Tvarka – geras dalykas. Šiandien nusprendžiau, kad jau pats metas apsikuopti kompiuterio darbastalį, nes tarp ikonų ikonelių, dokumentų dokumentelių past kipšas galvą nusisuktų. Didžioji tvarkymosi manija neaplenkė ir el. pašto dėžutės. Tačiau ją sutvarkyti ne taip lengva – čia sukapta tiek įspūdžių, emocijų, tad reikia perskaityt kone kiekvieną laišką, ir dar gerokai pasvarstyti, ar jis vertas ištrynimo. Taip beskaitinėdama ir aptikau TĄ laišką. Pamenu, gavom jį, kai skelbėme laiškų konkursą. Jau tada jis palietė man širdį. O dabar ir vėl suplasnojo neramiais sparniukais kažkur pilve. Paskaitykite ir jūs.
Živilės laiškas.
…ir vėl ruduo. Vėl ratas sukasi iš naujo. Tik mes paaugome, nebetelpame visi keturi į vieną, kad ir labai didelę, lovą. Taip gera vakare visiems apsikabinti, vienas kitą palaiminti, palinkėti: „Sesei linkiu susapnuoti arkliuką su ilga žydra uodega ir daug gėlyčių plaukuose”, „Broliui – žalią traktoriuką.” Tada brolis paprašo: „Aš geriau norėčiau susapnuoti Žaibą Makvyną…” O mažiausiajai linkime susapnuoti švelnų katinėlį vardu Rožė. „Josė” – kartoja mažoji. Mamai, kaip ir kiekvieną vakarą, linkima susapnuoti… tėtį. Kaip jis grįžta į mūsų šeimą, labai myli mamą ir mes vėl esame viena stipri šeima. Ryte, prieš rengdama, išbučiuoju pėdutes, užmerktas akeles, paprašau angeliukų, kad saugotų mano spindulėlius. Jie mieguisti, šilti, tiesiog saldūs. Nei širdis, nei protas nepajėgia suvokti, kaip tokias akimirkas galima iškeisti į svetimą žmogų? Piešinėliuose tebesame visi penki, ir Rožė tupi. Tik tėtis nebesišypso. O mama – su dideliu pilvu. „Ten lėliukas”, paaiškina sūnelis.
Nesinori graudentis. Gal tik pamąstyti, kaip viskas trapu ir kaip svarbu mokėti saugoti tuo trapius dalykus.
Comments are closed.