Kas mus pirmiausiai domina susipažinus su nauju žmogumi? Ko klausiame pirmame laiške? Dažnas atsakys – profesija. Kodėl mums tai svarbu? Ar klijuodami etiketes “daktaras”, “bankininkas”, “menininkas” nepasiduodame stereotipams, nebematydami žmogaus kaip individualios asmenybės? Pasvarstykime.
Kas gi dedasi vyro galvoje? Nusprendžiau apsvarstyti tokią situaciją: kaip pasikeičia vyro mąstymas po pirmųjų pažinties dienų, kelių savaičių, mėnesių…
Tikriausiai nebūsiu pirmas pripažinęs, kad su mumis, vyrais, nėra taip jau paprasta susikalbėti. Ypač kai reikalai pakrypsta apie jausmus
Šventės baigėsi. Nežinau kaip Jūs, bet aš lengviau atsikvėpiau… Pagaliau vėl normali kasdienybė. Tik nereikia pamokslauti apie didžią švenčių dvasią ir primirštą dvasingumą. Prisipažinkim, kad dažniausiai tai tik skambūs žodžiai, o realybėje per Kalėdas viskas būna ne taip džiugu…
Šiandienos tinklaraščio įrašo temą įkvėpė mūsų skaitytojos, pasivadinusios “jinais jinais” komentarai. Po straipsniu apie pyktį ir netoleranciją internete užsimezgė įdomi diskusija, kuri nukreipė mano mintis visai nauja linkme – tolyn nuo pradinės temos. Taigi šiandien noriu pasidalinti savo apmąstymais apie dideles bei mažas pastangas ir jėgas, reikalingas sumanymams įgyvendinti, tikslams pasiekti.
Kad ir kaip keistai skambėtų tokia frazė iš mano pusės, bet nusprendžiau parašyti apie lieknėjimą. Susirūpinau dietomis, ne dėl to kad manau, jog man reiktų lieknėt, netgi atvirkščiai, manau, kad apvalus pilvukas visai dera prie bendro vyro įvaizdžio. Susimasčiau dėl to, nes labai jau nusistebėjau merginų kalbomis apie lieknėjimą.
Skaitydama diskusijas po “Darnios poros” straipsniais, dienoraščiais, o ypač forumą nuolatos susiduriu su temomis ir komentarais, virstančiais pasisvaidymu žaibais. Kodėl esame tokie kandūs ir taip norime įgelti kiekvienam mąstančiam kitaip?
Artėjančios Kalėdos man kasmet tampa vis didesniu galvos skausmu. Ką padovanoti artimiesiems? Šis klausimas darosi vis sunkesnis, nes visos dovanų idėjos jau įgyvendintos pernai, užpernai, prieš tris metus… Kuo dar galiu nustebinti?
Draugas su kuriuos pažįstami nuo vaikystės, su kuriuo buvom užkietėję viengungiai, ir šilto ir šalto matėm, ima ir susiranda paną. Iš vienos pusės džiaugiesi: „O kaip jam pasisekė“, bet iš kitos pusės apmaudas : „Dar vienas parištas“. Jau nebebus taip kaip seniau…
Pagaliau sulaukiau vieno iš didžiausių kino įvykių Lietuvoje. Atėjus rudeniui kaip ir kasmet į kino teatrus sugrįžo skandinaviškoji Scanorama. Šaltus, tamsius bei nuobodžius vakarus namuose pakeitė jaukūs kinomanų susibūrimai prie didžiųjų ekranų.