Būna gyvenime labai keistų ir netikėtų susitikimų. Apie vieną iš tokių norėčiau papasakoti ir Jums. Praėjusią savaitę, tvarkydama reikalus, turėjau užsukti į vieną įmonę. Žmogaus, su kuriuo turėjau susitikti tuo metu darbe neradau, bet administratorė pasiūlė palaukti. Patogiai įsitaisiau ant sofos laukiamajame ir ėmiau vartyti šalia gulinčius žurnalus. Administratorė pasiūlė arbatos ir aš neatsisakiau – … Peržiūrėti…
Lauke vakar drėbė sniegą, o šiandien lyja, lyg būtų vasaros vidurys… Netvarka… Mano mažame butelyje šiandien viskas lyg tyčia ne savo vietose: radau tik vieną šlepetę, užrašų knygelė slėpėsi po batų dėže, o telefono kroviklis po šaldytuvu. Niekada neieškočiau pėdkelnių knygų lentynoje, bet būtent ten jas radau… Netvarka… Esu visiškai tikra, kad jokios piktosios dvasios … Peržiūrėti…
Vasario 14-toji man turi kartų prieskonį prisiminus praeitį. Keletą metų atgal. Kai buvau VIENA. Vis dar esu įsitikinusi, kad tai siaubinga diena neturintiems antros pusės. Ta visuotinė meilės euforija, kai praeiviai sklando poromis susikibę už rankų, o vaikinai autobuse važiuoja pas mylimąsias su puokštėmis gėlių ir dėžėmis paukščių pieno saldainių… Tiesiog nepakeliama, kai esu VIENA… … Peržiūrėti…
Man kartais nutinka įdomios pažintys. Virtualios ir realios. Tikros kaip karšto vandens stiklinė rankoje arba iliuzinės lyg susapnuotos bemiegę naktį. Kartais pažintys apsvaigina ir po valandos dingsta. Nei telefono numerio, nei veido bruožų sąmonėje. Tik likęs tylus dvelksmas ar balso šešėlis… Jis priėjo po renginio. Išsiblaškiusiai užkalbintas mano ryškiai geltonas megztinis. Sakė pastebėjęs vieną geltoną … Peržiūrėti…
Jau tūkstantį kartų sakiau sau, kad būsiu gera ir valgysiu tik salotas… Na, gerai, gal ne visai tik salotas, leisiu sau ir dar šį tą… O tie žiaurūs dietų žinovų pasisakymai, kad vienas šokolado gabalėlis paverčia niekais pusdienio vargą spoto klube, man skamba lyg nuosprendis… Bet juk nežino dietologai, kad visa mano diena buvo nelaimių … Peržiūrėti…
Turbūt pastebėjot. Jau keletą savaičių gyvenu pabaigos nuotaikomis. Neišvengiamai kažką atgaivinu, kad galėčiau užbaigti iš naujo. Ir dar kartą… Ir dar… Bandau pradėti, bet jausmas, kad viskas tik neišvengiamas ėjimas prie dar vieno galo. Varčiau savo senus dienoraščius. Leidau sau pagyventi praeities šešėliais. Pasidalinsiu su jumis. Iš praeito rudens, kai eilinį kartą skyrėmės. Įspėjimas vienai … Peržiūrėti…
Tvarka – geras dalykas. Šiandien nusprendžiau, kad jau pats metas apsikuopti kompiuterio darbastalį, nes tarp ikonų ikonelių, dokumentų dokumentelių past kipšas galvą nusisuktų. Didžioji tvarkymosi manija neaplenkė ir el. pašto dėžutės. Tačiau ją sutvarkyti ne taip lengva – čia sukapta tiek įspūdžių, emocijų, tad reikia perskaityt kone kiekvieną laišką, ir dar gerokai pasvarstyti, ar jis … Peržiūrėti…
Šiandien man nėra įkvėpimo. Atsikėliau su klaikiai skaudama galva… Žinoma, dar visai gerai, jog apskritai su galva. Deja, manęs tuo metu ši mintis nei kiek neguodė. Juo labiau, kad namie baigėsi: sūris, batonas ir kava! Mielieji, galiu pasakyti viena – nėr teisybės šiam pasauly… Kodėl būtinai šiandien turėjo pasibaigti visi maisto produktai??? Aišku, ne pasaulio … Peržiūrėti…
Mėgstu tokius šaltai mistinius vakarus kaip šis. Beveik atėjus žiemai, kai du trečdalius paros tamsu. Tai mano tobulos vienatvės metas su Lynch’o filmais (šįvakar desertui „Malholando kelias“) ir knygomis, pavadinime turinčiomis „jūrą“. Žodį, spalvą, jausmą – nesvarbu, tiesiog kad sklistų „jūra“… Marcipanų skonio vienatvė. Prisijaukinau ją, praėjus porai mėnesių nuo paskutinės žinutės Tau. Dabar viskas … Peržiūrėti…
“Vėl pasnigo. Oi.. jau jaučiu, kaip iš miego šalies grįžta žiema… Net nežinau, kiek čia džiaugtis, kiek liūdėt. Kaip šiluma kaulų nelaužo, taip su šalčiu gerokai atvirkščiai. O kad taip viską metus ir išskridus… Ten, kur tingiai saulėje šildosi katinai… kur pajūrio kopos padengtos baltai… bet ne sniegu, o akinančiu smėliu… kur šalta tik, jei … Peržiūrėti…