Apsilankymas pas psichologą

Nemoku jums apsakyti, ką man teko patirti. Pirmą kartą gyvenime pasiryžau nueiti pas psichologą. Mano atveju tai buvo moteris. Jau vakare norėjau paskambinti ir atšaukti mūsų susitikimą, tiesą sakant, skambinau, bet ji neatsakė. „Taip man ir reikia“ – pagalvojau. – “Niekur nedingsiu, teks nueiti”.

O nuo pat ryto, prasidėjo linksmybės. Kol išsiruošiau į darbą, du kartus teko persirengti – pirmą kartą apsilaisčiau kava (kas retai pasitaiko), o antrą – tiesiog suprakaitavau (iš nerimo, pasakytų mano draugė). Žiauru!

Darbe nieko nenudirbau – galvojau, ką man reikės jai sakyti, nuo ko pradėti. Dėliojau savo mintyse ištisus scenarijus, kartojau frazes ir tuoj pat atrasdavau joms kontrargumentų. Pavyzdžiui, „mane užpuolė rudeninė depresija“ – „nesąmonė – dar pagalvos, kad aš psichė“, išrašys vaistų. “Man liūdna, kai pagalvoju apie šventes“ – „na ir kas, daug kam dabar liūdna“ – netinka. „Aš neturiu vyro“ – ką tai reiškia – dar pagalvos, kad man reikia sekso“. “Man puikiai sekasi darbe, mane visi gerbia, aš susilaukiu daug komplimentų iš vyrų – kolegų, aš turiu butą, naują BMW.bet manęs niekas neveda“ – gėda žmonėms pasakyti. Jie tur rbūt galvoja, kad aš esu sėkminga, jei uždirbu tiek „babkių“, jog išgaliu nusipirkti naują mašiną. Vadinasi, jie galvoja – „gali nusipirkti ir naują vyrą“.

Taip, galiu vienam vakarui sugundyti gražuolį berniuką ar vedusį vyrą. Man tokių nereikia. Man reikia žmogaus, kuris mane mylėtų, o ne man

no BMW, po perkūnų. Ir apsiverkiau. Apsižliumbiau tiesiog prie savo darbo stalo, savo darbo kabinete. O tuo tarpu, net nepasibeldęs pro duris įeina mano VADAS. Ir, sėdžiu aš visame gražume: su nubėgusiu tušu, sulipusiomis blakstienomis, varvančia nosim. (O jis niekuomet net nuliūdusios manęs nematė!).

Ir stovi jis tarpdurį užstigęs, žodžio nepralemena. Kol galiausiai ištaria: „Ar mirė kas?“ „Taip, mirė.“ – atsakau nė nemirktelėjusi ir sukūkčioju kaip traukinys, kurio taip paprastai nesustabdysi. O jis, žioplys, prieina ir apsikabina. To jau per daug..! Ačiū Dievui, suskamba jo mobilus telefonas – tegyvuoja telekomunikaciniai tinklai!!! CHU. ir jis išeina.

Kokia gėda, ką man dabar daryti – sugadinau savo visą reputaciją, ką tiek daug metų stačiau, kūriau. Nepasiduoti, nesuskyst, būt stipriai, visąlaik geros formos. Ir še tau, kad nori, per 2 m minutes viskas prarasta. Skysta moterytė. Super! Ir dar apsimelavusi!

Bet ir rado ko paklausti, lyg tai žmogus ir paverkti šiaip sau neturi teisės. Darbo vietoj. Aišku, jau dabar nusišneku. Šešis metus nežliumbiau, net pagalvoti sau neleisdavau, kad taip galima, visuomet išsišiepusi, pasidažiusi, tvarkinga, pasitempusi – „kaip gyveni?” manęs klausia – „vis geriau ir geriau“ – atsakau (pas Karalių seminare išmokau).

Taip – „vis geriau ir geriau“ – ir ko aš įsikaliau į galvą tą nesąmoningą frazę. „Suknistai“ – pasakyčiau šiandien, jei kas manęs paklaustų. Bet geriau jau nieko nesutikčiau, ypa

ač šefo. Susirenku daiktus ir išlekiu pro duris. „Į susitikimą“- mesteliu išbėgdama sekretorei, – „šiandien negrįšiu“.

Nesėdu aš į savo naują BMW, eisiu pėsčiomis, nusprendžiu. Per senamiestį, koja už kojos – konsultacija už valandos. Pasivaikščiosiu.

Einu sau lėtai, lyg per laidotuvių procesiją, šimtas metų nesu taip ėjus. Ir jausmas toks, lyg tikrai kažkas mirė. Many. Mirė įvaizdis – stiprios moters – „geležinė ranka šilkinėj pirštinaitėj“ – kažkas apie mane yra pasakęs. Hm.o man tas pats. Tegul kalba ką nori, ir tegul galvoja ką nori. ir šefas. Aš ir iš darbo išeiti galiu. Išvažiuočiau dabar sau kur nors, kur akys mato. Ne, norėčiau į Indiją. Indiją? Niekada juk nenorėjau. Kas čia man pasidarė.

Einu ir pradedu svajoti apie šiltą kraštą, žmones įrudusiais veidais, GOA paplūdimį (internete mačiau vaizdelius). saulė, vanduo. Rojaus kampelis. O su kuo gi aš ten važiuočiau.? Koks skirtumas, viena!

Einu ir svajoju. Kaip seniai to nesu dariusi! Verslas, planai, pajamos, orientacija į rezultatą. Kaip man visa tai atsibodo. Pavargau. ir prisėdu ištuštėjusios lauko kavinės kiemelyje.

Rudens sezonas jau eina į pabaigą. Išgerčiau puodelį kavos, čia pat ant suolelio. Bet čia niekas neaptarnauja – taip manau. O gaila. Tuomet užsirūkysiu. Įtraukiu dūmą giliai, lyg norėčiau, jog dar kažkas manyje numirtų. Kai turėjau vaikiną, pamenu, nerūkiau, nes norėjau bučiuotis. O kaip bučiuosiesi prisirūkius – nemalonu. O dabar. ir dabar rūk

kymą mielai iškeisčiau į bučinius.

“Ei, ar girdit, mainau cigaretę į bučinius!!!” – jei galėčiau, šaukčiau.

Bet esu bailė! Taip, aš bijau gyventi! Bijau mylėti, bijočiau ir mylėtis. viską pamiršau. koks siaubas. Taip ir pasakysiu psichologei – „Laba diena, aš bijau gyventi. Ar galit man padėti?”

34 thoughts on “Apsilankymas pas psichologą”

  1. keep going, Nora! skaitau ir net nejauku – tiek daug bendro. Ir taip net pikta is dalies – nes gi mano jausmai ir isgyvenimai atrodo man tokie unikalus ir niekieno daugiau nepatiriami.. O bet taciau, faktas, kad nei as vienintele, nei as viena isgyvenanti tai, ka tukstanciai pries mane ir dar tukstanciai po manes isgyvens. Parasyk, kaip praejo susitikimas:)

    Reply
  2. Nora, čia tu? Aš kaip tik tavęs ir ieškau. Būtų malonu susipažinti.Tik gautum mest rūkyt. Na dar būtų neblogai, kad butą ir BMW kam nors padovanotum.

    Reply
  3. Sveikučiai, visi kurie rašote ir mane skaitote! Pasirodo – aš esu:) Juokauju, na man kartais atrodo, kad aš nelabai reali…bet ir Jums turbūt taip būna? Kai perskaičiau Tomo komentarą, pasijutau labai reali..:) Bet ir baimė apėmė…padovanoti BMW? Įdomus pasiūlymas. Intriguoja…

    Reply
  4. Tiesa, dar Urtei ir Odetai užmiršau atsakyti. Pas psichologę buvo super…būtinai pasidalinsiu. Ketvirtadienio rytą bus “iškepta”…Jaučiuosi daug geriau (po 1 konsultacijos), nemaniau, kad taip gali būti:)

    Reply
  5. Ar tikrai buvai?
    Ir ant tokios sofos gulėjai, kaip paveikslėly parodyta? :))

    Labiausiai pas psichologą gaila būna prarasti įsitikinimą, kad esi
    tyriausia siela, kurios ši Žemė neverta,
    didžiausias pasauly kankinys,
    herojus, kurio jausmai unikalūs ir labai didingi…
    Ar ne? 🙂

    Reply
  6. Palaukit, Danute, ji gi tik pirma karta ejo, gal dar ne viska ir patyre, ka cia rasot… Jeigu isduosit daug ka, tai paskui jai gali susiformuoti kokios neigiamos nuostatos ir tada pasunkins psichologei visa darba… zinau, nes esu pati sito mokslo krimtusi 🙂

    Reply
  7. Na, negi drąsiąją Nora dar galima kuo nors išgąsdinti? 🙂
    Pirmyn, Nora, atrasi, kad Žemėje daug linksmiau gyvent, nei iki šiol tau atrodė.

    Reply
  8. Nora,Jus man taip pakelet nuotaika…prisijuokiau pilna burna…as rimtai…Jusu straipsnis gera jumoreska…nors sako negalima juoktis is kitu nelaimiu…bet as nematau cia nieko nelaimelisko:)…Jums paprasciausiai skaudu ir pikta,kad nesurandat tinkamo zmogaus…rasykit daugiau tokiu straipsniu-tai atsiras daugiau Tomu!!!!…mano nuomone Jums visai nereikia psichologu pagalbos!…atsiras Tas del kurio verket!!!:)))

    Reply
  9. Laimai2
    O aš manau, kad reikia Norai pagalbos. Nes žmogus turėtų sugebėti ir vienas gyvendamas jaustis džiugiai. Joks kitas asmuo nuo gyvenimo nepilnavertiškumo neišgelbės

    Reply
  10. Ėjau kažkada neseniai ankstų šeštadienio rytą sau viena pamiškės takeliu – kur kitos moterys bijo vaikščiot, nes dar kas užpuls…- ir supratau, kad nieko man netrūksta, gyvenimo pilnatvė, visiška harmonija. Tyla, medžiai, paukščiai, šalta rudens drėgmė, prieš akis – kelios vienatvės gamtoj valandėlės…
    Kai kada einu su drauge. Kalbamės be galo, net tylos neišgirstam,- bet irgi gera.
    Dar ėjau vienąkart ir su draugu. Irgi buvo gerai! 🙂
    Gyvenu: viena ir su visu pasauliu 🙂

    Reply
  11. Smagu, jei jauti, jog isgyveni gyvenimo pilnatve budamas vienas, ar,anot jusu “su visu pasauliu”. Bet tarkim man – didziausia vertybe, siekiamybe ir gyvenimo esme yra seima. Man neuztenka viso pasaulio, arba tiksliau man jo ne nereikia, reikia tik to vienintelio mano zmogaus, su kuriuo galeciau kurti seima.Todel nesugebu ir nesugebesiu jaustis dziugiai gyvendama viena. Aisku, kol jo nera, neraudu kas vakara i pagalve:)) ne, gyvenu tikrai labai idomiai ir smagiai, bet ne nedvejodama atsisakyciau visko – karjeros, kelioniu, neribojamo laiko sau – vardan seimos. Tiesiog tokios mano vertybes. Gal irgi reiktu pas psichologe:))))

    Reply
  12. Man atrodo, šeimos žmonėms kartais (o gal ir dažnai) pritrūksta vienatvės, o vienišiams – artimumo. Ką padarysi.
    Aš irgi norėčiau šeimos,
    tačiau – ne bet kokia kaina.
    Jei jau keisti gyvenimo būdą, tai tik į geresnę kokybę, į pilnesnį buvimą.
    Vyras kad būtų patikimas… 🙂
    mylėtų ir gerbtų… 🙂

    Reply
  13. Aš visą savaitgalį tave, Nora, “nurenginėjau” (ar nežagsėjai : ) Priėjau sekančios išvados, t.y. patvirtinu, kad tookios aš ieškau: man artimas tavo požiūris į gyvenimą, į darbą, tu supranti ko nori, pažįsti save, nemoki (nenori) meluoti, esi veikli, nepriklausoma asmenybė, protinga, išsilavinusi, patinka tavo minčių dėstymas, turi jumoro jausmą, esi ekstravertė, atsakinga, morali, kai reikia, kreipiesi į specialitus, patinka tavo požiūris į “ekologiškus” bučinius, kad jie turi būti be priedų, turi labai paprastą, nuoširdų norą, bet jis tampa sudėtingu, nes reikia to kito žmogaus, kuris turi būti be žalingų įpročių, pasiruošęs nevienadieniams santykiams, šalia kurio galėtum būti savimi, kai reikia verki ir aš tą retkarčiais darau dėl tam tikros priežasties (būtų visai smagu kartu pažliumbti : ) vadinasi turi minkštą, žmogišką širdį. Pasakysiu (pasigirsiu) tau tai, ką man parašė pirmokas sūnus “Tū Esi Geras Žmogus”. Bet ne viskas taip idealu (juk tokių nėra). Manau, kad tu puikuojiesi savo turtu, socialine padėtimi. Jei būtum parašiusi apie butą ir mašiną, tai dar dar suprasčiau, bet kai keletą kartų pažymėjai, kad tavo BMW naujas, tai jau kažką sako.
    P.S. Tai, Nora, ar jau pradėjai mažiau rūkyti ir ar sugalvojai ką darysi su mašinyte?

    Reply
  14. Tomai, o tu – drasus…ir tikslo siekiantis:) Jauciuosi dviprasmiskai “tave” paskaiciusi – man, aisku, malonu, kad apie mane galvojai…ir sugalvojai nelabai nugincijamu dalyku…bet tai tiktu daugeliui merginu (bent tu, kurias as pazistu)… Tu romantikas – ar ne? Ir as giliai sieloje kartais tokia pasijauciu…Bet…Ar tu tikrai tiki, kad mane gali “indentifikuoti” kaip Ta, kurios tu ieskai is To, ka as parasiau…Kodel klausiu? Man sunku su tikejimu, jog “mano” zmogus mane sutinka “internete”…Daznai svajojau, kur galiu sutikti savo gyvenimo vyra…bet sios versijos niekuomet neisivaizdavau ir neisivaizduoju, nes man labai svarbu PAMATYTI, ISGIRSTI, UZUOSTI…kai visi mano jutimai man sako “TAIP”…Kaip tu galvoji, kodel as vis dar viena..?
    P.S. yra tokia kureja Zinaida Gippijus – as zaviuosi jos poezija, bet jos biografiniai faktai mane siek tiek sokiruoja – ji gyvena 3’ise – ji ir 2 vyrai…

    Reply
  15. Kol kas viskas nerealiai. Širdis ritmą sumaišė. Akivaizdu, bet neįtikėtina. Būtent, kad “pamatyti, išgirsti, užuosti”. Trečiadienį, 2008-11-26, 19.00 val. lauksiu tavęs V.Kudirkos aikštėje prie “Tautiškos giesmės”.

    Reply
  16. Tomas 😀 , o tu nebijai kad ateis visai ne tai ko tu tikiesi ? (Neturiu nieko prieš Nora)Kažkaip atrodo labai jau tvirtas apssiprendimas , šnekant man apie internetinę patirti panašus į vaikiška, nors minčių dėstymas nuoseklus 🙂

    Kas dėl Noros Rašinėlio hmm, psichologas ne visada tau gali padėti, skeptiškai aš žvelgiu į juos , jai tu nori gali puikiai viską nuslėpti ką jauti,matai,manai ir niekas to net nepastebės, nebent tu pats.

    P.s. Kartais reikia nustoti uždavinėti sau bereikšmius klausimus , kurie labiau yra retoriniai nei tikslingi. Kas būtų jai būtų. Ateis laikas ir pamatysi kas bus , o ankščiau laiko nėra ko visko bijoti, ko visai nereikia bijoti.

    Reply
  17. Tiki, tikrai matosi, kad skeptiskai ziuri i psichologo darba. O man idomu, ar toki tavo poziuri leme karti patirtis (ejai pas psichologa, ir visiskai nepadejo), ar paprasciausias sios srities specialistu darbo nezinojimas?

    Mat psichologai tam ir mokosi daugybe metu, kad sugebetu atskirti, kad zmogus “slapstosi” po savo zodziais, o kada pasakoja tai, kas jam tikrai svarbu. Toli grazu ne visos isvados padaromos vien is to, kas pasakyta. Daug informacijos “iskapstoma” is nedideliu detaliu, i kurias kitas zmogus net nekreiptu demesio.

    Jeigu nuo psichologo pavyksta ka nors svarbaus nuslepti, tuomet verta kalbeti apie psichologo netinkamai pasirinktus darbo metodus, galbut apie jo nekompetencija. Taciau tai nereiskia psichologo profesijos nereikalingumo.

    Kita vertus – psichologas ir jo klientas turi dirbti kaip partneriai. Jeigu eini pas psichologa ir nori kazka nusplepti, tuomet kam apskritai eiti..?

    Reply
  18. Monikai, į paskutinę pastraipą
    Nuslėpti gal ir nenorėtum, bet savaime taip išeina.
    Man atrodo, jei žmogus nieko nuo savęs neslapstytų, tai ir psichologų nereikėtų.

    Reply
  19. Kalbu apie tai ką pats išbandau 🙂 , kaip nekeista ir pažįstu keletą psichologų. Nesakau , kad jie visi yra blogi, tikrai ne , kaip tik norėčiau pastebėti , dauguma padeda tiems , kuriems reikia kad padėtų, ir aišku jie to nori . Bet sakau , kad jeigu žmogus yra stiprios asmenybės ir nors kiek išmano apie psichologija, tai gali viską paslėpti net nuo geriausio specialisto.

    Reply
  20. Danute, visiskai sutinku, kad jeigu sau nemeluotume, butu daug lengviau gyventi. Visgi ima taip ir nutinka, kad prisimeluojame. Kartais tiek, jog prireikia kreiptis i psichologoga, kad padetu tuos “melus” atpainioti. Savo paskutine pastraipa norejau pasakyti, ne tai, kad siukstu sau nemeluotume (nes to sunku isvengti), o tai, kad ateje pas psichologa turetume stengtis ir patys, turetume bendradarbiauti su specialistu. Taciau tikrai buna zmoniu, kurie, kaip kad raso Tiklis, eina tarsi tikedamiesi isbandyti psichologa ir maskuojasi net daugiau, nei tai vyksta naturaliai.

    Reply
  21. Tikli, is dalies sutinku su tavimi – jei labai stengiasi, nuslepti gali. Taciau tuomet pakartoju klausima: jeigu jis eina pas psichologa pagalbos, taciau kaip imanydamas tikslingai slapstosi, nes “si ta nusimano psichologijoje”, tai kam jam eiti ir trukdyti ta vargsa psichologa..? 🙂

    Reply
  22. Tikriausiai šitą klausimą galima priskirti retorinių klausimų terpei? Kam tai daryti ? Vieni tai daro iš smalsumo , kiti verčiami, treti turi savo priežastis.
    Kaip dėl melo, tai sau meluoti tikrai nieko gero, kitiems tuo labiau, geriau jau nemeluoti, o leisti kitiem padaryti tokias išvadas kokias jie norėtų išgirsti, bet to pačiam nepasakyti. Šiuo atveju manau geriausia naudoti klausimo į klausimą sistema 🙂

    Reply
  23. Idomią diskusiją jūs čia užkurėt…Nusprendžiau nebebūti stručiu. Juokinga prisipažinti, bet, visų pirma, atsakau Tomui – aš bijau – bijau nežinomybės, netikėtumų, nepatikti, patikti, nusivilti ar susižavėti…
    Tikli, lengva tau kalbėti “anksčiau laiko nėra ko visko bijoti, ko visai nereikia bijoti”. O tu pats, pavyzdžiui, nebijai nusivilti?
    Tomai, aš juk net nežinau, kiek tau metų! Gal tau taip įprasta – viens, du, trys ir pasimatymas.
    Aš “šimtą metų” nevaikštau i “pasimatymus”. Nesakau, kad nenoriu…bet man tai labai didelis iššūkis…Nežinau…
    Danute, ačiū, kad teiraujiesi, kaip man sekasi…aš pasiėmiau savaitėlę atostogų. Tiesa, gerokai padirbau savaitgalį (bet pakolkas išvengiau susitikimo su Vadu)…Tikiuosi, po savaitelės jis net nepaklaus, kaip man sekėsi…
    Fui, pačiai bloga nuo savo bailumo. O kažkas iš Jūsų rašėt, kad aš drąsi.

    Reply
  24. Vakar baikščiai pažiūrėjusi, išsigandai laimės, kuri buvo ranka pasiekiama. Manau, kad nebeturi teisės verkti ta tema.

    Reply
  25. Tomai, manau, kad suprasi, negaliu aš taip atsiliepti (juk galėjo ateiti betkuri Vilniaus Nora:) Kompensacijai skiriu Tau savo eileraštį (jis apie Laukimą):

    Liūdesio gėlės nudažo mano laukimą
    Kai žiūriu į tavo veidą
    Kai klausausi tavo tylos

    Nesuvirpa nei vienas raumuo
    Neprasikala garsas is lūpų
    Tik kvėpavimas padažnėja

    Priartėju prie jo
    Susilieju su juo
    Tik jis nebylus išlieka

    Neprasiveria lūpos
    Nesusitinka akys
    Tik širdis į širdį kalba

    Tyliai tyliai lyg į dangų
    Prieš lietų
    Prieš žydėjimą mano liūdesio

    Prabilk
    Lietumi į žemę
    Griaustiniu į debesį

    Netylėk
    Nemeluok
    Nedelsk

    Jau geriau pasakyk
    Sustokim
    Paklausykim gėlės prieš lietų

    Pakvėpuokim kuo negyvenom
    Ką galėjom turėt ir palikom
    Lyg nupjautas gėles ant stalo

    Dar viena diena
    Ir nuvys jos
    Kaip ir mano laukimas

    Prieš tavo
    Neataidintį neištartą neišjaustą
    Taip arba Ne

    P.S. galbūt Tu ir teisus, sakydamas “nebeturi teisės verkti ta tema”, bet tai yra mano procesas. Aš negaliu judėti ne savo ritmu…- įsiklausyk (jei nori).

    Reply
  26. Miela Nora, ketinu nueiti pas psichologa, nes ilgus metus depresuoju del savo artimuju netekties. Vyro netekau pries 15 metu, mamos,tecio,brolio per paskutinius beveik penkerius metus.
    Sunus vis ikalbinejo depresija iveikti paciai-as stipri moteris, taciau per paskutinius pora metu paluzau,nes ir mylimasis reikalingiausiu momentu nusprende iseiti pas jaunesne.Ir viskas butu gerai-tegu kuria savo seima su kita,nes jis ir jaunesnis uz mane ir jam reikalingi vaikai,tikra darni seima.Sunkia sirdimi ji paleidau, jauciau,kaip merdeju dar ir be jo, taciau ismokau reciau galvoti apie netektis,apie mylimaji(pagaliau jo visai nebereikia)tik daug ka atiduociau,kad susigrazinti artimuosius,bet deja…Taciau mano ex mylimasis pradejo skambinti kiekvien diena telefonu,siulyti pasimatymus-pradzioj sutikau keliems trumpiems,taciau veliau nusprendziau negrizti prie to,nes po pasimatymo jauciuosi visiskai vienisa ir isduota,taigi nusprendziau neatsiliepti-bet dabar jis laukia prie namu,nors tam neturetu tureti laiko ir tai mane visiskai pribaigia,nes nusprendziau niekada negrizti pas ji, o noreciau,kad jis butu laimingas.
    Suprantu,kad mano klausimas uzsitese,taciau ne nezinau ka sakyti psichologui,o mane gydanti daktare isitikinusi,kad jis man reikalingas ir primygtinai siule pas ji apsilankyti.Aciu D

    Reply
  27. Miela Nora, tik dar norejau pridurti, kad Tavo istorija daugiau mane pralinksmino,nes I savo problema ziuri daugiau su humoru, taciau zinau viena, norisi,kad kazkas apkabintu,leistu pajusti savo silta energija. Londone buna “free hugs days”-tai padeda…ilgai prisimeni besisypsancius veidus ir pukia visuotine nuotaika.
    Miela Nora, linkiu visu pirma geru patikimu draugu,kurie galetu akabinti,paguosti, o svarbiausia-ismokti ir vienai dziaugtis viskuo, ka mums dave pasaulis,juk per uzimtuma,mes ne nepastebim,kad uzmynem mazesni zemes gyventoja, ar daznai ziurime I dangu…
    apgailestauju,jeigu visa tai nuskambejo-nusipeizejimu D

    Reply

Leave a Comment