Žmogaus organizmas

Organizmas – sąveikaujančių organų sistema

Žmogaus organizmas tai daugybės organų sistema. Visi organai tarpusavyje yra glaudžiai susyją. Pasikeitus vieno organo funkcijai neišvengiamai keičiasi viso organizmo veikla. Organizmas į daugybę išorinės ir vidinės aplinkos dirgiklių reaguoja kaip vientisas derinys. Mūsų organizmo funkcijos reguliuoja nervų sistema. Ir cheminės medžiagos, patenkančios į kraują ir limfą.

Visi organai yra vykdomieji, kiti reguliuojantieji. Vykdomieji organai tai širdis, plaučiai ir visi kiti vidaus organai, bei raumenys. Vykdomųjų organų veiklą derina ir reguliuoja nervų sistema ir vidaus sekrecijos liaukos.

Nors organų sistemos savo saandara bei funkcijomis yra nepanašios ir tam tikra prasme savarankiškos, bet jas visas jungia glaudi sąveika. Jei viena iš jų pradeda veikti silpniau arba stipriau, tai atitinkamai savo veiklą pakeičia ir kitos. Šiuos tarpusavio ryšius tvarko nervų sistema ir kraujas.

Dirbant bet kuriam organui, nervų sistemoje kyla dirginimas. Šį dirginimą nervų sistema perduoda kitiems organams, ir šie organai atitinkamai pakeičia savo darbą. Organizmo veikla prisitaiko prie kintančių aplinkos sąlygų, nervų sistemos dėka.

Galvos smegenys

Mūsų galvos smegenys yra kaukolės ertmėje. Žmogaus galvos smegenyse yrra apie penkiolika milijardų ląstelių. Smegenys sudaro vieną penkioliktąją kūno masės. Suaugusio žmogaus smegenys sveria maždaug pusantro kilogramo. Jų didumą sudaro vanduo. Galvos smegenys susideda iš šių dalių: pailgųjų smegenų, tilto, smegenėlių, vidurinių smegenų, tarpinių smegenų ir didžiųjų pusrutulių. Išskyrus di

idžiuosius pusrutulius visos galvos smegenys vadinamos galvos smegenų kamienu. Geriausiai yra išsivystę didieji pusrutuliai. Kiekviena smegenų dalis susijusi su kitomis dalimis. Žemiau esančios smegenų dalys pavaldžios aukščiau esančioms smegenų dalims.

Pailgosios smegenys.
Nuo pailgųjų smegenų, žemyn yra nugaros smegenys, į viršų nuo tilto yra vidurinės smegenys. Pailgųjų smegenų ir tilto pilkoji medžiaga kaip ir nugaros smegenų yra viduje, o baltoji medžiaga yra išorėje. Pailgųjų smegenų ir tilto viršutinis paviršius sudaro rambinę duobę, kurioje yra 8 porų nervų branduoliai. Šių branduolių ląstelių ataugos išeina iš smegenų ir sudaro galvos nervus. Pailgosios smegenys atlieka refleksinę ir nervinių impulsų perdavimo funkcijas. Pailgose smegenys yra gyvybiškai svarbūs centrai: kvėpavimo, širdies veiklos, seilių, skrandžio, kasos. Taip pat apsauginių refleksų centrai: vėmimo, čiaudėjimo, kosėjimo. Todėl šių galvos smegenų dalių suužalojimas pavojingas gyvybei.

Smegenėlės randasi virš pailgųjų smegenų. Smegenėles dengia pilkoji medžiaga. Smegenėlių pagrindinė funkcija reguliuoti, koordinuoti judesius, raumenų tonusą, palaikyti pusiausvyrą. Kartais sutrinka žmonėms smegenėlių veikla, jie negali tiksliai koordinuoti savo judesių, taip pat išlaikyti pusiausvyros. Pavyzdžiui, jų eisena panaši į girto žmogaus eiseną.

Vidurinės smegenys randais priekyje pailgųjų smegenų. Jos susideda iš dviejų smegenų kojyčių ir keturkalnio. Keturkalnyje yra labai svarbūs orientacijos į šviesą ir garsą refleksų centrai. Šiose smegenyse susitelkę nervinių ląstelių grupės, kurios padeda reguliuoti raumenų tonusą.

Vidurinių smegenų priekyje yra ta
arpinės smegenys. Joms priskiriami regimieji gumburiai, pagumburio sritis. Šiomis smegenimis į didžiųjų pusrutulių žievę sklinda impulsai iš visų receptorių ( regos, klausos, odos, skonio ir kt. ). Daugelis sudėtingųjų judinamųjų refleksų, susiję su tarpinėmis smegenimis, tai yra, pavyzdžiui, bėgimas, ėjimas, plaukimas.

Vidaus organų veiklą tai pat derina tarpinių smegenų branduoliai. Šios smegenys reguliuoja medžiagų apykaitą, maisto ir vandens, bei kūno temperatūrą. Žmogaus galvos smegenų didieji pusrutuliai yra labai gerai išsivystę. Didieji pusrutuliai dengia vidurines ir tarpines smegenis. Didžiųjų pusrutulių žievę, sudaro pilkoji medžiaga. O po žieve yra baltoji medžiaga, kurios viduje yra išsidėstę požieviniai branduoliai. Didieji pusrutuliai yra du kairysis ir dešinysis. Pusrutulių paviršius yra raukšlėtas. Kiekviename pusrutulyje yra po keturias skiltis: kaktos, momens, smilkinio ir pakaušio. Šių pusrutulių branduoliai yra požieviniai judėjimo centrai, kartu su kitomis smegenų dalimis reguliuoja raumenų susitraukimus tam tikra eilės tvarka. Didžiųjų pusrutulių žievę sudaro keletas sluoksnių nervinių ląstelių ir skaidulų. Žievė yra svarbiausia nervų sistemos dalis. Ji daro įtaką organizmo funkcijoms. Didžiųjų pusrutulių dalys yra glaudžiai susiję, tačiau skiriasi sandara ir funkcijomis.
Iš regėjimo organų informacija eina į pakaušinę skiltį, iš klausos organų eina į smilkininę. Žievėje už centrinės vagos išsidėsčiusios odos ir raumenų jutimo zonos. Taip pat didžiųjų pusrutulių žievėje išsidėsčiusios skonio, uoslės jutimo zonos. Žievėje yra priimamosios zonos, či
ia patenka dirginimai, kurie analizuojami, todėl mes galime įsivaizduoti, suvokti. Su didžiųjų pusrutulių žieve susijusios specifinės psichinės funkcijos, tai mąstymas, atmintis, kalba.
Mūsų smegenų ląstelės žūsta kiekvieną dieną ir daugiau nebeatsinaujina. Tačiau galima užsiauginti smegenyse naujų jungčių. Smegenų ląstelės, atmintyje laiko daugybę informacijos. Taigi vyresni žmonės sugeba geriau mąstyti ir kurti už jaunesnius, kadangi tarp jų smegenų ląstelių yra daugiau jungčių.
Naujagimio nervų sistema nėra gerai išsivysčiusi. Naujagimiui yra geriausiai išsivystę nugaros ir pailgosios smegenys. Mažiausiai yra išsivystę galvos smegenų žievė, taip pat, smegenėlės. Nervinių ląstelių vystymasis vyksta visą augimo ir brendimo laikotarpį. Iki gimimo subrendusios nugaros ir pailgosios smegenys naujagimiui garantuoja svarbias funkcijas, tai kvėpavimo, šlapinimosi, virškinimo, bei apsauginius refleksus. Naujagimio smegenys sveria 400g., dvejų metų vaiko galvos smegenys sveria maždaug apie vieną kilogramą, o penkių-šešių metų vaikų smegenys sveria pusantro kilogramo. Vaikui augant sparčiai vystosi smegenų žievė ir smegenėlės. Pirmais-ketvirtais gyvenimo metais sparčiai vystantis nervų sistemai ir smegenėlėms, greičiau vystosi psichika ir judesių koordinacija. Sparčiau vystosi signalinė sistema, žodis, kalba.

Nugaros smegenys

Nugaros smegenys yra kauliniame stuburo kanale, todėl yra gerai apsaugotas nuo sužalojimų. Jos yra maždaug mažojo piršto storio. Jeigu perpjautume ten, kur nugaros smegenys, pamatytume du skirtingų spalvų sluoksnius. Tai yra pilkoji ir baltoji medžiaga. Centrinėje dalyje yra pilkoji me

edžiaga, kuri yra peteliškės formos, o apie pilkąją medžiagą išsidėsčiusi baltoji. Pilkosios medžiagos priekiniai sparnai vadinami priekiniais ragais, o užpakaliniai sparnai vadinami užpakaliniais ragais. Pilkoji medžiaga sudaryta iš nervų ląstelės ir dalinai iš jų ataugų. Baltoji medžiaga sudaryta iš ataugų ir nervinių skaidulų. Iš priekinių ragų tarp slankstelių link angų eina pluoštai nervinių skaidulų tai yra priekinės šaknelės. Priekinės šaknelės yra judinamosios užpakalinės šaknelės yra juntamosios.

Tarpslankstelinėje angoje judinamoji ir juntamoji šaknelė susijungia ir sudaro nugaros nervą. Nugaros smegenų dalis atitinka vieną nugaros nervų porą, kuri vadinama segmentu. Segmentų yra: 7 – kaklo, 12 – krūtinės, 5 – juosmens, 5 – kryžmens, 4 – uodegos. Pagrindinis nugaros smegenų funkcijos refleksinė ir dirginimo perdavimo. Refleksinę veiklą nulemia smegenyse esantys refleksų centrai. Nugaros smegenys kakliniuose segmentuose yra kaklo, rankų, pečių, judinimo centrai. Krūtinės segmentuose yra liemens raumenų centrai. Juosmens ir kryžmenų segmentuose yra dubens ir kojų raumenų centrai. Kryžminėje dalyje yra šlapinimosi ir lytinių organų centrai. Nugaros smegenys perduoda impulsus į galvos smegenis arba iš galvos smegenų į kūno organus.

Nervų sistema

Reguliuojant organizmo funkcijas svarbiausią vaidmenį atlieka nervų sistema. Nervų sistema veikia ląstelių, audinių, organų ir jų sistemų darnią veiklą. Nervų sistemos dėka organizmas funkcionuoja kaip vieninga visuma.

Nervinės ląstelės-neuronai, sudaro nervų sistemą. Neuronai tai ląstelės, kurios tvarko nervų sistemos funkcijas. Neuronai turi kūną ir ataugas. Neurono dendritais impulsais sklinda į neurono kūną.

Aksomas tai ilga paprastai neišsišakojusi atauga. Aksomu impulsai sklinda iš neurono kūno. Vieni aksomai yra padengti mielinio dangalu ir vadinami mieliniais. Ir būna balti kiti yra nemieliniai. Sudaryti iš nemielinių nervinių skaidulų ir yra pilki. Juntamųjų neuronų, priimančių dirgiklį, ir judinamųjų neuronų siunčiančių impulsus į raumenis, veikla yra darni ir sukelia organizmo atsakomąją reakciją į dirgiklį automatiškai. Tokia reakcija vadinama refleksu. Pavyzdžiui, pridėjus ranką prie karšto paviršiaus tuojau pat atsitraukiame, net nesuspėjus to suvokti. Reflekso lankas sudarytas iš trijų dalių: iš kylančios į nugaras smegenis ir iš nugaros smegenų, nusileidžiančios į atsakomąjį organą. Refleksų yra dvi rūšys. Tai nesąlyginiai, arba įgimti. Ir sąlyginiai įgyti gyvenant. Nesąlyginiai refleksai, sąlygoje tuos pačius veiksmus ir išlieka visą gyvenimą. Pavyzdžiui išmokti rašyti, tai yra sąlyginis refleksas.

Mūsų nervų sistema yra skirstoma į centrinę ir periferinę. Centrinę nervų sistemą sudaro galvos ir nugaros smegenys. Periferinė nervų sistema susideda iš nervų, jungiančių galvos ir nugaros smegenis, su visais audiniais ir organais.

Centrinės nervų sistemos pagrindinė užduotis, sujungti ląstelių grupes, integruoti jų veiklą, bei palaikyti jų ryšius su aplinka. Somatine nervų sistema vadinama, ta nervų sistemos dalis, kuri reguliuoja griaučių ir raumenų veiklą.

Ta nervų sistemos dalis, kuri reguliuoja vidaus organų veiklą, vadinama vegetacine nervų sistema. Vegetacinės nervų sistemos veikla nepaklūsta žmogaus valiai. Ji yra skirstoma į simpatinę ir parasimpatinę dalis. Vegetacinės nervų sistemos centrai randasi galvos pailgose smegenyse, nugaros smegenyse, o mazgai vegetaciniuose mazguose.

Vegetacinė nervų sistema labai svarbi organizmui, ji reguliuoja vidaus organų, kraujagyslių, lygiųjų raumenų susitraukimą, širdies veiklą ir medžiagų apykaitą. Vegetacinės nervų sistemos simpatinis skyrius nejaudinamas, kai organizmas gausiai eikvoja energiją. Veikiant parasimpatiniam skyriui kaupiasi energijos atsargos. Parasimpatinė nervų sistema veikia esant ramybėje ir miegui. Vaikų vegetacinė nervų sistema yra neblogai subrendusi. Atskirais amžiaus periodais vyrauja viena arba kita vegetacinės nervų sistemos dalis.

Kūdikystėje vyrauja parasimpatinė sistema, todėl tokio amžiaus vaikai dažnai serga odos ir kvėpavimo takų gleivinės ligomis. Darželinukų amžiaus vaikams vyrauja daugiausiai simpatinė sistema, bet pasitaiko vaikų kuriems vis dar tebe vyrauja parasimpatinė sistema. Mokyklinio amžiaus vaikams tarp parasimpatinės ir simpatinės veiklos atsiranda pusiausvyra.

Būna vaikų, kurių simpatinė sistema būna stipresnė. Tokių vaikų vyzdžiai išsiplėtę, oda išblyškusi, sausa. Jų nervų sistema yra jautresnė. Jų vaikų, kurių stipresnė parasimpatinė sistema, jiems gali sutrikti širdies ritmas. Yra didesnė galimybė susirgti kvėpavimo organų ligomis.

Širdis

Širdis-labai svarbus organas žmogaus organizme. Jos ilgis apytiksliai dvylika centimetrų, plotis devyni centimetrai, o storis šeši centimetrai. Šis organas sudarytas iš raumens. Vyro širdis apie 50g. sunkesnė negu moters. Širdis yra krūtinės ląstos ertmėje aštuoni cm. į kairę nuo krūtinkaulio. Viršutinė širdies dalis vadinama pagrindu. Iš šios širdies dalies išeina kraujagyslės, o apatinė dalis vadinama viršūne.

Suaugusio žmogaus širdis sveria apie tris šimtus gramų, o mokyklinio amžiaus vaikų širdies masė apie šimtas dešimt gramų. Dvyliktais- penkioliktas metais mergaičių širdis yra didesnė negu berniukų. Intensyviai širdis auga pirmaisiais gyvenimo metais. Augant kinta širdies forma padėtis. Vaikų kitaip negu suaugusių širdis būna apvalesnė, ji guli skersai, vėliau leidžiasi žemyn ir širdis atsigula įstrižai. Vaikui augant širdies struktūra keičiasi. Mokyklinio amžiais vaikams jau gerai išsivystęs širdies jungiamasis audinys ir širdį maitinančios kraujagyslės. Širdies raumuo dengiantis pagrindinę širdies dalį vadinamas miokardu. Jis iš visų pusių apgaubtas dangalais. Širdį dengia širdiplėvė. Tarp širdiplėvės ir išorinio širdies paviršiaus yra uždara ertmė, jos sienos drėgnos. Tai palengvina širdies darbą, bei apsaugo nuo trynimosi.

Mūsų širdies darbas yra cikliškas. Širdis susitraukinėja ritmiškai: atskiri jos skyriai tai susitraukia, tai vėl atsipalaiduoja. Širdis susitraukia tik tada, kai visa prisipildo kraujo. Širdis kraują varinėja viena kryptimi, nes turi vožtuvus. Vieni vožtuvai yra tarp prieširdžių ir skilvelių. Šie vožtuvai vadinami būriniais. Būriniai vožtuvai atsidaro į skilvelio pusę. O į prieširdžių pusę jie atsidaryti negali, nes jiems trugdo sausgysliniai siūlai. Tarp dešiniojo skilvelio ir plaučių arterijos, ir tarp kairiojo skilvelio, ir aortos yra pusmėnuliniai vožtuvai. Jie praleidžia kraują iš skilvelių į kraujagysles, bet neleidžia kraujui tekėti atgal iš kraujagyslių į skilvelius. Suaugusio žmogaus širdis susitraukia per minutę 75 kartus. Tuomet, širdies ciklas trunka 0,8s. Vaiko širdis susitraukinėja dažniau. Mokyklinio amžiaus pradžioje širdis susitraukia 90-100 kartų per minutę. Vyresniojo amžiaus širdies susitraukimų dažnumas toks pat kaip suaugusio. Atsipalaidavimas trunka ilgiau negu susitraukimas, todėl širdis daugiau ilsisi.

Kas minutę širdis per visą kūną pervaro 4 litrus kraujo. Valgant širdies pulsas padažnėja, kadangi per kūną prateka daugiau kraujo, kuris turi paimti naujau suvirškintą maistą ir išnešioti jį. Širdis tai kaip automatinis siurblys. Širdies raumeniui yra būdina savireguliacija. Izoliuota širdis gali plakti, bet jai reikia tam tikrų sąlygų. Per kraujagysles turi tekėti fiziologinis tirpalas, žinoma, tam tikru spaudimu. Taip pat skysčio temperatūra turi būti tokia pati kaip kraujo ir skystis turi būti prisotintas deguonies.
Kraujas ir kraujo apytaka

Nuolat tekėdamas kraujas atlieka gyvybiškai būtinas funkcijas. Kraujo apytaka tai kraujo tekėjimas organizme. Per kraujo apytaką visi organai ir audiniai aprūpinami deguonimi, maisto medžiagomis, vandeniu, druskomis, hormonais ir taip pat iš organizmo pašalinami .... produktai. Su kraujo apytakos organų funkcija glaudžiai susijusi viso organizmo veikla. Kadangi dirba širdis ir kraujagyslės, todėl vyksta kraujo apytaka. Kraujagyslių sistemą sudaro du kraujo apytakos ratai: didysis ir mažasis. Širdis yra pats svarbiausias kraujo apytakos organas.

Kraujas nuolat teka ratu. Širdį dalija ištisine pertvara į kairią ir dešinę puses. Kiekvieną jų sudaro dvi susisiekiančios kameros, tai prieširdis ir skilvelis. Kraujagyslės, kuriomis kraujas teka į įvairius organus, vadinamos arterijomis, o kraujagyslės, kuriomis kraujas nuteka į širdį vadinamos venomis. Stambiausia kraujagyslė tai aorta, kuri prasideda iš kairiojo skilvelio. Kraujas iš kairiojo skilvelio išstumiama į aortą, į didįjį kraujotakos ratą. Jo atšakos siekia visas kūno dalis. Iš didžiojo kraujotakos rato kraujas teka į dešinįjį prieširdį, iš jo perteka į dešinįjį skilvelį. Dešinysis skilvelis stumia kraują pro plaučių arteriją į mažąjį kraujo apytakos ratą, į plaučius. Iš plaučių, plaučių venomis kraujas suteka į kairįjį prieširdį iš ten papuola į kairįjį skilvelį. O ten vėl prasideda didysis kraujo apytakos ratas.

Kraujagyslės, kuriomis kraujas iš organo teka į širdį vadinamos venomis. Kraujo suaugusio žmogaus organizme yra apie penkis litrus. Kraujas sudarytas iš kraujo plazmos ir kraujo ląstelių. Plazmoje yra apie 90% vandens, o kiti 10% tai baltymai, mineralinės druskos, maisto medžiagos, medžiagų apykaitos produktai. Kraujo plazma ir eritrocitai nešioja anglies dvideginį. Kraujyje yra raudonųjų kraujo ląstelių jos vadinamos eritrocitais. Eritrocitai išnešioja deguonį iš plaučių po visą kūną. Raudonieji kraujo kūneliai sudaro didžiąją kraujo dalį. Raudoną spalvą jiems suteikia hemoglobinas.

Kraujyje yra baltųjų kraujo ląstelių vadinamų leukocitais. Jie naikina bakterijas, virusus ir kitus svetimkūnius. Taip pat kraujyje yra kraujo plokštelių, tai yra trombocitų. Jos yra mažiausi forminiai elementai. Trombocitai dalyvauja kraujo krešėjime. Jos prikibdamos prie kraujagyslių ir išskirdamos medžiagas, kurios siaurina sieneles, taip pat mažina jų laidumą taip stabdo kraujavimą.

Deguonį nešantis kraujas yra šviesiai raudonas, o anglies dvideginį nešantis kraujas yra tamsiai raudonas. Eritrocitai gyvena apie keletą mėnesių. Suaugusiojo kūne jie sudaro plokščiųjų kaulų (dubens, krūtinkaulio, kaukolės) raudonuosiuose čiulpuose. Mūsų aplinkoje gausu bakterijų. Jos per pažeistą oda patenka į organizmą. Organizmas su jomis nuolat kovoja. Čia labai svarbus leukocitų vaidmuo.

Leukocitai skirstomi į kelias grupes. Viena grupė sugeba prasiskverbti pro kraujagyslių sieneles į bakterijų pažeistą audinį, prilipti prie bakterijų ir jas sunaikinti. Kita grupė leukocitų gamina antikūnius, kurie nukenksmina bakterijas. Suaugusio žmogaus kūne vienam kubiniam mililitre kraujo, leukocitų skaičius svyruoja nuo 4000-9000. mokyklinio amžiaus vaiko ir suaugusio žmogaus leukocitų skaičius nesiskiria. Leukocitai gaminami: kalų čiulpuose, blužnyje, limfmazgiuose ir užkrūčio liaukoje.

Virškinimas

Virškinimo organų sistemai priklauso šios dalys: burnos ertmė, ryklė, stemplė, skrandis, plonoji žarna, storoji žarna, tiesioji žarna. Virškinime taip pat dalyvauja kepenys ir kasa. Pirmiausia maistas pakliūva į burnos ertmę iš ten pro ryklę ir stemplę patenka į skrandį. Skrandis maistą apdoroja skrandyje išskaido ir iš jo maisto tyrė papuola į plonąją žarną. Plonojoje žarnoje maistas suskaidomas taip, kad kraujagyslės esančios plonosios žarnos sienelėse, didžiąją dalį galėtų išnešioti po visą organizmą. Atlėkusi maisto dalis patenka į storąją žarną, kurioje susidaro išmatos. Jos pašalinamos per tiesiąją žarną.

Maistas visų pirma patenka į burną. Ten jis susmulkinamas padedant liežuviui ir dantims. Taip pat maistas suvilgomas seilėmis, kad būtų patogiau nuryti. Maistą apdoroti burnoje yra du būdai tai fizinis ir cheminis. Fizinis būdas tai kaip maistas yra kramtomas, padedant dantims. Cheminis būdas tai kai maistas apdorojamas, veikiant seilėse esantiems fermentams. Seilės gamina seilių liaukas. Šių seilių liaukų stambiausios yra trys: paausio, pažandžių ir paliežuvio. Be šių liaukų burnoje dar yra daugybė smulkių liaukučių.

Fermentai, esantys žmogaus seilėse gali krakmolą paversti į gliukozę. Jei maistas ilgai smulkinamas krakmolas virsta gliukoze ir pakeičia maisto skonį. Pavyzdžiui ilgai kramtoma duona tampa saldi. Seilių suvilgytas maistas liežuvio judesiais nustumiamas į ryklę. Ryjant maistą gerklų angą užtveria antgerklis, kuris neleidžia, kad maistas patektų į gerklas ir trachėją.

Maistą į skrandį stumia banguodamos stemplės sienelės. Skrandyje maistas virsta tyrele. Skrandžio sienelės banguoja, taip maistas sumaišomas su virškinimo sultimis. Suaugusio žmogaus skrandyje telpa 1,5-3 litrai, tuo tarpu naujagimio skrandžio tūris yra 30 kubinių centimetrų. Skrandyje maistas suvilgomas iki kūno temperatūros. Skrandis skaido baltymus ir gamina hormonus. Skrandyje maistas virškinamas apie 3-4 valandas. Skrandžio sultys padeda maistui pavirsti tyrele.

Yra trijų rūšių skrandžio liaukų: pagrindinės, gaminančios skrandžio sulčių fermentus, dengiančiosios, gaminančios druskos rūgštį, papildomosios, gaminančios gleives. Fermentai dar vadinami pepsinu. Pepsinas padeda skaidyti baltymus, bet tik tam tikromis sąlygomis. Kai maistas sušyla ligi kūno temperatūros ir maistui susimaišius s druskos rūgštimi, nes pepsinas baltymus gali skaidyti tik tam tikroje temperatūroje ir esant tinkamo rūgštingumo aplinkoje. Visiškai skrandyje baltymai nesuskaidomi, jie galutinai suskaidomi plonojoje žarnoje. Dvylikapirštėje žarnoje maistą veikia sultys, kurias išskiria kasa, kepenys ir žarnų liaukos. Veikiant šioms sultims baltymai, angliavandeniai ir riebalai suvirškinami taip, kad juos galėtų įsisavint organizmas.

Apytiksliai 2-3 minutės po valgymo pradžios pradeda išsiskirti kasos sultys. Kasa randasi viršutinėje pilvo erdvėje tarp skrandžio ir užpakalinės pilvo sienelės. Plonosios žarnos sienelėse yra raumenys, kurie sukelia bangavimą taip maistas stumiamas žarnynu. Plonoji žarna yra pati ilgiausia virškinamojo trakto dalis. Šios žarnos gaureliuose yra tankiai išsiraizgę kraujagyslės bei limfagyslė. Plonosios žarnos sienelėse gaureliuose išsišakojusios kraujagyslės įsiurbia jau dalį riebalinių medžiagų. Vertingąsias medžiagas įsiurbia smulkiausi kraujo kapiliarai, ir toliau jos papuola į kepenis. Kraujyje esančių maisto medžiagų kiekį reguliuoja kepenys. Kepenų svarba mūsų organizme didelė, nes jos nukenksmina su maistu patekusias nuodingas medžiagas, pavyzdžiui alkoholį. Taip pat sunaikina bakterijas, kurios įsiskverbia į žarnyną. Kaupia gliukogeną (gyvulinį krakmolą), vitaminus.
Neįsiurbtos liekanos patenka į storąją žarną. Šioje žarnoje maistas toliau nebeskaidomas. Šias liekanas sudaro vanduo ir augalų ląsteliena. Storosios žarnos užduotis yra standinti maisto tyrelę ir susiurbti iš vandenį bei mineralines medžiagas. Kai sutrinka vandens įsiurbimas storojoje žarnoje, žmogus pradeda viduriuoti. Storoji žarna kaupia maisto liekanas, kurios būna pašalinamos kaip išmatos. Storojoje žarnoje pilna bakterijų, kurios maitinasi šioje žarnoje esančiomis maisto liekanomis. Šios žarnos bakterijos padeda susidaryti vitaminui K ir B grupės vitaminams, kurie vėliau įsiurbiami į organizmą.
Skrandžio tūris pirmųjų vaiko gyvenimo metų pabaigoje yra 300-350 kubinių centimetrų, antrųjų 600-700 kubinių centimetrų, o šeštųjų septintųjų 1000-1100 kubinių centimetrų. Taigi vaikų skrandis jiems augant labai sparčiai auga. Jo dugnas laibai padidėja. Padidėjus skrandžio gleivinės paviršiui, padaugėja skrandžio liaukų, tuomet išsiskiria daugiau sulčių, padidėja rūgštingumas ir labai suaktyvėja pepsinas. Iki mokyklinio amžiaus vaikų skrandžio sulčių rūgštingumas jau būna ne ką mažesnis nei suaugusiųjų. Sustiprėja kasos ir žarnyno veikla. Jau esant pirmiems antriems gyvenimo metams stipriai ilgėja žarnynas. Plonoji žarna antrais gyvenimo metais jau būna 4,5 metro ilgio, o storoji 80 centimetrų. Iki aštuonerių metų žarnyno augimo veikla susilpnėja, tačiau sulaukus aštuonerių augimas vėl sustiprėja.

Kvėpavimo organai

Kad žmogus galėtų normaliai funkcionuoti jam reikalingas ne tik maistas, bet ir deguonis. Pradedant nosies ertame oras pereina per nosiaryklę, gerklas, trachėją, bronchus ir patenka į plaučius. Deguonį iš plaučių į audinius perneša kraujas taip pat anglies dioksidą iš audinių į plaučius nešioja kraujas.

Žmogaus organizme turi nuolat būti deguonis, kuris patenka iš aplinkos. Jei žmogus be maisto galėtų išgyventi daugiau mėnesį, be vandens 10 dienų, tai be deguonies negrįžtami procesai organizme prasideda jau po 5-7 minučių.
Kvėpavime skiriami šie procesai:
1. išorinis kvėpavimas arba plaučių, tai dujų apykaita vykstanti plaučiuose, tarp organizmo ir aplinkos,
2. vidinis arba audinių kvėpavimas vykstantis ląstelių,
3. dujų pernešimas krauju, tai kaip kraujas deguonį iš plaučių perneša į audinius ir anglies dioksidą perneša iš audinių į plaučius.
Paprastai žmogus kvėpuoja pro nosį. Pro burną kvėpuojama tik tada kai pro nosį kvėpuoti būna sunku. Pavyzdžiui kai sergama sloga. O kvėpuoti pro nosį pačiam organizmui yra labai svarbu, nes nosies gleivinėje yra kraujagyslių, tai oras eidamas pro nosį sušyla. Dar nosyje susilaiko dulkių dalelės patekusios kartu su oru. Įkvėpint oro, raumenys pakele šonkaulius aukštyn ir į priekį, o diafragma susitraukia ir nusileidžia. Šitaip krūtinės ertmė išsiplečia ir į plaučius papuola oras. Oras pro bronchus papuola į alveoles.
Alveolių sienelės plonytės sudarytos iš vieno sluoksnio plokščiojo epitelio ir jungiamojo audinio su kapiliarai. Pačios alveolės yra mažytės, jų dydis yra 0,3-0,5 mm. Deguonis iš alveolių per kapiliarus patenka į kraujo raudonąsias ląsteles. Šios raudonosios kraujo ląstelės deguonį perneša iš plaučių į audinių ląsteles. Ir atvirkščiai anglies dvideginį iš audinių ląstelių šalina pro plaučius.
Žmogus gali pats reguliuoti kvėpavimą, ir gali trumpam nustoti kvėpuoti, bet vėl įkvėps automatiškai, nes smegenims truks oro, žmogus neteks sąmonės. Mūsų kvėpavimą reguliuoja pailgose smegenyse esantis kvėpavimo centras, jo veiklą reguliuoja anglies dvideginio kiekis kraujyje.
Kai kūdikis būna dar negimęs jo plaučiai būna susitraukę. Kai kūdikis gimsta jis pirmą kartą įkvepia oro ir pradeda rėkti jo plaučiai išsipučia, prisipildo oro. Yra labai svarbu, kad žmogui gimus plaučiai gerai prisipildytų oro, nes jai taip neįvyksta galimos visokios komplikacijos. Pavyzdžiui galima dažnai sirgti plaučių uždegimu. Naujagimio ir suaugusio žmogaus kvėpavimo dažnumas yra nepastovus. Naujagimiai per minutę atlieka iki 50 kvėpavimo judesių, 2-3metų vaikų sumažėja iki 30 judesių per minutę. O paauglių jau beveik nesiskiria nuo suaugusių tai yra apie 18-20 kvėpavimo judesių per minutę.
Suaugęs žmogus, jei gerai išvėdinta patalpa ir nedirba jokio fizinio darbo, atlieka 16-18 kvėpavimo judesių per minute. Jaunesniųjų vaikų apykaita tarp kraujo ir oro vyksta daug lėčiau nei suaugusiųjų. Vaikų kraujas per pusę mažiau įsisavina deguonies ir mažiau atiduoda anglies dioksido.
Nors kvėpavimo judesiai būna dažni ir mažos apimties 5-7 vaikų plaučių talpa būna apie 1000-1300 mm. Plaučiau yra krūtinės ląstoje ir užima beveik visą krūtinės ląstą, vietos dar lieka širdžiai. Tarp šonkaulių ir plaučių yra labai pašas tarpelis.
Plaučiai yra kairysis ir dešinysis, jie yra kūgio formos. Viršutinė plaučio dalis yra susiaurėjus ir vadinama viršūne. Pro tą plautį eina nervai, plaučių arterija ir vena. Dešinysis plautis susideda iš trijų skilčių, o kairysis iš dviejų skilčių, kurios dar skirstomos į skyrius, kurie sudaryti iš daugybės plaučių skiltelių.

Akys-regos organas

Akis tai labai svarbus žmogaus jutimo organas, nes iš mūsų supančios aplinkos jis priima daugiau informacijos už kitus jutimo organus. Akies obuolys randasi kaukolės akiduobėse. Nuo smulkių krislelių mūsų akis saugo blakstienos. Jautrią rageną drėkina, ašarų liaukų gaminamas skystis. Dar šis skystis išplauna į ja patekusius smulkius svetimkūnius.

Ragena yra akies obuolio priekyje. Ašarų liaukų centras yra pailgose smegenyse. Mūsų akių obuolys susideda iš trijų dangalų, tai yra iš išorinio, vidinio ir vidurinio. Odena, vadinamas viršutinis dangalas. Priekinėje akies duobėje pereina į rageną. Per parą, žmogui pasigamina apie vienas ml. ašarų. Jas sudaro vienas procentas druskų iš devyniasdešimt devynių procentų vandens.

Ragena lengvai praleidžia šviesos spindulius. Kitas dangalas gyslinė, kuri iš- raizgyta kraujagyslių ir teikia akies obuoliui kraują. Rainele vadinama gyslinės priekinė dalis. Rainelės spalva būna arba mėlyna arba ruda. Vyzdis randasi rainelės viduryje. Vyzdžio funkcija reguliuoti šviesos spindulių patekimą į akies vidų. Už vyzdžio randasi skaidrus į abi puses išgaubtas lęšiukas. Jį supa krumplyno raumuo. Vidinę akies obuolio dalį užpildo svetimkūnis. Tai yra skaidri į drebučius panaši medžiaga. Daiktų vaizdai susidaro vidiniame akies obuolio dangale, tai yra, tinklainėje.

Tinklainėje susidaro sumažintas, apverstas daikto vaizdas. Tinklainėje yra regos nervas, kuris perduoda impulsus į didžiųjų pusrutulių žievę, regos zoną. Galvos smegenų regos zona atstato tinklainėje susidariusį atvirkščią vaizdą. Tinklainėje yra dviejų receptoriai, tai, kulbelės ir lazdelės. Vidurinėje tinklainės dalyje yra vien kulbelės. Jos veikia tik ryškioje šviesoje, bei skiria formą ir spalvas. Tamsoje kulbelės neveikia ir spalvų neskiria. Lazdelės leidžia žmogui matyti tamsoje, tačiau suvokia tik daikto formą.

Akims užsimerkti padeda veidinis nervas, o atsimerkti padeda judamasis, keliantis voką nervas. Per pirmuosius penkis metus, akie obuolys auga intensyviausiai. Lėčiau auga nuo šešių iki dvylikos metų. O augti nustoja keturioliktais metais. Per visą augimo laikotarpį, akies obuolys, pasitempia, neapvalėja, pasislenka giliau į akiduobę.

Vaikų odena plonesnė, elastingesnė ir jautresnė. Todėl akie obuolys gali dažniau deformuotis ir gali sutrikti regėjimas. Penktaisiais vaiko gyvenimo metais ragena suplonėja, sutankėja. Mažų vaikų akys būna melsvos arba žalios spalvos. Augant pigmento kiekis didėja ir akys kartais keičia spalvą.

Ausis- klausos pusiausvyros jutimo organas

Kad žmonės galėtų normaliai bendrauti klausa yra itin svarbi. Ausis pagal savo sandarą skirstoma į tris dalis: išorinė ausis, vidurinė ir vidinė. Išorinė ausis susideda iš ausies kaušelio ir išorinės klausomosios angos. Toliau randasi būgnelis, kuris veikiamas garsinių virpesių, vibracijos. Taip pat jis skiria išorinę angą nuo vidurinės ausies. Vidurinėje dalyje randasi klausomieji kauleliai, į kuriuos, nuo būgnelio sklinda garsiniai virpesiai. Per klausomuosius kaulelius virpesiai pasiekia vidinę ausį.

Klausomieji kauliukai yra tarpusavyje susijungę, tai plaktukas, priekalas, kilpa. Plaktukas yra savo viena dalimi suaugęs su būgneliu, kilpa liečiasi su sraige. O tarp plaktuko ir kilpos randasi priekalas.

Vidinės ausies sraigėje ir pusratiniuose kanaluose yra skysčio-endolimfos. Būgnelio virpesius reguliuoja klausomieji kauleliai. Jei garsas ateina stiprus, jie jį susilpnina ir perduoda švelnesnį smūgį į sraigės skystį. Jei garsas ateina per silpnas, tai klausos kauleliai jį sustiprina, įtempdami būgnelį. Sraigėje esantis skystis svyruodamas veikia vidinės ausies receptorius. Šie sudirginti siunčia nervinius impulsus į klausos zoną, esančią didžiųjų galvos pusrutulių žievėje. Joje galutinai susidaro garso pojūtis.

Vidinėje ausyje, be sraigės yra išsidėstę trejetas pusrytinių kanalų bei prieangis- pusiausvyros jutimo organai. Pusiausvyros kanaluose randasi ampulės, o jose dinaminės pusiausvyros jutimo receptoriai.
Sukinant kūną arba galvą tam tikrame pusratiniame kanale esantis skystis juda ir dirgina ampulių receptorius. Receptoriai padengti į drebučius panašia medžiaga. Taip suvokiamas sukamasis judesys.
Prieangyje yra apvalusis ir pailgasis maišeliai, kuriuose yra receptoriai, tai dėmės suvokiantys kūno statinę pusiausvyrą: lėtėjant ar greitėjant kūno judėjimo receptoriai. Jei yra padengti į drebučius panašios medžiagos sluoksniu, bei kristalais. Receptorių nervinis impulsas iš statinės ir dinaminės pusiausvyros, sklinda į didžiųjų pusrutulių žievę, kur yra suvokiamas ir analizuojamas.
Tirti kūno dalių padėtį ir judėjimą centriniai nervų sistemai padeda raumenyse esantys savojo jutimo receptoriai. Šis jutimas būtinas einant, sportuojant, mezgant.
Vaikų ausies kaušelis būna platesnis. Kaušelis augti baigia penkioliktais metais.
Pirmaisiais metais išorinė klausomoji landa sudaryta iš kremzlinio audinio, vėliau pagrindas sukaulėja. Iki šešių metų klausomoji anga auga lėtai. Augant vaikui būgnelis plonėja, ir iš horizontalios padėties pereina į įstrižinę padėtį.

Šalinimas

Plaučiai, inkstai, oda ir žarnynas, tai organai pro kuriuos galutinai pašalinami medžiagų apykaitos produktai, vandens ir druskų perteklius bei organizmui kenksmingas medžiagas.

Su iškvepiamu oru pro plaučius pašalinamas anglies dvideginis ir vanduo. Pavyzdžiui, šaltu oru galime matyti pašalintą vandenį, kai iškvepiame iš burnos virsta garai. Odos šalinamąjį poreikį geriausiai matome, kai žmogus prakaituoja. Taip pašalinama šiek tiek druskų ir šlapimo.

Inkstai yra svarbiausi šalinimo organai. Inkstai – du organai, kurių randasi pilvo ertmėje abipus stuburo. Jų forma panaši į pupas. Jų ilgis apie 10 – 12 cm. Jie švarina kraują. Inkstuose iš vandens, druskų ir šlapimo susidaro šlapimas. Anglies dvideginis ir vanduo susidaro, sudegus angliavandeniams ir riebalams. Nepanaudotus baltymus skaido kepenys ir taip atsiranda šlapalas. Šlapalą ir vandenį kraujas perneša į inkstus. Iš aortos atsišakoja po stambiąją inkstų arteriją, į abu inkstus. Per inkstus pratekėjęs kraujas iš jų išteka venomis. Šlapimas susidaro, iš per inkstus pratekančio kraujo paimamas šlapalas. Todėl, šlapalo šlapime yra apie 60 kartų daugiau nei kraujyje.

Šlapimas šlapimtakiais teka į šlapimo pūslę, iš kurios pašalinamas pro šlaplę. Viršutinėje šlaplės dalyje yra sutraukiamasis raumuo, kuris neleidžia šlapimui ištekėti iš šlapimo pūslės. Kai prisirenka pakankamai šlapimo, sutraukiamasis raumuo gavęs tam tikrus impulsus, atsipalaiduoja, šlapimo pūslės raumenys susitraukia ir šlapimas pašalinamas iš organizmo. Vaikai valingai šlapintis pradeda antrais-trečiais gyvenimo metais.

Išvados

Žmogaus organizmas, tai ląstelių, audinių, organų ir jų sistemų vieninga visuma. Jis gali egzistuoti tik normaliai funkcionuojat visiems organams ir jų sistemoms. Sutrikus vieno organo funkcijai atitinkamai reaguoja kiti organai ir visas organizmas. Organizmas sugeba prisitaikyti ,todėl vieno organo nepakankamą funkcionavimą galima papildyti padidintu kitu organų darbu. Visiškai nustojus funkcionuoti vienam iš svarbiausių organų ar organų sistemų, žmogaus organizmas miršta.

Literatūra:
1. Raunas Matila, Teuvas Niubergas, Olavis Vestelinas, Matis Leinonenas.
,,Žmogaus biologija 9 klasei“ 1995
2. Brian J. Ford ,,Žmogaus kūnas“ 1995
3. A. Markosianas ,,Fiziologija“ 1975
4. A. Kazanovas, A Čabovskaja ,,Iki mokyklinio amžiaus vaikų anatomija, fiziologija ir higiena“ 1979
5. R. Garibjanas, N. Markovas ,,Žmogaus anatomija ir fiziologija“
6. A. Cuzmer, O. Petrišina ,,Žmogus“ 1989
7. A. Chripkova, D. Kolesovas, V. Mironovas ,,Žmogaus fiziologija“ 1980

Leave a Comment