“Vėl pasnigo. Oi.. jau jaučiu, kaip iš miego šalies grįžta žiema… Net nežinau, kiek čia džiaugtis, kiek liūdėt. Kaip šiluma kaulų nelaužo, taip su šalčiu gerokai atvirkščiai. O kad taip viską metus ir išskridus… Ten, kur tingiai saulėje šildosi katinai… kur pajūrio kopos padengtos baltai… bet ne sniegu, o akinančiu smėliu… kur šalta tik, jei netiksliai veikia oro kondicionierius… ” – taip mąsčiau dardėdama autobusu. Nors manoji transporto priemonė vargu ar buvo verta šio skambaus vardo. Girdėjau, kad viena bendrakeleivė net guodėsi kitai, jog prieš savaitę keliavo panašiu ĮRENGINIU ir jis…. pabiro pakeliui. Žavi istorija, kai prieš akis – 250 kilometrų… Nusprendžiau, jog bus tiesiog ramiau, jei imsiu ir numigsiu. Taip galėsiu negalvoti apie keistą manosios transporto priemonės skleidžiamą garsą ir nelaukti, kol ji išdidžiai pames varžtus. Bent keletą nervų ląstelių sutaupysiu. O ekonomija, mano mielieji, yra labai svarbu.
Deja, pirmas dešimt minučių migdymosi misija nepavyko. Antras – irgi… Žvalumu paženklintos akys nė nemanė merktis. Buvo akivaizdu, kad mano planas nusnausti – pasmerktas dar nepradėjęs pildytis. Tada sumąsčiau, kad turbūt bus geriausia – tiesiog žavėtis pakelės gamta. Deja, ir šiam planui trūko tobulumo – autobuso langas buvo net labai nusiteikęs apšerkšnyti. Ėmiausi jį atšildyti. Pūčiau šiltą orą ir stebėjau, kaip mažas skaidrus blynas palengva plinta, kovoja su šalčiu. Bet pralaimi.
Keista. Kodėl mes tai darome? Kodėl mėgstame žūt būt matyti? Jei ne karštį gatvėje, tai bent pravažiuojančias mašinas. O jei nepavykta šalčio gėlių nupūsti, tiesiog griebiamės jas šalinti raštuotų pirštinių kampu. Jei ir tai nepadeda – gremžiam šerkšną nagu, nors nuo šalčio gelia pirštų galiukus. Tą minutę atrodo, kad nėra nieko svarbiau, kaip matyti. Matyti, kas už to užšalusio lango. Tiek daug energijos visai beprasmiškam darbui…
Hmm… O gal… jei jau turiu tris su puse valandos kelionės, gal visgi pažiūrėsiu, ką man pasakoja užšalęs lango stiklas…
Monika
Comments are closed.