Turinys
Įžanga 3Truputis egzistencializmo istorijos 4Kas yra egzistencija ir egzistencializmas? 4Egzistencializmas, laisvė ir individualizmas 5Pagrindiniai egzistencinės filosofijos bruožai 5Egzistencializmo priešybės ir įvairovė 6Filosofinė egzistencijos plotmė, jos atsiradimas 6Egzistencijos filosofija, žmogiškoji egzistencija 7Kaip būtį suvokia atskiri egzistencialistai 9Egzistencializmo santykis su visuomene 14Išvados 16Literatūra 17ĮžangaEgzistencija (lot. existere – kilti, prasidėti, rastis, tapti) – tai esatis buvimas, tikrovė. Viena ryškiausių XX a. filosofijos srovių – egzistencijos filosofija. Ji pradėjo formuotis maždaug tuo pačiu metu kaip ir marksizmas, pozytivizmas, pragmatizmas, gyvenimo filosofija ir t.t. Egzistencializmas atsirado kaip atsakas į didėjantį žmonių susvetimėjimą („sudaiktėjimą“) t.y. į situaciją, kurioje susvetimėjusi žmogaus dvasia įvairiais kultūros pavidalais (mašinos, ginklai, pinigai) atsigręžė prieš patį šiuos dalykus sukūrusį žmogų ir ėmė diktuoti „savo“ valią pačiam kultūros kūrėjui. Egzistencialistai išeities ieškojo paties žmogaus nepakartojamoje individualybėje. Egzistencialistinio filosofavimo dalykas yra individualaus, autentiško, ir kitų žmogumi nepakeičiamo žmogaus būtis, tos būties esmė ir prasmė. Štai kaip egzistencializmo esmę glaustai formuluoja A. Maceina: „egzistencinė filosofija yra žmogaus nusistatymo ir apsisprendimo filosofija. Išeidama iš egzistencinio mąstymo, ji savaime klausia, kokie yra mano santykiai ir mano nusistatymas mano buvimo atžvilgiu; kas yra man pačiam šalia savęs esąs pasaulis; kaip aš pats turiu elgtis mane ištinkančiose kraštinėse situacijose: kaltėje, kovoje, kančioje, galop mirtyje, ypač mirtyje; kas man pačiam yra laikas, į kurį yra panerta mano būtis ligi pat gelmių“ (Maceina A. Raštai, III t. V.,1990, p. 40).Truputis egzistencializmo istorijosJau viduramžiuose užčiuoptume filosofinio mąstymo moralinį charakterį, kurį itin pabrėždavo Šv. Augustinas ir Šv. Bonaventūras. Tačiau gilesnes šaknis egzistencinei filosofijai padėjo įleisti danų filosofas Soren Kierkegaard (1813-1855). Jis pasipriešino keliamai Hegelio idealistinės visuotinybės filosofijai, kuri žmogų ėmė tik antiasmeninės idėjos istorinio plėtojimosi momentu. Kierkegaard nepabijojo atskleisti nepalyginamą žmogaus individuališkumą ir čia žmogus susiduria vienas prieš savąjį absoliutą tame tikėjimo paradokse, kuriame individo tikėjimas yra aukščiau visų bendrųjų normų. Kaip ir daugelis iškilių asmenybių, Kierkegaard nesusilaukė didelio susidomėjimo savo epochoje. Tik vėliau XIX ir XX amžių sandūroje moralinė žmogaus tikrovė sugebėjo iškilti ir sužibėti, mat kilo stiprus sąjūdis prieš ankstesnį perdėtą pasitikėjimą protu. Šiuo laikmečiu egzistencializmą ypatingai apribojo F.Nietssche (1844-1900) antžmogio filosofija. Valia tapo pagrindiniu žmogiškosios egzistencijos veiksniu. Galbūt tai atrodytų moralės paneigimu, tačiau iš tiesų imta ieškoti žmogaus prasmės. Tiesą pasakius, ir kitos to laiko filosofijos kreipė žmogaus dėmesį į vertybių pasaulį, į žmogaus ryšį su gamta, kėlė reikalą žmogų pažinti pačiame savyje.Kas yra egzistencija ir egzistencializmas?Egzistencija (lot.existentia) buvimas, būvis.Viduramžinėje filosofijoje egzistencijos terminas ėjo priešingai esmei. Egzistencija ir būtis buvo suprantamos kaip du santykiniai būties sandarai. Esmės ir egzistencijos skyrimas buvo grindžiamas akto ir galimybės, arba potencijos skyrimu. Tik moderniosios filosofijos srovėje, egzistencializme, egzistencija įgavo savo tikrąją prasmę. Čia šiuo terminu pasakomas ne apskritai buvimas, o žmogiškasis buvimas. Tokiu būdu egzistencija yra tarytum pats žmogus, butybė, išsiskirianti iš visų kitų tarpo sąmoningu santykiu su būtimi, pažindamas būti ir tuo pačiu pažindamas save.
Egzistencializmas dar vadinamas egzistencine filosofija.Tai viena iš daugybės filosofinių srovių, kuri pagrindine savo vaga plukdina žmogiškosios egzistencijos klausimą.Kada gi išsiskyrė ši filosofinė rūšis? Kodėl tapo savarankiška? Kuo ji išsiskiria iš kitų savo tarpo filosofjų?Ji pabudo su naujuoju metafizinio rūpesčio atsiradimu po vadinamosios scientizmo epochos. Čia atskirieji mokslai gali pakeisti žmogaus filosofinį rūpestį pačiu savimi. Skirtumas akivaizdus: egzistencializmas gilinasi ne į loginę būties analizę, o analizuoja žmogaus padėtį pasaulyje ir įvardina jo santykį su būties pagrindu. Tampa aišku, kodėl egzistencializmą galime suvokti kaip žmogiškosios prasmės filosofiją. Dėka to egzistencializmas atrado filosofijoje sau savotišką vietą; ir žmogaus prasmės klausimo iškėlimas suteikia savotiškų atspalvių šiai filosofijai, sutapatindamas ją su filosofo Sokrato turima padėtimi graikų filosofijoje.Egzistencializmas, laisvė ir individualizmasKaip suprantamas egzistencializmo terminas? Žmoguje egzistencija eina pirma esmės. Žmogus esti vienintelis toks, kuriame galima tokia pirmumo teisė. Taigi žmogus tampa vieninteliu, kuriam taikomas egzistencijos vardas. Iš čia mes ir galime suvokti patį egzistencializmo terminą.Ir vistik laisvė nelaikoma, aptariant žmogų, tokia”esme”, kuri būtų jau įgimta ir iš anksto suteikta pačiu gimimo faktu.Pasak egzistencializmo, turime laisvę laikyti galimybe.Galimybe tuo, kad laisvu galima būti lygiai tiek, kiek galima laisvę išduoti.Laisvę turime išsikovoti, išsitarnauti savo pačio apsisprendimo būti laisvu.Egzistencinio filosofavimo šerdimi galime laikyti laisvę.Žinojimas yra prielaida ir kelias į laisvę, todėl negalima atriboti šių dviejų dalykų.Ir vistik žinojime laisvu nebūsi.Žinojimas tik suteikia galimybę apsispręsti, atskleidžia savivalę.Laisvė neapčiuopiama, nepatiriama ar išgyvenama, nenusakoma apibrėžimu.Ir savivalė neturi turinio, tačiau ji nėra laisvė, ji tik priežastis laisvei susikurti.Pagrindiniai egzistencinės filosofijos bruožaiKokie gi pagrindiniai bruožai būdingi egzistencializmui? Pagrindinis ir bene pats svarbiausias yra nepalyginamas žmogaus savitumas, jo išskyrimas iš visos gamtinės tikrovės.Tai visiškai priešinga gyvybės filosofijai, kuri tiesiogiai vienija žmogų ir gamtą.Egzistencializmas suvokia gamtą visiškai svetimą žmogui, esmiškai negalinėia nuveikti žmogaus vienišumo.Įsigilinę pamatysime, kad čia žmogus grįžta ne į gamtą, o į patį save.Tai tartum paprastas apeliavimas į žmogaus asmenybę.Susiduriama su ištikimybe sau pačiam.Visuotinių normų suabsoliutinimas kelia nepasitikėjimą ir įtarimą egzistencialistų tarpe.Heidegeriui “mąstymas vertybių terminais yra piktžodžiavimas prieš būtį”, nes kiekvienas vertinimas jau yra subjektyvininmas, ir “tie, kurie stengiasi įrodyti vertybių objektyvumą, patys nežino, ką daro”.Paklusti visuotiniams įstatymams tolygu laisvės išdavimui beasmeninėms vertybėms.Tačiau negalime manyti šį visuotinių vertybių nusistatymą esant moralės paneigimu.Tai galėtume laikyti asmeniniu apsisprendimu konkrečioje situacijoje.Taigi žmogus tampa atsiskyrėliu, tampa vienišu pakeleiviu, svetimu gamtai, svetimu pasaulietinių vertybių pasauliui.Kuo gi tampa žmogus šioje savo vienišumoje?Vienas vieningas atsakymas skamba egzistencialistų lūpose:žmogus-tai laisvė.Žmogus pačiame savo pagrinde yra laisvės pamatas, neduotas, kaip visi kiti daiktai, o pats sau patikėtas.Visa esmė glūdi egzistencializmo susikūrime, o ne apsprendime iš anksto duotai esmei.Šiuolaikinės filosofijos ir socialogijos keliamas problemas K.Jaspersas išsprendžia pasitelkęs egzistencinį mąstymą.Šioje plotmėje, kur akcentuojamas žmogaus nusistatymo bei apsisprendimo požiūris.Paprasėiausi klausimai apie mus supantį pasaulį paverčiami į asmenybę nukreiptais, asmeniniais ir tik žmogaus esmę nukreiptais, asmeniniais ir tik žmogaus esmę apibūdinančiais klausinėjimais.Egzistenciniam mąstymui būdingas daugiau atskleidimas to, ką svarstomos problemos reiškia man pačiam ir kaip aš turiu jo atžvilgiu nusistatyti.Egzistencializmo priešybės ir įvairovėNei pasaulėžiuriniu, nei specialiai filosofiniu atžvilgiu negalime manyti egzistencializmą esant vieningą srove. Filosofai egzistencialistai, atmesdami ir nekeldami Dievo klausimo, vieningai protestuoja prieš šios filosofijos siejimą su ateizmu. Kiti gi ateizmą ir humanizmą paverčia sinonimais. Tuokart egzistencinė filosofija tampa radikali ir atvira ateizmui. Ir atvirkščiai, keletas centriniu žmogiškosios egzistencijos rūpesčiu laiko transcendenciją. Nors ją negalima būtų sutapatinti su krikščioniškuoju asmeniniu Dievu. Ir pagaliau egzistencializmas dar pagrindžiamas katalikybe.Turint prieš akis toią egzistencializmo kelių įvairovę, nėra įmanoma egzistencializmą nusakyti bendru vardikliu.Belieka suteikti atskiriems filosofams kiekvienam savitą filosofavimo pobūdį, ir apsiriboti formaliomis egzistencializmo bendrybėmis ir bendra priešprieša likusioms filosofijos srovėms.Filosofinė egzistencijos plotmė, jos atsiradimasDėsniai ir kategorijos absoliučiai nepritinka žmogaus individualumui ir subjektyvumui apibrėžti. Žmogaus sąmonės kuryba negali būti įrėminta griežtuose formalios logikos taisyklių rėmuose.Mokslinis determinavimas ir bendrosios sąvokos nedera egzistencijai.Ją galima tik aprašyti ar pavaizduoti.Bet juk tokios išraiškos priemonės žodinėje kūryboje neįmanomos be sąvokų.Egzistencialistai buvo priversti sukurti naujas, dirbtinai nukaltas sąvokas, bei kategorijas.Be jų negali išsiversti net egzistencija aprašanti filosofija.Filosofijos uždavinys-žmogišąjį mąstymą nukreipti į egzistencijos plotmę, jos pažinumą, arba tiesiogpaversti jį egzistencija.Filosofija turi būti vadovu žmogaus elyje į save patį. Todėl gi egzistencinė filosofija kelia klausimus, kurie yra daug svarbesni už galimus jų atsakymus.Filosofuodamas žmogus kelia jį dominančius klausimus, todėl pati filosofija esanti būdas pažinti save arba priartėti prie savęs. Paskendęs pasaulio rūpesčiuose žmogus griebiasi filosofinio mąstymo būdo. Čia jis nevaržomai gali pereiti į tikrąją egzistencinę būtį, priklausančią jam pačiam.Tapdama žmogaus būtimi, egzistencija yra nuolatinėje pasirinkimo būsenoje:būti ar nebūti pačiu savimi, ir atsiranda per bendravimą, istoriškumą ir ypač ribines situacijas.Egzistencijos filosofija, žmogiškoji egzistencijaEgzistencijos filosofija – labai skirtingų asmenybių grupės kūryba . Bendras visų egzistencialistų bruožas yra žmogaus būties paieška, egzistencinis mąstymas. Tai mąstymas, kuriam rūpi individo egzistencija, kuris norėtų kad ir tas individas ja susirūpintų, mąstymas atsisakęs vien teorinio požiūrio į pasaulį. Ši filosofija pakeitė tradicinę būties sampratą ir pačią būties problemą. Naujųjų laikų filosofijos orientacija pasireiškė daugiausia tuo, kad filosofo pradiniu tašku tapo subjektas. Bet šį subjektą objektas domino daugiau negu jis pats, subjektas. Šios srovės filosofai išorinę tikrovę priešina individui ir suvokia ją kaip grėsmę jo subjektyvumui, jo trapiai individualybei. Jie žiūri į juos supantį pasaulį ne šaltu tyrinėtojo žvilgsniu – jie jį išgyvena. Žmogiškoji egzistencija – šioje filosofijoje paprastai traktuojama kaip tarpinė grandis, jungianti anapus žmogaus esančią transcendentinę būtį su kasdieniniame gyvenime nuasmeninto žmogaus pasauliu. Žmogiškoji egzistencija skiriama į du žmogaus egzistavimo būdus: netikrąjį ir tikrąjį. Netikrasis, neautentiškas egzistencijos būdas – reiškia žmogaus nuskendimą daiktų pasaulyje, kai kitus žmones ir patį save žmogus iš esmės traktuoja daiktiškai, vertindamas žmones kaip priemones savo praktiniams, pavyzdžiui, materialiems daiktams pasiekti. Toks egzistavimo būdas reiškia žmogaus susvetimėjimą, suvidutinėjimą, savojo „Aš“ praradimą ištirpimą susiklosčiusiose visuomenės struktūrose, savęs sulyginimą su empirinio pasaulio daiktais. Tikroji, autentiška egzistencija – tai orientaciją į transcendentinę būtį, esančią už kasdienybės sferos ribų. Žmogus atsiveria būčiai, patirdamas baimę, virpūlį, siaubą skausmą, kančią, neviltį atsidūręs mirties akivaizdoje. Neautentišką būtį, nuskendimą daiktų pasaulyje beveik visi egzistencijos filosofai traktuoja panašiai. Kiek labiau skiriasi jų autentiškos egzistencijos samprata. Nereliginės egzistencijos šalininkai šią sampratą suvokia kaip žmogiškąją laisvę priešinama sudaiktintam pasauliui, kuriame viešpatauja būtinumas. Laisvas žmogus privalo pripažinti ir kitų žmonių laisvę.Galima sakyti, kad egzistencinės filosofijos centras yra žmogišoji būtis. Žmogiškoji būtis, arba žmogus nėra ištaršomi ir pasisavinami empirinės būties, nors tas joje ir nesutelpa.Būtent tai, kas nesutelpa empirinėje būtyje, ir sudaro žmogaus egzistenciją.Tokiu atveju egzistencija negali būti mokslinio pažinimo objetu.Skaitydami K.Jasperso kūrybą susiduriame su daugiasluoksne žmogiškąja būtimi. Pirma, žmogus susilieja su empirine būtimi,tampa atskiru jos atveju.Antra, vienam žmogui būdinga sąmonė apskritai.Pats specifiškiausias žmogiškosios būties sluosnis-tai “egzistencijos galimybė”. Būdamas būtyje žmogus pasineria į daiktų pasaulį, paskęsta ir išsiblaško kasdienybėje.Tai ne savo, o pasaulio egzistavimas, nes paprasčiausiai nesugebama buvimo nukreipti į savo vidines galimybes, o tik į kasdienybės daiktų pažinimą.Egzistencijos negalima tapatinti su empirine žmogaus būtimi, tačiau vėl gi, be jos egzistencija negalima.Kokią gi vietą užima egzistencija egzistencinėje žmogaus koncepcijoje? K.Jasperso žodžiais tariant, “egzistencija-tai kažkas, kuriuo remiantis mes veikiame ir mąstome, apie kurį kalbame minčių eigoje, kurios niekas nepažįsta, egzistencija yra tai, kas suveda mus pačius su savimi, o per tai su savo transcendencija”.Be to, egzistencija sudaro individualiosios būties branduolį, kuris leidžia projetuoti save patį, kaip nepakartojamą individą.Žmogaus sąmonės kūrybinį aktyvumą taip pat galime vadinti egzistencija.Čia jai būdinga apsisprendimo laisvė bei galimybė nevaržomai kurti ir atskleisti savo individualybę.Egzistencija sulaužo faktiškumo rėmus, nuolat siekdama nusakyti laisvę sau pačiai.Nulatinė jungtis ir ryšiai su kitomis egzistencijomis-dažnas reiškinys.Juk žmogus atsisleidžia kitų žmonių tarpe, bendraudamas su jais.Be viso kito egzistencija nėra pastovus reiškinys, ji istoriška, nuolat nesikeičianti, tai pranykstanti, tai atsirandanti….Egzistencija visuomet žmogui suteikia pasirinimą, nes ji nėra galutinai užbaigta, kintanti, taigi istoriška.Todėl žmogus negali, įgijęs egzistenciją, likti su ja amžinai .Tai kintantis, momentinis reiškinys.Pasirinkimo laisvę visada galime sieti su kalte.Apsispręsdamas žmogus nenorom turi atmesti visas likusias galimybes, pasirinkęs tą vienintelę.Atmetimas tolygus kažko nepadarymui, todėl yra kartu ir nusikaltimas.Tuo pačiu apribojama kitų žmonių laisvė.Kaltė neišvengiama egzistencijoje, o ir pats žmogus savaime yra kaltė. Laisvė ir kaltė – tai tartum amžini žmogiškosios būties palydovai.Kaltė, kova , kančia, mirtis sudaro žmogaus buvimą ribinėse situacijose.O kuo gi jos įdomios egzistencinėje žmogaus koncepcijoje?Šios situacijos yra savotiškos psichologinės būsenos, lydinčios arba ribojančios žmogiškosios būties atsiradimą.Situacijos baigiasi:jas įveikiame arba apeiname, tačiau visuomet senas situacijas keičia naujos.Žmogus susidorojęs su viena situacija vis patenka į kitą.Kasdienis žmogaus egzistavimas, vykstąs paprastose situacijose, kurias įveikiame arba apeiname ir kurios neproblematizuojame mūsų būties.Tačiau be šių paprastų kasdienių situacijų dar egzistuoja tokios, kurios pačios savaime nesikeičia, į kurias mes atsitrenkiame lyg į sieną.Jos riboja žmogų ir jam tenka šias situacijas priimti kaip savo lemties dalyką.Tokių ribinių situacijų įveikimas neįmanomas net išsaiškinus jų esmę.Jas galime tik išgyventi. Ribinese situacijose akivaizdžiai išnyra žmogiškosios būties trapumas, baigtinumas, nepatvarumas ir gyvenimo beprasmiškumas. Pajutęs pralaimėjimą , žmogus pabunda egzistencija.Kaip būtį suvokia atskiri egzistencialistaiFilosofai, kurie iškelia naują egzistencijos matmenį filosofijoje, vadinami egzistencialistais. Žymiausi XX a. egzistencijos filosofijos atstovai – tai Karlas Jaspersas (Jaspers,1883 – 1969), Martinas Haidegeris (Haidegger,1889 – 1976), Žanas Polis Sartras (Sartre,1905 -1980), Alberas Kamiu (Camus,1913 – 1960) ir kt. Savo pirmtakais egziztencialistai laiko B. Paskalį, F. Dostojevskį, Sioreną, Kierkegorą tačiau ypač išskiriamas I. Kantas. Jis pasaulį aiškino kaip „nuomenus“ – daiktus savyje, ir „fenomenus“ – daiktus mums. Pirmieji mums nepažinus, o antrieji yra žmogaus psichikos padarinys. Egzistencialistams šis požiūris lemiantis, nes mąstyti apie pasaulį, suteikti jam prasmę gali tik žmogus. Pirmasis iš egzistencialistų buvo Siorenas Kierkegoras (Kierkeggard). Jo filosofija sukasi apie subjektą, nors jis pats yra nepažįstamas, nes jis nėra pažinimo objektas. S. Kierkegoro filosofines diskusijos objektas yra būtent egzistencija. Tai tarpinis būvis tarp mąstymo ir būties. S. Kierkegoras Deskarteso teiginį „mąstau, vadinasi esu“, skaito iš kito galo ir teigia, kad egzistavimas yra pirmesnis dalykas: jis yra mąstymo sąlyga „aš privalau egzistuoti, kad galėčiau mąstyti ir privalau mąstyti, kad egzistuočiau“.Jeigu atskiras egzistuojantis žmogus nėra idėja, tai jo egzistencija turi būti kažkas daugiau, negu tiktai mintinė jo idėjos egzistencija. Nors egzistavimas (t.y. būvimas šiuo atsikru žmogumi) ir nėra toks tobulas bruožas palyginti su amžinuoju idėjos gyvenimu, vis dėlto visiško nebūvimo atžvilgiu t.y. tobulybė. Tokia tarpinė būsena, be abejones yra egzistavimas. Egzistencija S. Kierkegorui – tai integralus žmogaus būvis: mąstymo, valios, jausmų, o svarbiausia ir veikimo vienovė. Kiek vieną akimirką ta vienovė turi būti vis iš naujo kuriama, todėl egzistavimas yra savęs paties kūrimas savo būtyjem nuolatinis santykis su savimi pačiu, su pasauliu ir Dievu. S. Kierkegoras žmogų apibūdina kaip begalybės ir baigtinumo, kaip laikinumo ir amžinumo, kaip laisvės ir būtinumo sintezę. Žmogus savo egzistenciją išsaugo kasdien veikdamas praktiškai. Pagal S. Kierkegorą asmens pagrindas yra Dieve. Tikėdamas žmogus pripažįsta tą Dievo nuostatą, arba gali neigti savo ryšį su Dievu – tuomet jis praranda savo egzistenciją. Be ryšio su Dievu egzistavimas ankščiau ar vėliau tampa beprasmis. Pagal tai kaip žmogus traktuoja savo santykį su savimi pačiu, su kitais žmonėmis ir su Dievu , S. Kierkegoras išskiria tris egzistencijos stadijas: estetinę, etinę ir religinę. Pirmoji, estetinė stadija yra grinai juslinė egzistencija. Šioje stadijoje žmogų sąlygoja jo prigimtis, estetiškai gyvena tie žmonės, kurie jaučia malonumą patenkindami savo poreikius. Dauguma žmonių taip ir nepakyla virš šios stadijos. Kiti atsisako to kas yra jusliška, renkasi etinę egzistenciją. Tai savęs pažinimo ir savęs realizavimo stadija, reikalaujanti aiškaus apsisprendimo: arba – arba! Etikos srityje negali būti jokių kompromisų. Etiškai gyvena tie, kurie yra pajutę, kad gyvenimas yra paremtas žmonėms bendra buvimo tvarka ir kad tos tvarkos ryškinimasis bei gausinimas gyvenime yra žmogų kilninantis ir įprasminantis užsiėmimas. Kuo daugiau žmogus gilinasi į save patį, tuo sąmoningiau išgyvena savojo „Aš“ baigtinumą ir ribotumą. Iš baigtinumo ir begalybės pačiame žmoguje dialektikos atsiranda trečioji – religinės egzistencijos stadija, kurios šaknys Dieve. Šioje egzistencijos stadijoje žmogaus „Aš“, kiek santykiauja su savimi pačiu, santykiauja su kitu, būtent su Dievu. Religiškai gyvena tie, kurie yra pajutę ir supratę, kad visa žmogiškoji ir gamtiškoji tvarka yra ne amžinos, kad žmogus būdamas tų tvarkų dalis, kartu yra ir kažkas daugiau negu jos abi. Žmogui būdingas veržimasis į begalinumą, į amžinybę, žmogui pasiekiamas deja tik kaip tolima žvaigždžių šviesa. Martinas Heidegeris (Haidegger) – žymiausias egzistencializmo atstovas Vokietijoje. Jo filosofija yra klausinėjimo filosofija, todėl ji ir vadinama ne atsakymų, o klausimų filosofija. Klausimas, kurį anot M. Heid…egerio iš tikrųjų aptaria filosofija, yra klausimas apie „būties esmę“, ir šio klausimo nereikia painioti su klausimu apie „esaties esmę”. ieškodamas „būties tiesos“, teigia kad siekdamas įveikti netikrąjį egzistavimo būdą, žmogus turi grįžti prie istorijoje nerealizuotų galimybių, prie ikisoratinės Graikijos kultūros. `Kaip minėta svarbiausias klausimas yra ontologijos, t.y. būties klausimas. Apkaltinęs filosofus „būties užmarštimi“M. Heidegeris mėgina rasti ontologinį skirtumą tarp būtybės ir būties. Skirtumai tarp būtybių yra ontiniai, o tarp būties ir būtybės – ontologiniai. Ontinis skirtumas atskleidžia daikto esmę, t. y. suvokiame kas yra būtybė, o ontologinis skirtumas konstatuoja,kad būtis nuo būtybės skiriasi tuo, kad ji , t. y. būtis, „yra“, ir ne daugiau. Vadinasi, būtis kaip būtybė nebūna, o būtybė nėra pati būtis. M. Heidegerio egzistencinėje filosofijoje svarbiausios žmogaus būties apibrėžtys yra egzistencialijos (tarp kitų – buvimas, supratimas, kalbėjimas; pagrindinė egzistencialija – rūpestis. Kita pasaulio esamybė yra pažymėta kaip parankumo ir pirmumo būtis; šitos esamybės būties apibrėžtys – kategorijos. Vėliau M. Heidegeris žmogaus būvimą aiškino kaip „egzistenciją“ (gr. ek – iš) – išsikišimą į būties atvirumą ir ekstazinį būvimą jo. Žmogus visų pirma yra, egzistuoja, ir tik dėka to jaučia , mąsto, veikia. Žmogus turi du pradus: kūną ir dvasią. Siekimas būti vienove žmogaus buvimą, arba egzistavimą, jo sąmonėje skaido į savęs, kaip buvimo pasaulyje, jautimą, savęs kaip siekiamojo savęs, jautimą ir savęs, kaip buvimo su pasaulio esme, jautimą. Dėl to žmogaus buvimas jo paties suvokiamas kaip rūpestis. Rūpestis dėl savo buvimo pasaulyje – tai išgyvenimas dėl savo nesavarankiškumo, dėl pasaulio duotumo, tarsi ne pats žmogus, o kažkas kitas tvarkytų jo likimą. Rūpestis dėl savęs, kaip siekiamojo savęs, – tai savęs projektavimas, bandant įveikti savo būtinį nesavarankiškumą. Rūpestis dėl savęs, kaip sąmbūvio su pasaulio esme, – tai bandymas įžvelgti save, neprarasti savęs tuose pavidaluose, kurie gimė gyvenimo tėkmėje. Rūpestis jungia žmogaus trukmę kaip praeitį, dabartį ir ateitį. Nuo to, kas rūpestyje vyrauja, žmogaus egzistencija gali būti netikra arba tikra. Netikra ji yra tuo atveju, jeigu joje akcentuojama dabartis. Tada žmogus susitapatina su jo aplinkos daiktais ir žmonėmis, jie uždengia jam horizontą, o susitapatinimas su kuo nors už savęs žmogų susvetimina patį sau, jis praranda save, tampa kažkuo, vidutinybe. Tikra egzistencija yra tada, kai žmogus pamato save tokį, koks jis yra – silpnas, baigtinis, bet esantis, ne egzistuojantis, būnantis. Tada žmogus gali atrasti savo baigtinumą kaip istoriškumą, savo nerimą – kaip laisvę, savo abejones – kaip mąstymą, kaip amžinybės siekimą ir galimybę. Rūpestis ir baimė dėl gyvenimo tampa prieinamas žmogaus jėgoms. Heidegeris klausia : kodėl apskritai yra būtis, o ne priešingai – niekas. Jis suprato, kad praktiškas žodis „būtis“ buvo dviprasmis. Ši dviprasmybė neišvengiamai nukreipė filosofus nuo autentiško „būties mąstymo“ ir „mąstymo apie būtį“. M. Heidegerio nuomone: jei sakoma, kad „būtis“ yra pati bendriausia sąvoka, tai nereikia suprasti jog ji aiškiausia sąvoka. Jos neįmanoma paaiškinti dėl bendrumo. Tik žmogui būdingas santykis su pačiu savimi; jis vienas gali mąstyti apie save ir savo padėtį pasaulyje. M. Heidegerio manymu, čia – būtis būtis supranta pati save per savo egzistenciją, per savo galimybę būti ar nebūti pačia savimi. Žmogaus būtis yra baigtinė, ji juda laiku baigties link, žmogus žino savo būties baigtumą, žino kad jis yra tarp nuoblokšto ir mirties. Pasinėręs į kasdienybės rūpesčius žmogus pamiršta šį faktą, tik baimės valandą, priartėja prie šių dviejų dalykų. Kasdieninė žmogaus būtis yra visa, prie ko žmogus prisiliečia, vadinama gyvenimu arba pasauliu. Būtis banaliai tapatinama su pasauliu, dodėl visa kas nesti, su kuo nesusiduriama, kas nepatenka į patirties lauką vadinama nebūtimi.Žanas Polis Sartras (Jeanas Paulis Sartreas) pran…cūzų egzistencialistas rašytojas ir filosofas, jis yra labai paveiktas M. Heidegerio, todėl jo egzistencializmas formavosi jo įtakoje.Ž. P. Sartras, kaip ir Heideggeris pradeda nuo būties sąvokos, kuri suskyla į būtį „savaime“ ir „sau“, ir išsamiai analizuojamas jos santykis Nieko atžvilgiu. Susirūpinimas ir baimė ir Ž. P. Sartrui yra pagrindiniai sielos išgyvenimai. Tačiau analizuodamas baimę, Ž. P. Sartras pasuka kitokiais keliais negu Heidegeris: pirmiausia – t.y. nemirties baimė, Nieko, esančio už mūsų baimė, tai – Nieko, glūdinčio mumyse baimė, mūsų laisvės baimė. Ž. P. Sartras kalba ne tik apie baimę, bet papie žmogaus pasibjaurėjimą savimi pačiu ir patį šį pasibjaurėjimą laiko vienu iš pagrindinių išgyvenimu. Ž. P. Sartras pabrėžia, kad egzistencializmas yra „humanizmas“, filosofija, kelianti žmogų į pasaulio centrą. Svarbiausia Ž. P. Sartro filosofijos tema – laisvės samprata ir žmogaus egzistencija. Egzistencialisto supratimu, žmogus pradžioje yra neapibrėžtas, jis yra niekas. Jis tampa kažkuo tik paskui ir bus tokiu, kokiu jis save padarys. Žmogus yra netoks, kokiu jis save supranta, bet toks, kokiu jis save suprasti norėtu, kokiu jis save suvokia po egzistavimo; žmogus yra tik tuo, kuo jis pats save padaro. Žmogus Ž. P. Sartrui yr ir lieka savo prasmę teigianti būtybė, galinti lemti pati save: „Žmogui būdinga tai, kad jis peržiangia konkrečią situaciją tuo ką jam pasiseka iš savęs sukurti, arba kuo jis yra save padaręs“. Ž. P. Sartro filosofijos pradinis taškas visuomet yra žmogiškoji praktika: „Kadangi visuomet remiames individualia praktika, privalome rūpestingai laikytis visų Ariadnės siūlų. Nuo praktikos jie nuves mus prie įvairių ir skirtingų žmogiškojo ansamblio formų“. Egzistavimas grupėje reiškia, kad atskiri jos nariai vienaip ar kitaip tarpusavy santykiauja, supranta vieni kitus. Mąstymo ir būties tapatumą – svarbiausia filosofinę nuostatą dar nuo antikos laikų – Ž. P. Sartras mato suvokiančiojo ir suvoktojo tapatume. Bet jis pradeda ne nuo dvasios ar proto, onuo praktikos. Veikdamas žmogus atitrūksta nuo konkrečios duotybės, nes ją keičia. Neigdamas esamybę, jis bando laimėti visumą. Kaip buvo minėta Ž. P. Sartras nurodo tris būties tipus:· „būtį savyje“ – įnertišką, homogenišką (vienalytę) visumą, kuriai priklauso viskas, išskyrus žmogaus sąmonę;· „būtį sau“ – tai žmogaus sąmonę – aktyvų, kūrybišką, prasmės teikiantį pradą;· „formą“ arba „pavidalą“, į kurį sąmonė nukreipia savo mąstymą, t.y. į asmenines iliuzijas, individualizuotus objektus, „išimtus“ iš pasaulio tvarkos, iš „būties savyje“.Kadangi Ž. P. Sartrui Dievo nėra – tai nėra ir nemirtingos sielos, todėl, filosofo teigimu, kartu su kiekvienu žmogaus gimimu į pasaulį ateina „niekas“, nes žmogus atsiranda be savo esmės. Taigi žmogaus egzistencija kyla iš nieko, o po mirties vėl nueina į „nieką“. Tarp dviejų „niekų“ gali būti tik niekas, todėl žmogaus egzistencija yra … niekas. Žmogaus trapumas ir laikinumas, t.y. nuolatinis būvimas nebūties akivaizdoje, gali ir privalo kelti įpatingą kūrybinę iniciatyvą, įvairiapusį aktyvumą. Žmogus kuria save laisvai, tačiau laisvė žmogui ypatinga užduotis, kuri vis dėlto yra ir sunki našta. Pasak Ž. P. Sartro, laisvei žmogus yra tiesiog pasmerktas, nes tuo pačiu metu gyvena tarp kitų žmonių ir yra atsakingas. Aiškinimas, kad žmogus kiekvieną akimirką gali virsti nieku, yra pamatinė egzistencinio filosofavimo idėja. Tačiau virsti nieku žmogus nenori, ir dėl to jis bijo. Baimė tampa pagrindiniu „egzistencialu“, kuriame ryškiausiai atsiskleidžia egzistencijos būdas: „nieko“ ir „egzistencijos“ santykis paaiškina egzistencijos prasmę.Ypatingą vietą egzistencijos filosofijoje užima vokiečių filosofas Karlas Jaspersas (Jaspers). Kaip ir Ž. P. Sartras, taip ir K. Jaspersas kalba apie trejopą būties sklaidą – pasaulis – egzistencija – transcendencija. Pasaulio jis nevadina objektu, nes jo neįmanoma mąstyti kaip visumos. Žmogui atsidūrus prieš pasaulį ivyksta tariamas skilimas į subjektą ir objektą. Pasak filos…ofo, nėra jokio pasaulio vaizdo, nes yra tik mokslo sistematika. Atskiri mokslai pateikia tik pasaulio „iškarpas“, todėl pasaulis žmogui tiesiog negali tapti vientisu vaizdu, o būtis mums atsiveria kaip žmogaus teikiamų reikšmių visuma. Taigi pasaulis yra toks, kokį jį suprantame. Jis yra būvimo sąlyga, veiklos erdvė, tačiau egzistencijai prasmės neturi. K. Jaspersui objektai yra „fenomenai“, o mūsų sąmonėje atsivėrusi būtis nėra „pati“ būtis. Sukrėstas tokio suvokimo, žmogus pamato, kad „pasaulio tikrovė yra nykstanti būtis tarp Dievo ir egzistencijos“. Prasminga tai, kad pasaulis tampa žmogui ne galutine instancija, nes būtis (egzistencija) pasaulyje tėra laikinas dalykas. Nykstančios būties tarpsnyje žmogus nespėja pažinti nei egzistencijos, nei Dievo, todėl, pasak K. Jasperso, lieka vadovautis tikėjimu, t.y. viltimi apie transcendentinio pasaulio būvima, kuris kiekvienam mąstančiam individui yra skirtingas. Kadangi mokslas negali paaiškinti nei egzistencijos, nei transcendencijos , tai žmogus „prablaivėja“ ir praregi „ribinėse situacijose“ – būsenose, kuriuose jis kada nors prieš fizinę, socialinę ar dvasinę žūtį. Šios būsenos – tai sielvartas, neviltis, kančia ir pan., už kurių jau yra pati mirtis.Pasak K. Jasperso egzistencija – tai nekiekvienam esančiajam priklausntis būvimas, o atskiro žmogaus, kaip individo, egzistencija tiek, kiek jis, būdamas laisvas, realizuoja save peržengdamas iprastynes savo pasaulio sąlygas. Žmogų apibrėžia keturios dimensijos: „esamybė“, „sąmonė apskritai“, „dvasia“ ir „egzistencija“. Kaip esamybę žmogų valdo biologiniai dėsniai, jis pasineria į kas dienius rūpesčius, planuoja ir dirba; kaip sąmonė apskritai jis daro logines išvadas. Dvasios lygmeniu jis formuojasi visų pripažįstamas idėjas, teikiančias prasmę ir orientaciją esamybei ir sąmonės srautui, okaip egzistencijajis išsiveržia virš to, kas pasauliška, pereina į transcendenciją, kuri vadinama būtimi. Būtis, pasak jo, „niekuomet netampa pasauliu, bet būdama jame kažką jam kalba“. Be transcendencijos egzistencija išvis būtų neįmanoma ir nereikalinga. Transcendencija atsiveria tik tuomet, „kai pasauliui nebepakanka savęs paties, kai jis neturi savyje pagrindo, tuomet jis nurodo į kažką virš savęs“ (K. Jaspersas, 1948). Žmogus priartėja prie egzistencijos, tik tuomet, kai peržiangia visus praktinius, naudingus, mokslinius ar visuomeninius tikslus. Virš visko kas būdinga pasauliui pasak K. Jasperso ivyksta kaip jau buvo minėta vadinamosiose ribinėse situacijose: kančios, kaltės, kovos ir mirties išgyvenimuose. Ribinėse situacijose atsiveria patirtis, netelpanti į jokią kasdienišką rutiną. Pati kraštutiniausia ribinė situacija – mirtis. Žmogus ir skiriasi nuo gyvulio tuo, kad suvokia savo mirtingumą.Panašiai kaip M. Heideggeris tik šiek tiek dramatiškiau žmogaus būvimą supranta prancūzų egzistencinės filosofijos kūrėjas Alberas Kamiu (Camus). Jo apmąstymo atsparos taškas – bendras visiems egzistencijos mąstytojams supratimas, kad žmogus pats sau atrodo gautas prieš savo valią: niekas jo neklausė, nori jis gimti ar ne, trokšta jis šito būvimo ar ne. Ir aplinka, su kuria jis susiduria sąmonei bundant, anaiptol ne draugiška. Žmogus nuo mažumės derinasi prie jos, įgydamas savo nelaisvės erdvės supratimą, išmokdamas apsauginio elgesio, su vienodėdamas su kitais. Daug kam toks gyvenimas atrodo normalus, bet netgi tiems kartais ateina toks metas, ypač tada, kai žmogus pajunta savo mirties galimybę, kai visas gyvenimas pasirodo kybąs virš svetimumo bedugnių. Tada iškyla gyvenimo prasmės klausimas. Jis yra baisus, nes gyvenimo tikslą ir jo siekimo kelius žmogus turi rinktis pats. Dar baisiau yra tai kad kiekvieną akimirką jis turi rinktis kaip privalo pasielgti, ir kiekvienas pasirinkimas gali tapti ne priartėjimu, o nutolimu nuo tikslo, žingsniu į beprasmišką būvimą. Laisvė yra ne laimė o prakeikimas. Niekas žmogui negali įsakyti, kaip gyventi, netgi grasindamas mirtimi. Netgi mirtis žmogui yra paskutinis būdas gyventi, sukurti gyvenimą, kokio i…š jo niekas ir nesitikėjo. Žmogus gali įveikti savo baigtinumą, susijungdamas su tuo, kas amžina – bent iki tol, kol apskritai egzistuoja žmonija.Egzistencializmo santykis su visuomeneToks egzistencinės filosofijos “benamiškumo” įvaizdis sudomino ne tik filosofus , bet ir Vakarų Europos visuomenę. Egzistencinė žmogaus samprata , žadinanti jo laisvės sąmonę bei savimi pačiu tikėjimo ryžtį , yra davusi sėkmingų paskatų ir šalia filosofijos – teologijoje , socialogijoje , psichologijoje , psichoanalizėje .Literatūra viena tų sričių , kur egzistencializmo įtaka ypač jaučiama . Viena , konkreti žmogiškosios egzistencijos analizė, kurią vykdo egzistencializmas savaime jau yra paskata ir literatūriniams žmogaus pavidalams. Šalia šios yra dar viena prielaida , kodėl literatūra taip noriai įsileido egzistencijos tematiką.Nemažai filosofų iš pačių egzistencialistų tarpo yra ėmęsi literatūrinės kūrybos amato . Šioje srityje plačiai žinomos Sartre dramos.Mūsuose egzistencializmas taip pat susilaukė plataus dėmesio.Pavykusiais propaguotojais galėtume laikyti J.Grinių už straipsnius su ištisa eile egzistencinių klausimų.Taip pat A.Maceiną už “teistinio egzistencializmo apmatus” ir ryškia egzistencializmo nuotaika alsuojantį A. Nyka-Nyliūną su “ Praradimo simfonijų elegijomis”.Išvados1. Egzistencijos filosofija pakeitė tradicinę būties sampratą ir pačią būties problemą. Žmogiškoji egzistencija skirstoma į du egzistencijos būdus – tikrąjį ir netikrąjį.2. Kierkegaardo filosofijoje asmens pagrindas yra Dieve. Yra išskiriamos trys egzistencijos (žmogaus santykiu su savimi pačiu, žmogaus santykis su kitais žmonėmis ir santykio su Dievu) stadijos: estetinė, etinė ir religinė egzistencijos.3. Heideggerio filosofija yra klausinėjimo filosofija, joje nagrinėjamas ontologinis t.y. būties klausimas. Žmogus turi du pradus: kūną ir dvasią ir siekia būti vienove, bet žmogaus egzistavimas yra išskaidomas.4. Sartro filosofijoje būtis suskyla į būtį „savaime“ ir būtį „sau“, nagrinėjamas jos santykis būties atžvilgiu. Žmogaus egzistencija kyla iš nieko ir po mirties nueina į nieką.5. Jasperso filosofijoje žmogus apibrėžiamas keturiomis dimensijomis: „esamybe“, „sąmone apskritai“, „dvasia“ ir „egzistencija“. Suvokti egzistenciją, savo santykiu su pačiu savimi ir su transcendencija žmogus gali tik ribinėse situacijose (kančioje, kovoje, kaltėje, mirtyje).6. Bendras egzistencijos filosofijos bruožas – žmogaus būties prasmės paieška. Kas išties vertinga ir egzistencialistų pastebėta – tai pagarba savo potyriams, jausmams, mintims – iš jų susideda atskiro konkretaus žmogaus pasaulis, ir koks jis bus, priklauso tik nuo mūsų pačių, kiekvieno atskirai, asmeniškai.Literatūra1. E. Nekrašas „Filosofijos įvadas“, Vilnius, 19932. E. Aster „Filosofijos istorija“, Vilnius, 19953. M. Fiurst „Trinksas Filosofija“, Vilnius, 19954. R. Ozolas „Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją“, Vilnius, 1998 5. J. Bikulčius „Pamatiniai filosofijos klausimai“, Kaunas, 19996. R. Dapkus „Filosofija“, Kaunas, 20017. Halder „Filosofijos žodynas“, Vilnius, 2002