Tikriausiai nebūsiu pirmas pripažinęs, kad su mumis, vyrais, nėra taip jau paprasta susikalbėti. Ypač kai reikalai pakrypsta apie jausmus. Kaip dažniausiai būna, kalbai pakrypus panašia tema, atsiranda barjeras, kuris trukdo tolimesniam pokalbiui ir net kalbėdami su artimu žmogumi (turiu omenyje priešingą lytį) dažnai nutylime ir nepasakome, ką norėtome.
Ar tai reiškia, kad mums nerūpi, ką ji galvoja ar jaučia? Atsakymas – NE. Tiesą sakant, netgi atvirkščiai, kuo mergina labiau patinka, tuo dar sunkiau apie ją kalbėti.
Moteriškajai lyčiai siūlyčiau įsivaizduoti vyrą pasakojantį apie tai kaip jis blogai jaučiasi, kaip jam sunku ar tai, kad jaučiasi nesaugus. Taip pat šalia įsivaizduokite vyro stereotipą: stiprus, uždirbantis pinigus, besirūpinantis šeima. Kurį geriau rinktumėtės?…. Manau daug galvoti neteks- verkšlenančio niekam nereikia.
Panašiai ir iš vyriškosios pusės. Vyras nenori tapti silpnas ir pažeidžiamas, todėl nėra linkęs iki galo atsiskleisti. Tiesiog pagal nerašyta vyriškumo kodeksą netinkama verkti ar kitaip rodyti savo silpnumą … Esmė ta, kad vyro vaidmuo būti stipriam- tai yra būti ramsčiu, o ne pačiam ramstytis ant kažkieno kito peties.
Ką aš noriu pasakyti šiuo įrašu? Ogi tai, kad norėdamas likti stiprioji lytis vyras dauguma atveju buna nekalbus, kai reikalai pakryps apie jausmus, nors dažnu atveju jis netgi gali norėti paatvirauti.
Ką daryti moteriškajai pusei? Šito klausimo negaliu vienareikšmiškai atsakyti, bet mano subjektyvia nuomone reiktų, kad kalbai pakrypus jausmų linkme vyriškoji pusė nebūtų spaudžiama, o kaip tik būtų sukuriama konfortabili aplinka/situacija, kurioje būtų galima atvirai pasikalbėti, taip kad bendravimo metu vyriškoji pusė nesijaustų silpna ir pažeidžiama.
Tikiuosi atsiras ir moteriškosios ir vyriškosios kritikos išsakytai nuomonei ir gal bent iš dalies pavyks rasti atsakymą į klausimą, tai kaip geriausia prakalbinti vyrą?
Comments are closed.