Skambant Rebekah Del Rio „Llorando“

Mėgstu tokius šaltai mistinius vakarus kaip šis. Beveik atėjus žiemai, kai du trečdalius paros tamsu. Tai mano tobulos vienatvės metas su Lynch’o filmais (šįvakar desertui „Malholando kelias“) ir knygomis, pavadinime turinčiomis „jūrą“. Žodį, spalvą, jausmą – nesvarbu, tiesiog kad sklistų „jūra“.

Marcipanų skonio vienatvė. Prisijaukinau ją, praėjus porai mėnesių nuo paskutinės žinutės Tau. Dabar viskas kitaip. Nebėra virpančių lūpų nerimo, abejonių ir krokodiliuko ašarų, kuriomis barsčiau savo slogios vienatvės ir atskirumo nuojautą, kai nusileidus saulei laikydamas mane glėbyje būdavai už tūkstančių šviesmečių.

Prireikė dvejų metų pajausti, jogg vienai savyje gali būti jaukiau nei dykumoje šalia Tavęs. Nurimusi šįvakar nemąstau. Braidau po pritilusį emocijų ežerą. Renku save kaip dėlionę iš gabalėlių, kuriuos išbarsčiau pakeliui į šiandieną. Nepažintas vidinis vientisumas beldžia.

Nebekaltinu. Link išsiskyrimo ėjom abu. Nes nebuvo gerai. Prireikė laiko išjausti kodėl. Kaip gi galėjau būti laiminga šalia nesuvokiamų paslapčių, jei pati skilinėjau lyg ledas pavasarį? Neįmanoma jausti meilės nejaučiant, nepažįstant savęs.

Pyp! Mintį išbaidė telefonas. Neatsiliepsiu. Dar ne dabar. Dar ne laikas uždegti žalią šviesą gerbėjams. Man dar reikia šitų marcipaninių vakarų geriant žallią arbatą su savimi. Kad priėjus ypatingai asmenybei ištiesčiau ranką be abejonių. Palauk. Negalėsiu pamilti, kol manyje nebus išjausta, kas aš esu ir ką galiu duoti, kol neišmoksiu priimti ir atsiduoti be šerkšno plaukuose.

Dariau klaidą – gavau pamoką. Skandinti save kito akyse ne

išeitis. Nors gal ir geresnė alternatyva nei savąjį nekenčiamą „aš“ murkdyti alkoholio liūne. Skonio reikalas. Man nepavyko nuslopinti savo tuštumo neriant į kito pasaulį, o Jums?

Matau, kad mano mintys šiandien padrikos. Sunku ieškoti žodžių, kai jaučiu, jog katė ant mano kelių šią akimirką pasako daugiau nei aš kada įstengsiu. Nemoka vaidinti, nežino įmantrių frazių, bet miega susirangiusi ant kaulėtų kojų, o ne ant karšto radiatoriaus. Išmurkta meilė. Žiūriu, klausau ir mokausi.

Skanių marcipanų visiems su tobula šio vakaro daina.

4 thoughts on “Skambant Rebekah Del Rio „Llorando“”

  1. Jau kelinta karta skaitau Agnes laiska (ar pasakojima?), ir kiekviena karta jis mane suvirpina. Kazkuo nenusakomu zodziais. Greiciausiai todel, kad patyriau si ta panasaus… Tik mano atveju buvo liudna, kad is to, kas ilgai truko, galiausiai beneliko nieko…Net to saldaus marcipanu skonio.. Neliko visai nieko.

    Reply
  2. Vaje, kaip grazuu… Ir graziai liudna… Ir taip artima… Nezianu ar del bendro jausmo, ar del to, kad jura man reiskia daug… kad surenku tevo svajone apie marcipanus… kad esu toli… vel… pries Keledas… kai visi pamazu svajoja apie seimos svente… kad jau nebemyliu… kad nezinau ar laukiu… ar atskris… turbut ne. Tikriausiai ne. taip grazu.
    Kai turesiu namus – isigysiu juoda katina. Pavadinsi Bazilijum. Visos moterys yra raganos… jos turetu ant keliu glausti murkianti meile katina… Manasis vadinsis Bazilijum…
    O as sudauziau tevo marcipanine svajonje… Kai jis vaikystej nenoredavo valgyti, jo mama vis klausdavo, ar kokiu marcipanu nori?… Jis mane, kad tai pasakiskas valgis… Kai baigiau aukstaja ir tevas atvyko pasveikinti – nupirkau marcipanu saldainiu dezute… Ir zinai, jis nusprende, kad per saldus tie saldainiai… Isivaizdavo kazka ypatingesnio… Taip ir sugrioviau jo svajone.,.. Na, bet realybe. Visos svajones juk labai jau saldzios… O juodi katinai – tikrove. Nusivylusiu meile raganu tikrove :)… Na, bet dar sulauksim… Ziuriu i savo rankas, berenkancias teksta – paraude plastakos nuo seno nusalimo… Sioj saly nebuna salcio… O paraudimas mena ilgesi… Labai gilu ilgesi… Labai… Salnos ir sneigho ilgesi. Ir besmegeniu… Grisiu. Po Kaledu… Vis dar su nusalusiom rankom, Drusku nugairintom svetur – juroje… Ir "su visam"… Ir pasitiksim Meile. Ne saldzia. Bet tikra. Labai tikra… Kaip tas nusalusiu ranku niezejimas….

    Reply
  3. Skaitau aš jus visas ir keisti pojūčiai apima, grįžta iš praeities tik vaizdiniai, jausmo nebeprisimenu…. labai noriu prisiminti tą jausmą, bet neišeina. Tik prisimenu kad buvo beprotiškai sunku, o dabar nejaučiu visiškai nieko… Lyg būčiau palikusi Žemę ir nebe man jos rūpesčiai… lyg gyvenčiau kitoje planetoje.

    Reply
  4. Skaitau ir ašaros kaupiasi, juk taip viskas pažįstama. Tie ilgi vienatvės vakarai ir neapleidžiantys prisiminimai. Tas savęs kaltinimas, kad tiek daug paaukota, tiek atiduota savęs, o po ilgo laukimo ir tikėjimo tik begalinis skausmas ir graužatis…

    Reply

Leave a Comment