Egzistencialistinė būties samprata

TURINYS

ĮVADAS ......................... 3
1. EGZISTENCIJOS FILOSOFIJA ARBA ŽMOGIŠKOJI EGZISTENCIJA
.............................. 5
1.1 S. Kierkegaard’as .................. 6ĮVADAS
Egzistencija (lot. existere – kilti, prasidėti, rastis, tapti) – tai esatis buvimas, tikrovė. Viena ryškiausių XX a. filosofijos srovių – egzistencijos filosofija. Ji pradėjo formuotis maždaug tuo pačiu metu kaip ir marksizmas, pozytivizmas, pragmatizmas, gyvenimo filosofija ir t.t. Egzistencializmas atsirado kaip atsakas į didėjantį žmonių susvetimėjimą („sudaiktėjimą“) t.y. į situaciją, kurioje susvetimėjusi žmogaus dvasia įvairiais kultūros pavidalais (mašinos, ginklai, pinigai) atsigręžė prieš patį šiuos dalykus sukūrusį žmogų ir ėmė diktuoti „savo“ valią pačiam kultūros kūrėjui. Egzistencialistai išeities ieškojo paties žmogaus neepakartojamoje individualybėje.

Egzistencialistinio filosofavimo dalykas yra individualaus, autentiško, ir kitų žmogumi nepakeičiamo žmogaus būtis, tos būties esmė ir prasmė. Štai kaip egzistencializmo esmę glaustai formuluoja A. Maceina: „egzistencinė filosofija yra žmogaus nusistatymo ir apsisprendimo filosofija. Išeidama iš egzistencinio mąstymo, ji savaime klausia, kokie yra mano santykiai ir mano nusistatymas mano buvimo atžvilgiu; kas yra man pačiam šalia savęs esąs pasaulis; kaip aš pats turiu elgtis mane ištinkančiose kraštinėse situacijose: kaltėje, kovoje, kančioje, galop mirtyje, ypač mirtyje; kas man pačiam yra laikas, į kurį yra panerta mano būtis ligi pat gelmių“1
Egzistencializmas kelia būties ir žmogaus egzistavimo problemas – gyvenimo prasmės, mirties, kančios. Tai nereiškia, kad egzistencialistai pirmieji atkreipė dėmesį į šiuos klausimus, tačiau žmogaus egzistencijos problema yra pagrindinis egzistencialistų tyrinėjimo objektas. Egzistencijai jie teikia pirmenybę pr

rieš esmę, be to, egzistencija, anot jų, nėra iš anksto duota, o kuriama kiekvienu momentu konkrečioje situacijoje. Žmogus egzistencialistų suprantamas kaip subjektyvi esybė, laisvai pati save kurianti. Tačiau klaidinga būtų galvoti, kad egzistencialistai žmogų nagrinėja izoliuotai nuo pasaulio ir visuomenės. Egzistencialistai pripažįsta žmogaus ryšį su kitais ir jį supančiu pasauliu, žmonių tarpusavio egzistavimo problema yra labai svarbi egzistencialistinėje filosofijoje. Taip pat neteisinga būtų tapatinti egzistencializmą su kokio nors vieno filosofo sukurta sistema todėl, kad ši filosofinė kryptis atstovaujama daugelio filosofų ir kiekvienas jų savitai sprendžia egzistencijos klausimus.
Žymiausi XX a. egzistencijos filosofijos atstovai – tai Karl Jaspers (1883 – 1969), Martin Heidegger (1889 – 1976), Jean -Paul Sartre (1905 -1980), J. Maritain (1882 -1973), Nikolajus Berdiajevas (1874 – 1948), Albert Camus (1913 – 1960) ir kt.
Savo pirmtakais egziztencialistai laiko Kierkegaar’ą, B. Paskalį, F. Dostojevskį, Sioreną, tačiau ypač išskiriamas I.. Kantas. Jis pasaulį aiškino kaip „nuomenus“ – daiktus savyje, ir
_____________________________
1. Maceina A. Raštai, III t. – Vilnius,1990, p. 40; Dapkus R. Filosofija. – Kaunas, 2001, p. 46.
„fenomenus“ – daiktus mums. Pirmieji mums nepažinus, o antrieji yra žmogaus psichikos padarinys. Egzistencialistams šis požiūris lemiantis, nes mąstyti apie pasaulį, suteikti jam prasmę gali tik žmogus.1. EGZISTENCIJOS FILOSOFIJA ARBA ŽMOGIŠKOJI EGZISTENCIJA
Egzistencijos filosofija – labai skirtingų asmenybių grupės kuryba . Bendras visų egzistencialistų bruožas yra žmogaus būties paieška, egzistencinis mąstymas. Tai mąstymas, kuriam rūpi individo egzistencija, kuris norėtų kad ir tas in
ndividas ja susirūpintų, mąstymas atsisakęs vien teorinio požiūrio į pasaulį. Ši filosofija pakeitė tradicinę būties sampratą ir pačią būties problemą. Naujųjų laikų filosofijos orientacija pasireiškė daugiausia tuo, kad filosofo pradiniu tašku tapo subjektas. Bet šį subjektą objektas domino daugiau negu jis pats , subjektas. Šios srovės filosofai išorinę tikrovę priešina individui ir suvokia ją kaip grėsmę jo subjektyvumui, jo trapiai individualybei. Jie žiūri į juos supantį pasaulį ne šaltu tyrinėtojo žvilgsniu – jie jį išgyvena.
Žmogiškoji egzistencija – šioje filosofijoje paprastai traktuojama kaip tarpinė grandis, jungianti anapus žmogaus esančią transcendentinę būtį su kasdieniniame gyvenime nuasmeninto žmogaus pasauliu. Žmogiškoji egzistencija skiriama į du žmogaus egzistavimo būdus: netikrąjį ir tikrąjį. Netikrasis, neautentiškas egzistencijos būdas – reiškia žmogaus nuskendimą daiktų pasaulyje, kai kitus žmones ir patį save žmogus iš esmės traktuoja daiktiškai, vertindamas žmones kaip priemones savo praktiniams, pavyzdžiui, materialiems daiktams pasiekti. Toks egzistavimo būdas reiškia žmogaus susvetimėjimą, suvidutinėjimą, savojo „Aš“ praradimą ištirpimą susiklosčiusiose visuomenės struktūrose, savęs sulyginimą su empirinio pasaulio daiktais. Tikroji, autentiška egzistencija – tai orientaciją į transcendentinę būtį, esančią už kasdienybės sferos ribų. Žmogus atsiveria būčiai, patirdamas baimę, virpūlį, siaubą skausmą, kančią, neviltį atsidūręs mirties akivaizdoje.

Neautentišką būtį, nuskendimą daiktų pasaulyje beveik visi egzistencijos filosofai traktuoja panašiai. Kiek labiau skiriasi jų autentiškos egzistencijos samprata. Nereliginės egzistencijos šalininkai šią sampratą suvokia ka
aip žmogiškąją laisvę priešinama sudaiktintam pasauliui, kuriame viešpatauja būtinumas. Laisvas žmogus privalo pripažinti ir kitų žmonių laisvę.
Egzistencializmas kelia būties ir žmogaus egzistavimo problemas – gyvenimo prasmės, mirties, kančios. Tai nereiškia, kad egzistencialistai pirmieji atkreipė dėmesį į šiuos klausimus, tačiau žmogaus egzistencijos problema yra pagrindinis egzistencialistų tyrinėjimo objektas. Egzistencijai jie teikia pirmenybę prieš esmę, be to, egzistencija, anot jų, nėra iš anksto duota, o kuriama kiekvienu momentu konkrečioje situacijoje. Žmogus egzistencialistų suprantamas kaip subjektyvi esybė, laisvai pati save kurianti. Tačiau klaidinga būtų galvoti, kad egzistencialistai žmogų nagrinėja izoliuotai nuo pasaulio ir visuomenės. Egzistencialistai pripažįsta žmogaus ryšį su kitais ir jį supančiu pasauliu, žmonių tarpusavio egzistavimo problema yra labai svarbi egzistencialistinėje filosofijoje. Taip pat neteisinga būtų tapatinti egzistencializmą su kokio nors vieno filosofo sukurta sistema todėl, kad ši filosofinė kryptis atstovaujama daugelio filosofų ir kiekvienas jų savitai sprendžia egzistencijos klausimus.1.1 S. Kierkegaard’as
Filosofai, kurie iškelia naują egzistencijos matmenį filosofijoje, vadinami egzistencialistais. Egzistencializmo filosofijos pradininkas buvo Kierkegaard’as. Jo filosofija sukasi apie subjektą, nors jis pats yra nepažįstamas, nes jis nėra pažinimo objektas. Kierkegaard’o filosofines diskusijos objektas yra būtent egzistencija. Tai tarpinis būvis tarp mąstymo ir būties. Kierkegaard‘as, Deskarteso teiginį „mąstau, vadinasi esu“, skaito iš kito galo ir teigia, kad egzistavimas yra pirmynis dalykas: jis yra mą
ąstymo sąlyga „aš privalau egzistuoti, kad galėčiau mąstyti ir privalau mąstyti, kad egzistuočiau“.2

Jeigu atskiras egzistuojantis žmogus nėra idėja, tai jo egzistencija turi būti kažkas daugiau, negu tiktai mintinė jo idėjos egzistencija. Nors egzistavimas (t.y. būvimas šiuo atsikru žmogumi) ir nėra toks tobulas bruožas palyginti su amžinuoju idėjos gyvenimu, vis dėlto visiško nebūvimo atžvilgiu t.y. tobulybė. Tokia tarpinė būsena, be abejones yra egzistavimas.

Egzistencija Kierkegaard‘ui – tai integralus žmogaus būvis: mąstymo, valios, jausmų, o svarbiausia ir veikimo vienovė. Kiek vieną akimirką tą vienovė turi būti vis iš naujo kuriama, todėl egzistavimas yra savęs paties kūrimas savo būtyje, nuolatinis santykis su savimi pačiu, su pasauliu ir Dievu. Kierkegaard‘as žmogų apibūdina kaip begalybės ir baigtinumo, kaip laikinumo ir amžinumo, kaip laisvės ir būtinumo sintezę. Žmogus savo egzistenciją išsaugo kasdien veikdamas praktiškai. Pagal Kierkegaard‘ą asmens pagrindas yra Dieve. Tikėdamas žmogus pripažįsta tą Dievo nuostatą, arba gali neigti savo ryšį su Dievu – tuomet jis praranda savo egzistenciją. Be ryšio su Dievu egzistavimas ankščiau ar vėliau tampa beprasmis.3 Pagal tai kaip žmogus traktuoja savo santykį su savimi pačiu, su kitais žmonėmis ir su Dievu, Kierkegaard‘as išskiria tris egzistencijos stadijas: estetinę, etinę ir religinę. Pirmoji, estetinė stadija yra grinai juslinė egzistencija. Šioje stadijoje žmogų sąlygoja jo prigimtis, estetiškai gyvena tie žmonės, kurie jaučia malonumą patenkindami savo poreikius. Dauguma žmonių taip ir nepakyla virš šios stadijos. Kiti atsisako to kas yra jusliška, renkasi etinę egzistenciją. Tai savęs pažinimo ir savęs realizavimo stadija, reikalaujanti aiškaus apsisprendimo: arba – arba!
____________________________
2. Filosofijos istorijos christomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. – Vilnius: Mintis, 1974, p. 107 – 124.
3. Fiurst M., Trinksas J. Filosofija. – Vilnius, 1995 p. 166.

Etikos srityje negali būti jokių kompromisų. Etiškai gyvena tie, kurie yra pajutę, kad gyvenimas yra paremtas žmonėms bendra buvimo tvarka ir kad tos tvarkos ryškinimasis bei gausinimas gyvenime yra žmogų kilninantis ir įprasminantis užsiėmimas. Kuo daugiau žmogus gilinasi į save patį, tuo sąmoningiau išgyvena savojo „Aš“ baigtinumą ir ribotumą. Iš baigtinumo ir begalybės pačiame žmoguje dialektikos atsiranda trečioji – religinės egzistencijos stadija, kurios šaknys Dieve. Šioje egzistencijos stadijoje žmogaus „Aš“, kiek santykiauja su savimi pačiu, santykiauja su kitu, būtent su Dievu. Religiškai gyvena tie, kurie yra pajutę ir supratę, kad visa žmogiškoji ir gamtiškoji tvarka yra ne amžinos, kad žmogus būdamas tų tvarkų dalis, kartu yra ir kažkas daugiau negu jos abi. Žmogui būdingas veržimasis į begalinumą, į amžinybę, žmogui pasiekiamas deja tik kaip tolima žvaigždžių šviesa.

Nei pasaulėžiuriniu, nei specialiai filosofiniu atžvilgiu negalime manyti egzistencializmą esant vieningą srove. Filosofai egzistencialistai, atmesdami ir nekeldami Dievo klausimo, vieningai protestuoja prieš šios filosofijos siejimą su ateizmu. Kiti gi ateizmą ir humanizmą paverčia sinonimais. Tuokart egzistencinė filosofija tampa radikali ir atvira ateizmui.Ir atvirkščiai, keletas centriniu žmogiškosios egzistencijos rūpesčiu laiko transcendenciją. Nors ją negalima būtų sutapatinti su krikščioniškuoju asmeniniu Dievu. Ir pagaliau egzistencializmas dar pagrindžiamas katalikybe.

.Turint prieš akis tokią egzistencializmo kelių įvairovę, nėra įmanoma egzistencializmą nusakyti bendru vardikliu. Belieka suteikti atskiriems filosofams kiekvienam savitą filosofavimo pobūdį, ir apsiriboti formaliomis egzistencializmo bendrybėmis ir bendra priešprieša likusioms filosofijos srovėms.

Dėsniai ir kategorijos absoliučiai netinka žmogaus individualumui ir subjektyvumui apibrėžti. Žmogaus sąmonės kuryba negali būti įrėminta griežtuose formalios logikos taisyklių rėmuose. Mokslinis determinavimas ir bendrosios sąvokos nedera egzistencijai. Ją galima tik aprašyti ar pavaizduoti. Bet juk tokios išraiškos priemonės žodinėje kūryboje neįmanomos be sąvokų. Egzistencialistai buvo priversti sukurti naujas, dirbtinai nukaltas sąvokas, bei kategorijas. Be jų negali išsiversti net egzistencija aprašanti filosofija.

Filosofijos uždavinys – žmogišąjį mąstymą nukreipti į egzistencijos plotmę, jos pažinumą, arba tiesiog paversti jį egzistencija. Filosofija turi būti vadovu žmogaus kelyje į save patį. Todėl egzistencinė filosofija kelia klausimus, kurie yra daug svarbesni už galimus jų atsakymus. Filosofuodamas žmogus kelia jį dominančius klausimus, todėl pati filosofija esanti būdas pažinti save arba priartėti prie savęs. Pasendes pasaulio rūpesčiuose žmogus griebiasi filosofinio mąstymo būdo. Čia jis nevaržomai gali pereiti į tikrąją egzistencinę būtį, priklausančią jam pačiam. Tapdama žmogaus būtimi, egzistencija yra nuolatinėje pasirinkimo būsenoje: būti ar nebūti pačiu savimi, ir atsiranda per bendravimą, istoriškumą ir ypač ribines situacijas.

Kaip suprantamas egzistencializmo terminas? Žmoguje egzistencija eina pirma esmės, o žmogus yra vienintelis toks, kuriame galima tokia pirmumo teisė. Taigi žmogus tampa vieninteliu, kuriam taikomas egzistencijos vardas. Iš čia mes ir galime suvokti patį egzistencializmo terminą.

Ir vistik laisvė nelaikoma, aptariant žmogų, tokia ”esme”, kuri būtų jau įgimta ir iš anksto suteikta pačiu gimimo faktu. Pasak egzistencializmo, turime laisvę laikyti galimybę. Galimybe tuo, kad laisvu galima būti lygiai tiek, kiek galima laisvę išduoti. Laisvę turime išsikovoti, išsitarnauti savo pačio apsisprendimo būti laisvu.

Egzistencinio filosofavimo šerdimi galime laikyti laisvę. Žinojimas yra prielaida ir kelias į laisvę, todėl negalima atriboti šių dviejų dalykų. Ir vistik žinojime laisvų nebūsi. Žinojimas tik suteikia galimybę apsispręsti, atskleidžia savivalę. Laisvė neapčiuopiama, nepatiriama ar išgyvenama, nenusakoma apibrėžimu. Ir savivalė neturi turinio, tačiau ji nėra laisvė, ji tik priežastis laisvei susikurti.

2. FENOMENOLOGIJA IR EGZISTENCIALIZMAS
( E. HUSSERL, M. MERLEAU-PONTY)

Žodis fenomenologija sudarytas iš graikų kalbos žodžių phainomenon (reiškinys) ir logos (kalba). Klasikinėje filosofijoje fenomenologija aiškinama kaip mokslas apie patyrimo objektą (Kantas) arba įvadas į filosofiją (Hegelis), o Husserlis ir jo sekėjai fenomenologiją sieja su „grynosios mąstymo struktūrų“ nepriklausomų nuo patyrimo, socialinių ir istorinių veiksnių tyrinėjimu.

2.1 E. Husserl

E. Husserlis (1859 – 1938) fenomenologijos terminą vartoja savo paties filosofijai įvardyti. Jis aiškina fenomenilogiją kaip savitą pažinimo archeologiją, siekiančią akivaizdumo. Akivaizdumas pasiekiamas pasitelkiant fenomenologinę redukciją, t. y. „iškeliant už skliaustų“, arba pavalant sąmonę nuo visa ko empiriška. Husserlis įžvelgė principinį skirtumą tarp paprasto regėjimo ir fenomenologinės įžvalgos. „Daiktas nėra duotybė, jo sąvoka nebus aiški, jeigu daiktą mes paprasčiausiai regime.“ 4

Husserl manė, kad transcendentalinė fenomenologija turinti aprašyti gyvenamąjį pasaulį nešališko stebėtojo požiūriu, tuo tarpu egzistencinė fenomenologija tvirtina, kad stebėtojas negali atskirti savęs nuo pasaulio. Egzistenciniai fenomenologai griežčiau laikosi mokymo apie sąmonės intencionalumą išvadų. Egzistencinė fenomenologija sąmonės patyrimo atmainas laiko ir bū.ties pasaulyje būdais. Pati būties-pasaulyje terminija yra egzistencializmo mėginimas išvengti nuorodos į žmogiškąją tikrovę arba kaip mąstančią substanciją, arba kaip uždarą savyje ir pažinių ar nepažinių fizinių objektų akivazdoje esantį subjektą.

Nesutikdama su neokantizmu ir empirizmu, fenomenologija siekia „grįšti prie pačių daiktų“ ir „reiškinius, užuot juos aiškinusi, aprašyti tokius, kokie jie yra. Tačiau, priešingai negu tradicinė metafizika, šie reiškiniai nėra paprasti apsireiškimai; fenomenologija yra „eidetika“, „esmių mokslas“. Siekiant tokio pažinimo rekia abstrahuotis nuo pasaulio egzistavimo, kaip padarė R. Dekartas, šiuolaikinės filosofijos pradininkas, tačiau neišrutuliojo iki galo šio metodo, kurį E. Huserlis vadina „epoche“ (iš gr. kalbos – sustojimas, sustabdymas) ir kuris yra pirmasis „fenomenologinės redukcijos“ momentas. Fenomenologija „susilaiko nuo bet kokio daiktų būties ir nebūties vertinimų, ir tai leidžia be nusistatymo stebėti grynąją pasąmonę“.5
_____________________________
4. Andrijauskas A. Grožis ir menas estetikos ir meno filosofijos idėjų istorija (Rytai – Vakarai). – Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996, p. 549.
5. Filosofijos istorijos christomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. – Vilnius : Mintis, 1974, p. 110 – 116.
2.2 M. Merleau-Ponty

Vienas iš Husserlio mokinių ir sekėjų buvo ir prancūzas M. Merleau-Ponty. Po antrojo pasaulinio karo Prancūzija tampa pagriniu fenomenologinės estetikos idėjų židiniu. Šios šalies fenomenologinės orientacijos mąstytojų, o vienų iš kaip tik ir buvo Merleau-Ponty, koncepcijoms būdingas suartėjimas su egzistencializmo, personalizmo ir hermeneutinės estetikos problematika.

Pranūzų fenomenologinė estetika pirmiausiai plėtojasi kaip „estetinės patirties fenomenologija“. Ją labai stipriai veikia Merleau-Ponty, Sarte‘o atlikta egzistencinė Husserlio idėjų revizija. Po jos ryškėja „radikalus sąmonės atskyrimas nuo viso to, kas ji nėra, ir jos apnuoginimas pirmapradėje esybėje kaip absoliuto, kuris gyvuoja nuo nieko nepriklausomas, pats savaime“ 6 Fenomenologinei estetikai svarbiausi ne išoriniai siužetiniai meno kūrinio aspektai, aiškinami kaip atsitiktiniai, o būtent formalieji, stilistiniai, į kurių pažinimą nukreiptas fenomenologinis metodas. Fenomenologinės estetikos idėjų poveikis buvo labai aktyvus ir ilgalaikis. Ji stipriai paveikė egzistencializmo, personalizmo, psichoanalizės, hermeneutikos, struktūralizmo metodologiją.

Egzistencinė fenomenologija, kuri apskritai atmeta transcendentalinį požiūrį, skirtingas sąmoningumo patyrimo sritis laiko suprantamomis kaip būties-pasaulyje atmainas. Būtis, pasak Merleau-Ponty, kurią jis vadina „laukine būtimi“, yra duota percepcijoje.7 Kiekvienas suvokiamas objektas gali būti suprastas vienos reikšmės šviesoje, bet ta reikšmė jo neaprėpia. Taigi kiekviename objekte yra susikryžiavę daugybė reikšmių, kurios gali būti percepciškai aptiktos, bet niekuomet negali būti aprėptos. Percepcinis patyrimas neturi paskutinės stotelės, bet kadangi percepcinis patyrimas niekuomet neaprėpiamas, jis skatina suvokėją be galo ir nuolatos tirti suvokiamą būtį. Terminas „laukine būtis“ nurodo, jog percepcinis patyrimas be galo vejasi prasmę. Prasmė yra neišsemiama matrica, kurioje randasi daiktai ir kurią percepcija taria esant, kad būtų prasminga. Teigti, kad pasaulis yra beprasmis, kaip kad daro nihilizmas, nes kiekvienas percepcinis patyrimas yra kupinas neišsemiamų prasmės matmenų, nebegalima.

Egzistencinė fenomenologija sąmonės patyrimo atmainas laiko ir būties pasaulyje būdais. Toks perėjimas nuo gyvenamojo pasaulio sampratos prie būties-pasaulyje pabrėžimo išplečia fenomenologiją taip, kad ji gali svarstyti žmogaus santykių su pasauliu visumą remdamasi konkrečia individo egzistencija. Būčiai-pasaulyje suprasti taip pat yra svarbu egzistencialistų tvirtinimas, kad tai nėra vien reflektuojant atsirandanti sąvoka. Žodį „ egzistencija“ egzistencialistai
_________________________.____
6. Andrijauskas A. Grožis ir menas estetikos ir meno filosofijos idėjų istorija (Rytai – Vakarai). – Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996, p. 552 -555.
7. Mickūnas A., Stewart D. Fenomenologinė filosofija. – Vilnius: Baltos lankos,1994, p. 131 – 135.
paprastai vartoja pažymėti tiktai žmogiškajai tikrovei, nes egzistuoti – reiškia savo tikslais visuomet būti įsijungus į pasaulį.

Skirtingi egzistencijos filosofai skirtingai plėtoja pamatines temas, bet yra ir dalykų, dėl kurių sutariama. Visi egzistencialistai sutinka, kad egzistuoti kaip asmeniui – reiškia laisvai rinktis. Visai kitaip žmogaus laisvė pabrėžiama tvirtinant, kad išskirtinis žmogiškosios tikrovės bruožas yra ne tik sąmonė, bet ir tos sąmonės sąmonė, arba kitaip sakant, savimonė.

Nors egzistencializmas tęsia daugelį fenomenologijos temų, jis nevengia griežtai kritikuoti daugelį transcendentalinės fenomenologijos pamatinių ribotumų. Daugelis didžiųjų egzistencinės fenomenologijos šalininkų buvo Husserlio studentai, kurie vis dėlto skyrėsi nuo jo esminiais fenomenologinio metodo apimties ir jo taikymo klausimais. Geriasiai žinomų Husserlio mokinių buvo M. Heideggeris, J.P. Sartre ir kt.

Kokie gi pagrindiniai bruožai būdingi egzistencializmui? Pagrindinis ir bene pats svarbiausias yra nepalyginamas žmogaus savitumas, jo išskyrimas iš visos gamtinės tikrovės. Tai visiškai priešinga gyvybės filosofijai, kuri tiesiogiai vienija žmogų ir gamtą. Egzistencializmas suvokia gamtą visiškai svetimą žmogui, esmiškai negalinti nuveikti žmogaus vienišumo. Įsigilinę pamatysime, kad čia žmogus grįžta ne į gamtą, o į patį save. Tai tartum paprastas apeliavimas į žmogaus asmenybę. Susiduriama su ištikimybe sau pačiam. Visuotinių normų suabsoliutinimas kelia nepasitikėjimą ir įtarimą egzistencialistų tarpe. Heidegeriui “mąstymas vertybių terminais yra piktžodžiavimas prieš būtį”, nes kiekvienas vertinimas jau yra subjektyvininmas, ir “tie, kurie stengiasi įrodyti vertybių objektyvumą, patys nežino, ką daro”. Paklusti visuotiniams įstatymams tolygu laisvės išdavimui beasmeninėms vertybėms. Tačiau negalime manyti šį visuotinių vertybių nusistatymą esant moralės paneigimu. Tai galėtume laikyti asmeniniu apsisprendimu konkrečioje situacijoje.

Taigi žmogus tampa atsiskyrėliu, tampa vienišu pakeleiviu, svetimu gamtai, svetimu pasaulietinių vertybių pasauliui. Kuo gi tampa žmogus šioje savo vienišumoje? Vienas vieningas atsakymas skamba egzistencialistų lūpose: žmogus – tai laisvė. Žmogus pačiame savo pagrinde yra laisvės pamatas, neduotas, kaip visi kiti daiktai, o pats sau patikėtas. Visa esmė glūdi egzistencializmo susikūrime, o ne apsprendime iš anksto duotai esmei.

Šiuolaikinės filosofijos ir socialogijos keliamas problemas K. Jaspersas išsprendžia pasitelkęs egzistencinį mąstymą. Šioje plotmėje, kur akcentuojamas žmogaus nusistatymo bei apsisprendimo požiūris. Paprasčiausi klausimai apie mus supantį pasaulį paverčiami į asmenybę nukreiptais, asmeniniais ir tik žmogaus esmę nukreiptais ir apibūdinančiais klausinėjimais. Egzistenciniam mąstymui būdingas daugiau atskleidimas to, ką svarstomos problemos reiškia man pačiam ir kaip aš turiu jo atžvilgiu nusistatyti

3. EGZISTENCIALIZMO ESTETIKA

Egzistencializmo estetika formuojasi po pirmojo pasaulinio karo, kilus visuotiniam nusivylimui tradicinėmis Vakarų civilizacijos vertybėmis ir prasidėjus sudėtingam estetinės sąmonės transformacijos procesui. Egzistencializmas – tai ne tradicinė akademinė doktrina, o psichologinės orientacijos kryptis, pasižyminti ypatinga pasaulėjauta, tam tikrų asmenybės emocinių išgyvenimų kompleksu, savitas gyvenimo, mąstymo principais, paplitusiais tarp XX a. II pusės intelektualų ir meninkų.8

Estetinių įgūdžių plėtojimas egzistencializme aiškinamas kaip priemonė, padedanti asmenybei įveikti ją kaustančių anoniminių jėgų spaudimą. Toks požiūris paaiškina, kodėl daugelis egzistencialistų (Heideggeris, Sarte‘as, Jaspersas ir Camus) savo idėjomis dėstyti, be filosofinių veikal.ų, pasitelkia meno ( literatūros kūrinių) teikiamas galimybės.

3.1 Martin Heidegger

Martinas Heideggeris – žymiausias egzistencializmo atstovas Vokietijoje. Jo filosofija yra klausinėjimo filosofija, todel ji ir vadinama ne atsakymų, o klausimų filosofija. Klausimas, kurį anot M. Heideggerio iš tikrųjų aptaria filosofija, yra klausimas apie „būties esmę“, ir šio klausimo nereikia painioti su klausimu apie „esaties esmę“.9 Heideggeris ieškodamas „būties tiesos“, teigia kad siekdamas įveikti netikrąjį egzistavimo būdą, žmogus turi grįžti prie istorijoje nerealizuotų galimybių, prie ikisoratinės Graikijos kultūros. Kaip minėta svarbiausias klausimas yra ontologijos, t.y. būties klausimas. Apkaltinęs filosofus „būties užmarštimi“ M. Heideggeris mėgina rasti ontologinį skirtumą tarp būtybės ir būties.

Skirtumai tarp būtybių yra ontiniai, o tarp būties ir būtybės – ontologiniai. Ontinis skirtumas atskleidžia daikto esmę, t. y. suvokiame kas yra būtybė, o ontologinis skirtumas konstatuoja,kad būtis nuo būtybės skiriasi tuo, kad ji, t. y. būtis, „yra“, ir ne daugiau. Vadinasi, būtis kaip būtybė nebūna, o būtybė nėra pati būtis.10 M. Heideggerio egzistencinėje filosofijoje svarbiausios žmogaus būties apibrėžtys yra egzistencialijos (tarp kitų – buvimas, supratimas, kalbėjimas; pagrindinė egzistencialija – rūpestis). Kita pasaulio esamybė yra pažymėta kaip
_____________________________
8. Andrijauskas A. Grožis ir menas estetikos ir meno filosofijos idėjų istorija (Rytai – Vakarai). – Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996, p. 558 – 559.
9. Aster E. Filosofijos istorija. – Vilnius,1995 p. 284.
10. Dapkus R.. Filosofija. – Kaunas, 2001, p. 47.
parankumo ir pirmumo būtis; šitos esamybės būties apibrėžtys – kategorijos.

Vėliau M. Heideggeris žmogaus būvimą aiškino kaip „egzistenciją“ (gr. ek – iš) – išsikišimą į būties atvirumą ir ekstazinį būvimą jo tiesoje.11 Žmogus visų pirma yra, egzistuoja, ir tik dėka to jaučia , mąsto, veikia. Žmogus turi du pradus: kūną ir dvasią. Siekimas būti vienove žmogaus buvimą, arba egzistavimą, jo sąmonėje skaido į savęs, kaip buvimo pasaulyje, jautimą, savęs kaip siekiamojo savęs, jautimą ir savęs, kaip buvimo su pasaulio esme, jautimą. Dėl to žmogaus buvimas jo paties suvokiamas kaip rūpestis.

Rūpestis dėl savo buvimo pasaulyje – tai išgyvenimas dėl savo nesavarankiškumo, dėl pasaulio duotumo, tarsi ne pats žmogus, o kažkas kitas tvarkytų jo likimą. Rūpestis dėl savęs, kaip siekiamojo savęs, – tai savęs projektavimas, bandant įveikti savo būtinį nesavarankiškumą. Rūpestis dėl savęs, kaip sąmbūvio su pasaulio esme, – tai bandymas įžvelgti save, neprarasti savęs tuose pavidaluose, kurie gimė gyvenimo tėkmėje. Rūpestis jungia žmogaus trukmę kaip praeitį, dabartį ir ateitį. Nuo to, kas rūpestyje vyrauja, žmogaus egzistencija gali būti netikra arba tikra. Netikra ji yra tuo atveju, jeigu joje akcentuojama dabartis. Tada žmogus susitapatina su jo aplinkos daiktais ir žmonėmis, jie uždengia jam horizontą, o susitapatinimas su kuo nors už savęs žmogų susvetimina patį sau, jis praranda save, tampa kažkuo, vidutinybe. Tikra egzistencija yra tada, kai žmogus pamato save tokį, koks jis yra – silpnas, baigtinis, bet esantis, ne egzistuojantis, būnantis. Tada žmogus gali atrasti savo baigtinumą kaip istoriškumą, savo nerimą – kaip laisvę, savo abejones – kaip mąstymą, kaip amžinybės siekimą ir galimybę. Rūpestis ir baimė dėl gyvenimo tampa prieinamas žmogaus jėgoms.12 Heideggeris klausia: kodėl apskritai yra būtis, o ne priešingai – niekas? Jis suprato, kad praktiškas žodis „būtis“ buvo dviprasmis. Ši dviprasmybė neišvengiamai nukreipė filosofus nuo autentiško „būties mąstymo“ ir „mąstymo apie būtį“. M. Heideggerio nuomone: jei sakoma, kad „būtis“ yra pati bendriausia sąvoka, tai nereikia suprasti jog ji aiškiausia sąvoka. Jos neįmanoma paaiškinti dėl bendrumo. Tik žmogui būdingas santykis su pačiu savimi; jis vienas gali mąstyti apie save ir savo padėtį pasaulyje. M. Heidegger.io manymu, čia – būtis būtis supranta pati save per savo egzistenciją, per savo galimybę būti ar nebūti pačia savimi. Žmogaus būtis yra baigtinė, ji juda laiku baigties link, žmogus žino savo būties baigtumą, žino kad jis yra tarp nuoblokšto ir mirties. Pasinėręs į kasdienybės rūpesčius žmogus pamiršta šį faktą, tik baimės valandą, priartėja prie šių dviejų dalykų.13 Kasdieninė žmogaus būtis yra visa, prie ko žmogus prisiliečia, vadinama gyvenimu arba pasauliu. Būtis banaliai tapatinama su pasauliu, dodėl visa kas nesti, su kuo nesusiduriama, kas nepatenka į patirties lauką vadinama nebūtimi.
_____________________________
11. Halder A. Filosofijos žodynas. – Vilnius, 2002, p. 55.
12. Ozolas R. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. – Vilnius, 1998, p. 148 – 149.
13. Bikulčius J. Pamatiniai filosofijos klausimai. – Kaunas , 1999, p. 65 – 66.

Heideggeriui, grožis slypi mus supančioje gamtoje, jos kasdieniškoje poetikoje, ir meniniko tikslas jį pamatyti. Teigdamas, kad meno kūrinys atveria pasaulį, Heideggeris ne tik nori įveikti atotrūkį tarp meno ir gyvenimo, subjekto ir objekto, mąstymo ir būties, bet ir sutapatinti būtį su tiesa. Jis aiškina pasaulį ne kaip tam tikrą atskirų daiktų visumą, o kaip sudėtingą istorinį, žmogiškąjį kontekstą, į kurį įtraukiamas tiek ištisų tautų, tiek ir kiekvieno atskirai paimto žmogaus gyvenimas. Heideggerio meno filosofija galutinai suformuoja daugelį pagrindinių egzestencializmo idėjų. Jo meno filosofija yra mitologizuota istorijos filosofija, kurioje menas pirmiausia yra istorijos varomoji jėga, bet kita vertus, jis tampa priemone. Priemone, atskleidžiančia šio proceso prasmę, kuri išryškėja atsiveriant istoriniam būties kodui meno kūrinyje.

3.2 Jean – Poul Sartre

Jean-Paul Sarte – prancūzų egzistencialistas, rašytojas ir filosofas, jis yra labai paveiktas M. Heideggerio, todėl jo egzistencializmas formavosi jo įtakoje. Sartre‘as, kaip ir Heideggeris pradeda nuo būties sąvokos, kuri suskyla į būtį „savaime“ ir „sau“, ir išsamiai analizuojamas jos santykis „nieko“ atžvilgiu. Susirūpinimas ir baimė ir Sartre‘ui yra pagrindiniai sielos išgyvenimai. Tačiau analizuodamas baimę, Sartre‘as pasuka kitokiais keliais negu Heideggeris: pirmiausia – t.y. nemirties baimė, nieko, esančio už mūsų baimė, tai – nieko, glūdinčio mumyse baimė, mūsų laisvės baimė. Sartre‘as kalba ne tik apie baimę, bet ir apie žmogaus pasibjaurėjimą savimi pačiu ir patį šį pasibjaurėjimą laiko vienu iš pagrindinių išgyvenimų. Sartre‘as pabrėžia, kad egzistencializmas yra „humanizmas“, filosofija, kelianti žmogų į pasaulio centrą.14 Svarbiausia Sartre‘o filosofijos tema – laisvės samprata ir žmogaus egzistencija. Egzistencialisto supratimu, žmogus pradžioje yra neapibrėžtas, jis yra niekas. Jis tampa kažkuo tik paskui ir bus tokiu, kokiu jis save padarys. Žmogus yra netoks, kokiu jis save supranta, bet toks, kokiu jis save suprasti norėtu, kokiu jis save suvokia po egzistavimo; žmogus yra tik tuo, kuo jis pats save padaro. Žmogus Sartre‘ui yra ir lieka savo prasmę teigianti būtybė, galinti lemti pati save: „Žmogui būdinga tai, kad jis peržiangia konkrečią situaciją tuo ką jam pasiseka iš savęs sukurti, arba kuo jis yra save padaręs“15 Sartre‘o filosofijos pradinis taškas visuomet yra žmogiškoji praktika: „Kadangi visuomet remiames individualia praktika, privalome rūpestingai laikytis visų Ariadnės siūlų. Nuo praktikos jie nuves mus prie įvairių ir skirtingų žmogiškojo ansamblio formų“.16
_________________________
14. Aster E. Filosofijos istorija. – Vilnius, 1995, p. 287.
15. Jean – Paul Sartre, 1960 m.
16. Ten pat.

Egzistavimas grupėje reiškia, kad atskiri jos nariai vienaip ar kitaip tarpusavy santykiauja, supranta vieni kitus. Mąstymo ir būties tapatumą – svarbiausia filosofinę nuostatą dar nuo antikos laikų – Sartre‘as mato suvokiančiojo ir suvoktojo tapatume. Bet jis pradeda ne nuo dvasios ar proto, o nuo praktikos. Veikdamas žmogus atitrūksta nuo konkrečios duotybės, nes ją keičia. Neigdama.s esamybe, jis bando laimėti visumą.17 Kaip buvo minėta Sartre‘as nurodo tris būties tipus:
1. „būtį savyje“ – įnertišką, homogenišką (vienalytę) visumą, kuriai priklauso viskas, išskyrus žmogaus sąmonę;
2. „būtį sau“ – tai žmogaus sąmonę – aktyvų, kūrybišką, prasmės teikiantį pradą;
3. „formą“ arba „pavidalą“, į kurį sąmonė nukreipia savo mąstymą, t.y. į asmenines iliuzijas, individualizuotus objektus, „išimtus“ iš pasaulio tvarkos, iš „būties savyje“.

Kadangi Sartre‘ui Dievo nėra – tai nėra ir nemirtingos sielos, todėl, filosofo teigimu, kartu su kiekvienu žmogaus gimimu į pasaulį ateina „niekas“, nes žmogus atsiranda be savo esmės. Taigi žmogaus egzistencija kyla iš nieko, o po mirties vėl nueina į „nieką“. Tarp dviejų „niekų“ gali būti tik niekas, todėl žmogaus egzistencija yra . niekas. Žmogaus trapumas ir laikinumas, t. y. nuolatinis būvimas nebūties akivaizdoje, gali ir privalo kelti įpatingą kūrybinę iniciatyvą, įvairiapusį aktyvumą. Žmogus kuria save laisvai, tačiau laisvė žmogui ypatinga užduotis, kuri vis dėlto yra ir sunki našta. Pasak Sartre‘o, laisvei žmogus yra tiesiog pasmerktas, nes tuo pačiu metu gyvena tarp kitų žmonių ir yra atsakingas. Aiškinimas, kad žmogus kiekvieną akimirką gali virsti nieku, yra pamatinė egzistencinio filosofavimo idėja. Tačiau virsti nieku žmogus nenori, ir dėl to jis bijo. Baimė tampa pagrindiniu „egzistencialu“, kuriame ryškiausiai atsiskleidžia egzistencijos būdas: „nieko“ ir „egzistencijos“ santykis paaiškina egzistencijos prasmę.18

Tęsdamas Kierkegaardo tradiciją, Sartre‘as pabrėžia vidinio asmenybės apsisprendimo ir atsakomybės už savo veiksmus svarbą. Jis priešpriešina dvi būties formas: būtį savyje ir būtį sau, tapačią žmogaus sąmonei. Sąmonė čia iškyla kaip „būtis-nebūties“, „niekas“, egzistencinio mąstymo, gyvenimo pilnatvės ir įvairovės šaltinis, o egzistencinės pozicijos pasirinkimas aiškinamas kaip fundamentalus laisvės aktas, savęs pasirinkimas pasaulyje ir kartu pasaulio atradimas. Sartre‘o plėtojamoje vaizduotės teorijoje susipina fenomenologijos, egzistencializmo ir psichologinės estetikos elementai. Pasaulyje besiskleidžiančioms grožio formoms ir meno kūriniams estetinę prasmę suteikia suvokėjo sąmonė.

Nuolatos skatindama asmenybės kūrybingumą, kurdama didingą meno pasaulį,
______________________________
17. Fiurst M., Trinksas J. Filosofija. – Vilnius, 1995, p.175 – 176.
18. Dapkus R. Filosofija. – Kaunas, 2001, p. 46.

vaizduotė, Sartre‘o nuomonė, neleidžia žmogui paskęsti pilkoje kasdienybėje. Vadinasi, meno fenomeno savitumas yra neatsiejamas nuo vaizduotės sugebėjimo kurti irealius simbolinius vaizdinius. Egzistentiškai išgyventą meno kūrinį sartre‘as aiškina kaip „būties atspindį“, kvietimą suvokejui pasinerti į kūrybinę veiklą. Svarbiausias jo tikslas – būties pilnatvės jausmuo sugrąžinimas.19

3.3 Karl Jaspers

Ypatingą vietą egzistencijos filosofijoje užima vokiečių filosofas Karlas Jaspersas Kaip ir Sartre‘as, taip ir K. Jaspersas kalba apie trejopą būties sklaidą – pasaulis – egzistencija – transcendencija. Pasaulio jis nevadina objektu, nes jo neįmanoma mąstyti kaip visumos. Žmogui atsidūrus prieš pasaulį įvyksta tariamas skilimas į subjektą ir objektą. Pasak filosofo, nėra jokio pasaulio vaizdo, nes yra tik mokslo sistematika. Atskiri mokslai pateikia tik pasaulio „iškarpas“, todėl pasaulis žmogui tiesiog negali tapti vientisu vaizdu, o būtis mums atsiveria kaip žmogaus teikiamų reikšmių visuma. Taigi pasaulis yra toks, kokį jį suprantame. Jis yra būvimo sąlyga, veiklos erdvė, tačiau egzistencijai prasmės neturi. K. Jaspersui objektai yra „fenomenai“, o mūsų sąmonėje atsivėrusi būtis nėra „pati“ būtis. Sukrėstas tokio suvokimo, žmogus pamato, kad „pasaulio tikrovė yra nykstanti būtis tarp Dievo ir egzistencijos“. Prasminga tai, kad pasaulis tampa žmogui ne galutine instancija, nes būtis (egzistencija) pasaulyje tėra laikinas dalykas. Nykstančios būties tarpsnyje žmogus nespėja pažinti nei egzistencijos, nei Dievo, t.odėl, pasak K. Jasperso, lieka vadovautis tikėjimu, t. y. viltimi apie transcendentinio pasaulio būvima, kuris kiekvienam mąstančiam individui yra skirtingas. Kadangi mokslas negali paaiškinti nei egzistencijos, nei transcendencijos, tai žmogus „prablaivėja“ ir praregi „ribinėse situacijose“ – būsenose, kuriuose jis kada nors prieš fizinę, socialinę ar dvasinę žūtį. Šios būsenos – tai sielvartas, neviltis, kančia ir pan., už kurių jau yra pati mirtis.20

Pasak Jasperso egzistencija – tai nekiekvienam esančiajam priklausntis būvimas, o atskiro žmogaus, kaip individo, egzistencija tiek, kiek jis, būdamas laisvas, realizuoja save peržengdamas įprastynes savo pasaulio sąlygas. Žmogų apibrėžia keturios dimensijos: „esamybė“, „sąmonė apskritai“, „dvasia“ ir „egzistencija“. Kaip esamybę žmogų valdo biologiniai dėsniai, jis pasineria į kas dienius rūpesčius, planuoja ir dirba; kaip sąmonė apskritai jis daro logines išvadas.

Dvasios lygmeniu jis formuojasi visų pripažįstamas idėjas, teikiančias prasmę ir
______________________________
19. Mickūnas A., Stewart D. Fenomenologinė filosofija. – Vilnius: Baltos lankos,1994, p. 92 -95.
20. Dapkus R. Filosofija. – Kaunas, 2001, p.46 – 47.

orientaciją esamybei ir sąmonės srautui, o kaip egzistencija jis išsiveržia virš to, kas pasauliška, pereina į transcendenciją, kuri vadinama būtimi. Būtis, pasak jo, „niekuomet netampa pasauliu, bet būdama jame kažką jam kalba“. Be transcendencijos egzistencija išvis būtų neįmanoma ir nereikalinga. Transcendencija atsiveria tik tuomet, „kai pasauliui nebepakanka savęs paties, kai jis neturi savyje pagrindo, tuomet jis nurodo į kažką virš savęs“21 Žmogus priartėja prie egzistencijos, tik tuomet, kai peržiangia visus praktinius, naudingus, mokslinius ar visuomeninius tikslus. Virš visko kas būdinga pasauliui pasak K. Jasperso ivyksta kaip jau buvo minėta vadinamosiose ribinėse situacijose: kančios, kaltės, kovos ir mirties išgyvenimuose. Ribinėse situacijose atsiveria patirtis, netelpanti į jokią kasdienišką rutiną. Pati kraštutiniausia ribinė situacija – mirtis. Žmogus ir skiriasi nuo gyvulio tuo, kad suvokia savo mirtingumą.22

Galima sakyti, kad egzistencinės filosofijos centras yra žmogišoji būtis. Žmogišoji būtis, arba žmogus nėra ištaršomi ir pasisavinami empirinės būties, nors tas joje ir nesutelpa. Būtent tai, kas nesutelpa empirinėje būtyje, ir sudaro žmogaus egzistenciją. Tokiu atveju egzistencija negali būti mokslinio pažinimo objetu.

Skaitydami K. Jasperso kūrybą susiduriame su daugiasluoksnia žmogiškąja būtimi. Pirma, žmogus susilieja su empirine būtimi, tampa atskiru jos atveju. Antra, vienam žmogui būdinga sąmonė apskritai. Pats specifiškiausias žmogiškosios būties sluoksnis – tai “egzistencijos galimybė”. Būdamas būtyje žmogus pasineria į daiktų pasaulį, paskęsta ir išsiblaško kasdienybėje. Tai ne savo, o pasaulio egzistavimas, nes paprasčiausiai nesugebama buvimo nukreipti į savo vidines galimybes, o tik į kasdienybės daiktų pažinimą. Egzistencijos negalima tapatinti su empirine žmogaus būtimi, tačiau vėl gi, be jos egzistencija negalima.

Kokią gi vietą užima egzistencija egzistencinėje žmogaus koncepcijoje? K. Jasperso žodžiais tariant, “egzistencija-tai kažkas, kuriuo remiantis mes veikiame ir mąstome, apie kurį kalbame minčių eigoje, kurios niekas nepažįsta, egzistencija yra tai, kas suveda mus pačius su savimi, o per tai su savo transcendencija”. Be to, egzistencija sudaro individualiosios būties branduolį, kuris leidžia projektuoti save patį, kaip nepakartojamą individą. Žmogaus sąmonės kūrybinį aktyvumą taip pat galime vadinti egzistencija. Čia jai būdinga apsisprendimo laisvė bei galimybė nevaržomai kurti ir atskleisti savo individualybę. Egzistencija sulaužo faktiškumo rėmus, nuolat siekdama nusakyti laisvę sau pačiai. Nulatinė jungtis ir ryšiai su kitomis egzistencijomis – dažnas reiškinys. Juk žmogus atsiskleidžia kitų žmonių tarpe, bendraudamas su jais. Be viso kito egzistencija nėra pastovus . reiškinys, ji istoriška, nuolat nesikeičianti, tai pranykstanti, tai atsirandanti.
______________________________
21. K. Jaspersas – 1948 m.
22. Fiurst M., Trinksas J. Filosofija. – Vilnius, 1995, p. 182 – 183.

Egzistencija visuomet žmogui suteikia pasirinkimą, nes ji nėra galutinai užbaigta, kintanti, taigi istoriška. Todėl žmogus negali, įgijęs egzistenciją, likti su ja amžinai. Tai kintantis, momentinis reiškinys. Pasirinkimo laisvę visada galime sieti su kalte. Apsispręsdamas žmogus nenorom turi atmesti visas likusias galimybes, pasirinkęs tą vienintelę. Atmetimas tolygus kažko nepadarymui, todėl yra kartu ir nusikaltimas. Tuo pačiu apribojama kitų žmonių laisvė. Kaltė neišvengiama eezistencijoje, o ir pats žmogus savaime yra kaltė. Laisvė ir kaltė – tai tartum amžini žmogiškosios būties palydovai.

Kaltė, kova, kančia, mirtis sudaro žmogaus buvimą ribinėse situacijose. O kuom gi jos įdomios egzistencinėje žmogaus koncepcijoje?

Šios situacijos yra savotiškos psichologinės būsenos, lydinčios arba ribojančios žmogiškosios būties atsiradimą. Situacijos baigiasi: jas įveikiame arba apeiname, tačiau visuomet senas situacijas keičia naujos. Žmogus susidorojęs su viena situacija vis patenka į kitą. Kasdienis žmogaus egzistavimas, vykstąs paprastose situacijose, kurias įveikiame arba apeiname ir kurios neproblematizuojame mūsų būties. Tačiau be šių paprastų kasdienių situacijų dar egzistuoja tokios, kurios pačios savaime nesikeičia, į kurias mes atsitrenkiame lyg į sieną. Jos riboja žmogų ir jam tenka šias situacijas priimti kaip savo lemties dalyką. Tokių ribinių situacijų įveikimas neįmanomas net išsaiškinus jų esmę. Jas galime tik išgyventi. Ribinese situacijose akivaizdžiai išnyra žmogiškosios būties trapumas, baigtinumas, nepatvarumas ir gyvenimo beprasmiškumas. Pajutęs pralaimėjimą , žmoguje pabunda egzistencija.

3.5 Albert Camus

Panašiai kaip M. Heideggeris tik šiek tiek dramatiškiau žmogaus būvimą supranta prancūzų egzistencinės filosofijos kūrėjas Albert Camus. Jo apmąstymo atsparos taškas – bendras visiems egzistencijos mąstytojams supratimas, kad žmogus pats sau atrodo gautas prieš savo valią: niekas jo neklausė, nori jis gimti ar ne, trokšta jis šito būvimo ar ne. Ir aplinka, su kuria jis susiduria sąmonei bundant, anaiptol ne draugiška. Žmogus nuo mažumės derinasi prie jos, įgydamas savo nelaisvės erdvės supratimą, išmokdamas apsauginio elgesio, su vienodėdamas su kitais. Daug kam toks gyvenimas atrodo normalus, bet netgi tiems kartais ateina toks metas, ypač tada, kai žmogus pajunta savo mirties galimybę, kai visas gyvenimas pasirodo kybąs virš svetimumo bedugnių. Tada iškyla gyvenimo prasmės klausimas. Jis yra baisus, nes gyvenimo tikslą ir jo siekimo kelius žmogus turi rinktis pats. Dar baisiau yra tai kad kiekvieną akimirką jis turi rinktis kaip privalo pasielgti, ir kiekvienas pasirinkimas gali tapti ne priartėjimu, o nutolimu nuo tikslo, žingsniu į beprasmišką būvimą. Laisvė yra ne laimė, o prakeikimas. Niekas žmogui negali įsakyti, kaip gyventi, netgi grasindamas mirtimi. Netgi mirtis žmogui yra paskutinis būdas gyventi, sukurti gyvenimą, kokio iš jo niekas ir nesitikėjo. Žmogus gali įveikti savo baigtinumą, susijungdamas su tuo, kas amžina – bent iki tol, kol apskritai egzistuoja žmonija.

Camus nors ir buvo visuotiniai pripažintas kaip rašytojas egzistencialistas, tačiau pats saęs egzistencialistu nelaikė. Ir jeigu jis nebūtų per anksti miręs, tai turbūt būtų nuolatęs nuo absurdo temos – toks judesys jau įžvelgiamas viename vėlesniųjų jo romanų, „Mare“.23

____________________________
23. Mickūnas A., Stewart D. Fenomenologinė filosofija. – Vilnius: Baltos lankos,1994, p. 97.
4. EGZISTENCIALIZMO APIBENDRINIMAS

Svarbiausias įvykis egzistencializmo istorijoje buvo tai, kad iš Vokietijos jis persimetė į Prancūziją, ir čia įsikūrė pagrindinis jo centras. Prie egzistencialistų po mirties buvo priskirti tokie ankstes.nių laikų rašytojai kaip Dostojevskis bei anksčiau gyvenęs filosofas Nietzsche. Tačiau netgi pačių gryniausių egzistencialistų pažiūrose buvo reikšmingų skirtumų. Heideggeris ir Sartre‘as daug ką perėmė iš Kierkegaard‘o, bet juos skyrė esminis dalykas: pastarasis buvo religinis mąstytojas, o jie – ateistai.

Iš XX a. egzistencialistų artimiausias Kierkeggerd‘ui buvo Jaspersas, bet jis gana tolimas Heideggerui ir Sartre‘ui. Jasperas sąmoningai apsiribojo žmogaus egzistencijos analizė ir nekūrė bendrosios ontologijos, kurios ėmėsi Heideggeris. Heideggeris taip pat tyrinėjo žmogaus egzistenciją, tačiau, kitaip nei Jaspersui, tai tik buvo jo išeities pozicija.

Egzistencija yra atsitiktinė, trapi, kupina rūpesčio ir baimės, kuri slegia iki mirties, ją gaubia nebūtis; taip byloja egzistencializmas. Tačiau anaiptol ne visas, o tik kairuoliškasis, Heideggerio ir Sartre‘o, egzistencializmas. Siaurąja prasme, jį galima glaustai apibrėžti teze, kad žmogaus egzistencija anapus savęs neturi atramos, ją gaubia nebūtis. Plačiąja prasme, egzestencializmą galima apibrėžti teze, kad žmogaus egzistencija savos esmės neturi, kitaip tariant, ji nėra iš anksto nustatyta, žmogus pats ją kuria.

Nuo kitų filosofijos krypčių egzistencializmas skyrėsi tiek tematika, tiek ir terminija, metodu, nuotaika. Tačiau būta ir visoms joms bendrų, tuo laikotarpiu būdingų motyvų: jis, kaip ir kantizmas, pažinimą apribojo reiškinių pažinimu; kaip ir fenomenologija, laikėsi požiūrio, jog svarbu aprašyti reiškinius, be to, kaip ir pragmatizmas, pripažino, jog pasaulio vaizdas priklauso nuo praktinių veiksnių, nuo visuomenės spaudimo – kaip ir sociologizmas, nuo kalbos formų – kaip ir neopozityvizmas.24

Egzistencialistai kapstėsi savo pačių susikurtose problemose: remiantis jų filosofine pozicija, pasirinkti reikia, bet pasirinkimui nėra pamato. Nėra skirtumo tarp blogio ir gėrio. Žmogaus lygiai gali rinktis tiek hedonisto, tiek asketo gyvenimą, bet kuris pasirinkimas bus iš principo lygiavertis, jeigu jis padarytas dėl laisvės ir atitinka konkrečią situaciją, į kurią individas „įmestas“.

Egzistencinė filosofija ne kartą buvo lyginama su krikščioniškąja. Jas iš tiesų sieja vienas bendras bruožas – įsitikinimas egzistencijos laikinumu. Tačiau krikščioniškoji filosofija, kitaip nei egzistencinė, turėjo amžinybės perspektyvą, suteikiančią egzistencijai prasmę. Ir nors šiaip jau egzistencialistai sekė Kierkeggard‘u, šiuo atžvilgiu jų požiūriai iš esmės išsiskyrė: jis buvo ______________________________
24. Tatarkiewicz W. Filosofijos istorija. – Vilnius: Alma Littera, 2003, p. 414.
kriščioniškos krypties mąstytojas, kuriam begalybė ne tik egzistuoja, bet ir persmelkia baigtinę žmogaus egzistenciją.

Žmogaus egzistencija nėra izoliuota, greta jo panašiai egzistuoja kiti žmonės: egzistencija visuomet yra koegzistencija. Žmogaus egzistenciją veikia kitų žmonių egzistencijos. Heideggerio žodžiais tariant, viską daro, kaip daro „visi“: vaikšto, kaip vaikšto „visi“, valgo, kaip valgo „visi“. Visuomenė transformuoja individo egzistenciją, ir dėl to ji nustoja buvusi natūrali, tikra egzistencija. Žmogus pripranta prie savosios aplinkos, ir ji atrodo jam įprasta, neturinti paslapčių, kasdieniška. Kasdieniškumas tampa natūrali jo egzistencijos forma. Smalsumas verčia žmogų į savo aplinką įtraukti vis naujų dalykų; jis paverčia juos kasdienybe ir pats joje išnyksta. Kol žmogus gyvena kasdienybėje, ši jo egzistencijai primeta išorines, svetimas formas, kurios ją transformuoja, iškreipia. Tik tas, kas mato būties svetimumą, pažįsta, kokia ji yra iš tikrųjų.

Prasimanymas yra tai, kas pastovu: Dievas, amžinosios idėjos, amžinosios vertės, amžinoji materija. Amžinybė, kurios trokšta žmogus – jo paties egzistencijos amžinybė, – negalima. Išeina taip, kad nebeliko nieko, ko žmonija troško ir kuo tikėjo. Beliko vien trumpai ir atsitiktinė, dabartyje išnykstanti žmogaus egzistencija, kuri yra ne epizodas, bet viskas. Žmogaus egzistencija atsirado iš nebūties ir tikriaus.iai joje ir išnyks. Ji pati persunkta nebūties ir yra kelionė į mirtį ir nebūtį. Laikas taip pat yra nebūtis, nes nėra nei praeities, nei ateities, yra tik pralekianti akimirka.

Taigi egzistencializmo estetiką jautriai atspindėjo stiprėjančias žmonių susvetimėjimo tendencijas, estetinės sąmonės bei tradicinių Vakarų kultūros ir meno vertybių krizę. Iš čia kyla egzistencializmo estetikai būdingos tragiško nusivylimo, būties beprasmiškumo nuotaikos, siekimas susieti estetinį išgyvenimą ir meną su transcendentinėmis vertybėmis (Jaspersas) arba aiškinti kaip priemonę įveikti sąmonės krizę ir įgauti socialinę, politinę, kūrybinę laisvę (Sarttre‘as, Camus).

IŠVADOS

1) Egzistencijos filosofija pakeitė tradicinę būties sampratą ir pačią būties problemą. Žmogiškoji egzistencija skirstoma į du egzistencijos būdus – tikrąjį ir netikrąjį
2) Kierkegaard’o filosofijoje asmens pagrindas yra Dieve. Yra išskiriamos trys egzistencijos (žmogaus santykiu su savimi pačiu, žmogaus santykis su kitais žmonėmis ir santykio su Dievu) stadijos: estetinė, etinė ir religinė egzistencijos.
3) Heideggerio filosofija yra klausinėjimo filosofija, joje nagrinėjamas ontologinis t.y. būties klausimas. Žmogus turi du pradus: kūną ir dvasią ir siekia būti vienove, bet žmogaus egzistavimas yra išskaidomas.
4) Sartre filosofijoje būtis suskyla į būtį „savaime“ ir būtį „sau“, nagrinėjamas jos santykis būties atžvilgiu. Žmogaus egzistencija kyla iš nieko ir po mirties nueina į nieką.
5) Jasperso filosofijoje žmogus apibrėžiamas keturiomis dimensijomis: „esamybe“, „sąmone apskritai“, „dvasia“ ir „egzistencija“. Suvokti egzistenciją, savo santykiu su pačiu savimi ir su transcendencija žmogus gali tik ribinėse situacijose (kančioje, kovoje, kaltėje, mirtyje).
6) Bendras egzistencialistinė būties sampratos bruožas – žmogaus būties prasmės paieška. Kas išties vertinga ir egzistencialistų pastebėta – tai pagarba savo potyriams, jausmams, mintims – iš jų susideda atskiro konkretaus žmogaus pasaulis, ir koks jis bus, priklauso tik nuo mūsų pačių, kiekvieno atskirai, asmeniškai.
7) Viduramžinėje filosofijoje egzistencijos terminas ėjo priešingai esmei. Egzistencija ir būtis buvo suprantamos kaip du santykiniai būties sandarai. Esmės ir egzistencijos skyrimas buvo grindžiamas akto ir galimybės, arba potencijos skyrimu. Tik moderniosios filosofijos srovėje, egzistencializme, egzistencija įgavo savo tikrąją prasmę. Čia šiuo terminu pasakomas ne apskritai buvimas, o žmogiškasis buvimas. Tokiu būdu egzistencija yra tarytum pats žmogus, butybė, išsiskirianti iš visų kitų tarpo sąmoningu santykiu su būtimi, pažindamas būti ir tuo pačiu pažindamas save.
8) Egzistencializmas dar vadinamas egzistencinė filosofija. Tai viena iš daugybės filosofinių srovių, kuri pagrindine savo vaga plukdina žmogiškosios egzistencijos klausimą. Kada gi išsiskyrė ši filosofinė rūšis? Kodėl tapo savarankiška? Kuo ji išsiskiria iš kitų savo tarpo filosofjų?
9) Ji pabudo su naujuoju metafizinio rūpesčio atsiradimu po vadinamosios scientizmo epochos. Čia atskirieji mokslai gali pakeisti žmogaus filosofinį rūpestį pačiu savimi. Skirtumas akivaizdus: egzistencializmas gilinasi ne į loginę būties analizę, o analizuoja žmogaus padėtį pasaulyje ir įvardina jo santykį su būties pagrindu. Tampa aišku, kodėl egzistencializmą galime suvokti kaip žmogiškosios prasmės filosofiją. Dėka to egzistencializmas atrado filosofijoje sau savotišką vietą; ir žmogaus prasmės klausimo iškėlimas suteikia savotiškų atspalvių šiai filosofijai, sutapatindamas ją su filosofo Sokrato turima padėtimi graikų filosofijoje.

Literatūros sąrašas:

1. Andrijauskas A. Grožis ir menas estetikos ir meno filosofijos idėjų istorija (Rytai –
Vakarai). –Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996
2. Aster E. Filosofijos istorija. – Vilnius,1995
3. Bikulčius J. Pamatiniai filosofijos klausimai.- Kaunas, 1999
4. Dapkus R. Filosofija. – Kaunas , 2001
5.. Egzistencijos filosofija: istorija ir dabartis. – Vilnius: Mintis, 1981
6. Filosofijos istorijos christomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. –
Vilnius: Mintis, 1974
7. Fiurst M., Trinksas J. Filosofija. – Vilnius, 1995
8. Halder A. Filosofijos žodynas. – Vilnius, 2002
9. Heidegeris M. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Mintis, 1992
10. Jean – Paul Sartre, 1960
11. Karl Jasper, 1948
12. Mickūnas A., Stewart D. Fenomenologinė filosofija. – Vilnius: Baltos lankos, 1994
13. Ozolas R. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. – Vilnius, 1998
14. Tatarkiewicz W. Filosofijos istorijos III. – Alma littera, 2003

Leave a Comment