renesanso filosofija

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………..………31. RENESANSO EPOCHOS FILOSOFIJOS PAGRINDINĖS KRYPTYS……………………51. 1. HUMANIZMO IDĖJOS………………………………………………………………………………………….51. 2. REFORMACIJOS IDĖJOS……………………………………………………………………………………..71. 3. SOCIALINĖ FILOSOFIJA……………………………………………………………………………………..82. RENESANSO EPOCHOS FILOSOFAI………………………………………………………………….102. 1. PAGRINDINIAI PASAULIO MĄSTYTOJAI…………………………………………………………….102. 2. LIETUVOS RENESANSO EPOCHOS FILOSOFAI…………………………………………………..11IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………….13NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………………………………….14ĮVADASFilosofija atsirado maždaug prieš tris tūkstančius metų Senovės Rytų šalyse.Filosofija — viena iš visuomeninės sąmonės formų, tam tikra tikrovės pažinimo forma, yra visuomenės (klasinėje visuomenėje — vienos ar kitos klasės) pasaulėžiūra., sistema pažiūrų bendriausiais būties bei pasaulio pažinimo klausimais ir pirmiausia klausimu, koks mąstymo santykis su būtimi, dvasios su gamta, kuris yra pagrindinis filosofijos klausimas.Pats žodis filosofija rodo, kad kalbama apie išminties, taigi apie žinojimo, pažinimo paieškas. Šių paieškų pabaiga yra “mokslas”. Taigi filosofija būtų “mokslas”. Bet ką tiria šis mokslas? Mes bandome skirti mokslus pagal jų objektus. Kokių objektų sričiai galima priskirti filosofijos objektą? Greitai paaiškėja, kad atsakyti neįmanoma, nes nėra objekto, kuris negalėtų būti filosofinės refleksijos objektu, apie kurį nebūtų galima filosofuoti, kita vertus, nėratokios objektų srities, kutią tirtų ir stengtųsi pažinti vien filosofai. Tačiau filosofiją apibrėžti paprasčiausiai kaip mokslą, tirianti būties visumą, būtų neįmanoma arba toks apibrėžimas būtų per siauras. Iš tikrųjų nėra tokio filosofijos apibrėžimo, kuris išskirtų filosofiją iš specialiųjų mokslų, kaip mes galime pagal objektą ir metodą skirti specialiuosius mokslus vieną nuo kito, taąiau nėra ir tokio apibrėžimo, kuris leistų griežtai atskirti filosofiją ir religiją, filosofiją ir meną, filosofiją ir “gyvenimą”.Filosofijos istorija skirstoma į tam tikrus etapus, kuriems būdinga kuri nors pagrindinė mąstymo kryptis: Rytų filosofija (Indijos, Kinijos, Islamo filosofija), Antika (Graikų filosofija, kuri skirstoma į Priešsokratinę filosofiją, Sokrato, Ksenofonto, Platono, Aristotelio filosofijas bei Helenistinę filosofiją), Viduramžių filosofija, Renesanso filosofija, Ankstyvieji Naujieji laikai, Švietimas, XIX a. filosofija ir XX amžius.Mano analizuojama epocha – Renesanso filosofija. Renesansas, arba Atgimimas — tai vėlyvieji viduramžiai, feodalizmo irimo ir kapitalistinių santykių formavimosi metas. Renesansas prasideda Europos pietuose, laisvuose Italijos miestuose, kur dar stūkso antikos griuvėsiai, o žmonės aktyviau gyvena ir aiškiau jaučia naujovių poreikį. Brendęs XIII— XIV a., Renesansas prasideda nuo susidomėjimo antikos kultūra, kai, žlugus Bizantijai, į Vakarų Europą plūsteli senaisiais raštais ir jų komentarais nešini iškaršusios Rytų Europos imperijos intelektualai. Kaip savarankiška pozityvi kultūros veikla Renesansas pirmiausia pasireiškia siekimu atnaujinti, labiau prie žmogaus priartinti katalikų religiją. Beveik kartu ryškėja pastangos sukurti naują meną. Šiuos procesus patiria ir Italija, ir „pasaulis už Alpių” — šiaurinė Renesanso erdvė, tik pietūs labiau orientuojasi į kūnišką, o šiaurė — į dvasinį žmogų. Dvasinio gyvenimo plotmėje Renesansas — tai antropocentrinės žmogaus orientacijos stiprėjimas ir teocentrinės pasaulėžiūros krizė visose kultūros srityse. “Būdingiausi Renesanso reiškiniai yra humanizmas, Reformacija, technikos ir geografijos atradimai, naujos meno formos, eksperimentiniai gamtos mokslai, jų rezultatus ontologizuojančios filosofijos koncepcijos ir socialinės revoliucijos. Šių reiškinių esama visose feodalizmo sanklodą gyvenančiose kultūrose, tačiau intensyviausiai ir ryškiausiai vadavimasis iš viduramžių religinio pasaulėvaizdžio vyksta Vakarų Europoje, įtvirtindamas tokias gyvenimo formas, kurios, tolydžio vystydamosi, daro įtaką viso pasaulio raidai ir likimui. Renesansas, anot F. Engelso, buvo ,,didžiausias pažangus perversmas”.” []Taigi, Renesanso epocha – ženklus Europos bei kitų šalių materialinės ir, pirmiausia, dvasinės kultūros raidos laikotarpis. Tai atsinaujinimas, atėjęs po viduramžių suvaržymų. Pamynusi viduramžio gyvenimo reglamentaciją, žmogaus dvasia atgimė ir sukūrė naujas vertybes gamybos, meno, mokslo ir kitose kultūros srityse. Naujų vertybių kūrimą lėmė mąstysenos pokyčiai.Taigi, mano užduotis – kuo aiškiau pateikti Renesanso epochos idėjas, išsiaiškinti …tos epochos pagrindinius mąstytojų srautus, jų priklausomybę kažkuriam idėjų srautui.1. RENESANSO EPOCHOS FILOSOFIJOS PAGRINDINĖS KRYPTYSRenanso atsiradimą XV amžiuje lėmė pakitęs žmonių pasaulio suvokimas. Keitėsi žmonių vertybės, nes jie norėjo pokyčių išoriniame, juos supančiame pasaulyje. Buvo daug atrasta bei išrasta kalnakasybos, metalurgijos, energetikos, audinių gamybos, techninių patobulinimų jūrerivystėje, karybos ir kitose srityse. Tai žymiai pakėlė darbo našumą, ėmė augti miestai, intensivėjo prekyba ir pinigų apyvarta. Geografiniai atradimai praplėtė lokalinį europiečių horizontą, knygų spausdinimo išradimas – mokslinio bei kultūrinio gyvenimo horizontą. “Besiformuojantys nauji socialiniai santykiai netilpo į senosios pasaulėžiūros rėmus, ir juos reikėjo įprasminti naujoviškai. Viduramžių teocentrizmą išstūmė nauja pasaulėžiūra, kuriai buvo svarbiausia žmogus bei jo žemiškieji reikalai ir tyrimas ( studia humanitatis ), o dieviškųjų dalykų tyrimas atsidūrė periferijoje. Dievas liovėsi buvęs svarbiausia mąstysenos kategorija, viduramžių teologiją-filosofiją pakeitė humanistas-filosofas. Renesanso epochoje susiformavusi vadinamojo krikščioniškojo humanizmo kryptis siekė deramai pristatyti bei aiškinti krikščioniškosios antikos – Bažnyčios Tėvų kūrybą, orientavosi į filosofinį Dievo ir jo reikšmės pasauliui bei žmogui įprasminimą ( studia divinitatis ). Šis krikščioniškasis humanizmas suartėdavo su pasaulėtine humanizmo kryptimi”. [4:58] Taigi, išoriškai perėjimo iš “viduramžių” į “naujuosius amžius” periodą, glima apibūdinti ketveriopai: “tai buvo Italijoje gimusio Renesanso ir Humanizmo, išradimų ir atradimų, reformacijos, besikuriančių nacionalinių valstybių bei ekonominio buržuazijos suklestėjimo laikotarpis”. [3:133]

1. 1. HUMANIZMO IDĖJOSRenesansas — pereinamoji epocha tarp viduramžių (feodalizmo) ir naujųjų amžių (kapitalizmo). Joje susiformavo nauja žmogaus samprata. Renesanso mąstytojai aštriai kritikavo popiežiaus Inocento III (apie 1160—1216) bulę ,,Apie panieką pasauliui ir apie žmogaus niekingumą”, kuri propagavo griežtą asketizmą, ir iškėlė gyvenimu besidžiaugiantį žmogų. “Humanistų pažiūros kupinos optimizmo, tikėjimo žmogaus galia, jo teise į žemiškąjį džiaugsmą. Visos senosios vertybės tapo kritikos ir pajuokos objektu. Humanistai atskleidė scholastinės filosofijos dogmatizmą ir pradėjo analizuoti žmogaus problemas” […].Humanizmas — tai pažiūrų visuma, teigianti savaiminę žmogaus vertę, jo teisę į laisvę ir laimę, žmonių santykių norma laikanti lygybę ir teisingumą, o visuomeninės tvarkos kriterijais — gėrį ir gerovę. Gyvenime šios pažiūros reiškėsi chaotiškai, tačiau reiškė, svarbiausia, humanizmo kontraversiškumą dievui ir orientaciją į žmogų. Šia nuostata humanizmas sąlygojo visą Renesanso žmogaus santykių sistemą — tiek su pačiu savimi, tiek su kitu žmogumi, tiek su aplinka.Humanizmas buvo Renesanso epochos ideologija ir pasaulėžiūra. Viduramžių kultūroje visas dėmesys buvo skiriamas dievui (divina studia), o Renesanso kultūroje — žmogui (humana studia). Filosofai, rašytojai, poetai tapo tikrais scholastikos ir bažnyčios viešpatavimo dvasiniame gyvenime kritikais. Jų veikla iš esmės skyrėsi nuo viduramžių eretinių judėjimų, kovojusių už krikščioniškojo mokslo grynumą. “Žmogus negali tenkintis minimaliais poreikiais — toks buvo humanistų veiklos devizas.” […]Visais klausimais keitėsi pažiūros. Kruopščiai išstudijavus senųjų autoritetų raštus, paaiškėjo, kad juose pilna prieštaravimų. Todėl Renesanso mąstytojai atmetė savo pirmtakų darbus. Formavosi negatyvus požiūris į viduramžius. Laipsniškas Aristotelio įjungimas į krikščionių pripažįstamų autoritetų gretas parengė dirvą minčiai, kad ir ne krikščionys gali būti teisūs. Šią hipotezę dar labiau sustiprino naujas susidomėjimas Platonu. “Bet ir Aristotelis, ir Platonas tapo naujų nusivylimų šaltiniu. Kuo tikėti? Žmogus įsitikino, kad svarbiausias argumentas yra mąstantis protas. Dekartiška tezė gyvavo anksčiau, negu genialusis mąstytojas ją suformulavo. Ji griovė nusistovėjusias dogmas, tvirtinančias, kad žmogų sukūrė dievas, kad Žemė — visatos centras ir pan.” […]…Renesanso epochos humanistinių idėjų raidoje skirtini ankstyvojo ir vėlyvojo humanizmo etapai. Pirmuoju formavosi nauja žmogaus, jo gyvenimo tikslo samprata. Antruoju humanistinės idėjos sparčiai plito, apimdamos visas žmogaus veiklos sritis. Ankstyvasis humanizmas susijęs su Italija, o vėlyvasis jau buvo išplitęs visoje Europoje. Tuo metu humanistinės idėjos pasiekė ir Lietuvą.Humanizmo idėjų plėtotei būdingi tokie momentai: “laipsniškas atsisakymas scholastinio mokslo, nauja filosofijos samprata, bendrų teorinių problemų svarstymas, naujo idealo ieškojimas, posūkis nuo Aristotelio prie Platono, nevienpusiška orientacija į antikos autoritetus. Renesanso mąstytojai nuo viduramžių filosofų skyrėsi ir tuo, kad daugelis iš jų nebuvo tiesiogiai susiję su darbu mokymo įstaigose. Nors tarp jų būta ir dvasininkų, vienuolių, tačiau jie vienaip ar kitaip atsiribojo nuo dėstomos scholastikos.” […]Taigi XVI amžiuje humanizmas apėmė visas žmogaus veiklos sritis (literatūrą, meną, filosofiją, gamtotyrą), veikė žmogaus politinius ir religinius įsitikinimus, formavo atitinkamą ideologiją. Humanistai propagavo pagarbą žmogaus įsitikinimams, toleranciją, išugdė naują herojaus sampratą. Žmogaus vardas Renesanso epochoje skambėjo išdidžiai.“Humanizmas objektyviai parengė žmogaus protą suprasti ir religinių reformų būtinumą. Patys humanistai vengė įsivelti į religinius vaidus, nes tai prieštaravo jų įsitikinimams. Kaip galima žudyti žmogų už tai, kad jis kitaip garbina dievą?! Tačiau religinės rietenos paliesdavo ir juos: humanistai dažnai susilaukdavo įvairių religinių grupuočių neapykantos.” […]Humanizmas parengė dirvą naujųjų amžių žmogaus sampratai, kurią toliau plėtojo naujos orientacijos didieji filosofai.1. 2. REFORMACIJOS IDĖJOS“Nors antischolastinei Renesanso filosofijai buvo būdinga sekuliarizacijos tendencija, tačiau ta jos dalis, kuri buvo artimiausia liaudies masėms, dar reiškėsi religine forma. Religine ideologija buvo motyvuojami svarbiausi liaudies socialiniai siekiai ir kova dėl jų. Tad Renesanso filosofijos kontekste Reformacijos idėjos išsiskiria didžiausiu poveikiu masiniams liaudies socialiniams ir politiniams sąjūdžiams. Tuo metu, kai humanizmas paženklino bendrą Renesanso epochos kultūros raida, kai gamtos filosofija vertė filosofiją persiorientuoti nuo sąjungos su teologija į sąjungą su mokslu, o socialinė filosofija, pradėjusi desakralizuoti pažiūras į visuomenę ir jos istoriją, turėjo esminių arba aristokratizmo, arba utopizmo žymių,— religinė Reformacijos filosofija pasidarė veiksminga socialinės ir politinės praktikos jėga.” […]Scholastinė ir institucionalizuota katalikybė vėl susidūrė su senovės kultūros ir kartu su pirmykštės krikščionybės šaltiniais, kuriuos Vakaruose pradėjo gaivinti teologai, filosofai, filologai ir kiti kultūros veikėjai, pabėgę iš Konstantinopolio. Tai, ko gero, turėjo didesnį poveikį Vakarų krikščionybės vidiniams procesams negu jos išorinė konfrontacija su turkų islamu ar bizantiškąja stačiatikybe. Renesansas paskatino susidomėjimą graikiškais ir hebrajiškais krikščionybės šaltinių tekstais, Biblijos vertimas į lotynų kalbą jau nebepatenkino. Taip klostėsi konfesinės prielaidos Reformacijai.

Taigi Renesanso epochoje katalikų bažnyčią, kaip feodalinę instituciją, ištiko niekuo nekompensuota socialinė, ekonominė, ideologinė, politinė ir organizacinė krizė. Šios epochos ideologija, dar motyvuojama krikščionybe, pakirto ideologinius katalikybės pagrindus. Reformacijos užuomazga — “uoliųjų katalikų grįžimas prie pirminių krikščionybės šaltinių ir jų vertinimas remiantis bendruoju Renesanso idėjų kontekstu. Krikščioniškosios ideologijos iliuzija buvo tokia stipri, kad be jos neapsiėjo pereinamoji iš feodalizmo į kapitalizmą epocha”. […]Ideologiniame ir socialiniame Renesanso epochos procese pakito religijos samprata. Religijos filosofija reiškėsi trimis pagrindinėmis koncepcijomis: 1) teologiniu racionalizmu, 2) mistika, 3) religiniu natūralizmu bei humanistiniu teizmu. “Jų bendroji tendencija buvo nukreipta prieš religinį dogmatinį autoritarizmą bei bažnytinį institucionalizmą, prieš teokratinį teologizmą ir orientuota į natūralistinį teizmą.” […] Nors Reformacijos ištakose būta mistikos, Renesanso laikais religija vis labiau buvo suvokiama vadovaujantis proto kompetencija. Renesanso ideologai teigė protu suvokiamą religiją, kuri buvo sufilosofinama, racionalizuojama, pakertami jos ,,dieviškojo apreiškimo” pagrindai. Teokratinė katalikų bažnyčia pasidarė svarbiausiu reformacinio sąjūdžio puolimo objektu dėl savo išsigimimo ir piktnaudžiavimo religija, dėl religijos pavertimo politikos bei ekonominių interesų įrankiu, dėl nutolimo nuo „krikščioniškų tiesų”. Bažnyčios hierarchijos viešpatavimas daugelyje gyvenimo sričių, jos turtai, indulgencijos, simonija, nepotizmas, investitūra, dvasininkijos obskurantizmas bei amoralizmas skaudžiai palietė daugelio socialinių sluoksnių ekonominius, politinius, intelektualinius ir moralinius interesus, skatino opoziciją. “Bažnyčios hierarchijos priklausymas išnaudotojų luomui, kosmopolitinė ekspansyvi Romos popiežių politika susidūrė ne tik su išnaudojamos liaudies, biurgerių, bet iš dalies ir su kunigaikščių bei valdovų interesais formuojantis kapitalistinės gamybos santykiams, prasidėjus nacijų etninio tapsmo ir nacionalinių kultūrų vystymosi, ekonominės integracijos ir politinės centralizacijos procesams. Kapitalistinės formacijos, buržuazinės visuomenės kultūros ir ideologijos tapsmo kelyje stūksojo toks feodalinis slenkstis, kaip katalikų bažnyčia. Reformacija buvo ne jo pašalinimo, bet peržengimo forma.” […]Reformacija savo nusistatymu prieš katalikiškąją scholastiką tiesiog keitė filosofiją teologija. 1. 3. SOCIALINĖ FILOSOFIJARenesanso epochoje, formuojantis stiprioms centralizuotoms valstybėms, absoliutinėms monarchijoms, prasidėjo kova už pačios bažnyčios pajungimą valstybės jurisdikcijai. Tačiau ši tendencija ne visais atžvilgiais atitiko humanistinę Renesanso žmogaus dvasią: humanizmas išaukštino žmogų, o absoliutizmas siekė paversti jį valstybės mechanizmo sraigteliu. Kodėl žmogus turi paklusti naujai despotijos formai, kokios yra valdžios funkcijos, kam reikalinga valstybė,— šios problemos pasidarė itin aktualios. Pripažinus, kad žmogaus paskirtis — kurti gėrį šioje žemėje, iškilo klausimas, kaip jis pasiekiamas, kaip žmonės turi tvarkyti tarpusavio santykius, juos reguliuoti. Visa tai skatino Renesanso epochos mokslo žmones susidomėti teorinėmis valstybės problemomis.XVI a. subrendo mintis, kad valstybė yra pačių žmonių veiklos produktas, kad jos paskirtis — tarnauti žmonėms, buvo ieškoma natūralaus šios idėjos pagrindimo. “Formavosi nauja valstybės koncepcija, kurios raidą galima suskirstyti į tokias stadijas: 1) iš pradžių valstybės funkcionavimas buvo aiškinamas remiantis empirinių faktų analize, ieškoma įvykių rišlumo, domimasi senovės istorikų darbais (N. Makiavelis); 2) paskui susidomėta ekonominių veiksnių (privatinės nuosavybės) vaidmeniu visuomenės gyvenime (T. Moras, T. Kampanela) ir 3) pagaliau suformuluojama suvereniteto idėja, atmetama „pasaulinės valstybės” koncepcija, iškeliama istorijos mokslo svarba ir aptariami valstybių tarpusavio santykių principai (2. Bodenas, H. Grocijus).”[…]Tuo metu vyko didžiulė socialinė visuomenės reorganizacija. Vienose šalyse valdžia koncentravosi monarchų rankose, kitose išliko feodalinis susiskaldymas. Klostėsi sudėtingi santykiai tarp valstybingumo ir tautiškumo. Vienos valstybės formavosi vienos tautybės pagrindu, asimiliuodamos mažesnes (Prancūzija, Ispanija, Anglija), kitos sujungė įvairias tautybes (Austrija), o dar kitos tautos (italai) ir toliau liko suskaldytos tarp atskirų feodalinių valdovų. Bergždžios buvo visos popiežių pastangos sukurti pasaulinę teokratinę valstybę, o Šventoji Romos imperija tebuvo tik fikcija. Žodžiu, senieji socialiniai idealai neteko prasmės, o nauji nebuvo pakankamai aiškūs.Renesanso epochoje susiformavo utopinio socializmo idėjos. XVI a. formavosi nacionalinės valstybės idėja, nors jos įkūnijimas buvo suprantamas įvairiai: vienose šalyse buvo orientuojamasi į absoliutizmą, kitose — į pliuralizmą. Besiformuojančio nacionalinio sąmoningumo atšvaitai apskritai jaučiami visoje Renesanso epochos politinėje filosofijoje, kuri teoriškai išreiškė gimstančios buržuazijos interesus. Tuo metu klostėsi nauji santykiai tarp valstybių ir jų viduje. Viduramžiais feodalai į valstybę žiūrėjo kaip į savo tėvoniją. Monarchai dalydavo savo valdas sūnums, stengdavosi juos pasodinti į kitų šalių sostus. Nuolat keisdavosi valstybių sienos. Tai prieštaravo kylančios buržuazijos interesams. Ji buvo suinteresuota centralizuota valstybe. Tokia situacija skatino ieškoti naujų valdymo formų bei teorinio jų pagrindimo. Todėl svarbią reikšmę įgavo teisės mokslai, kurie valstybės struktūrą, jos funkcijas mėgino pagrįsti teisės normomis.

Ši trumpa socialinių ir politinių Renesanso epochos koncepcijų apžvalga rodo, kad “tuo metu jau prasidėjo humanitarinių mokslų diferenciacijos procesas, ryškėjo literatūros ir meno teorijos, istorijos, teisės, sociologijos mokslų kontūrai. Kartu buvo pradėtos formuluoti ir kelti esminės metodologinės šių mokslų problemos, kurias vėliau intensyviai analizavo ir sprendė naujųjų laikų filosofija”. […]2. RENESANSO EPOCHOS FILOSOFAI2. 1. PAGRINDINIAI PASAULIO MĄSTYTOJAIHumanizmo idėjų plėtotojai. Prie Renesanso humanizmo ištakų stovi Dantė, kuris išgyveno XIII— XIV amžių sandūroje “tikint, kad ir gimtosios, ir istorinių nuodėmių subjaurotą žmogaus sielą galima apvalyti ir gėrėtis ja tyra kaip kūrimo rytą dar čia, žemėje, o ne pomirtiniame gyvenime”. […] Vienas iš humanistinio sąjūdžio pagrindėjų buvo Nikolajus Kuzietis (1401—1464), jis analizavo krikščionių bažnyčios skilimo priežastis ir laikėsi nuomonės, kad jos esančios subjektyvios. Todėl jis skatino Rytų ir Vakarų bažnyčias susivienyti. Nikolajus Kuzietis visais klausimais siekė kompromiso su senovės filosofų pažiūromis, su katalikų bažnyčios vadovybe. M. Fičinas, remdamasis Platonu ir Plotinu, pateikė naują filosofinę pasaulio sampratą, kuria siekė modifikuoti krikščionybę, susieti savo epochos kultūrą su helenizmu, pasekti vientisą kultūros raidą. Platonas tapo filosofinio mąstymo standartu. Dž. Piko dela Mirandola (1463—1494) parašė traktatą „Apie Platono ir Aristotelio suderinamumą”, kuriame stengėsi įrodyti, jog tarp Platono ir Aristotelio nėra principinių nesutarimų. Leonardas da Vinčis (1452—1529) buvo priešiškas neoplatonizmui, ypač jam atrodė nepriimtina neoplatoniška mirties interpretacija. “Grožis, anot jo, glūdi žemiškajame gyvenime. Žmogus visada pasiilgstąs naujo pavasario, naujos vasaros ir net nepastebįs, kad šis naujumo troškimas priartina jį prie baigmės.” […] Dar labiau į žemiškąjį gyvenimą orientavosi Pįetras Pomponacis (1462—1525). Erazmas Roterdamietis (1466—1536) išjuokė žmogaus ydas, piktnaudžiavimą valdžia, puikybę. Chuanui Luji Vyvui (1492—1540) rūpėjo išsiaiškinti ne tai, kas yra siela, bet kokios yra jos savybės, kaip ji funkcionuoja. Jis tyrinėjo žmogaus psichikos veiklą ir padėjo pamatus empirinei psichologijai. Mišeliui de Monteniui (1533—1592) labiausiai rūpėjo išsiaiškinti, ,,ką aš žinau?”. Reformacijos idėjų plėtotojai. Janas Husas (1371—1415) siekė iš pagrindų reformuoti bažnyčią, jos idealu laikydamas pirmykštę krikščioniškąją bendruomenę. Tikinčiųjų veiklos šaltiniu jis laikė tik Bibliją, neigė oficialios bažnyčios tradiciją ir jos reglamentus. Džirolamas Savonaroto (1452—1498) smerkė pasaulietinę humanistinę kultūrą. Jis iškilo iki epochos lygio religinio bei politinio veikėjo kaip kovotojas prieš katalikybę ir popiežių. Ulrichas fon Hutenas (1488—1523). “Racionalizmo ir humanistinės dorovės požiūriu jis kritikavo katalikiškąją dogmatiką bei scholastiką, smerkė dvasininkijos amoralumą ir popiežių politiką, feodalinę savivalę. Jis skelbė proto savarankiškumą, žmogaus valios laisvę ir jo aktyvumą siekiant „dievo duotos” laimės.” […] Martynas Liuteris (1483—1546) tikinti individą priešpriešino bažnyčios institucijai. Jis neigė bažnyčios hierarchinę organizaciją, pagrindines katalikybės dogmas. Jo bendražygis – Pilypas Melanchtonas (1497—1560). Tomas Miunceris (1490—1525) pradėjo kovą prieš liuteronus kaip biurgeriškos Reformacijos ideologas. Socialinės filosofijos plėtotojai. NikoloMakiavelio (1469—1527) socialinė filosofija paremta tokiais teiginiais: 1) tikslas pateisina priemones; 2) nugalėtojai neteisiami, teisiami nugalėtieji. Renesanso epochoje susiformavo utopinio socializmo idėjos. Vienas iš pirmųjų, siekusių jas pagrįsti ir sistemingai išdėstyti, buvo Tomas Moras (1478—1535).”Utopijoje — visi žmonės lygūs, nes ten nėra privatinės nuosavybės. Aukščiausioji valdžia priklauso senatui, visi pareigūnai yra renkami slaptu balsavimu. Tiesa, Utopijoje yra kunigaikštis, bet jo valdžia apribota įstatymų — jei jis pažeidžia juos, liaudis jį nušalina. Visiems utopiečiams užtikrinta teisė į mokslą, poilsį, normuotą darbo dieną, medicinos pagalbą. Visi dirba visuomenei naudingą darbą, nevengia fizinio darbo net ir tie, kurie yra atleisti nuo jo, pavyzdžiui mokslininkai. Utopijos įstatymai užtikrina sąžinės laisvę, pakantumą įvairiems idėjiniams įsitikinimams. Tie, kurie bando juos primesti jėga, ištremiami.” […] Tomazas Kampanela (1568 – 1639) įsivaizdavo tobula valstybę kitaip: beklasė visuomen…ė, vieninga vieno valdovo valdoma viso pasaulio valstybė, kurioje visos tautos būtų lygiateisės. Žanas Bodenas (1530 – 1596) griežtai kritikavo katalikų bažnyčios pretenzijas į pasaulinį viešpatavimą, pateikė valstybės suvereniteto apibrėžimą. Hugas Gracijus (1583—1645) kritikavo pasaulinės valstybės idėją, taip pat ir T. Kampanelos teokratizmą. Jis kaip ir Ž. Bodenas,— atskirų valstybių sambūvio teorijos šalininkas. “ Jis vienas iš pirmųjų suformulavo visuomenės sutarties teorijos principus, kurie vėliau tapo šviečiamosios filosofijos pagrindu.” […]

Aurelijaus Augustino filosofija žmogaus padėtį pasaulyje matavo egzistensiniu dramatizmu pasižyminčia antropologija: “žmogui būdingas nerimas, kylantis iš jo paties dvilypumo, iš jo dvasiškumo ir kūniškumo”[4:70-71]. Albertas Goštautas perskirė tautos ir valstybės, tautybės ir pilietybės sąvokas. “Etninė priklausomybė jam – esminis valstybingumo sandas. Lietuviškasis pradas valstybėje turi būti svarbiausias”[4:80]. Mikalojus Daukša brandžiausiai samprotavo apie gimtąją kalbą kaip tautos prigimties ir buvimo tautoje pagrindą. Kalba, anot jo, yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Tarp tautą sudarančių prigimtinių sandų – tėvynės, papročių ir kalbos Daukša siekė įprasminti pamatinį kalbos vaidmenį politinėje visuomenės organizacijoje. Baltazaras Krosnevičius išsako aristotelinį empirizmą – pažinu tai, kas prieinama patyrimui. Jis nesutinka su nominalistiniu universalijų problemos sprendimu. Tad univaesalijų problemą Krosnevičius sprendžia nuosaikiojo realizmo požiūriu. Jis “teigia Aristotelio požiūrį, kad bendrybė kaip daikto prigimties nešėja reiškiasi giminės pavidalu”[4:114]. Simonas Budnas paneigė visą nesipriešinimo blogiui doktriną. Svarbu jam yra tai, kad “neleidžiama kiekvienam bausti pačiam, nes taip baudžiant nėra vieningo bausmės ir jos dydžio vertinimo, bausmė gali būti neadekvati padarytai žalai”[4:155]. Andrius Volanas – filosofiškiausias ir brandžiausias XVI a. lietuviškoje dirvoje veikęs politikos mąstytojas, turėjęs aiškų pilietinį tikslą ir gebėjęs jį deramai išskleisti bei pagrįsti. Atskiri Volano samprotavimai teikia tokį vaizdą; “ Kūrėjas žmones sukūręs dorus, taąiau dėl nuopuolio jų prigimtis pagedusį, atsirado godumo, žiaurumo ir kitų nedorybių”[4:144]. Gėrybes jis supranta kaip dvasinį gėr…į, kūno sveikatingumą ir turtą. Pilietinė bendruomenė kilusi iš pavojaus ir protingumo.IŠVADOSNAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS1. 1964. Trumpa filosofijos istorijos apybraiža. Vilnius: Mintis.2. 1984. Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. Vilnius: Mintis.3. Ernst von Aster. 1995. Filosofijos istorija. Vilnius: Alma littera.4. Romanas Plečkaitis. 2004. Lietuvos filosofijos istorija. Vilnius.

Klaipėda, 2008TURINYS

ĮVADAS

Filosofija atsirado maždaug prieš tris tūkstančius metų Senovės Rytų šalyse.Filosofija — viena iš visuomeninės sąmonės formų, tam tikra tikrovės pažinimo forma, yra visuomenės (klasinėje visuomenėje — vienos ar kitos klasės) pasaulėžiūra., sistema pažiūrų bendriausiais būties bei pasaulio pažinimo klausimais ir pirmiausia klausimu, koks mąstymo santykis su būtimi, dvasios su gamta, kuris yra pagrindinis filosofijos klausimas.Pats žodis filosofija rodo, kad kalbama apie išminties, taigi apie žinojimo, pažinimo paieškas. Šių paieškų pabaiga yra “mokslas”. Taigi filosofija būtų “mokslas”. Bet ką tiria šis mokslas? Mes bandome skirti mokslus pagal jų objektus. Kokių objektų sričiai galima priskirti filosofijos objektą? Greitai paaiškėja, kad atsakyti neįmanoma, nes nėra objekto, kuris negalėtų būti filosofinės refleksijos objektu, apie kurį nebūtų galima filosofuoti, kita vertus, nėratokios objektų srities, kutią tirtų ir stengtųsi pažinti vien filosofai. Tačiau filosofiją apibrėžti paprasčiausiai kaip mokslą, tirianti būties visumą, būtų neįmanoma arba toks apibrėžimas būtų per siauras. Iš tikrųjų nėra tokio filosofijos apibrėžimo, kuris išskirtų filosofiją iš specialiųjų mokslų, kaip mes galime pagal objektą ir metodą skirti specialiuosius mokslus vieną nuo kito, taąiau nėra ir tokio apibrėžimo, kuris leistų griežtai atskirti filosofiją ir religiją, filosofiją ir meną, filosofiją ir “gyvenimą”.Filosofijos istorija skirstoma į tam tikrus etapus, kuriems būdinga kuri nors pagrindinė mąstymo kryptis: Rytų filosofija (Indijos, Kinijos, Islamo filosofija), Antika (Graikų filosofija, kuri skirstoma į Priešsokratinę filosofiją, Sokrato, Ksenofonto, Platono, Aristotelio filosofijas bei Helenistinę filosofiją), Viduramžių filosofija, Renesanso filosofija, Ankstyvieji Naujieji laikai, Švietimas, XIX a. filosofija ir XX amžius.Mano analizuojama epocha – Renesanso filosofija. Renesansas, arba Atgimimas — tai vėlyvieji viduramžiai, feodalizmo irimo ir kapitalistinių santykių formavimosi metas. Renesansas prasideda Europos pietuose, laisvuose Italijos miestuose, kur dar stūkso antikos griuvėsiai, o žmonės aktyviau gyvena ir aiškiau jaučia naujovių poreikį. Brendęs XIII— XIV a., Renesansas prasideda nuo susidomėjimo antikos kultūra, kai, žlugus Bizantijai, į Vakarų Europą plūsteli senaisiais raštais ir jų komentarais nešini iškaršusios Rytų Europos imperijos intelektualai. Kaip savarankiška pozityvi kultūros veikla Renesansas pirmiausia pasireiškia …siekimu atnaujinti, labiau prie žmogaus priartinti katalikų religiją. Beveik kartu ryškėja pastangos sukurti naują meną. Šiuos procesus patiria ir Italija, ir „pasaulis už Alpių” — šiaurinė Renesanso erdvė, tik pietūs labiau orientuojasi į kūnišką, o šiaurė — į dvasinį žmogų.

Dvasinio gyvenimo plotmėje Renesansas — tai antropocentrinės žmogaus orientacijos stiprėjimas ir teocentrinės pasaulėžiūros krizė visose kultūros srityse. “Būdingiausi Renesanso reiškiniai yra humanizmas, Reformacija, technikos ir geografijos atradimai, naujos meno formos, eksperimentiniai gamtos mokslai, jų rezultatus ontologizuojančios filosofijos koncepcijos ir socialinės revoliucijos. Šių reiškinių esama visose feodalizmo sanklodą gyvenančiose kultūrose, tačiau intensyviausiai ir ryškiausiai vadavimasis iš viduramžių religinio pasaulėvaizdžio vyksta Vakarų Europoje, įtvirtindamas tokias gyvenimo formas, kurios, tolydžio vystydamosi, daro įtaką viso pasaulio raidai ir likimui. Renesansas, anot F. Engelso, buvo ,,didžiausias pažangus perversmas”.” []Taigi, Renesanso epocha – ženklus Europos bei kitų šalių materialinės ir, pirmiausia, dvasinės kultūros raidos laikotarpis. Tai atsinaujinimas, atėjęs po viduramžių suvaržymų. Pamynusi viduramžio gyvenimo reglamentaciją, žmogaus dvasia atgimė ir sukūrė naujas vertybes gamybos, meno, mokslo ir kitose kultūros srityse. Naujų vertybių kūrimą lėmė mąstysenos pokyčiai.Taigi, mano užduotis – kuo aiškiau pateikti Renesanso epochos idėjas, išsiaiškinti tos epochos pagrindinius mąstytojų srautus, jų priklausomybę kažkuriam idėjų srautui.

1. RENESANSO EPOCHOS FILOSOFIJOS PAGRINDINĖS KRYPTYS

Renanso atsiradimą XV amžiuje lėmė pakitęs žmonių pasaulio suvokimas. Keitėsi žmonių vertybės, nes jie norėjo pokyčių išoriniame, juos supančiame pasaulyje. Buvo daug atrasta bei išrasta kalnakasybos, metalurgijos, energetikos, audinių gamybos, techninių patobulinimų jūrerivystėje, karybos ir kitose srityse. Tai žymiai pakėlė darbo našumą, ėmė augti miestai, intensivėjo prekyba ir pinigų apyvarta. Geografiniai atradimai praplėtė lokalinį europiečių horizontą, knygų spausdinimo išradimas – mokslinio bei kultūrinio gyvenimo horizontą. “Besiformuojantys nauji socialiniai santykiai netilpo į senosios pasaulėžiūros rėmus, ir juos reikėjo įprasminti naujoviškai. Viduramžių teocentrizmą išstūmė nauja pasaulėžiūra, kuriai buvo svarbiausia žmogus bei jo žemiškieji reikalai ir tyrimas ( studia humanitatis ), o dieviškųjų dalykų tyrimas atsidūrė periferijoje. Dievas liovėsi buvęs svarbiausia mąstysenos kategorija, viduramžių teologiją-filosofiją pakeitė humanistas-filosofas. Renesanso epochoje susiformavusi vadinamojo krikščioniškojo humanizmo kryptis siekė deramai pristatyti bei aiškinti krikščioniškosios antikos – Bažnyčios Tėvų kūrybą, orientavosi į filosofinį Dievo ir jo reikšmės pasauliui bei žmogui įprasminimą ( studia divinitatis ). Šis krikščioniškasis humanizmas suartėdavo su pasaulėtine humanizmo kryptimi”. [4:58] Taigi, išoriškai perėjimo iš “viduramžių” į “naujuosius amžius” periodą, glima apibūdinti ketveriopai: “tai buvo Italijoje gimusio Renesanso ir Humanizmo, išradimų ir atradimų, reformacijos, besikuriančių nacionalinių valstybių bei ekonominio buržuazijos suklestėjimo laikotarpis”. [3:133]

Renesanso epochos humanistinių idėjų raidoje skirtini ankstyvojo ir vėlyvojo humanizmo etapai. Pirmuoju formavosi nauja žmogaus, jo gyvenimo tikslo samprata. Antruoju humanistinės idėjos sparčiai plito, apimdamos visas žmogaus veiklos sritis. Ankstyvasis humanizmas susijęs su Italija, o vėlyvasis jau buvo išplitęs visoje Europoje. Tuo metu humanistinės idėjos pasiekė ir Lietuvą.Humanizmo idėjų plėtotei būdingi tokie momentai: “laipsniškas atsisakymas scholastinio mokslo, nauja filosofijos samprata, bendrų teorinių problemų svarstymas, naujo idealo ieškojimas, posūkis nuo Aristotelio prie Platono, nevienpusiška orientacija į antikos autoritetus. Renesanso mąstytojai nuo viduramžių filosofų skyrėsi ir tuo, kad daugelis iš jų nebuvo tiesiogiai susiję su darbu mokymo įstaigose. Nors tarp jų būta ir dvasininkų, vienuolių, tačiau jie vienaip ar kitaip atsiribojo nuo dėstomos scholastikos.” […]Taigi XVI amžiuje humanizmas apėmė visas žmogaus veiklos sritis (literatūrą, meną, filosofiją, gamtotyrą), veikė žmogaus politinius ir religinius įsitikinimus, formavo atitinkamą ideologiją. Humanistai propagavo pagarbą žmogaus įsitikinimams, toleranciją, išugdė naują herojaus sampratą. Žmogaus vardas Renesanso epochoje skambėjo išdidžiai.“Humanizmas objektyviai parengė žmogaus protą suprasti ir religinių reformų būtinumą. Patys humanistai vengė įsivelti į religinius vaidus, nes tai prieštaravo jų įsitikinimams. Kaip galima žudyti žmogų už tai, kad jis kitaip garbina dievą?! Tačiau religinės rietenos paliesdavo ir juos: humanistai dažnai susilaukdavo įvairių religinių grupuočių neapykantos.” […]Humanizmas parengė dirvą naujųjų amžių žmogaus sampratai, kurią toliau plėtojo naujos orientacijos didieji filosofai.

1. 2. REFORMACIJOS IDĖJOS“Nors antischolastinei Renesanso filosofijai buvo būdinga sekuliarizacijos tendencija, tačiau ta jos dalis, kuri buvo artimiausia liaudies masėms, dar reiškėsi religine forma. Religine ideologija buvo motyvuojami svarbiausi liaudies socialiniai siekiai ir kova dėl jų. Tad Renesanso filosofijos kontekste Reformacijos idėjos išsiskiria didžiausiu poveikiu masiniams liaudies socialiniams ir politiniams sąjūdžiams. Tuo metu, kai humanizmas paženklino bendrą Renesanso epochos kultūros raida, kai gamtos filosofija vertė filosofiją persiorientuoti nuo sąjungos su teologija į sąj…ungą su mokslu, o socialinė filosofija, pradėjusi desakralizuoti pažiūras į visuomenę ir jos istoriją, turėjo esminių arba aristokratizmo, arba utopizmo žymių,— religinė Reformacijos filosofija pasidarė veiksminga socialinės ir politinės praktikos jėga.” […]Scholastinė ir institucionalizuota katalikybė vėl susidūrė su senovės kultūros ir kartu su pirmykštės krikščionybės šaltiniais, kuriuos Vakaruose pradėjo gaivinti teologai, filosofai, filologai ir kiti kultūros veikėjai, pabėgę iš Konstantinopolio. Tai, ko gero, turėjo didesnį poveikį Vakarų krikščionybės vidiniams procesams negu jos išorinė konfrontacija su turkų islamu ar bizantiškąja stačiatikybe. Renesansas paskatino susidomėjimą graikiškais ir hebrajiškais krikščionybės šaltinių tekstais, Biblijos vertimas į lotynų kalbą jau nebepatenkino. Taip klostėsi konfesinės prielaidos Reformacijai.Taigi Renesanso epochoje katalikų bažnyčią, kaip feodalinę instituciją, ištiko niekuo nekompensuota socialinė, ekonominė, ideologinė, politinė ir organizacinė krizė. Šios epochos ideologija, dar motyvuojama krikščionybe, pakirto ideologinius katalikybės pagrindus. Reformacijos užuomazga — “uoliųjų katalikų grįžimas prie pirminių krikščionybės šaltinių ir jų vertinimas remiantis bendruoju Renesanso idėjų kontekstu. Krikščioniškosios ideologijos iliuzija buvo tokia stipri, kad be jos neapsiėjo pereinamoji iš feodalizmo į kapitalizmą epocha”. […]Ideologiniame ir socialiniame Renesanso epochos procese pakito religijos samprata. Religijos filosofija reiškėsi trimis pagrindinėmis koncepcijomis: 1) teologiniu racionalizmu, 2) mistika, 3) religiniu natūralizmu bei humanistiniu teizmu. “Jų bendroji tendencija buvo nukreipta prieš religinį dogmatinį autoritarizmą bei bažnytinį institucionalizmą, prieš teokratinį teologizmą ir orientuota į natūralistinį teizmą.” […] Nors Reformacijos ištakose būta mistikos, Renesanso laikais religija vis labiau buvo suvokiama vadovaujantis proto kompetencija. Renesanso ideologai teigė protu suvokiamą religiją, kuri buvo sufilosofinama, racionalizuojama, pakertami jos ,,dieviškojo apreiškimo” pagrindai. Teokratinė katalikų bažnyčia pasidarė svarbiausiu reformacinio sąjūdžio puolimo objektu dėl savo išsigimimo ir piktnaudžiavimo religija, dėl religijos pavertimo politikos bei ekonominių interesų įrankiu, dėl nutolimo nuo „krikščioniškų tiesų”. Bažnyčios hierarchijos viešpatavimas daugelyje gyvenimo sričių, jos turtai, indulgencijos, simonija, nepotizmas, investitūra, dvasininkijos obskurantizmas bei amoralizmas skaudžiai palietė daugelio socialinių sluoksnių ekonominius, politinius, intelektualinius ir moralinius interesus, skatino opoziciją. “Bažnyčios hierarchijos priklausymas išnaudotojų luomui, kosmopolitinė ekspansyvi Romos popiežių politika susidūrė ne tik su išnaudojamos liaudies, biurgerių, bet iš dalies ir su kunigaikščių bei valdovų interesais formuojantis kapitalistinės gamybos santykiams, prasidėjus nacijų etninio tapsmo ir nacionalinių kultūrų vystymosi, ekonominės integracijos ir politinės centralizacijos procesams. Kapitalistinės formacijos, buržuazinės visuomenės kultūros ir ideologijos tapsmo kelyje stūksojo toks feodalinis slenkstis, kaip katalikų bažnyčia. Reformacija buvo ne jo pašalinimo, bet peržengimo forma.” […]

Reformacija savo nusistatymu prieš katalikiškąją scholastiką tiesiog keitė filosofiją teologija.

1. 3. SOCIALINĖ FILOSOFIJARenesanso epochoje, formuojantis stiprioms centralizuotoms valstybėms, absoliutinėms monarchijoms, prasidėjo kova už pačios bažnyčios pajungimą valstybės jurisdikcijai. Tačiau ši tendencija ne visais atžvilgiais atitiko humanistinę Renesanso žmogaus dvasią: humanizmas išaukštino žmogų, o absoliutizmas siekė paversti jį valstybės mechanizmo sraigteliu. Kodėl žmogus turi paklusti naujai despotijos formai, kokios yra valdžios funkcijos, kam reikalinga valstybė,— šios problemos pasidarė itin aktualios. Pripažinus, kad žmogaus paskirtis — kurti gėrį šioje žemėje, iškilo klausimas, kaip jis p…asiekiamas, kaip žmonės turi tvarkyti tarpusavio santykius, juos reguliuoti. Visa tai skatino Renesanso epochos mokslo žmones susidomėti teorinėmis valstybės problemomis.XVI a. subrendo mintis, kad valstybė yra pačių žmonių veiklos produktas, kad jos paskirtis — tarnauti žmonėms, buvo ieškoma natūralaus šios idėjos pagrindimo. “Formavosi nauja valstybės koncepcija, kurios raidą galima suskirstyti į tokias stadijas: 1) iš pradžių valstybės funkcionavimas buvo aiškinamas remiantis empirinių faktų analize, ieškoma įvykių rišlumo, domimasi senovės istorikų darbais (N. Makiavelis); 2) paskui susidomėta ekonominių veiksnių (privatinės nuosavybės) vaidmeniu visuomenės gyvenime (T. Moras, T. Kampanela) ir 3) pagaliau suformuluojama suvereniteto idėja, atmetama „pasaulinės valstybės” koncepcija, iškeliama istorijos mokslo svarba ir aptariami valstybių tarpusavio santykių principai (2. Bodenas, H. Grocijus).”[…]Tuo metu vyko didžiulė socialinė visuomenės reorganizacija. Vienose šalyse valdžia koncentravosi monarchų rankose, kitose išliko feodalinis susiskaldymas. Klostėsi sudėtingi santykiai tarp valstybingumo ir tautiškumo. Vienos valstybės formavosi vienos tautybės pagrindu, asimiliuodamos mažesnes (Prancūzija, Ispanija, Anglija), kitos sujungė įvairias tautybes (Austrija), o dar kitos tautos (italai) ir toliau liko suskaldytos tarp atskirų feodalinių valdovų. Bergždžios buvo visos popiežių pastangos sukurti pasaulinę teokratinę valstybę, o Šventoji Romos imperija tebuvo tik fikcija. Žodžiu, senieji socialiniai idealai neteko prasmės, o nauji nebuvo pakankamai aiškūs.Renesanso epochoje susiformavo utopinio socializmo idėjos. XVI a. formavosi nacionalinės valstybės idėja, nors jos įkūnijimas buvo suprantamas įvairiai: vienose šalyse buvo orientuojamasi į absoliutizmą, kitose — į pliuralizmą. Besiformuojančio nacionalinio sąmoningumo atšvaitai apskritai jaučiami visoje Renesanso epochos politinėje filosofijoje, kuri teoriškai išreiškė gimstančios buržuazijos interesus. Tuo metu klostėsi nauji santykiai tarp valstybių ir jų viduje. Viduramžiais feodalai į valstybę žiūrėjo kaip į savo tėvoniją. Monarchai dalydavo savo valdas sūnums, stengdavosi juos pasodinti į kitų šalių sostus. Nuolat keisdavosi valstybių sienos. Tai prieštaravo kylančios buržuazijos interesams. Ji buvo suinteresuota centralizuota valstybe. Tokia situacija skatino ieškoti naujų valdymo formų bei teorinio jų pagrindimo. Todėl svarbią reikšmę įgavo teisės mokslai, kurie valstybės struktūrą, jos funkcijas mėgino pagrįsti teisės normomis.Ši trumpa socialinių ir politinių Renesanso epochos koncepcijų apžvalga rodo, kad “tuo metu jau prasidėjo humanitarinių mokslų diferenciacijos procesas, ryškėjo literatūros ir meno teorijos, istorijos, teisės, sociologijos mokslų kontūrai. Kartu buvo pradėtos formuluoti ir kelti esminės metodologinės šių mokslų problemos, kurias vėliau intensyviai analizavo ir sprendė naujųjų laikų filosofija”. […]

2. RENESANSO EPOCHOS FILOSOFAI

2. 1. PAGRINDINIAI PASAULIO MĄSTYTOJAIHumanizmo idėjų plėtotojai. Prie Renesanso humanizmo ištakų stovi Dantė, kuris išgyveno XIII— XIV amžių sandūroje “tikint, kad ir gimtosios, ir istorinių nuodėmių subjaurotą žmogaus sielą galima apvalyti ir gėrėtis ja tyra kaip kūrimo rytą dar čia, žemėje, o ne pomirtiniame gyvenime”. […] Vienas iš humanistinio sąjūdžio pagrindėjų buvo Nikolajus Kuzietis (1401—1464), jis analizavo krikščionių bažnyčios skilimo priežastis ir laikėsi nuomonės, kad jos esančios subjektyvios. Todėl jis skatino Rytų ir Vakarų bažnyčias susivienyti. Nikolajus Kuzietis visais klausimais siekė kompromiso su senovės filosofų pažiūromis, su katalikų bažnyčios vadovybe. M. Fičinas, remdamasis Platonu ir Plotinu, pateikė naują filosofinę pasaulio sampratą, kuria siekė modifikuoti krikščionybę, susieti savo epochos kultūrą su helenizmu, pasekti vientisą kultūros raidą. Platonas tapo filosofinio mąstymo standartu. Dž. Piko dela Mirandola (1463—1494) parašė traktatą „Apie Platono ir …Aristotelio suderinamumą”, kuriame stengėsi įrodyti, jog tarp Platono ir Aristotelio nėra principinių nesutarimų. Leonardas da Vinčis (1452—1529) buvo priešiškas neoplatonizmui, ypač jam atrodė nepriimtina neoplatoniška mirties interpretacija. “Grožis, anot jo, glūdi žemiškajame gyvenime. Žmogus visada pasiilgstąs naujo pavasario, naujos vasaros ir net nepastebįs, kad šis naujumo troškimas priartina jį prie baigmės.” […] Dar labiau į žemiškąjį gyvenimą orientavosi Pįetras Pomponacis (1462—1525). Erazmas Roterdamietis (1466—1536) išjuokė žmogaus ydas, piktnaudžiavimą valdžia, puikybę. Chuanui Luji Vyvui (1492—1540) rūpėjo išsiaiškinti ne tai, kas yra siela, bet kokios yra jos savybės, kaip ji funkcionuoja. Jis tyrinėjo žmogaus psichikos veiklą ir padėjo pamatus empirinei psichologijai. Mišeliui de Monteniui (1533—1592) labiausiai rūpėjo išsiaiškinti, ,,ką aš žinau?”.

Reformacijos idėjų plėtotojai. Janas Husas (1371—1415) siekė iš pagrindų reformuoti bažnyčią, jos idealu laikydamas pirmykštę krikščioniškąją bendruomenę. Tikinčiųjų veiklos šaltiniu jis laikė tik Bibliją, neigė oficialios bažnyčios tradiciją ir jos reglamentus. Džirolamas Savonaroto (1452—1498) smerkė pasaulietinę humanistinę kultūrą. Jis iškilo iki epochos lygio religinio bei politinio veikėjo kaip kovotojas prieš katalikybę ir popiežių. Ulrichas fon Hutenas (1488—1523). “Racionalizmo ir humanistinės dorovės požiūriu jis kritikavo katalikiškąją dogmatiką bei scholastiką, smerkė dvasininkijos amoralumą ir popiežių politiką, feodalinę savivalę. Jis skelbė proto savarankiškumą, žmogaus valios laisvę ir jo aktyvumą siekiant „dievo duotos” laimės.” […] Martynas Liuteris (1483—1546) tikinti individą priešpriešino bažnyčios institucijai. Jis neigė bažnyčios hierarchinę organizaciją, pagrindines katalikybės dogmas. Jo bendražygis – Pilypas Melanchtonas (1497—1560). Tomas Miunceris (1490—1525) pradėjo kovą prieš liuteronus kaip biurgeriškos Reformacijos ideologas. Socialinės filosofijos plėtotojai. NikoloMakiavelio (1469—1527) socialinė filosofija paremta tokiais teiginiais: 1) tikslas pateisina priemones; 2) nugalėtojai neteisiami, teisiami nugalėtieji. Renesanso epochoje susiformavo utopinio socializmo idėjos. Vienas iš pirmųjų, siekusių jas pagrįsti ir sistemingai išdėstyti, buvo Tomas Moras (1478—1535).”Utopijoje — visi žmonės lygūs, nes ten nėra privatinės nuosavybės. Aukščiausioji valdžia priklauso senatui, visi pareigūnai yra renkami slaptu balsavimu. Tiesa, Utopijoje yra kunigaikštis, bet jo valdžia apribota įstatymų — jei jis pažeidžia juos, liaudis jį nušalina. Visiems utopiečiams užtikrinta teisė į mokslą, poilsį, normuotą darbo dieną, medicinos pagalbą. Visi dirba visuomenei naudingą darbą, nevengia fizinio darbo net ir tie, kurie yra atleisti nuo jo, pavyzdžiui mokslininkai. Utopijos įstatymai užtikrina sąžinės laisvę, pakantumą įvairiems idėjiniams įsitikinimams. Tie, kurie bando juos primesti jėga, ištremiami.” […] Tomazas Kampanela (1568 – 1639) įsivaizdavo tobula valstybę kitaip: beklasė visuomenė, vieninga vieno valdovo valdoma viso pasaulio valstybė, kurioje visos tautos būtų lygiateisės. Žanas Bodenas (1530 – 1596) griežtai kritikavo katalikų bažnyčios pretenzijas į pasaulinį viešpatavimą, pateikė valstybės suvereniteto apibrėžimą. Hugas Gracijus (1583—1645) kritikavo pasaulinės valstybės idėją, taip pat ir T. Kampanelos teokratizmą. Jis kaip ir Ž. Bodenas,— atskirų valstybių sambūvio teorijos šalininkas. “ Jis vienas iš pirmųjų suformulavo visuomenės sutarties teorijos principus, kurie vėliau tapo šviečiamosios filosofijos pagrindu.” […]

2. 2. LIETUVOS RENESANSO EPOCHOS VEIKĖJAI BEI JŲ DARBAIRenesanso kultūros plėtra Lietuvoje prasidėjo XVa. pabaigoje ir truko iki XVIIa. vidurio. “Renesansinėje Lietuvoje inteligentai sukūrė dvejopo pobūdžio filosofinę raštiją tuometinės filosofijos skirstymo į teorinę ir praktinę požiūriu.” [4:67] Teorinė filosofija – logika, gamtos filosofija, metafizika, o praktinė – socialinė, politinė, teisės, mor…alės filosofija. Žanro pobūdžiu filosofinė raštija taip pat dvejopa. Vieni kūriniai priklauso profesionaliai filosofijai, o kiti – filosofijos idėjų raiškai istorinėje, grožinėje literatūroje, memuaristikoje. Profesionaliosios filosofijos raštiją kūrė reformatų administruotose mokyklose besidarbavusieji filosofijos dėstytojai. “Protestantiškojo aristotelizmo įtakoje kūrusieji Krosnevičius bei Adomas Rasijus savo traktatus leido Vokietijoje ir taip dalyvavo tarptautinėje mokslo apyvartoje.” [4:67] Jų darbai buvo neabejotinai reikšmingi Abiejų Tautų Respublikos tikrovei. Panašiai vertintas Vilniaus universiteto teisės profesoriaus Arono Aleksandro Olizarovijaus vėlyvojo renesanso maniera sukurtas politinės filosofijos veikalas “Apie politinę žmonių sąjungą’. “Autorius pajėgėkritiškai vertinti ir Renesanso politinės filosofijos įžymybių teorijas bei siūlyti savą sprendimą.” [4:68] Profesionaliajai filosofijai priklauso vieno iš kalvinizmo Lietuvoje lyderių Volano politinės filosofijos srities kūryba, o veikalas “Apie politinę arba pilietinę laisvę” pranoksta politinės publicistikos ribas. Tuo metu buvo žymiausia politinė publicistika, jai priklauso ir poleminis Augustino Rotundo kūrinys “Lenko pasikalbėjimas su lietuviu”. Aurelijaus Augustino filosofija žmogaus padėtį pasaulyje matavo egzistensiniu dramatizmu pasižyminčia antropologija: “žmogui būdingas nerimas, kylantis iš jo paties dvilypumo, iš jo dvasiškumo ir kūniškumo”[4:70-71]. Albertas Goštautas perskirė tautos ir valstybės, tautybės ir pilietybės sąvokas. “Etninė priklausomybė jam – esminis valstybingumo sandas. Lietuviškasis pradas valstybėje turi būti svarbiausias”[4:80]. Mikalojus Daukša brandžiausiai samprotavo apie gimtąją kalbą kaip tautos prigimties ir buvimo tautoje pagrindą. Kalba, anot jo, yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Tarp tautą sudarančių prigimtinių sandų – tėvynės, papročių ir kalbos Daukša siekė įprasminti pamatinį kalbos vaidmenį politinėje visuomenės organizacijoje. Baltazaras Krosnevičius išsako aristotelinį empirizmą – pažinu tai, kas prieinama patyrimui. Jis nesutinka su nominalistiniu universalijų problemos sprendimu. Tad univaesalijų problemą Krosnevičius sprendžia nuosaikiojo realizmo požiūriu. Jis “teigia Aristotelio požiūrį, kad bendrybė kaip daikto prigimties nešėja reiškiasi giminės pavidalu”[4:114].

Simonas Budnas paneigė visą nesipriešinimo blogiui doktriną. Svarbu jam yra tai, kad “neleidžiama kiekvienam bausti pačiam, nes taip baudžiant nėra vieningo bausmės ir jos dydžio vertinimo, bausmė gali būti neadekvati padarytai žalai”[4:155]. Andrius Volanas – filosofiškiausias ir brandžiausias XVI a. lietuviškoje dirvoje veikęs politikos mąstytojas, turėjęs aiškų pilietinį tikslą ir gebėjęs jį deramai išskleisti bei pagrįsti. Atskiri Volano samprotavimai teikia tokį vaizdą; “ Kūrėjas žmones sukūręs dorus, taąiau dėl nuopuolio jų prigimtis pagedusį, atsirado godumo, žiaurumo ir kitų nedorybių”[4:144]. Gėrybes jis supranta kaip dvasinį gėrį, kūno sveikatingumą ir turtą. Pilietinė bendruomenė kilusi iš pavojaus ir protingumo.

IŠVADOS

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS1. 1964. Trumpa filosofijos istorijos apybraiža. Vilnius: Mintis.2. 1984. Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. Vilnius: Mintis.3. Ernst von Aster. 1995. Filosofijos istorija. Vilnius: Alma littera.4. Romanas Plečkaitis. 2004. Lietuvos filosofijos istorija. Vilnius….