Poezija. Prieš 5 metus.

Tokiomis melancholiškai baltomis dienomis kaip šiandien klaidžioju atsiminimuose. Kartais taip malonu atsiversti prieš daug metų rašytą dienoraštį. Arba eiles. Kaip tik šiandien užtikau savo mokyklos laikais rašytą poeziją. Skaičiau su nostalgiška šypsena. Prisiminiau savo pirmąją nelaimingą meilę, kuri iš tiesų buvo laimingiausia mano gyvenime, tik tada to dar nežinojau. Kur šiandien ta naktimis eiles rašanti mergaitė? Mes esame tiek daug, kol savęs neišbarstome. Mes esame tiek daug, kol turim naivumo.

Poezija. Prieš 5 metus:

Kažkur ir čia

Mano sapnus prigirdė lietūs,

Paskendo viltys angelo aky,

Kad tyl
l
liai lovoj susirietus,

Pamirščiau, kad kažkur esi.

Nelauksiu jau daugiau. Nereikia.

Sušalo snaigė delnuose.

Ir man jau nebebus taip keista,

Kad tu esi kažkur, o aš tik čia.

Kaip vasarą
Kaip vasarą, tik viską dengia sniegas,

Užšaldęs atminty skaudžias klaidas,

Kurios su cigaretės dūmais rangės

Ir tirpo nešvarios aistros fone.

Kaip vasarą, tik man lauke per šalta,

Nors degina rankas minties galia,

Išeičiau iš namų pamiršus paltą.

Bet kas iš to? Kur eiti juk nėra.

Kaip vasarą, tik žiauriai kojas gelia,

Ir judinu sustingusius pirštus,

Žarstau dėžutėj jūros smėlį baltą,

Jaučiu- vėl nemiegota šiąnakt bus.

Aukojimas laike

Gyventi tą akimirką tai
i
ip keista,

Nes tu buvai visai šalia manęs,

Norėjau sustabdyt beribį laiką,

Jame panirti ir nuskęst.

Paskyrei man tik keletą sekundžių,

Aš tau aukojau ištisus metus,

Ant aukuro liepsnojančio išguldžius

Savo svajones, meilę ir tikslus.

Jie sudegė. Beliko pelenai juodi.

Kodėl gi nepriimt aukos, beširdi, išdrįsai?

Jau supratau. Ne dievas ir

ne visagalis juk esi,

Nevertas to, ką dėl tavęs dariau.