Bemąstydamas, kokiom mintim pasidalinti su Jumis šį kartą, nusprendžiau pasvarstyti ganėtinai aktualia tema: neišskiriami draugai ir jų antrosios pusės
Draugas su kuriuo pažįstami nuo vaikystės, su kuriuo buvom užkietėję viengungiai, ir šilto ir šalto matėm, ima ir susiranda paną. Iš vienos pusės džiaugiesi: „O kaip jam pasisekė“, bet iš kitos pusės apmaudas : „Dar vienas parištas“. Jau nebebus taip kaip seniau: paskambini vidury nakties ir išvertęs iš lovos ištempi į balių. Net ir paprastą dieną nebeišsitempsiu jo į kaboką, nes jam dabar galvoj tik bėgiot pagal sijoną…
Aišku, jeigu abu būtume susiradę paneles vienu metu, problemos kaip ir nebūtų. Bet kaip dažniausiai pasitaiko būna atvirkščiai, jei vienas turi paną, tai kitas neturi . Ką veikti jei aš dar neradau savo antros pusės. O vienas sėdėt ir niurzgėt nežadu. Nejau eisiu žiūrėt romantiško kino trise? Nemanau…
Suprantu, kad jam teks skirti daugiau laiko merginai , bet juk turi būti kažkokia riba, kuomet pamirštamos panos, o draugai susėda išlenkt po bokalą. Mano nuomone, kad ir kokia graži ir visokia kokia būtu mergina, ji negali atstoti tikro draugo, todėl reikia surast tą aukso viduriuką, atskirti kuomet tas trečias nereikalingas yra draugas, o kuomet mergina.
Comments are closed.