Pagaliau sulaukiau vieno iš didžiausių kino įvykių Lietuvoje. Atėjus rudeniui kaip ir kasmet į kino teatrus sugrįžo skandinaviškoji Scanorama. Šaltus, tamsius bei nuobodžius vakarus namuose pakeitė jaukūs kinomanų susibūrimai prie didžiųjų ekranų.
Aš dievinu gerus filmus. Tai viena gražiausių ir genialiausių meno formų. Žinoma, kino teatruose išvysti šedevrų tenka ne taip ir dažnai – vis tas nusivalkiojęs Holivudas… Užtai festivalių niekada nepraleidžiu. Scanorama vienas iš mano mėgstamiausių. Kodėl? Nes kažką magiškai atšiauriai artimo turi šiauriečių filmai. Gal tai mano temperamentas traukia mane labiau į šaltį nei į pietų šalis. Man visada atrodė, kad mes lietuviai panašesni į santūriuosius šiauriečius nei į temperamentingus šiltų kraštų gyventojus. Todėl ir kiną mėgstame slogesnį, pilką, bet ne prastą.
Šiemet matyti filmai ilgai dar suksis mano mintyse. Jau pasimokiau negatyvaus mąstymo meno. Geras buvo filmas apie tai, jog šypsena ir besaikis optimizmas ne visada į gerą, nes gali slėpti neišreikštą kančią. Dar keliavau Italijon stebėti kasdienio vietinių gyvenimo norvego akimis. Vėl įsitikinau, kad vyrai ten mamyčiukai. O savaitgalį mačiau, kaip genialusis Lars fon Trier surengė tikrą išbandymą kitam režisieriui, kūrusiam filmą apie tobulą žmogų. Mažai ką supratau, bet man vis tiek patiko.
Kol kas tiek įspūdžių. Ant stalo lyg gero laiko pažadai guli dar keletas bilietų. Rudenį tiek mažai švenčių, tačiau jas pasidaryti galime patys sau veikdami tai, kas mums tikrai patinka. Pasimatysim kino salėse 😉