Širdis

Širdies ir kraujagyslių sistemą sudaro širdis ir kraujo indai, kuriais teka kraujas (sanguis). Kraujas nenutrūkstamai cirkuliuoja kraujagyslėmis ir atlieka transportinę funkciją: atneša audiniams maisto medžiagas ir deguonį, o pašalina medžiagų apykaitos produktus ir anglies dioksidą. Be to, transportuodamas hormonus, fermentus bei kitas medžiagas, kraujas sujungia organizmą į vieningą visumą ir atlieka jo funkcijų humoralinę reguliaciją.

Kraujagyslės yra trijų rūšių: arterijos, venos ir kapiliarai. Arterijos (arteria) yra kraujo indai, kuriais kraujas teka iš širdies į organus ir audinius. Venos (venae) – tai kraujo indai, kuriais krraujas teka į širdį. Kraujagyslės, kuriomis kraujas iš širdies nuteka į visą organizmą ir paskui vėl sugrįžta į širdį, sudaro didįjį kraujo apytakos ratą. Mažąjį kraujo apytakos ratą sudaro kraujo kelias iš Širdies į plaučius (kur veninis kraujas virsta arteriniu) ir atgal į širdį. Didžiojo kraujo apytakos rato arterijomis teka arterinis, o venomis – veninis kraujas. Mažajame kraujo apytakos rate yra atvirkščiai: arterijomis teka veninis, o venomis – arterinis kraujas. Kraujas didžiuoju kraujo apytakos ratu teka per 22, o mažuoju – per 4-5 sekundes. Arterijų ir venų sieną sudaro trys slluoksniai: išorinis (tunica externa), sudarytas iš jungiamojo audinio, vidurinis (tunica media) – iš lygiųjų raumenų ir elastinių skaidulų ir vidinis (tunica interna) – iŠ endotelinių ląstelių. Nors arterijų ir venų sienos sandara ir panaši, tačiau nevienoda. Venų siena yra plonesnė ir silpnesnė ne

ei arterijų. Skirtingai nuo arterijų, venose yra vožtuvai, kurie neleidžia kraujui grįžti atgal. Be to, venų sienoje lygiųjų raumenų ir elastinių skaidulų yra mažiau, todėl jo» gali subliūkšti. O arterijų sienos yra storesnės, tampresnės.

Širdis – tai kūgio formos, tuščiaviduris, raumenims organas. Ji yra krūtinės ląstoje, priekinio tarpusienio apatinėje dalyje, apsupta ir fiksuota stambių kraujagyslių. Du trečdaliai širdies yra kairėje, o vienas trečdalis -dešinėje pusėje. Širdis sveria apie 300 g. Platesnis galas, vadinamas Širdies pamatu (basis cordis), nukreiptas į viršų, į dešinę ir atgal, o suapvalėjusį Širdies viršūnė (apex cordis) – žemyn, į kairę ir į priekį. Skiriami du širdies paviršiai: priekinis paviršius yra atkreiptas į krūtinkaulį ir šonkaulius, o užpakalinis – nukreiptas į užpakalį ir prigludęs prie diafragmos
Išilginė pertvara dalija širdį į dvi nesusisiekiančias dalis: dešiniąją, veninę, ir kairiąją, arterinę. Kiekviena išš jų turi dvi dalis: viršuje -prieširdį (atrium),o apačioje – skilvelį (ventriculus). Kiekvienos pusės prieširdis su skilveliu susisiekia per atrioventrikulinę angą (ostium atrioventricula-re). Abu prieširdžiai priekiniame širdies paviršiuje sudaro atsikišimus -ausytes.
Kraujas iš viso kūno į dešinįjį prieširdį atiteka dviem stambiausiomis venomis: viršutine ir apatine tuščiosiomis venomis. Be to, Čia atsiveria veninis širdies antis, surenkantis veninį kraują iš pačios širdies sienos. Kairiajame prieširdyje atsiveria keturios plaučių venos, atnešančios iš plaučių arterinį kraują. Iš dešiniojo skilvelio prasideda plautinis kamienas,iš kuriuo į plaučius teka veninis kraujas. Pl

lautiniu kamienu prasideda mažasis kraujo apytakos ratas. Iš kairiojo skilvelio išeina aorta, aprūpinanti arteriniu krauju visus organus. Aorta prasideda didysis kraujo apytakos ratas.
Širdies siena sudaryta iš trijų sluoksnių.
Vidinis sluoksnis, endokardas, iškloja širdies vidinį paviršių. Endo-kardą sudaro endotelis ir jungiamasis audinys su elastinėmis skaidulomis ir lygiųjų raumenų ląstelėmis. Endokardo raukšlės sudaro širdies vožtuvus.
Vidurinis sluoksnis, miokardas, sudarytas iš skersaruožių, bet nevalingų raumenų. Širdies miokardas skirstomas į prieširdžiu ir skilvelių miokardą. Jie yra atskiri, nes gali susitraukti atskirai. Miokardo storis nevienodas: plonesnis prieširdžiu, storesnis skilvelių, o kairiojo skilvelio yra pats storiausias.
Išorinis sluoksnis, širdiplėvė, sudaryta iŠ serozinio jungiamojo audinio ir turi du lapus. Visceralinis lapas, esantis arčiau miokardo, vadinamas epikardu, o parietalinis lapas vadinamas perikardu. Tarp abiejų lapų yra plyšio formos ertmė, pripildyta serozinio skysčio. Susitraukinėjant širdžiai, šis skystis mažina lapų trintį.

Širdies vožtuvai sudaryti iš endokardo raukšlių. Jie uždaro atrioventrikulines angas (dešiniąją ir kairiąją) ir plautinio kamieno bei aortos angas. Vožtuvai, kurte uždaro atrioventrikulines angas, vadinami buriniais. Tarp dešiniojo prieširdžio ir dešiniojo skilvelio yra triburis vožtuvas (valva atrio-ventricularis dextra s.valva (tricuspidalis). Jis neleidžia kraujui grįžti iš dešiniojo skilvelio į dešinįjį prieširdį. Tarp kairiojo prieširdžio ir kairiojo skilvelio yra dviburis vožtuvas . Jis neleidžia kraujui grįžti iš kairiojo skilvelio j kairįjį prieširdį. Esantys prie aortos ir plautinio ka

amieno angų vožtuvai vadinami pusmėnuliniais vožtuvais (valvae semilunares). Kiekvienas iš jų sudarytas iš trijų kišenių, atsiveriančių kraujo tekėjimo kryptimi. Šie vožtuvai praleidžia kraują iŠ kairiojo skilvelio į aortą ir iš dešiniojo skilvelio – į plautinį kamieną. Prisipildė u s kišenėms kraujo, jis negali tekėti atgal į skilvelius. Kartais širdies vožtuvai, pažeisti Irai kurių ligų, negali visiškai užsidaryti, tada sutrinka širdies darbas, išsivysto širdies ydos.

Ritmiškas prieširdžių ir skilvelių susitraukimas priklauso nuo širdies laidžiusios sistemos, kurią sudaro ypatingos struktūros raumeninės skaidulos, t.y. laidusis miokardas.

Širdies laidžiają sistemą sudaro sinusinis mazgas, esantis dešiniojo prieširdžio sienoje, atrioventrikulinis mazgas, esantis tarpskilvelinėje pertvaroje, ir atrioventrikulinis pluoštelis (dar vadinamas Hiso pluoštu), kuris prasideda nuo atrioventrikulinio mazgo, leidžiasi žemyn pertvara tarp skilvelių ir po to pasidalija į dvi kojytes, išsišakojančias abiejų skilvelių miokarde. Miokardo skaidulos yra prisitaikiusios savaiminiam raumenų susitraukimą skatinančio impulso plitimui. Impulsas prieširdžiams susitraukti atsiranda sinusiniame mazge, iš kurio pasklinda po visą prieširdžiu miokardą. Šis mazgas reguliuoja ritmišką prieširdžiu susitraukinėjimą. Per atrioventrikulinį mazgą impulsas perduodamas į skilvelius.
Šalia širdies laidžiosios sistemos skaidulų eina nervinės skaidulos, priklausančios širdies nerviniam aparatui. Širdį įnervuoja vegetacinė nervų sistema. Į širdį nervai ateina per n.sympathicus ir n.vagus. Dirginant simpatinius nervus, širdies veiklos ritmas padažnėja, susitraukimų jėga sustiprėja, pagerėja laidumas ir padidėja jautrumas. Dirginant parasimpa-tinius nervus, širdies ritmas sulėtėja, susilpnėja susitraukimų jė

ėga ir jaudrumas, sumažėja širdies laidumas. Taigi nervai daro įtaką Širdžiai, veikdami: susitraukimų dažnį, susitraukimų jėgą, širdies laidumą, širdies raumens jaudrumą.

Širdį maitinančios kraujagyslės yra dvi: dešinioji vainikinė arterija ir kairioji vainikinė arterija (a.coronaria cordis dextra et sinistra). Jos prasideda iš aortos (kiek aukščiau pusmėnulinių vožtuvų) ir leidžiasi žemyn atitinkama širdies puse. Visuose Širdies sienos sluoksniuose arterijų Šakos susmulkėja, virsta kapiliarais, kurie užtikrina dujų apykaitą ir maitina širdies sieną. Kapiliarai pereina į venules, o po to – į venas. Pastarosios suteka į veninį antį (sinus venosus), kuris atsiveria dešiniajame prieširdyje. Sutrikus vainikinių kraujagyslių funkcijai (užsikimšus kraujo krešuliais ir kt.) gali išsivystyti miokardo infarktas.

Leave a Comment