI1 priedas

1 pav. Egzistencijos pakopos.

Šaltinis: Kunzmann P., Burkard F.-P., Wiedmann F. Filosofijos atlasas. – Vilnius: Alma litera, 1998, p. 162.

2 priedas1 pav. Ribinės situacijos

2 pav. Camus: absurdo žmogus ir maištaujantis žmogus

Šaltinis: Kunzmann P., Burkard F.-P., Wiedmann F. Filosofijos atlasas. – Vilnius: Alma litera, 1998, p. 200, 204.3 priedas

1 pav. Egzistencija

Šaltinis: Kunzmann P., Burkard F.-P., Wiedmann F. Filosofijos atlasas. – Vilnius: Alma litera, 1998, p. 200, 204.