KLAUSIMAI
1. FILOSOFIJOS KILMĖ, JOS ŠALTINIAI2. FILOSOFIJOS VAIDMUO KULTŪROJE3. FILOSOFIJOS IR KITŲ MOKSLŲ SANTYKIS4. SENOVĖS GRAIKŲ NATŪRFILOSOFIJA5. SOKRATAS IR SOFISTAI6. PLATONAS7. ARISTOTELIS8. HELENIZMO IR ROMĖNŲ EPOCHOS FILOSOFIJA9. VIDURAMŽIŲ FILOSOFIJA10. RENESANSO EPOCHA IR JOS FILOSOFIJA11. NAUJŲJŲ LAIKŲ FILOSOFIJA: R.DEKARTAS, T.HOBSAS12. NAUJŲJŲ LAIKŲ FILOSOFIJA: DŽ.LOKAS, DŽ.BERKLIS13. I.KANTAS14. HEGELIO FILOSOFINĖS SISETOMS APIBŪDINIMAS15. K.MARKSAS: ISTORINIS MATERIALIZMAS16. ŠIUOLAIKINĖ FILOSOFIJA: EGZISTENCIALIZMAS17. TIESOS PROBLEMA18. LIBERALIZMAS, KONSERATIZMAS, SOCIALIZMAS, LAISVĖ IR LYGYBĖ19. ŽMOGUS
ATSAKYMAI
1. FILOSOFIJOS KILMĖ, JOS ŠALTINIAI
Kas yra būtis? Kas yra pažinimas? Kokia yra žmogaus būties esmė? Filosofinis mąstymas – yra klausiamasis mąstymas. Kiekvienas atsakymas filosofijoje vėl virsta klausimu. Atsakymas niekada nebūna galutinis. Filosofija – tai nesibaigiantis dialogas. Filosofijoje reikia mąstyti kritiškai ir tolerantiškai. Filosofija prasideda tada, kai mūsų pasaulis tampa problema. Filosofija paliečia kiekvieną žmogų.Filosofijos šaltiniai:• Patyrimas – mūsų kasdieninis, juslinis suvokiamas patyrimas. Tai žmogaus buvimas pasaulyje.• Nuostaba – žmogaus nuostaba kuris myli tiesą. Kai žmogus supranta pasaulį nuostabos jausmu. Kai patyrimą pasaulyje išgyvena nuostaba.• Abejonė – jei žmogus abejoja – tai jis kažko nežino. Jis neleidžia apsnūsti, verčia ieškoti atsakymo.• Ribinės situacijos – anot filos. Jasperso,- tai tokios situacijos, kai žmogus patenka į sunkią ribinę situaciją: (kaltė, artimųjų netektis, sunki liga, kančia, artimųjų išdavystė). Kuomet žmogus yra priverstas pažiūrėti į būti kitaip.Filosofija susiformavo Graikijoje 7a.pr.Kr., manoma, jog pirmas filosofijos sąvoką pavartojo Pitagoras. Filosofija – tai išminties meilė. Pradžioje neturėjo prasmės, žodis reiškė „išminties meilę“ apskritai. Aristotelis, Platonas pavertė kažkuo daugiau.Filosofinė dirva – mitologiniai pasakojimai. Mitas – buvo pirmasis bandymas suvokti pasaulį, pradžia pasaulėvaizdžio forma sukurta iš chaoso. Mitai turėjo ypatybes:1. Veikė paprasto žmogaus likimą ( dievai, herojai, deivės). Verpė žmogaus apverpimo siūlą.2. Naudojami įvaizdžiai.3. Mitas yra pasakojimas apie stambius įvykius.4. Rėmėsi tradicija (t.y.kultūros formų perdavimas, iš kartos į kartą). Homero mintis.1. Dievus ir herojus keičia beprasmės jėgos (stichijos) (beprasmės formos) vietoj poseidono – vanduo vartojamas.2. Vartojami ne poetiniai įvardžiai, o tikslios sąvokos (atomas, patyrimas).3. Laisvą pasakojimą keičia loginiais ryšiais susieta reiškinių visuma.4. Teorija remiasi jau ne tradicija, o proto argumentais, įrodymu. Toks buvo perėjimas nuo mitologinio prie loginio aiškinimo. 7a.pradeda formuotis filosofija (ji apėmė visas žinias), sustiprino tikėjimą savo mąstymo galiomis. Filosofijos atsiradimas išlaisvino iš antgamtinių jėgų priklausomybės. Reikėjo naudotis tiksliomis sąvokomis, tiksliai samprotauti.Kodėl filosofija atsirado Graikijoje? – Nes filosofijai plėtotis reikia demokratiškos valstybės, kur nedraudžiama laisvai kalbėti (kur nedraudžiama kitamintystė). Turi būti pakankama asmeninė laisvė. Senovės romėnai paskelbė – žmogus yra nekaltas, kol nėra įrodyta jo kaltė. Dabartinę Europą suformavo graikai/romėnai jų teisė ir krikščionybė.
2. FILOSOFIJOS VAIDMUO KULTŪROJE
Per mokslinių idėjų taikymą filosofija daro poveikį daiktinei kultūrai. Kokia jos vieta dvasinėje kultūroje? Kultūrai būdingas požiūris į pasaulį ir žmogaus vietą jame, būdinga vertybių sistema.Kultūra – žmogaus kūrybos rezultatai. Tauta ir kultūra? Tautą vienija kalba, bendra kultūra, o kultūra – tai kultūrinis palikimas. Kultūrą perkelti į kitą kartą gali tik išsilavinęs žmogus. Ji pati nekeliauja. Kultūra,tai tarpininkas tarp žmogaus ir jį supančio pasaulio. Kultūrą vienijantis pradas – pasaulėžiūra, ją sudaro žinios ir vertybės. Jai didelę įtaką daro politinės, socialinės, ekonominės gyvenimo sąlygos. Įtakojo reikšmingi moksliniai pasiekimai. Pasaulėvaizdis – bendras pasaulio ir jo struktūros vaizdas. Kultūra yra visa tai, kas išskiria žmogų (visuomenę) iš gamtos,- elgesio ir bendravimo formos ir visi tiek materialios, tiek dvasinės veiklos produktai, teoriniai požiūriai ir meno kūriniai, idealai ir tikslai, ritualai ir mitai. Kultūrą sudaro tai, ką žmogus apdorojo, išpuoselėjo, išugdė ir ėmė vertinti bei gerbti. Kultūrinis veiksmas yra sąmoningas žmogaus poveikis kokiam nors objektui apipavidalinti, atitinkantį aukštesnę idėją. Kultūra yra ne kas kita, kaip sąmoningas žmogaus veikimas, kuriuo keičiamas pirmykštis kokio nors dalyko stovis pagal aukštesnę idėją. Pagal kultūrinių veiksmų objektus, kultūra gali būti realinė, arba materialinė, fizinė ir idealinė, arba dvasinė. Pirmuoju atveju veikiamuoju objektu yra pasaulio daiktai; antruoju atveju- žmogaus kūnas; trečiuoju atveju- žmogaus siela. Atskiro asmens kultūrinių nusiteikimų ir šiaip jau kultūrinio veiklumo visuma sudaro individualinę kultūrą. Tuo tarpu visuomenės kultūrinių nusiteikimų ir šiaip jau kultūrinio veikimo visuma sudaro visuomeninę kultūrą. Kultūra skiria žmogų nuo gyvulių, nes šie pastarieji negali būti kultūros veikėjai. Gyvulių pasaulis yra palenktas būtiniems dėsniams tokiu būdu, kad jame negalima pastebėti nei mažiausių proto arba laisvės apraiškų. Sąlygiškai kultūrą galima skirstyti į materialinę ir dvasinę. Materialinę kultūrą sudaro gamybos būdas ir pagaminti daiktai, technika ir technologija, lemiantys materialines žmonių gyvenimo sąlygas. Dvasinę kultūrą sudaro žmonių dvasinės, intelektualinės veiklos būdai ir produktai: mokslas, menas, politinės ir teisės teorijos, moralė, religija.
3. FILOSOFIJOS IR KITŲ MOKSLŲ SANTYKIS
Mokslas – tai žinių gamyba apie gamtą, mąstymą ir visuomenę. Žinios reikalingos tam, kad užvaldytų tikrovę. Mokslas tai žmonijos pažinimo variklis. Žinių šaltinis (pažinimo šaltinis). Du požiūriai į pažinimo problemą:1. Žmogus remiasi juslėmis (regėjimas, lytėjimas, uoslė, skonis). Žmogus mato, jaučia, nustato. Juslinis pažinimas – tai patyrimas. Juslinio pažinimo procesas: pirma formuojasi juslinis poveikis, t.y. subjektyvus požiūris į tikrovę.2. Formuojasi suvokimas,- gautų duomenų sintezė. Objektas suvokiamas kaip visuma.Vaizdinys – suvokto objekto atkūrimas žmogaus pasąmonėje. Pažinimo šaltinis yra protas kuriam būdingas abstraktus mąstymas. Protas – tai mąstymo galia, kurio sugebėjimas yra kurti sąvokas ir gauti sprendimus. Protas lot. “ratio“. Racionalistai vadovaujasi protu, empiristai jusline patirtimi, o sensiolistai pojūčiu. Aristotelis Antikos laikais filosofiją išskyrė į 3 etapus: teorinę filosofiją, praktinę filosofiją, ir poetinę filosofiją.
Filosofijos tyrinėja pasaulį kaip visumą (viską reikia matyti visumos kontekste). Filosofija peržengia empirinį pasaulį. Šis peržengimas vadinamas transcendentavimu.4. SENOVĖS GRAIKŲ NATŪRFILOSOFIJA
Formuojasi natūrfilosofija. Tuomet buvo keliama būties problema. Tačiau graikus labiau domino pasaulio genezės problema. Pirmieji natūrfilosofai buvo kilę iš Milėto (Azijos miesto). Pirmasis natūrfilosofas buvo Talis (iš Milėto), kuris buvo begalo mokytas žmogus (jis apskaičiavo ir nustatė saulės užtemimą). Talis teigė, jog visa ko pagrindas yra vanduo. Vanduo yra gyvybės pagrindas. Neapibrėžtybės terminas: viskas iš ko sukurta pasaulyje viskas yra neapibrėžtas pradas, kurį Talis vadino – apeironu, t.y. iš graikų k. „beribis“. Iš apeirono kyla visi pasaulio daiktai ir jame sunyksta. Pitagoras – teigė, kad būties pagrindas yra skaičius. Jis šioje sferoje buvo daug originalesnis. Pitagorininkai manė, kad skaičiams paklūsta judėjimas. Skaičių jie laikė pirminiu pasaulio pradu. Peirasas – tai riba kurią sukuria skaičiai. Heraklitas – pirminė gamtos medžiaga (laikė ugnį). Ugnis yra pasaulio pagrindas – taip teigė Heraklitas. Jis teigė jog šiame pasaulyje viskas kinta. Kintamumas yra pastovi pasaulio savybė, tačiau kintamumas turi tvarką – žmogų ir visatą valdo tas pats dėsnis, t.y. protas arba Lagosas. Empedoklis aiškino, kad filosofai klysta sakydami, kad egzistuoja tik viena medžiaga. Vanduo lieka vandeniu teigė Empedoklis. Pirminė medžiaga nekinta. Empedoklio nuomone gamta turi 4 pagrindinius elementus (šaknis): orą, vandenį, ugnį ir žemę. Demokritas teigė, kad viskas susideda iš mažų nematomų plytelių (t.y. atomai iš graikų k. „nedalus“). Jis aiškino, kad atomai negali būti vienodi. Pasak jo, dėl atomo judėjimo mes sugebame jausti ir pan. 5a.pr.Kr. susiformavo Sofistika. Sofistai buvo keliaujantys mokytojai. Jie mokė kaip siekti karjeros. Visa tai darė už pinigus. Jie aiškino kaip padaryti gerą karjerą, kaip būti geru piliečiu, kaip padaryti gerą įspūdį teismui ir pan. Vienas garsiausių sofistų buvo Pitagoras. Jis teigė, kad mūsų pažinimas yra santykinis, nes remiasi suvokimu. Jis pareiškė: žmogus yra visa ko matas, t.y. kas vienas yra teisinga, kitam gali būti klaidinga. Objektyvi tiesa neegzistuoja. Sofistai buvo įsitikinę, kad priešinga nuomonė gali būti teisinga. Sofistai pradėjo įrodinėti, bet ką, nes jie taip manė. Sofizmas – tai sąmojingai sudarytas klaidingas samprotavimas, kuris pateikiamas kaip teisingas (su tikslu apgauti žmogų, pvz.: juodas šuo yra baltas).
5. SOKRATAS IR SOFISTAI
Sokratas mėgo kartoti: „Pažink pats save“. Etikos pagrindėjas. Tai jo iškelta problema. Turi gilintis pats į save. Jo stichija – pašnekesiai su žmonėmis visur ir visada, nesirūpino buitimi. Gyveno tuo metu, kai Atėnuose po tironijos grįžo demokratija, gan netobula, politikai, jo manymu, buvo valdžioje, bet ne itin išmanė valdymą. Jis šaipėsi iš politikų ir jie ėmė siekti Sokrato atsikratymo. Kaltinimai: bedievystė (laužtas iš piršto, jis gerbė Graikų dievus, buvo neturtingas ir stengėsi aukoti), naujų dievų pažinimas (turėjo savo asmeninį dievą ir su juo tardavosi. Vidinis balsas sąžinės balsas, į kurį patartina įsiklausyti), jaunimo tvirkinimas (demokratizavimas. Turėjo mokinių, tarp jų jaunimo grupę, jie daug išmoko ir suprato, kad politikai nevykę, sukūrė kompaniją, kuri pažeidinėjo tvarką, išpuiko, atsiskyrė nuo Sokrato). Jo nenorėjo nuteisti, bet jis stengėsi įrodyti, kad tik jis teisus ir taip sulaukė mirties bausmės, bet iki jos toliau filosofavo. Jo kaltintojai irgi buvo nuteisti, kai žmonės suprato, koki didį mąstytoja prarado. „Žinau, kad nieko nežinau“ – reikia pastoviai abejoti savo žiniomis ir taip siekti tikrojo žinojimo. Dorybė besąlyginis gėris. Teisingumas, drąsa, santūrumas – vertinami visur ir visada. Dorybės įaugusios į žmogaus protą. Bet koks blogis atsiranda dėl nežinojimo, blogas poelgis – intelekto defektas. Žmogų galima mokyti dorybių – siekiant žinių. Dorybės: teisingumas, darbštumas, savitvarda, kūno grūdinimas ir fizinė kultūra.Sofistų sąjūdis. Valdymo forma – demokratija, polių gyventojai gali dalyvauti valdyme. Mokydavo žmones, piliečius už pinigus, tai kėlė pašaipas, bet apie šimtą metų sąjūdis plėtojosi. Mokė teisių, oratorinio meno, argumentuoti. Jie nepriklauso klasikai, bet iškėlė filosofines problemas. Problemos: reliatyvizmas, tiesa yra tai, kas naudinga žmonėms, moralės sferoje jie teigė, kas ten jokių objektyvių normų negali būti, tai žmonių susitarimo dalykas, teisė – egzistuoja prigimtinis įstatymas, kas stipresnis, tas ir teisus. Teises įveda silpnieji, siekdami riboti stipriųjų galią. Kaltinimai bedievyste, sąjūdis silpnėjo, jie išsigimė ir įrodinėjo bet ką. Sofizmas – melagingas samprotavimas, turintis tikslą apgauti žmogų.
6. PLATONAS
Daug keliavo po Sokrato mirties, grįžo į Atėnus įkūrė filosofijos mokyklą (Platono Akademija) – jo mokinys Aristotelis. Pagrindinis – būties klausimas. Platono olos alegorija. Daugelis veikalų parašyta dialogo forma. Oloje sėdi žmonės surišti ir negali judėti, už jų gyvena žmonės, mato tik šešėlius. Vienas sugebėjo ištrūkti ir persikėlė pas žmones, dabar mato tikrus daiktus, bet jam tai jau netikra, tik šešėliai atrodo tikri. Išlindo iš olos mato dar kitą tikrovę, sunku išsivaduoti iš šešėlių. Egzistuoja kažkas, kas yra amžina ir neįtikima, o materialūs daiktai tai tėra daiktų esmė, filosofijos centre yra idėjų teorija. Daiktų esmė – idėjos. Regimybės sritis yra juslumo sritis. Juslumas priklauso materialiam, kūniškam pasauliui. Jis skleidžiasi per mūsų kūniškas jusles ir susijęs su juslėmis suvokiamais reiškiniais. Juslės reiškiniuose suvokia nuolatinio kitimo tėkmę, nuolatinį tapsmą, virsmą ir nyksmą. Tikrosios būties sritis yra dvasios pasaulio sritis. Per “dvasios akis” vyksta tikrasis pažinimas. Jis neturi nieko bendra su kintančių reiškinių regimybe ir skleidžiasi ne per juslumą, o yra susijęs su tikrąja būtimi, kuri nekinta, visuomet yra tapati sau ir sudaro reiškinių pagrindą. Būties esmė. Idėjų pasaulis, daiktai tėra idėjų pasaulis. Gėrio idėja – svarbiausia. Tai riba tarp pasaulio ir pažinimo. Pasaulio atsiradimo teorija. Pasaulio sutvėrėjas – amatininkas. Vėliau Dievas ir tampa tapatinamu su gėriu. Būtis, pasaulis atsiranda Dievo dėka, o Dievas yra geras, vadinasi būtis – gera ir jos bijoti nereikia. Juslinis pažinimas – visai netikras, o tikras yra idėjų pasaulis. Siela mato ir pažįsta idėjas, kai apsigyvena kūne, ji tampa belaisve ir pamiršta, ką matė idėjų pasaulyje. Bet juslių pagalba mato formas, ir siela bando gilintis į save, nes prisimena po truputį ką matė idėjų pasaulyje. Sielos dėka žmogui galimas tikras pažinimas, nes siela mąstanti ir jos paskirtis išvaduoti žmogų iš jusliško barbariškumo. Platonas – racionalistas. Nuo jo laikų pasaulis padalintas į dvi dalis: idealųjį (dvasinį) ir materialųjį (juslių). Platonas idealistinės filosofijos pagrindėjas. Žmonės turi siekti grožio. Jis pradėjo konstruoti idealios valstybės modelį. Jį kritikavo. Valstybės struktūra turi atitikti žmogaus prigimtį (sielos struktūrą). Siela yra ne vienalytė, sudaro 3 dalys (todėl žmonės nepanašūs). Dalys: 1.protingoji, 2.aistringoji, 3.juslinė-geidžiančioji. Valstybę turi sudaryti 3 luomai: išminčiai (1) valdo valstybę, kariai (2) gina valstybę, gamintojai (3) gali turėti šeimą ir turto, nes jie netobuli. Piliečių dorybės: išmintis, narsa, saikingumas, teisingumas. Platonas siūlė uždrausti Homero kūrinius, nes jis pavaizdavo dievų silpnybes, vaikai šito matyti negali, dievai jiems turi būti idealūs. Ši valstybė turi totalitarizmo valstybės bruožų. Ši konstrukcija – utopija, ji pasmerkta, nes nėra idealių dalykų.
7. ARISTOTELIS
Ryškiausia Graikijos filosofijos asmenybė. Jis Platono mokinys. Nemažai keliavo, auklėjo Aleksandrą Makedonietį. Grįžo į Atėnus ir įkūrė filosofijos mokyklą (Licėjų). „Platonas mano draugas, bet tiesa man brangesnė“. Dėmesio centre yra būties problema. Aristotelis kritikuoja Platono idėjų pasaulį: teigia, kad Platonas nepaaiškina kaip daiktai dalyvauja idėjose, kiekvienas daiktas – sudėtinis dalykas, Aristotelio manymu, tad ir šios idėjos turi būti sudėtinės. Platono kūryboje idėjos nedalomos. Idėjas kūrė žmonės. Idėja būtų sąvoka. Žmogus gamindamas daiktą, pradžioje turi idėją, kurią siekia įgyvendinti. Amžinų nekintamų idėjų nėra. Būties klausimo Kategorijos: Substancija (pagrindas. Būties esmė. Konkretūs, realūs daiktai. Daikto esmė ne daikto idėjoje, o pačiame daikte. Konkretus daiktas – jis sudarytas iš materijos ir formos. Materija be formos neegzistuoja. Apie materiją galima kalbėti abstrakčiai. Forma visada sujungta materija. Aristotelis aiškina kaip forma dalyvauja materijoje, kaip susijungia). Tam reikalingos 4 priežastys: materiali (kad pastatyti namą, reikalinga materija), formali (reikalinga forma (brėžinys), kūrybinė (reikalingas architektas, statytojas), tikslo (būtina žinoti namo paskirtį). Forma yra aktyvi jėga. Ji keičia materiją.Aristotelio etika. Platonas teigia, kad žmogaus polinkis į gėrį yra doros esmė, Aristotelio etika žemiškesnė. Gėris yra laimė. Žmogus nori būti laimingas, siekdamas jos kelia įvairius tikslus. Aukščiausias tikslas – laimė. Aristotelis savo kūryboje analizuoja etines dorybes. Nuosaikumo etika. Kraštutinumai ardo žmonių santykius, juose reikia ieškoti pusiausvyros, aukso viduriuko. Drąsa (pusiausvyra tarp nutrūktgalviškumo ir bailumo), dosnumas (išlaidumo ir šykštumo), mandagumas (juokdarystė ir nerangumas). Kas linkęs į kraštutinumus? Jaunimas. Vidurio idėja apibūdina Aristotelio politinę filosofiją. Centre klausimas: kokioje valstybėje būtų gera gyventi? 158 valstybines santvarkas analizavo, kritikavo Platono valstybę.Aristotelis apie valstybę. Įvairovė valstybės gyvenimo pliusas. Jis teigė, bendra nuosavybė sunkiai valdoma, nesudaro stimulo darbui, lengvai grobstoma. Žmogus yra socialinė būtybė, gyvena neizoliuotai, valstybėje, kuri tenkina jo poreikius. Valstybė didžiausias gėris, jį sukūrė žmonės. Barbarai nepajėgė to padaryti. Valstybinės santvarkos: geros: Monarchija (valdo vienas kitų labui), aristokratija, nuosaikioji demokratija – Politėja (valdo daugelis visų labui). Blogos: tironija, oligarchija, kraštutinė demokratija (minios valdžia, visi valdo, labai reiškiasi anarchija).Gausi vidurinė klasė, valstybės stiprybės garantas. Politėja – ten nedidelis turto cenzas, kad kuo daugiau būtų viduriniosios klasės.
8. HELENIZMO IR ROMĖNŲ EPOCHOS FILOSOFIJA
Senovės graikai save vadino helenais. Helenizmas – pamėgdžiojimas to, kas graikiška. Aleksandras Makedonietis siekė universalumo idėją pritaikyti žmonėms. Jis tapo Makedonijos karaliumi, pradėjo užkariavimų politiką. Siekė suvienyti tautas ir sudaryti vieną valstybę. Sutriuškino persus, užėmė Egiptą, Mesopotamiją, patraukė į rytus, įsiveržė į Indiją, per dideles kovas užėmė dalį Indijos. Dėl išvargusios kariuomenės žygis nutrūko. Imperija buvo didžiulė, bet 323m.pr.Kr. jis neaiškiomis aplinkybėmis mirė būdamas Babilone, jo valstybė greit iširo. Tarp generolų prasidėjo įnirtinga kova dėl valdžios. Graikų filosofinės idėjos plito į rytus iš ten pasiekė religinės filosofinės idėjos. Kultūros požiūriu helenizmas reiškė: persų, graikų, mesopotamų ir graikų kultūrų samplaika pasirodė gyvybinga. Graikų kultūra buvo su ryškiais rytietiškais bruožais. Kultūra pasižymėjo dideliais pasiekimais (sukurti pasaulio stebuklai). Jau mintis, kad žemė sukasi aplink savo ašį ir apie saulę, bet tai užmiršta iki Koperniko laikų.• Kinikų filosofinė srovė susiformavo Atėnuose. Pažiūras įtakojo socialinė padėtis. Žymiausias Diogenas gyveno statinėje. Atributai: suplyšęs apsiaustas, suplyšus tašė ir ilga kreiva barzda. Turi. Perėmė Sokrato mintį žmogaus vertybė – dora. Kinikai teigė, kad tikrąją laimę nesudaro: turtas, valdžia, socialinė padėtis, gera sveikata, tai laikini, nepatvarūs dalykai. Nebūtini laimei: laimę sudaro, tai , kad žmogus neturi būt prie nepatvarių dalykų. Išmintingas žmogus turi visur jaustis kaip namie, neturi nei tikrų namų, nei tėvynės. Ignoravo, tai , ką žmonės laikė gėrybėmis. Išsižadėti visko, ką žmonės laiko gėrybėmis. Žmonės visi yra lygūs nepaisant socialinės padėties. Kinikai ignoravo padorumo normas, tai ir liko žodis – cinikas.• Epikūrizmas. Epikūras – Atėnų filosofas. „Užeik, čia tau bus gera, čia siekiama malonumų“. Grindė malonumų filosofiją. Gėris, tai malonumas. Žmogus gyvenime turi siekti malonumų. Įtaką padarė Demokrato teorija apie sielą (Teigė ,kad kūnas ir siela mirtinga). Epikūras teigė, kad anapusinio gyvenimo nėra, tik „čia ir dabar“. Malonumai tai dviejų rūšių: fiziniai ir dvasiniai. Fiziniai svarbesni (ypač pilvo), anot jo. Dvasiniai malonumai ankštesni. Reikia siekti, kad malonumai būtų ilgalaikiai. Pagrindiniai keliai – siekti malonumų: žmogaus protas ir draugystė (tikslas) žmogus turi vengti kančios, gyvenimas yra vienintelis gėris. Žmonės bijo dievų, mirties, ir kad nesugenės pasiekti laimės ir kančios. Dievai tobulos būtybės ir užsiima savo reikalais, nesikiša į žmonių gyvenimą. Mirties tarsi nėra, „Kol mes esame gyvi – mirties nėra, kai mirtis yra – mūsų nebėra, tai ko sukti galvą dėl to“. Mirtis – pojūčio nutraukimas. Formuojantis krikščionybei jo idėjos buvo atmestos. Renesanse vėl prisimintos.• Stoicizmas pagrindėjas Zenonas Kitionietis (iš Kipro). Įtaką darė kinikai. Stoikai teigė, kad laimė tikra tada, kai neprisiriši prie laikinų dalykų. Būti nepriklausomam nuo laikinų dalykų – laimė. Tie dalykai anapus doros. Kaip gyventi šiame pasaulyje? Neturi būti prie laikinų dalykų, nebūtinų laimei. Pagrindinė idėja (vertybė – dvasinė ramybė, turi to siekti). Kaip jos siekti? Žmogus turi gyventi pagal prigimtį, gyventi pagal protą, darnoje su gamta.Viską pasaulyje valdo Logas, jį laiko Dievu. Pasaulis – dieviškosios valios subjektas. Protas valdo visą kosmosą ir žmogų. Kosmosas, gamta – harmoningai sutvarkyti. Kas yra žmogus? Mikrokosmosas, miniatiūrinis pasaulis. Turi gyventi darnoje su protu, gamta. Principas – gyventi pagal prigimtį. Prigimtis – kosmoso prigimtinė dalis. Kas trugdo siekti ramybės? Žmogus neturi paisyti laikinų dalykų. Trugdo afektai, juos reikia išguiti iš savo sielos. Jei viskas organizuota protingai, tuomet viskas šiame pasaulyje nulemta. Žmogus turi likimą. Jei viskas vyksta pagal dieviškąjį planą, tai ir žmogaus gyvenimas apibrėžtas, nužymėti keliai. Stoikai tiki likimu ir dieviškąja apvaizda, kuri lemia žmogaus gyvenimą. Stoikų laisvė yra visuomeninė, jie tos nuomonės, jei jie aktyviai kovos už gėrį žemėje, aktyviais piliečiais, tai jų veikla neprieštaraus dieviškajam planui, tai kartu su gėrio idėja būtina siekti gerų dalykų. Gyvenimas tampa tarsi pašaukimas, pareiga, atitinkančia dieviškąjį planą. Jei nepakeisi likimo, tai viską lemia, kaip žmogus žiūri į savo gyvenimą. Stoikai tikėjo, kad dieviškoji apvaizda – jų gyvenimas, pareiga, kovoti šioje žemėje už gerus dalykus.
• Neoplatonizmas. Atstovas Platinas iš Aleksandrijos. Jam įtaką padarė Platonas. Etika gana įdomi. Kelia klausimą, kas yra būtis? Tai tapsmas. Egzistuoja neapsakomas dieviškasis Vienis. Emanacija – dieviškojo Vienio. Tarsi dega laužas ir šviesa skleidžiasi: apima tris pakopas : tobuliausias – pasaulinė dvasia (tai Vienio idėjos, jis mąsto , tarsi Platono idėjos, daiktų pirmavaizdžiai). Pasaulinė siela (tai Vienio intelekto nuolauža. siela trokšta kurti, pati nesugeba, pasinaudoja Vienio idėjomis ir kuria materialųjį pasaulį). Netobuliausias – nematerialus pasaulis (tamsa. Užgesus laužui – šviesos nebelieka). Su juo baigėsi antikos filosofija, formavosi krikščioniškoji filosofija.9. VIDURAMŽIŲ FILOSOFIJA
Atsilikimas prasideda nuo 5a iki 10a. bet nuo 1000m. atsigavo prekyba, amatai, menas. 1348m. v. Europą nusiaubė maras, išmirė iki pusės gyventojų. Viduramžių kultūra – teocentrinė kultūra, jos centre – Dievas (Teo). Pagrindinė kryptis – scholastika. Jos turinys vien religinė filosofija, jos idėjos neturėjo prieštarauti teologijai, padėjo suvokti tikėjimo tiesas, aiškinti jas. Mokymo metodas – nuodugnus skaitymas, diskusija apie jį. Gerbiama dialektika (ginčo menas). Ginčo metu gerbiamas loginis argumentavimas. Kapstymasis smulkmenose. Pagrindėjas – Jonas Škotas Eriugena. Jo kūryba apima devintą amžių, jis originalus. Susikirto su teologais. Jo kūryba sukėlė bažnyčios nepasitenkinimą. „Apie gamtos suskirstymą“ šį veikalą bažnyčia įsakė sudeginti tryliktame a.Eriugena teigė, kad Dievas – kūrėjas ir kūrinys drauge. Procesą suskirstė į keturias gamtas: kurianti, bet nesukurta gamta (apie ją nieko negalime pasakyti), kurianti ir sukurta gamta (tai dievo idėjos, mintys), sukurta ir nekurianti gamta (tai materialūs daiktai, juslėms prieinami, nepastovūs), nesukurta ir nekurianti gamta (tai baigęs darbą ir rimtyje nugrimzdęs Dievas). Dievas atskleidžia prigimtį būtent kūrime. Dievo esmė žmogui nepažini. Dievas auga ir ištirpsta gamtoje, Dievas ir gamta tas pats, dėl šių minčių jis pateko į bažnyčios nemalonę. Jo dėka kilo ginčas dėl universalijų. Viduramžių filosofus ypač domino idėjų realumas ir jų santykis su juslinio pasaulio daiktais, dėl to buvo diskutuojama daugiausia. Diskusija įėjo į filosofijos istoriją kaip ginčas dėl universalijų. Universalijos (lot. universalia – bendros, visuotinės) – tai bendros sąvokos, giminės, rūšys. Medis, liūtas ar žvaigždė, suprantami ne individualiai, o kaip klasės, yra universalijos. Universalijos yra ir tokios išraiškos kaip baltumas ar devyni, nes jos irgi neįvardija jokio konkretaus daikto. Kitaip tariant, universalijos – tai bendrybės, o ne atskirybės. Eriugena, kaip ir dera Platono šalininkui, buvo įsitikinęs, kad universalijos egzistuoja realiai. Jos, kaip antroji gamta, net realesnės už trečios gamtos daiktus ir, būdamos pirmesnės už juos, nepriklauso nuo daiktų. Ankstyvaisiais viduramžiais požiūris, kad universalijos egzistuoja realiai ir nepriklausomai nuo juslinio pasaulio daiktų, vyravo. Šis požiūris vadinamas realizmu. Su realistais ginčijosi nominalizmo, t.y. požiūrio, kad universalijos tėra vardai, šalininkai (lot. nomen – vardas). Nominalizmo pradininkas buvo Jonas Roscelinas. Nepripažino Eriugenos keturių gamtų teorijos ir buvo įsitikinę, kad Dievui, kūrusiam daiktų pasaulį, nebuvo jokio reikalo prieš tai kurti savarankiško idėjų pasaulio. Todėl bendrybes laikė vien terminais, ženklais ar, kitaip tariant, vardais. Realizmo ir nominalizmo ginče žymiausias viduramžių filosofas Tomas Akvinietis užėmė palyginti nuosaikią poziciją. Jo nuomone sukurtame pasaulyje tik daiktai yra savarankiškos esybės. Bendrybės egzistuoja daiktuose ir dar Dievo bei žmogaus prote. Universalijos, egzistuodamos Dievo prote, yra pirmesnės už daiktus, todėl tokią T.Akviniečio poziciją galima pavadinti nuosaikiuoju realizmu. Tomas Akvinietis. Analizuoja pažinimo ir tikėjimo santykį. Atriboja teologiją nuo filosofijos. Konstatuoja, kad yra tiesų, kurių žmogaus protas nepajėgia pažinti. Tokių tiesų yra nemažai. Ne žmogaus protui išsiaiškinti Dievo esmę ir Trejybę, perprasti prigimtinę nuodėme. Egzistuoja dvi tiesos: tai, ką nepajėgus perprasti – apsireiškimo tiesomis ir natūralioji proto tiesa, abi tiesos kyla iš to paties šaltinio – Dievo. Tarp pažinimo ir tikėjimo nėra jokio prieštaravimo, tikėjimas papildo pažinimą ir užbaigia. Jam nepriimtina Anzelmo mintis, dėl Dievo egzistavimo žmogaus prote. Penki Dievo buvimo įrodymai: Dievas pagrindinis judintojas, Visų reiškinių priežastis, Tobulumo pasaulyje priežastis, Egzistuojančių daiktų priežastis, Gamta plėtojosi tikslingai, bet kūnai neturi proto. Gamtą kreipia į tikslą Dievas.
10. RENESANSO EPOCHA IR JOS FILOSOFIJA
15-16 a. atgimimo epocha. Sukurtos naujos vertybės. Prasidėjo Italijoje, feodalizmas užleidžia vietą prekybai. Per Italiją prekybiniai keliai į rytus. Pradėjo klestėti bankininkystė. Roma – bažnyčios centras. Bizantija perdavė š. Italijai antikinį palikimą.1453m. žlugo Bizantijos imperija, žemes užėmė turkai atamanai, Konstantinopolis tapo Stambulu. Pabėgo filosofai, mokslininkai, tai ir kultūra Italijai perdavė tokiu būdu. Pasaulėžiūra – humanizmas. Žmogus nustoja žiūrėti viena į dangų, atrado žmogų žemėje. Žmogus – aukščiausioji vertybė. Turi teisę į laisvę. Centras- visa, ko pagrindinė vertybė. Teocentrizmas virsta antroponcentrizmu. Kultūrinis pagrindas – žmogus. Humanizmas persmelkė politiką, meną, filosofiją ir religiją. Menas tapo kitoks, jis atsiskyrė nuo amatų, atsisakė cechų organizacijos, kuria automatiškai. Susidomėjo žmogaus kūnu. Veidai įgavo kraujo vaizdą. Kūrė didžiausi menininkai. Leonardas da Vinčis meną laikė mokslu. Rafaelis Mikelandželas ir kiti. Mokslo laimėjimų epocha: kopernikas (heliocentrinė sistema), Galileo Galilėjus, Gutenbergas (spausdinimo mašina), didieji geografiniai atradimai (Kolumbas, De Gama, Magelanas). Deformacinis judėjimas. Jį sukėlė teologai, priežastis – krizinė padėtis katalikų bažnyčioje. Ji buvo susiskaldžiusi. Martynas Liuteris reformatų pradininkas. Žmogus turi įsiklausyti į Dievo žodį šventame rašte. Išvertė bibliją į vokiečių kalbą, prieinama kiekvienam. Kalvinizmas – radikali protestantizmo srovė. Žmonės dėl prigimtinės nuodėmės pasmerkti. Kalvino iniciatyva įvesta diktatūra, žmonės dirbo, atsisakė pramogų ir siekė šlovinimo. Formavosi darbo etika. Šlovino Dievą savo darbu. Gyvenimas be galo kuklus, pinigai taupėsi, kur juos dėti? Tai tapo investicija į kapitalizmą (pramonę). Mišelis Monteris garsėjo kūriniu “Esė“, atsigręžė į Epikūrą. Kito gyvenimo nebus. Gyvenimą reikia mylėti. Gyvenimo esmė – būti nepriklausomu nuo savo jausmų, nuo visuomenės. Gamta suvokiama kaip Dievo kūrinys. Džordžas Bruno (vienuolis). Teigė, kad Visata begalinė. Sudvasino gamtą. Inkvizicija šių minčių nepakentė ir iškilmingai jį sudegino Romoje.
11. NAUJŲJŲ LAIKŲ FILOSOFIJA: R.DEKARTAS, T.HOBSAS
Socialinė filosofija (būties pažinimo). Renė Dekartas – filosofas, 17a.I pusė. Jis laikomas racionalizmo klasiku, grindė racionalistų filosofiją. Pažinimo teorija, iškėlė tiesos problemą. Negalima, ko nors laikyti tiesa, kol iki galo neįsitikinome, kad tai yra tiesa. Skaidyti į atskiras dalis, nuo sudėtingo prie paprasto einant, problemą skaidant lengviau ją spręsti. Negalima pasitikėti jusline informacija. Jei už lango lyja, galime sakyti, kad lyja čia ir dabar, neturi būtino visuotinio pobūdžio, neišplaukia mintis, kad lyja kitoj Lietuvos daly. Viskuo reikia abejoti, abejojimas, tai pažinimo sąlyga, jei abejoji, tai mąstai, jei mastai – tai esi mąstanti būtybė. Dekartas tik neabejoja, tuo, kad abejoja. Tiesa yra tai, kas aišku ir akivaizdu. Žmogus turi idėjas: Dievo, substancijos; aiškios matematikos formulės, tik tai yra neabejotina. Cogito ergo sum – mąstau, vadinasi egzistuoju. Žmogaus sąmonėje Dievo idėja yra todėl, kad Dievas ją pats įdiegė. Žmogaus sąmonė yra dieviškosios šviesos apšviesta. Žmogus gimsta su įgimtomis idėjomis: Dievo idėja, sielos idėja, substancijos idėja, žmogaus gebėjimą kurti matematines tiesas. Būtis aiškinama substancija, kyla pati iš savęs. Aukščiausioji amžina substancija – Dievas. Tai prielaida jo kūryboje. Dievo sukurtame pasaulyje dvi substancijos: sąmoninga arba mąstančioji siela – nemateriali, neturi biologinių funkcijų, kūniškų savybių, esminis požymis – mąstymas. Ir materialus kūnas, siela nemateriali, bet mąstanti, kūnas materialus, bet nemąstantis. Kūno pagrindinis atributas yra tįsumas, dalumas, bet ne sąmoningumas. Kūno ir sielos sąveikos Dekartas neišaiškina. Dualistinės filosofijos grindėjas.Tomas Hobsas, jo pozicija yra materialistinė, teigė, kad siela kaip substancija, tai yra fikcija (neegzistuoja), tarsi pramanas. Pasaulyje egzistuoja tik viena substancija – materialus kūnas. Toks požiūris vadinamas monizmu. Jokių nemirtingų sielų nėra. Jis negalėjo apeiti klausimo, kad žmogui būdingi psichiniai procesai. Tų procesų aiškinimą, pasitelkęs Niutoną, mechaniškai grindžia. Mechaninis judėjimas. Žmogus tik gamtos dalis. Išorės objektai dirgina žmogaus juslės organus, tai sukelia dalelyčių kūne judėjimą ir jos juda kūne, pasiekia smegenis, jas sudirgina ir taip įvyksta psichinis procesus, įskaitant mąstymą, vaizduotę, jausmus. Kūnai dviejų rūšių: natūralūs (gamtos) ir dirbtiniai kūnai – tai valstybės. Jis išgarsėjo valstybės teorija. („Visuomeninės sutarties teorija“). Paaiškina valstybės atsiradimą. Prigimtinė arba natūrali – tai valstybinė būklė, pirmykštė žmonių būklė. Žmonių gyvenimas vyksta pagal formulę – „Išlik gyvas“. Formuojasi visų karas prieš visus (homo homini lupus est – žmogus žmogui vilkas). Žmonės turi protą, kuris turi žmones ištraukti iš to siaubo.Valstybinės valdžios funkcijos: 1. įvesti tvarką ir ištraukti žmones iš to siaubo. Leviatanas ( mitologinė jūrų pabaisa) tai valstybė. Valstybė – pabaisa. Valdžios dalybos. Žmonės nemėgsta valstybės, nes ji taiko prievartą/ bet juk patys įkūrė, nes naudinga tai žmonėms. Hobsas monarchijos šalininkas. Nepaisant to padarytos demokratinės išvados: valstybė – žmonių kūrinys, tai valstybė turi tarnauti žmonėms, o ne atvirkščiai („Valstybė – tai aš“). Valstybė tai mes.
12. NAUJŲJŲ LAIKŲ FILOSOFIJA: DŽ.LOKAS, DŽ.BERKLIS
Džonas Lokas – empirizmo klasikas, liberalizmo pagrindėjas. Kritikavo Dekartą, teigė, jei žmonės turėtų įgimtas idėjas visi be išimties, bet neturi vaikai ir laukiniai. Bet žmonės negimsta su įgimtomis idėjomis. (Tabula rasa – tuščia lenta) – žmogaus protas. Tik likimas rašo į tą lentą. Pažinimo šaltinis – patyrimas. Kaip patyrimą įgyja? Dvejopai: 1)patyrę išorinius daiktus, 2) patiriant save patį (mąstymo mąstymas), savivoka. Pojūtis gimsta anksčiau už refleksiją. Mes mąstome idėjas. Pasak Loko dvejopos idėjos, daiktai turi pirmines (objektyvias) ir antines (subjektyvias) savybes.Objektyvių pašalinti negalima, tai yra pasąmonėje (tįsumas, forma), subjektyvios – spalva, skonis, garsas – tai patiria žmogus. Mūsų patyrimas. Protas lygina idėjas, kuria sąvokas. Jo galimybės ribotos, bet pakankamos spręsti kasdienines problemas. Praturtino socialinę filosofiją – visuomeninės sutarties teorija. Žmonės lygūs ir naudojasi neribota laisve, naudojasi savo prigimtinėmis teisėmis, teisė į laisvę, gyvybę, nuosavybę, saugumą. Prigimtinė būklė nepatogi, nesuorganizuota. Yra kas kėsinasi į prigimtines teises, tuomet siekdami apsiginti gali būti teisėju bylose. Bet žmogus yra šališkas, todėl prigimtinė būklė nėra patogi, dėl to kuria valstybę. Svarbiausia jos funkcija – ginti žmogaus prigimtines teises. Kam priklauso aukščiausia valdžia – liaudies susirinkimui arba parlamentui. Tauta turi vykdyti savo suverenitetą. Daugumos sprendimas yra racionalus. Kad būtų demokratiška, turi b9ti padalinta į įstatymų leidybą ir vykdomąją valdžias. Vieni priima, kiti vykdo – demokratijos principas.Džordžas Berklis. Siekė visiškai priešingų tikslų: supratęs D. Loko argumentacijos prieštariškumą, D. Berklis pajuto galįs suprobleminti ir kitą pažinimo erdvės polių — juslinius duomenis, ir pasaulio pažinimo, orientavimosi jame galimybę susieti (kaip ir anksčiau buvo daroma) su Dievo malone. D. Loko teoriją D. Berklis kritikuoja taip. Kadangi tik apie savo jutimus galime kalbėti kaip apie tikrus pažinimo dalykus, tai ir apie patyrimą galime kalbėti kaip apie vieną dalyką, ir jokio išorinio ir vidinio patyrimo skirtybių nėra ir negali būti. Ir išorinis, ir vidinis patyrimas (ir sensacija, ir refleksija) yra to paties pažinimo akto produktai: išorinis patyrimas gaunamas, kai pažįstanti substancija orientuota į išorę, o vidinis — kai į save. Todėl nėra ko kalbėti ir apie pirmines bei antrines kūnų savybes kaip apie mažiau ar daugiau subjektyvias —ir tos, ir kitos yra subjektyvios. Antai kas galėtų pasakyti, kad kalbos apie spalvą yra apibrėžtos ir tikslios: juk jeigu sakome „balta” (spalva), tai dar nereiškia, kad yra kažkas „balta” (apskritai) — yra konkretus baltumas, kurį turi sniegas, drobė, gulbė ir t. t. Jo pažiūros išgąsdino žmones, nors jos yra racionalios. Kraštutinis empirikas. Teigė, kad objektyvių daiktų savybių neegzistuoja. Pati kvailiausia sąvoka filosofijoje yra materija. Materija apskritai neegzistuoja. Materializmas – materija neegzistuoja. Pojūčių kompleksai – daiktai. Solebcizmas – egzistuoju tik aš vienas, o visa kita aplinkui, tik mano sąmonėje. Pasaulis prarado savo pastovumą. Jis monistas – egzistuoja tik viena substancija, tai suvokianti dvasia. Materijos neegzistuoja, nei apskritai, nei aplamai. Žmogus mato akmenį, bet iš skirtingų pozicijų jį mato vis kitokį, skiriasi forma, dydis. Žmogus tik mano, kad viskas yra, bet tai tik pojūčių kompleksai, iš tikrųjų nieko nėra.
13. I.KANTAS
Karaliaučiaus universiteto profesorius. Augęs liuteronų šeimoje, niekur neišvykęs iš Karaliaučiaus. Jo pedantiškumas buvo labai pastebimas, žmonės pagal jį tikrindavosi laikrodžius. Pažįstant išorinį pasaulį neįmanoma be juslių, patyrimų. Bet labai svarbus vaidmuo tenka ir protui. Jis prijautė racionalistams. Analizuodami proto prigimtį įgyjame žinių: a posteorinių (tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su patyrimu) arba a apriorinių (iki patyrimo, pažinimas nepriklauso nuo patyrimo). Žmogaus prote yra a priorinės pažinimo formos.A priorizmas – dėmesio centre žmogaus proto ir patirtinės pažinimo formos. Erdvė ir laiko kategorijos – Kanto samprotavimų pradiniai taškai. Tai nesusiję su juslėmis. Ką besuvoktume, viską suvokiame erdvėje ir laike. Kur yra erdvė ir laikas? Pirmiausia yra mūsų sąmonės formos, tai stebėjimo formos. Prieš ką nors patirdami, jau suvokiame juos erdvėje ir laike.Pažinimo procesas. Vyksta: daiktai derinasi prie mūsų sąmonės. Mes negalime pažinti daiktų esmės. Daiktai nepažinūs, egzistuoja patys savaime. Pažinu tai, kaip jie mums reiškiasi. Daiktai – reiškinys arba fenomenas. Mūsų žinios apie pasaulį auga, bet yra arti nulio, tik neprilygsta nuliui. Priežastingumas, mes viską suvokiame kaip priežastį ir pasekmę. A aprioriniai teiginiai – matematinės formulės. Pirmasis pozityvizmasPozityvizmo pradininkas – prancūzų filosofas Ogiustas Kantas. Jis pirmasis iškėlė idėją, kad nuo metafizikos reikia pereiti prie pozityvaus, t.y. mokslinio žinojimo. Šis perėjimas yra laipsniškas, nes žmonija pereina skirtingus proto etapus. Žmogiškasis protas skirtingu istoriniu metu naudojasi 3 metodais, kurie savo esme yra priešingi vienas kitam:1. Teologiniu (religiniu);2. Metafiziniu;3. Pozityviuoju (moksliniu).Tai yra 3 skirtingos istorinės pažinimo vystymosi stadijos arba bendros požiūrio į pasaulį sistemos. Pirmiausia yra teologinio vystymosi stadija. Čia žmogus siekia paaiškinti visus reiškinius gamtiniu įsikišimu.Metafizinis tyrinėjimas irgi siekia visapusiško absoliutaus žinojimo apie pasaulį, bet remiasi jau ne dvasiomis, bet įvairiomis išgalvotomis esmėmis (pagrindais, priežastimis). Metafiziniame mąstyme mintis pasirodo labai plati ir palaipsniui pasiruošia moksliniam darbui. Pagrindinė šio mąstymo klaida — siekiama pažinti absoliučią viso ko pradžią ir priežastį, o tai yra neįmanoma. Taigi, metafizika pasineria į nežabotas bevaises fantazijas, todėl, O. Kantas buvo bet kokios metafizikos kritikas.Pozityviojoje stadijoje žmogaus protas atsisako tyrinėti visatos atsiradimą ir tikslus, taip pat noro žinoti reiškinių vidines priežastis, užsiima tik reiškinijos dėsnių, santykio nuoseklumo ir reiškinių panašumo analize. Mokslas ir jo dėsniai gali atsakyti tik į klausimą „kaip“, o ne „kodėl“. Mokslai turi stebėti ir atsakyti, kas atrasta bandyme, turi atrasti empirinius dėsnius. Taigi, mokslas yra vienintelis pažinimo šaltinis.Kanto etika. Iki jo aiškino etikos paskirtis – išmokyti žmogų gyventi laimingai. Kantas su tuo nesutiko. Jis pirmą kartą atskyrė moralę nuo laimės. Laimė – subjektyvus dalykas. Laimės motyvai įnešti į moralę, gali ją palaužti. Gėris – pareigos vykdymas. Kantas skyrė moralų ir amoralų elgesį. Jį determinuoja polinkiai. Vykdydami pareigą turime veikti nepriklausomai nuo polinkių. Kai polinkiai nesutampa su pareiga, kai eina prieš pareigą – toks elgesys amoralus. Mūsų pareiga. Elgtis turi taip, kad jo elgesys būtų visuotinis. Elgtis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų būti visuotinio įstatymo leidimo principas. Žmogaus protas sugeba skirti gėrį nuo blogio. Tai įgimta. Protas skirtas visiem.Kanto etika, tai pareigos etika. Gėrio idėja (Dievo). Dievo buvimo mokslu įrodyti negalime, bet žmogaus protas negali į tai atsakyti, nors žmogus ir klausia, vedamas smalsumo. Žmonių moralė pagrįsta tikėjimu. Tikėjimas būtinas, nes juo pagrįsta žmonių moralė.
14. HEGELIO FILOSOFINĖS SISETOMS APIBŪDINIMAS
Klausytojus į G. Hegelio paskaitas sutraukdavo dėstomos medžiagos turinys, o iš dalies, matyt, ir filosofo garsas, nes savo išorine forma tos paskaitos nebuvo tobulos. Gražia išore ir gera iškalba G. Hegelis niekada nepasižymėjo. Filosofijoje G. Hegelis jau surado I. Kanto, J. Fichtės, F. Šelingotradicijas, kurias perėmė ir papildė R. Dekarto (Descartes, 1596-1650), B. Spinozos (Spinoza, 1632—1677), prancūzų švietėjų ir kitų Europos, ypač senovės graikų, filosofų mintimis bei naujais istoriniais faktais. Iš vokiečių filosofų G. Hegeliui artimiausias F. Šelingas.Absoliutinei idėjai — sąvokai — G. Hegelis priskiria dievybės požymius ir objektyvią, nuo žmogaus nepriklausomą egzistenciją, apsprendžia jo filosofiją kaip objektyvų idealizmą. Čia ne reali tikrovė apsprendžia mąstymą, o mąstymas, sąvokos, idėjos sukuria realų pasaulį. G. Hegelis buvo humanitarinės krypties filosofas. Jo erudicija istorijos ir filosofijos istorijos srityje buvo tikrai didelė. Tačiau pati filosofija yra labai abstrakti, faktais ji remiasi tik būtiniausiais atvejais. Dėl to nuo konteksto atitraukto frazės iš tikrųjų gali sukelti neaiškumų. Jo sumodeliuota sistema apima absoliučiai viską. Hėgelio tikrovė yra apimta absoliučios dvasios. Viskas prasideda ir baigiasi absoliučioje dvasioje. Žmogus yra būtybė, kuri realizuoja absoliučios dvasios veiksmus. Be to, jis kalba apie meną bei grožio suvokimą – suvokęs meną atskleidi absoliučią dvasią. Sąvoka dvasia yra pasaulio sistemos raktas, tinkamas bet kokioms durims. Dvasia nėra nei įprastas Dievas, nei įprastas anapusis pasaulis. Hėgelio absoliučioje dvasioje abu pasauliai yra sutaikyti, o dangus persodintas į žemę. Taigi, šis pasaulis yra reali dvasios gyvenimo ir skleidimosi arena. Kiekvienas reiškinys, daiktas ar įvykis yra dvasios fenomenas. Dvasia nevirsta fenomenu iškart, jai reikalingas ilgas istorinis laiko tarpas. Filosofija yra dvasios fenomeno aprašymas, dvasios realybė yra žmogiškoji realybė.Hegelio teisės filosofija: Teisės mokslas Hėgeliui neabejotinai yra filosofijos dalis, filosofas ją vadina teisės filosofija, tačiau tai, ką jis vadina, yra tik teisės pagrindai. Pasak Hėgelio, teisė susideda iš 3 dalių:• Absoliučioji teisė – tai išorinė laisvos valios buvimo forma, t.y įstatymų forma. Asmenybėje glūdi teisumas, todėl aš privalau būti kaip asmuo ir gerbti kitus kaip asmenis.
• Moralė – tai subjektyvi nuomonė (individuali). Moralei valstybės įstatymai negali būti taikomi, nes moralumo esmei aš esu pats sau ir išorinis poveikis neturi jokios esmės. • Dorovė – tai objektyviosios ir subjektyviosios teisės vienovė. Vienovėje pasireiškia 3 institucijos: o Šeima. Šeimą sudaro santuoka, šeimos nuosavybė ir rūpinimasis ja, vaikų auklėjimas ir šeimos iširimas. Santuoka turėtų būti monogaminė, t.y. gyventi dviese. Šeima pereina į visuomenę. o Visuomenė. Pilietinė visuomenė atsiranda tada, kai šeimoje pradeda reikštis dorovė. Pilietinė visuomenė vykdo nuosavybės apsaugą ir teisingumą, bei užkerta kelią neteisei. Atsiranda teismai. o Valstybė. Hėgeliui valstybė yra pilietinė. Valstybė garantuoja konkrečios laisvės saviraišką. Savo tikslams ji panaudoja pilietinę visuomenę. Be to, valstybė yra vienintelė sąlyga gerovei pasiekti. Teisė Hėgeliui yra šventa, ji yra absoliučios sąvokos, savimonės, laisvės esatis. Teisės esmė – valios laisvė. Teisė yra laisva kaip idėja. Teisės pagrindas – dvasingumas. Teisės sistema yra dvasios pasaulis atsiradęs pats iš savęs.15. K.MARKSAS: ISTORINIS MATERIALIZMAS
Marksas žavėjosi Hegelio filosofija, bet pradėjęs kurti savąją, suprato, kad Hegelis stovi ant galvos ir jį reikėjo pastatyti ant kojų. Dialektinis materializmas. Marksas buvo materialistas. Nebuvo vulgarus. Pagrindinis filosofijos klausimas: būties ir sąmonės klausimas. Materiją jis tapatina su gamta. Pagrindinė tezė – būtis lemia sąmonę. Jam sąmonė nėra būtis, o būties šešėlis. Sąmonė yra materijos forma. Atsiranda ilgos evoliucijos procese. Pati sąmonė yra žmogaus smegenų evoliucijos rezultatas. Žmogaus smegenų funkcionavimas paaiškina psichinius veiksmus. Jis perima visus pagrindinius Hegelio dialektikos principus. Ir teigia, kad gamtai būdingas nepaliaujamas vystymasis, bet ne mechaniškai, nes įgyja vis kitokius pavidalus. Senos rūšys išnyksta, atsiranda naujos. Priešybių vienybės ir kovos dėsnis tai lemia. Visuomeninė būtis lemia visuomeninę sąmonę. Daro išvadą, kad Hegelis ne taip stovi, Hegelis istorijos varomąją jėgą matė pasaulinio proto jėgoje. Jis viską matė aukštyn kojom. Lemiamą reikšmę žmonių gyvenime turi materialūs pakyčiai, tad Markso požiūriu, istoriją pirmyn stumiančios jėgos reikia ieškoti žmonių materialiniame gyvenime. Per ekonomiką galima suprasti visus socialinius procesus visuomenėje. Visuomenės skyrėsi, bet neatskirsi pagal tai, kad gaminama, o pagal tai, kaip gaminama. Pvz.: batai, 13 a., 15 a. ir dabar. Todėl būtina nagrinėti gamybos procesą. Visuomenės ekonominę struktūrą sudaro gamybiniai santykiai, kurie susiklosto tarp žmonių gamybos procese. Svarbi ypatybė, kad tai nuosavybės santykiai. Vieniems priklauso gamybos pramonės, o kitiems – ne. Yra gamybinės jėgos – darbo įrankiai ir žmonės. Tam tikrą gamybinių jėgų išsivystymo lygį turi atitikti ir gamybiniai santykiai. Jėgos auga, o santykiai pradeda stabdyti jėgų plėtotę, tam tikroje stadijoje. Tuomet gamybiniai santykiai tampa gamybinių jėgų pančiais ir reikia kurti naujus. Žmonijos istorijoje yra 5 visuomeninių ekonominių formacijų kaitos: vergovinė santvarka -> atsilikimas -> feodalizmas -> kapitalizmas -> komunizmas. Kapitalizmas. Marksas – pridedamosios vertės teorija. Darbininkų klasė kūrė produktą, bet dalį tos vertės pasisavina kapitalistas, o kitą dalį grąžina darbininkams mažo atlyginimo pavidalu. Darbininkai susvetimėję ir nužmoginti. Susvetimėjimo priežastis – kapitalistai atima galimybę darbininkams naudotis savo darbo rezultatais. Istorinis materializmas. Bendrosios ideologijos – ekonominių santykių atspindys. Ideologija pateisina viešpataujančius valdžios santykius, nes ta ideologija yra klasės ideologija. Ateitis priklauso proletariatui. Išvada: būtina pakeisti pasaulį, kurį iki tol aiškino filosofai.Marksizmas. Vakaruose 19 a. vid. Darbininkai baisiai dirbo, politikai suvokė, kad Marksas gali įvykdyti savo tikslus, todėl bandė pataisyti padėtį. Reikalinga revoliucija arba taikus kelias darbininkams ateiti į valdžią per parlamentą. Tai suskaldė socialistinį judėjimą. Išsiskyrė socialdemokratija, kuri pripažino taikų parlamentinį kelia, gerinant žmonių padėtį. Reikėjo reformų. Rytuose Markso industrines idėjas Leninas bandė taikyti valstiečiams. Komunizmas virto despotiškomis diktatūromis ir teroru. Gan žiaurūs socialiniai eksperimentai.
16. ŠIUOLAIKINĖ FILOSOFIJA: EGZISTENCIALIZMAS
Egzistencializmas — XX a. filosofijos kryptis, kuri individą, individualią patirtį ir jos unikalumą laikė žmogaus egzistencijos supratimo pagrindu. Egzistencializmo bruožai. Egzistencializmo filosofija perteikia tikėjimą laisve ir priima individualių veiksmų pasekmes, nors pabrėžia atsakomybę dėl pasirinkimo. Ji atsisako žmogų traktuoti kaip kokį nors daiktą. Svarbiausia iš egzistencializmo problemų — tai žmogaus egzistavimo laikiškumas ir laikinumas. Iškeliama egzistencijos beprasmybės problema. Visos egzistencijos esmė — laikinumas. Egzistencialistų nuomone, pagrindinis racionalaus mąstymo bruožas yra tai, kad jis remiasi subjekto ir objekto priešingumo principu. Dėl to visa tikrovė, taip pat ir žmogus, racionalistui iškyla tik kaip mokslinio tyrimo ir praktinio manipuliavimo objektas, o todėl toks požiūris turi „nuasmenintą“, „beveidį“ pobūdį. Egzistencializmas, priešingai, turįs būti beasmenės, „objektyvios“ mokslinės filosofijos priešybė. Taigi egzistencializmas supriešina filosofiją ir mokslą. Filosofijos objektu, sako, pvz., Haidegeris, turi tapti „būtis“ (vok. das Sein), tuo tarpu mokslo objektu — „esinys“ (vok. das Seiende). „Esiniu“ laikoma viskas, kas priskiriama empiriniam pasauliui, nuo kurio reikią skirti pačią būtį. Pastaroji suvokiama ne tarpiškai (intelektiniu mąstymu), o tik betarpiškai, atsiskleisdama žmogui kaip jo paties būtis, jo asmeninis egzistavimas, t. y. kaip egzistencija. Egzistencijoje kaip tik ir esąs nesuskaldytas subjekto ir objekto vientisumas, neprieinamas nei intelektiniam moksliniam, nei spekuliatyviniam mąstymui. Kasdieniniame gyvenime žmogus ne visada suvokiąs save kaip egzistenciją; tam reikią, kad jis atsidurtų ribinėje situacijoje, pvz., mirties akivaizdoje. Atrasdamas save kaip egzistenciją, žmogus pirmąkart įgyja ir savo laisvę. Laisvė, pagal egzistencializmą, yra tai, kad žmogus nebūtų kaip daiktas, besiformuojantis dėl gamtinio arba socialinio būtinumo, o „pasirinktų“ save patį, formuotų save kiekvienu savo veiksmu ir poelgiu. Tuo būdu laisvas žmogus atsako už viską, ką jis padarė, ir neteisina savęs „aplinkybėmis“. Kaltės už viską, kas vyksta aplink jį, jausmas — tai laisvo žmogaus jausmas (N. Berdiajevas). Egzistencialistinėje laisvės koncepcijoje išreikštas protestas prieš konformizmą ir prisitaikėliškumą, būdingą buržuaziniam miesčioniui, kuris jaučiasi esąs didžiulės biurokratinės mašinos sraigtelis, negalįs nė kiek pakeisti įvykių eigos. Todėl egzistencializmas nuolat pabrėžia žmogaus atsakomybę už visa, kas dedasi istorijoje. Tačiau egzistencialistinė laisvės sąvoka lieka subjektyvistinė; ji traktuojama vien etine, o ne socialine prasme. Atmesdamas racionalų pažinimą kaip neatitinkantį to objekto, kurį nagrinėja filosofija, egzistencializmas iškelia betarpiško, intuityvaus realybės suvokimo metodą, remdamasis daugiausia E.Huserliu (M. Haidegeris, G. Marselis, Ž. P. Sartras), V. Diltėjumi (M. Haidegeris, K. Jaspersas), iš dalies A. Bergsono intuityvizmu. Egzistencialistai: religinis egzistencializmas: Nikolajus Berdiajevas;Martinas Buberis;Karlas Jaspersas;Gabrielis Marselis;Lеvas Šestovas; ateistinis egzistencializmas: Martinas Haidegeris;Žanas Polis Sartras;Alberas Kamiu;Simone de Beauvoir.
17. TIESOS PROBLEMA
Pažinimo tikslas – tiesa. Tiesa nėra daiktas, ji priklauso idėjos sferai, egzistuoja žmogaus sąmonėje. Žinios nuolat kinta. Kas yra tiesa? Sukurta daug teorijų, sampratų.Klasikinė tiesos samprata: pirmą kartą suformulavo Platonas ir Aristotelis. Jie teigė, tai tikrovė atitinkanti mintis. Buvo perimta ir viduramžiais. „Tiesa yra daikto ir minties atitikimas“. Slypėjo prieštaravimai. Kas yra atitikimas? Ką reiškia atitikimo sąvoka? Klausiamiesiems sakiniams ir tariamajai nuosakai priskirti teisingumo negalima. Galilėo Galilėjus teigė: kūnai neveikiami išorinių jėgų, juda tiesiai ir tolygiai. Buvo pripažinta teisinga, bet tokių kūnų nėra apie juos galima tik mąstyti. Naujaisiais laikais buvo ieškoma būdų suformuluoti tokią tiesos teoriją, kad nereikėtų minėti tikrovės. Buvo keliamas klausimas, ar ne geriau būtų ieškoti tiesos supratimo pačioje žinių sferoje.Dekartas suformulavo tiesos akivaizdumo teoriją. Reikia viskuo abejoti ir neabejoti tik tada, kai turime aiškius ir akivaizdžius teiginius. O šiaip viskuo reikia abejoti. Dekartui buvo akivaizdu: kad žmogus gimsta su įgimtomis idėjomis (Dievo, substancijos), matematinėmis formulėmis. Yra žmonių, kuriems tie dalykai akivaizdūs, bet yra tokių, kuriems neakivaizdūs. Dekartas pasakė, kad žmogui šioje situacijoje susigaudyti turi padėti intuicija (jos iki šiol nieks negali paaiškinti moksliškai). Loginės darnos teorija – Leibniz. Teigė, kad protingas mąstymas yra loginis mąstymas. Bet kokia teorija turi būti logiškai neprieštaringa. Tapatybės dėsnis. Kiekviena mintis yra tapati pati sau. Tai reiškia, kad iš pirminio teiginio, kuris laikomas teisingu, išvesti nauji teiginiai, jokiu būdu negali pakeisti prasmės. Tuomet teiginių sistema bus teisinga. Iš vieno teiginio išvesti kitus galima remiantis logikos dėsniais ir taisyklėmis. Logika nenagrinėja fakto tiesos, o nagrinėja proto tiesas, atitrūko nuo empirijos.W.James – pragmatinė tiesos samprata. Esmė – tiesa yra žinių praktinis naudingumas, praktinis išsipildymas. Jei praktiniai tikslai pasiekiami, tai žinios teisingos ir žmonės žengia tikro pažinimo keliu. Jei nepasiekiami – tai žmogus žinios nėra teisingos ir nereikia ieškoti žiniose slypinčių klaidų. Tikrovę keičia žmogus. Tai procesas, neturintis pabaigos.20a.pr. Tikimybinė tiesos samprata. Dėl sparčios mokslo pažangos. Enšteinas – pasaulis reliatyvus, žinios yra problematiškos. Niutonas – kvantinį judėjimą galima aprašyti tik tikimybėmis. Stiprėjo mintis, kad pasaulis yra tikimybių pasaulis.Kas yra tiesa? Matyt nėra pagrindo manyti, kad tiesoje nėra objektyvumo. Pažinimo procesas yra begalinis, todėl yra priartėjimo prie tiesos procesas. Neįmanoma visko žinoti, nes procesas visada juda. Moksle svarbiausia – hipotezė, numatymas to, kas gali pasitvirtinti arba ne.
18. LIBERALIZMAS, KONSERATIZMAS, SOCIALIZMAS, LAISVĖ IR LYGYBĖ
Liberalizmas. Atsirado 17a. Europoje patyrė krizę, neoliberalizmo pavidalu atsikūrė po antro pasaulinio karo. Vertybė – laisvė: ekonominė programa ir politinė. Liberalizmo ekonomijos pagrindėjas Adomas Mitas. Veikia nematoma ranka. Rinką kelia pasiūla ir paklausa. Valstybinei valdžiai nėra reikalo kištis į ekonomiką, rinka pati save reguliuoja. Ji turi užtikrinti egzistavimą. Sutarčių sudarymo laisvė, sutarčių laisvė. 19 a. pab. Rinkos pagrindu ekonomika pati kursis. Formuojasi optimali būklė. Šūkiai: „Leiskite veikti“, „Nesikiškite“, „Valstybė – nešališkas teisėjas ir naktinis sargas“ – užtikrinti viešąją tvarką, sutarčių vykdymo užtikrinimas, nesikišti į rinką. Liberalai perėmė daug Loko minčių.J.S.Mill. Daugumos valdžia gali būti tironija mažumai. Dauguma turi atsižvelgti į mažumos poreikius. Pasisako už kritikos laisvę. Diskusijos priveda prie tiesos. Kritikos laisvė – nėra valdžios nuvertinimo raginimas. Politinio liberalizmo kūrėjas. Rinkos jėgos veikė aklai. Š.Europą ištiko krizė – didžioji depresija ištiko JAV. Persimetė į Europą, bet Lietuva išliko, litas nenuvertėjo. Ruzveltas (JAV) įsikišo į ekonomiką. Individualizmas pradėjo jungtis su nuosaikiuoju kolektiovizmu ->susikūrė socialiberalizmas. Liberalizmo krizė baigėsi. Bet atsirado nemažai reziovenistų. Socialiai orientuotas rinkos ūkis. Galima sakyti išsigimė liberalizmas, jis ėmė keistis. Ėmė aiškinti, kad laisvė nesutampa su lygybe. Laisvę ir lygybę reikia derinti – liberalai reziovenistai. Suderinti sudėtinga. Konservatizmas. Pagrindinė vertybė: tvarkos ir teisingumo visuomenėje puoselėjimas. Išsaugoti tradiciją, papročius. Pagrindėjas – Edmundas Biorkas. („Apmąstymai apie prancūzų revoliuciją“). Klasikinis konservatizmas. 19 a. I pusėje pagrindinis oponentas buvo liberalizmas. Siekė išsaugoti tvarką. II pusėje pagrindiniu oponentu tapo socializmas. Perėmė idėjas apie asmenybės laisvę, demokratinę valstybės valdymo formą, bet neperėmė vienos idėjos – kad valdžia turi būti stabili ir turėti autoritetą tarp gyventojų. Konservatizmo principai: objektyvių ir nesikeičiančių moralės vertybių palaikymas; pagarba istorijai, tradicijos, praeičiai; religijos ir religinių institucijų teigiamas vertinimas; pagarba valdžiai. Būtinas atsargus požiūris į reformas, norint išsaugoti tradicijas. „Kai nebūtina keistis, būtina nesikeisti“.Šiuolaikiniai konservatoriai. Reformų šalininkai. Anot jų reformos turi būti tokios: valstybės funkcijas reikia apriboti, ir ji neturi prisiimti tų funkcijų, kurias pajėgūs spręsti patys piliečiai; piliečiai neturi laukti malonių iš valstybės. Versle, socialinėje srityje. Piliečių susivienijimo vaidmuo visuomenėje, labdaros ir kt. organizacijų. Valstybė pasirūpina tais, kurie neišgali patys savimi pasirūpinti.Socializmas. Liberalų iškeltas laisvės šūkis ir skelbimas, kad visi iš prigimties laisvi ir lygūs. Šias idėjas parėmė samdomieji darbininkai. Bet šie gyveno nuo atlyginimo iki atlyginimo, kuris buvo menkas, tad jie manė, kad lygybės idėja turėjo būti materiali. Ir jiems artimesnė tapo socializmo politinė teorija. Jos pagrindėjai– Marksas ir Ergelis. Teigė, kad darbininkai išnaudojami ir paversti preke. Socializmo politinė doktrina. Pagrindinė vertybė – „socialinė lygybė ir teisingumas“. Socialinė lygybė ir yra teisingumas. Pagrindinis praktinis klausimas: ar darbininkai turi ateiti į valdžią per revoliuciją ar taikiu keliu. Marksas nepareiškė nuomonės šiuo klausimu. Marksizmas yra neužbaigtas ir tai suskaldė socialistų judėjimą Europoje. 19 a. II pusėje V.Europoje susikūrė socialdemokratinis judėjimas. Atitolo nuo marksizmo ir perėmė pagrindines liberalizmo idėjas. Tik per reformas galima viską keisti. 19 a. pab. Eduardas Bernšteinas „Judėjimas – viskas, galutinis tikslas – niekas“. Galutinis tikslas nėra svarbu, esmė – kažką daryti, judėti nuosekliomis reformomis dirbančiųjų ir kitų labui. Dabar tai stambi politinė jėga Š.Europoje ir Švedijoje ypač. Socializmo politinė teorija daro ir darys poveikį žmonijai savo socialdemokratine atmaina.
Laisvė ir lygybė. Pagrindinė liberalų vertybė – laisvė, socialistų – lygybė. Liberalai klasikai – laisvė ir lygybė nesuderinama. Viską lemia rinka. F. Van Hajekas „Kelias į vergovę“. Planavimas valstybės vaidmens didinimas. Lygybės planavimas veda į vergovę, totalitarizmą. Kaip suderinti laisvę ir lygybę? Dėl ko kyla priešprieša? Dėl to, kad lygybė suvokiama kaip rezultatų lygybė. T.y. žmonių veiklos rezultatų visuotinį perpaskirstymą (pajamų, gerybių, paslaugų) – tai atmestina, kas daugiau uždirba – daugiau turi, tai jo teisė. Lygybė – tai lygių galimybių lygybė. T.y. starto, šansų lygybė. Kiekvienas turi turėti teisę save realizuoti. Startas visiems vienu metu, bet finišą pasieks visi skirtingai. Reikia mažinti žmonių socialinius skirtumus, norint užtikrinti tam tikrą žmonių lygybę. Mokesčių politika, minimalus darbo užmokestis, bedarbio pašalpa, kompensacijos. Tai priemonės socialinės nelygybės mažinimui, labai priklauso nuo politikos. Laisvė ir lygybė, tai būtina derinti.19. ŽMOGUS
Filosofinė antropologija, kuri nagrinėja žmogų kaip visumą. Kas yra žmogus? Mąstanti būtybė. Tai jo išskirtinis požymis lyginant su gyvūnų pasauliu. Koncepcijos:• Teistinė žmogaus koncepcija. Žmogaus atsiradimas – antgamtinio pobūdžio. Žmogus sudarytas ir sielos (dvasinis reiškinys, dėl to žmogus panašus į Dievą, sieloje slypi visos pagrindinės specifinės žmogaus funkcijos: protas, jausmai, valia, atmintis ir pan.) ir kūno. Sielos ir kūno sąveika. º Šventas Augustinas teigė, kad siela nepriklausoma nuo kūno, bet jį valdo, o kūnas apsunkina sielos funkcionavimą, trukdo realizuoti sielos paskirtį, taigi, kas yra dvasiška ir sudaro dvasišką gyvenimą, kūnas nėra blogis, bet gali būti blogio šaltinis. º Tomas Akvinietis. Sielos ir kūno santykis tampresnis. Jis teigė, kad siela, tai kūno forma ir siela reikalinga žmogui, nes jos dėka žmogus gali siekti tikrojo pažinimo.• Natūralistinė žmogaus koncepcija. Remiasi gamtos pažinimu. Atstovai, teigė, kad žmogaus atsiradime nedalyvauja antgamtinės jėgos. Žmogus yra materiali sistema, funkcionuojanti pagal gamtos dėsnius kaip ir kiti materialūs daiktai. Ribota būtybė. Senovės graikų laikais natūralistinės žmogaus koncepcija – Demokratas, Epikūras. º Demokritas teigė, kad visi gamtos kūnai sudaryti iš atomų, kūnas ir siela taip pat. Sielos atomai neturi pastovios vietos, nuolat juda kūne ir taip sukelia psichinius procesus. Mirus kūnui, miršta ir siela, nes jos atomai išsisklaido. º Epikūras teigė, kad jokio anapusinio gyvenimo nėra. Jis tarsi žmonių gydytojas, sakė, kad mirties tarsi nėra. „Kol mes esam, mirties nėra, kai yra mirtis, mūsų nebėra, tai nėra pagrindo bijoti mirties“. Bet jis pratino žmones, kad mirtis malonus dalykas, tai pojūčio nutraukimas, kuris sukelia malonumą. º Hobsas teigė, kad jokios sielos iš viso nėra. Šiame pasaulyje yra tik materialūs kūnai, sielos kaip substancijos nėra. Bet turi psichinius procesus, o tai aiškino mechaniškai. Išorės juslių virpinimas, dalelyčių judėjimas dirgina smegenis ir sukelia psichinius procesus. 20 a. º Z. Froidas papildė Psichoanalizės teorija. Jis teigė, kad žmogaus psichinę struktūrą sudaro sąmonė ir pasąmonė. Kodėl pasąmonės turinys nepasiekia sąmonės lygio? Nes žmogaus gyvenimas būtų labai problematiškas visuomenėje. Pasąmonėje slypi instinktai, potraukiai ir geismai. Jie veržiasi į sąmonę, bet instinktai turi būti patalpinti į rėmus. ID (pasąmonės sritis), SUPER EGO spaudžia EGO, EGO spaudžia ID ir žmogaus gyvenimas tampa normalus ir priimtinas sau ir visuomenei. • Dialektinė – materialistinė žmogaus koncepcija. Remiasi antropologų darbais, kurie tyrinėja hominidų virsmą žmogumi; evoliucijos teorija. Teigia, kad žmogaus sąmonės atsiradimas yra ilgos evoliucijos rezultatas. Ir pati sąmonė atsiranda laipsniškai, žmogaus darbinės veiklos dėka. Siejama su smegenų nervų tobulėjimu. Tai hipotezė. Šiuolaikinė teorija – Kreacionizmas. Artima 1 koncepcijai, bet siekia suderinti 1 ir 3 koncepcijas. Teigia, kad žmogaus atsiradimo procese buvo toks momentas, kai žmogui buvo įdiegta siela. Čia nėra prieštaravimų tarp mokslo ir religijos, tarp 1 ir 3 koncepcijų. Žmogaus visuomeninė aplinka. Struktūra: 1. pasauliškumas, 2. istoriškumas, 3.visuomeniškumas.1. būtis yra buvimas pasaulyje. Žmogus siekia įsisąmoninti pasaulį, todėl turi savo pasaulėvaizdį. Tuo siekia suvokti savo vietą pasaulyje. Pasaulėžiūrą formuoja filosofija.2. be žmogaus nėra laiko. Laikas egzistuoja, todėl, kad žmogus turi sąmonę ir prisimindamas praeitį ją sudabartina. Su ateitimi yra tas pats. Ateitis trunka akimirką, ji tuoj pat tampa praeitimi. Be žmogaus yra tik judėjimas. Žmogus siekia suprasti save iš savo istorijos. Tik žmogus turi istoriją.3. reiškia, kad žmogaus buvimas pasaulyje yra buvimas drauge su kitais žmonėmis.Yra dvi bendravimo formos: 1) bendravimas tarpusavy (šeimos, giminės, socialinio sluoksnio, tautos) ir 2) bendradarbiavimas (oficiali). Siekdami realizuoti bendrus tikslus, sukurti kultūrines ir materialines vertybes, todėl žmonės priklauso tam tikroms organizacijoms, kur kažką kuria, taip jie realizuoja ir savo materialius tikslus.