Širdis kraujas ir kraujagyslių sistema
Linas Glodenis 1a
Širdies ir kraujagyslių sistema sudaryta iš širdies ir įvairaus skersmens kraujagyslių (uždarų vamzdelių). Susitraukiant širdies raumeniui, kraujas teka kraujagyslėmis ir pasiekia viso organizmo organus, audinius bei ląsteles. Kraujotaka labai svarbi medžiagų apykaitai, kraujyje ištirpusios medžiagos ir dujos pasiekia audinius, kur yra sunaudojamos, o medžiagų apykaitos produktai keliauja į plaučius bei inkstus ir yra pašalinami į aplinką.ŠirdisŠirdis yra netaisyklingo kūgio formos organas, jos dydis apytiksliai prilygsta žmogaus kumščio dydžiui. Širdis yra krūtinės ląstoje ant diafragmos, didžioji jos dalis yra kairėje pusėje, tačiau apie trečdalį širdies yra dešinėje krūtinės ląstos pusėje. Smailesnis širdies galas yra vadinamas viršūne, ji nukreipta žemyn, į kairę ir į priekį. Platesnis širdies galas vadinamas pagrindu, iš jo prasideda 6 didžiosios kraujagyslės, kuriomis kraujas atiteka arba išteka iš širdies.Žmogaus širdį sudaro 4 kameros: 2 prieširdžiai ir 2 skilveliai (esantys žemiau prieširdžių). Į dešinįjį prieširdį įteka 2 tuščiosios venos, atnešančios iš organizmo veninį kraują (prisotintą anglies dioksido). Susitraukus dešiniajam prieširdžiui kraujas teka į dešinįjį skilvelį. Iš dešiniojo skilvelio susitraukus širdies raumeniui kraujas išstumiamas į plautinį kamieną, kuriuo kraujas teka į plaučius. Čia kraujas prisisotina deguonies (tampa arteriniu krauju) ir plautinėmis venomis grįžta į kairįjį prieširdį. Kraujo tekėjimas nuo dešiniojo skilvelio per plaučius iki kairiojo prieširdžio vadinamas mažuoju kraujo apytakos ratu.Toliau kraujas iš kairiojo prieširdžio teka į kairįjį skilvelį. Susitraukus kairiajam skilveliui kraujas išstumiamas į didžiausią žmogaus organizmo arteriją – aortą. Aorta vėliau šakojasi į arterijas, kuriomis arterinis kraujas pasiekia visus organus ir audinius. Audiniuose vyksta medžiagų ir dujų apykaita tarp audinių ir kraujo. Deguonis patenka į audinius, o kraujas prisisotina anglies dioksido, todėl patamsėja, virsta veniniu krauju ir venomis grįžta atgal į širdį – suteka į dešinįjį prieširdį. Toks kraujo apytakos ratas, kuris prasideda kairiajame skilvelyje, po to kraujas teka arterijomis iki organų ir vėliau venomis grįžta į dešinįjį prieširdį, vadinamas didžiuoju kraujo apytakos ratu.
Širdies sandara. Širdies siena sudaryta iš 3 sluoksnių: išorinio – epikardo (prikardo), viduriniojo raumeninio (miokardo) ir vidinio – endokardo. Storiausias sluoksnis yra miokardas, kurį sudaro raumeninis audinys. Prieširdžių miokardas yra plonesnis nei skilvelių, kadangi skilveliai atlieka sunkesnį darbą. Kairiojo skilvelio miokardo sluoksnis storesnis nei dešiniojo skilvelio, kadangi kairysis skilvelis varo kraują į visą kūną (į didįjį kraujo apytakos ratą), todėl turi atlikti sunkesnį darbą nei dešinysis, kuris varo kraują į plaučius (mažąjį apytakos ratą). Epikardas – tai plonas sluoksnis, dengiantis širdį iš išorės. Endokardas dengia miokardą iš vidaus, iškloja širdies ertmes, taip pat padengia širdies vožtuvus.Širdis pati turi ją maitinančias kraujagysles – tai kairioji ir dešinioji vainikinės arterijos, kurios atsišakoja nuo aortos ir lyg vainikai apsupa širdį (kairioji apsupa iš kairės pusės, o dešinioji – iš dešinės). Sutrikus vainikinių kraujagyslių kraujotakai (susiaurėjus jų spindžiui) susergama miokardo infarktu.Širdies vožtuvai. Tarp dešiniojo prieširdžio ir dešiniojo skilvelio yra anga, kurią uždaro triburis vožtuvas (jį sudaro 3 burės). Tarp kairiojo prieširdžio ir kairiojo skilvelio yra dviburis vožtuvas. Šie vožtuvai kraujui leidžia tekėti tik viena kryptimi – iš prieširdžio į skilvelį. Susitraukus skilveliui burės išsiskleidžia ir uždaro angą į prieširdį, todėl kraujas atgaline kryptimi neprateka.Plautinio kamieno išėjimo iš dešiniojo skilvelio vietoje yra plautinio kamieno vožtuvas, o kairiajame skilvelyje yra aortos vožtuvas. Šie vožtuvai taip pat praleidžia kraują tik viena kryptimi: iš skilvelių į stambiąsias kraujagysles. Pažeidus širdies vožtuvus (pvz., sergant reumatu, endokarditu ar kitomis ligomis) arba esant įgimtoms širdies vožtuvų anomalijoms, sutrinka normalus kraujo tekėjimas, kraujo srovė gali grįžti atgal į skilvelius arba prieširdžius. Tuo metu klausydamas širdį gydytojas girdi ūžesius. Vožtuvams neatliekant savo funkcijos, pasunkėja širdies darbas, ilgainiui širdies raumuo gali nusilpti. Todėl svarbu laiku pastebėti širdies vožtuvų pažeidimus. Šiuo metu širdies chirurgai sugeba operuoti širdį ir įdėti dirbtinius vožtuvus, kurie palengvina širdies darbą.Širdies veikla. Širdis dirba kaip siurblys. Susitraukus širdies raumeniui, didėja slėgis ir kraujas išstumiamas į kraujagysles. Širdies veikla yra cikliška. Prieširdžiai ir skilveliai susitraukinėja atskirai. Iš pradžių susitraukia prieširdžiai ir išstumia kraują į skilvelius, kurie tuo metu yra atsipalaidavę. Po to susitraukia skilveliai ir išstumia kraują į kraujagysles. Susitraukiant skilveliams prieširdžiai atsipalaiduoja, tačiau kraujas į juos neteka dėl esančių vožtuvų, prieširdžiai tuo metu prisipildo kraujo. Po skilvelių susitraukimo seka jų atsipalaidavimas, kurį laiką prieširdžiai ir skilveliai ilsisi kartu. Vėliau ciklas kartojasi nuo pradžių: vėl susitraukia prieširdžiai. Visas širdies ciklas užtrunka apie 0,8-1 sek. Taigi, per minutę ramybėje širdis susitraukia 60-80 kartų.Širdies veikla vyksta automatiškai, t.y. nesąmoningai. Tai užtikrina speciali širdies laidžioji sistema. Širdies laidžiojoje sistemoje automatiškai kyla impulsai, kurie skatina raumens ląsteles susitraukti. Laidžiosios sistemos skaidulos apraizgo visą širdies miokardą, todėl raumeninės ląstelės susitraukia vieningai. Pažeidus širdies laidžiąją sistemą, sutrinka širdies veikla (ji gali sulėtėti – atsiranda bradikardija, tapti neritmiška – prasideda širdies aritmija). Kartais būna įgimtų papildomų širdies laidžiosios sistemos pluoštų, kurie skatina papildomus širdies susitraukimus, tuomet širdis plaka dažniau – atsiranda tachikardija. Tokius pluoštus galima specialiais metodais prideginti ir žmogus pasveiksta. Širdies elektrinius procesus galima užrašyti, gauta kreivė vadinama elektrokardiograma (EKG). Ji rodo širdies susitraukimų ritmą ir įvairias ligas (pvz., susirgus miokardo infarktu, sutrinka elektrinių impulsų sklidimas ir EKG pakinta). Sutrikus širdies laidžiosios sistemos veiklai, ligoniams įstatomi širdies stimuliatoriai, kurie skleidžia elektrinius impulsus ir priverčia širdį plakti.Be autonominės širdies veiklos reguliacijos, širdis turi ir nervinę sistemą, kuria ateina įvairūs impulsai apie organizmo būklę ir poreikius. Todėl žmogui dirbant, sportuojant, susijaudinus ar sergant (karščiuojant), širdis plaka dažniau, o pvz. miegant širdis plaka rečiau.KraujagyslėsKraujagyslės, kuriomis kraujas teka iš širdies į organus ir audinius, vadinamos arterijomis, o kuriomis grįžta atgal į širdį – venomis. Didžiajame kraujo apytakos rate arterijomis teka arterinis kraujas, o venomis – veninis. Tuo tarpu mažajame kraujo apytakos rate yra atvirkščiai: iš širdies į plaučius teka veninis kraujas, o čia prisisotinęs deguonimi ir virtęs arteriniu krauju plaučių venomis grįžta atgal į širdį.Arterijos. Didžiausia organizmo arterija yra aorta. Ji išteka iš kairiojo skilvelio. Vėliau aorta šakojasi į įvairias arterijas, kuriomis kraujas pasiekia atskirus organus ar kūno dalis (pvz.: ranką ar koją). Arterijos toliau šakojasi, jų spindis mažėja, kraujo tekėjimo greitis tolydžio silpnėja. Smulkiausios arterijos vadinamos arteriolėmis. Arterijų sienelėje yra lygiųjų raumenų ir elastinių skaidulų, kurios palaiko arterijų spindį, suteikia tamprumo. Iš vidaus arterijas iškloja endotelis (vienasluoksnis epitelinis audinys). Endotelis labai svarbus kraujagyslių funkcijai. Jį pažeidus formuojasi aterosklerotinės plokštelės, trombai. Endotelis išskiria biologiškai aktyvias medžiagas, kurios reguliuoja arterijų lygiųjų raumenų susitraukimą ir turi įtakos kraujospūdžiui.Arteriolės pereina į kapiliarus. Kapiliarai – tai smulkiausios audinių kraujagyslės (jų spindis apie 5-8 µm), jie plačiai išsišakoja audiniuose, sudaro kapiliarų tinklą. Kapiliarų sienelė yra plona, jais kraujas teka lėtai. Tarp kapiliaruose esančio kraujo ir audinių vyksta medžiagų apykaita: deguonis ir maisto medžiagos patenka į audinius, o į kraują iš audinių pereina anglies dioksidas ir medžiagų apykaitos produktai. Įvairių organų ir audinių kapiliarai skiriasi, jie prisitaikę atlikti tam tikras funkcijas (pvz.: virškinimo trakte vyksta maisto medžiagų įsiurbimas iš žarnų į kapiliarų kraują, inkstuose iš kapiliarų į šlapimą filtruojasi nereikalingi medžiagų apykaitos produktai, odos kapiliarų tinklas dalyvauja reguliuojant kūno temperatūrą ir pan.). Pažeidus kapiliarų sienelę ir išsiliejus kraujui, audiniuose susidaro kraujosruvų – mėlynių.
Vėliau kapiliarai susijungia į smulkiąsias venas – venules. Venulės suteka į stambesnes venas. Venos susilieja viena su kita, stambėja, ir susidaro 2 stambiosios venos: apatinė ir viršutinė tuščiosios venos, kurios suteka į dešinįjį prieširdį. Taip užsidaro didysis kraujo apytakos ratas. Venų sienelė plonesnė nei arterijų, o skersmuo didesnis, kraujo spaudimas jose mažesnis, todėl kraujas teka lėtai. Ypač sunku kraujui nutekėti iš kojų, kadangi reikia įveikti ir gravitacijos jėgas. Venų vidiniame paviršiuje susidaro tam tikros raukšlės – venų vožtuvai, kurie kraujui leidžia tekėti tik viena kryptimi (širdies kryptimi). Jei venų vožtuvai pažeidžiami, kraujas užsistovi venose, ilgainiui venos išsiplečia (tai gali būti matyti ir pro odą, ypač kojose – atsiranda varikozinis venų išsiplėtimas, kuris ypač dažnas mažai judantiems žmonėms). Užsistovėjus kraujui gali susidaryti net trombų, tai pavojinga būklė žmogaus sveikatai. Kraujui tekėti venomis padeda griaučių raumenų susitraukimai žmogui judant. Todėl viena iš venų varikozės profilaktikos priemonių – judėjimas, sportavimas. Taip pat rekomenduojama gulėti šiek tiek pakėlus kojas.Vartų vena. Tai ypatinga venų sistema. Vartų vena surenka kraują iš žarnyno, iš žarnyno į kraują patenka daug įvairių medžiagų, tarp jų ne tik maisto, bet ir kenksmingų. Vartų vena kraujas teka į kepenis, kurios nukenksmina kenksmingas medžiagas ir išvalo kraują. Tik tuomet iš kepenų kraujas patenka į apatinę tuščiąją veną. Mažajame kraujo apytakos rate arterijos taip pat smulkėja, pereina į kapiliarus, kuriuose vyksta apykaita tarp kraujo ir plaučių alveolių oro. Vėliau kapiliarai susijungia į plaučių venas, kuriomis kraujas grįžta į širdį.Kraujospūdis. Susitraukus širdies skilveliams kraujas su spaudimu yra išstumiamas į kraujagysles. Tuo metu aortoje padidėja kraujo spaudimas. Dėl spaudimo aortos ir arterijų sienelės šiek tiek įsitempia, tačiau dėl elastingumo greitai grįžta į pradinę padėtį. Atsipalaidavus skilveliams kraujo spaudimas sumažėja. Tokiu būdu matuojant kraujo spaudimą registruojami 2 dydžiai: sistolinis kraujospūdis (skilvelių susitraukimo metu) ir diastolinis (atsipalaidavus skilveliams). Normaliai sistolinis kraujo spaudimas neturi viršyti 130 mm Hg stulpelio, o diastolinis – 80 mm Hg stulpelio.Dėl kraujospūdžio kitimo elastingos arterijų sienelės banguoja, atsiranda pulsavimas, kurį galima čiuopti (pulsas). Pulsas čiuopiamas kiekvieno širdies susitraukimo metu, todėl pulso dažnis lygus širdies susitraukimų dažniui. Iš pulso savybių gydytojas gali gauti informacijos apie širdies veiklą, kraujagyslių būklę ir pan. Pulso nebuvimas rodo grėsmingą būklę (kraujagysle kraujas nebeprateka). Pulsą geriausia čiuopti ten, kur arterijos yra arti kūno paviršiaus ir kaulų (rieše, kakle, kirkšnyje, pėdoje ir kitur).Limfinė sistemaTai atskira organizmo sistema, tačiau savo sandara ir funkcijomis glaudžiai susijusi su kraujotakos sistema. Limfinę sistemą sudaro limfagyslės, jomis tekanti limfa ir limfiniai organai (limfmazgiai, migdolai, blužnis, čiobrialiaukė bei limfoidinio audinio telkiniai). Limfine sistema audinių skystis patenka į bendrąją kraujotaką. Limfinė sistema gamina limfocitus, kurie cirkuliuoja limfa, taip ši sistema formuoja imunitetą ir dalyvauja organizmo apsaugoje nuo infekcijų, kenksmingų išorės veiksnių.Limfa – tai skaidrus, gelsvos spalvos skystis. Įvairių kūno dalių limfa nevienoda, pvz., žarnyno limfoje daug riebalų, todėl jos spalva primena pieną. Limfoje taip pat gausu limfocitų ir antikūnų.Limfagyslės prasideda audiniuose limfinių kapiliarų tinklu, kur sukaupiamas audinių skysčio perteklius. Limfiniai kapiliarai jungiasi į limfagysles, kurios keliauja kartu su venomis. Pratekėjusios pro limfmazgius, limfagyslės renkasi į stambesnius limfinius kamienus, kurie suteka į 2 pagrindinius limfinius latakus, o šie atsiveria į viršutinę tuščiąją veną.Limfmazgiai – tai apvalūs limfinio audinio dariniai. Jie išsidėsto įvairiose kūno vietose. Tam tikrose vietose jie grupuojasi po kelis ar keliolika ir yra vadinami sritiniais limfmazgiais (pvz., kirkšnyse, pažastyse, kakle, tarpuplautyje). Pro limfmazgį prateka limfagyslė, tuo metu limfa yra filtruojama, sulaikomi mikrobai, kenksmingos dalelės. Tai labai svarbus apsaugos barjeras, saugantis, kad mikrobai neišplistų toliau į organizmą. Jei kur nors kūne atsiranda infekcijos židinys (pvz., susižeidus koją), tai pirmiausia padidėja tos srities sritiniai limfmazgiai (juose vyksta kova su infekcija), tuomet limfmazgius galima užčiuopti. Jei infekcija sunki, limfmazgis gali supūliuoti (tai vadinama limfadenitu).
Limfagyslėmis gali plisti ir vėžinės ląstelės, kurios pirmiausia papuola į limfmazgius. Tuomet limfmazgiai taip pat padidėja (tai vadinama vėžio metastazėmis).Virškinimo ir kvėpavimo takų pradžioje yra savotiški limfoidinio audinio telkiniai, vadinami migdolais (tonzilėmis). Jų sandara ir ligos bus nagrinėjamos vėliau (žr. Ausų, nosies ir gerklės sistemą). Limfoidinio audinio telkinių yra viso virškinimo ir kvėpavimo trakto gleivinėje (ypač daug jų yra kirmėlinėje ataugoje – apendikse), jie saugo nuo svetimkūnių ir mikrobų.Blužnis – tai kraujotakos ir limfinės sistemos organas. Ji yra pilvo ertmės viršutinėje dalyje, kairėje, po šonkaulių lanku, tarp skrandžio ir diafragmos. Paprastai jos apčiuopti nepavyksta. Blužnies forma panaši į kavos pupelę, ilgis apie 12 cm. Jos konsistencija minkšta, spalva tamsiai raudona. Blužnis ardo pakitusius eritrocitus ir trombocitus, gamina imunines ląsteles ir antikūnus, valo kraują nuo kenksmingų medžiagų ir mikrobų, yra kraujo talpykla. Todėl sergant tam tikromis kraujo, imuninėmis, navikinėmis, infekcinėmis ligomis, blužnis padidėja. Tuomet ją galima čiuopti. Pilvo traumos metu blužnis gali plyšti, tokiu atveju (taip pat ir įvairių ligų atvejais) blužnis šalinama. Žmogus gali gyventi be blužnies, tačiau susilpnėja jo imuninė sistema.Čiobrialiaukė (užkrūtis). Tai pagrindinis imuninės sistemos organas, kuriame gaminami ir bręsta limfocitai. Užkrūtis yra už krūtinkaulio, jo forma labai įvairi. Užkrūtis sparčiai auga iki 7 metų amžiaus (tuo metu jis labai svarbus vaiko imuniteto formavimuisi), po lytinio brendimo pradeda nykti, perauga riebaliniu audiniu. Iš užkrūčio pagaminti limfocitai nunešami į kitus limfinius organus, kur kovoja su bakterijomis, virusais.Imunitetas. Tai svarbi organizmo apsaugos sistema, sauganti nuo genetiškai svetimų medžiagų (antigenų). Pagrindinės imuninės ląstelės yra limfocitai, kurie patys kovoja su mikrobais ar kenksmingomis dalelėmis, jas atpažindami, prie jų prilipdami ir sunaikindami, arba gamina antikūnus, kurie taip pat kovoja su svetimomis organizmui medžiagomis. Žmonės, kurių imuninė sistema yra nusilpusi dažniau serga įvairiomis infekcinėmis ligomis. Imunitetas užtikrina apsaugą ne tik nuo išorės kenksmingų veiksnių, bet naikina paties organizmo pakitusias ląsteles (pvz., vėžines). Limfocitai taip pat kovoja su persodintais organais ir audiniais, vyksta audinių atmetimo reakcija, todėl po transplantacijos skiriami vaistai, kurie slopina imunitetą. Transplantacijoje svarbu, kad donoro ir recipiento (gavėjo) audiniai būtų kuo labiau panašūs (tapatūs), todėl prieš transplantaciją atliekami audinių tapatumo testai ir donoro organai persodinami ne visiems žmonėms. Tam tikra limfocitų dalis veikia priešingai, t.y. slopina imunines reakcijas ir tokiu būdu palaiko organizme pusiausvyrą. Jei ši pusiausvyra sutrinka, limfocitai gali pradėti ardyti sveikas organizmo ląsteles – prasideda vadinamos autoimuninės ligos, alerginės reakcijos.Kai kurie faktai:Širdis susitraukia 60-80 kartų per min.Normalus kraujo spaudimas neturi viršyti 130 ir 80 mm Hg stulpelio.Vieno susitraukimo metu širdis išstumia apie 70 ml kraujo.Aortoje vidutinis kraujo tekėjimo greitis lygus 0,5 m/s, o kapiliaruose – 0,5 mm/s.Bendras kapiliarų paviršiaus plotas – apie 1000 m2.Kraujas
Kraujo reikšmė organizmui labai didelė. Pagrindinės kraujo atliekamos funkcijos:• pernešimo – kraujas perneša dujas (deguonį ir anglies dvideginį), maisto medžiagas, medžiagų apykaitos produktus, vitaminus, hormonus, elektrolitus, netgi šilumą;• apsauginė – kraujo ląstelės dalyvauja imuniteto reakcijose, saugo organizmą nuo svetimkūnių ir mikrobų; be to, kraujas geba krešėti, todėl apsaugo nuo nukraujavimo traumų metu;• kraujas palaiko organizmo pusiausvyrą (homeostazę) – palaiko pastovų pH ir jonų pasiskirstymą.Kraujas – tai jungiamasis audinys. Jis pasiekia atokiausius audinius, palaiko ryšius tarp įvairių organizmo sistemų. Suaugęs žmogus turi apie 5 litrus kraujo, kuris sudaro apie 6-8% visos kūno masės. Ramybės metu kraujagyslėmis cirkuliuoja ne visas kraujas, tam tikra jo dalis “sandėliuojama” blužnyje, kepenyse. Prireikus šios sankaupos išmetamos į bendrą kraujo apytaką (tuomet susitraukia blužnis ir todėl, staiga pradėjus bėgti, jaučiamas nemalonus tempimo jausmas po kairiuoju šonkaulių lanku). Net netekus ketvirtadalio kraujo, organizmas gyvuoja be ryškesnių sutrikimų. Taip yra todėl, kad stresinėmis situacijomis kraujotaka perskirstoma taip, kad svarbiausi organai (smegenys ir širdis) gautų pakankamą aprūpinimą.Kraujo sudėtis ir fizinės savybės yra pastovūs dydžiai. Bet koks nukrypimas nuo normos rodo organizmo veiklos sutrikimą – ligą. Štai kodėl susirgus vienas pirmųjų atliekamų tyrimų yra kraujo tyrimas. Kraujas atspindi organizmo būklę.Kraują sudaro kraujo ląstelės ir skysta dalis – kraujo plazma. Kraujo ląstelės (eritrocitai, leukocitai ir trombocitai) sudaro apie 40-45% viso kraujo tūrio. Šis dydis vadinamas hematokrito rodikliu. Beje, vyrų ir moterų jis šiek tiek skiriasi (vyrų hematokrito normos ribos yra 40-48%, o moterų – 36-42%). Hematokritas mažėja nukraujavus, praskiedus kraują lašinant skysčius į veną, o didėja netekus vandens (stipriai prakaituojant), prisitaikant prie santykinai mažo deguonies kiekio ore (pvz., aukštikalnėse, siekiant geresnių sportinių rezultatų), o taip pat tam tikrų ligų metu. Hematokritas nustatomas centrifuguojant kraujo mėginį. Kraujo ląstelės nusėda mėgintuvėlio dugne, didžiąją jų dalį sudaro eritrocitai (apie 99,8%), kadangi eritrocitų kraujyje daugiausia. Hematokritas parodo kraujo klampumą, jam didėjant, didėja pasipriešinimas ir sunkėja širdies darbas.
Kraujo plazma sudaro apie 55-60% kraujo tūrio (iš 100% atėmus hematokrito rodiklį), tai sudaro apie 2,5-3 litrus. Kraujo plazma – tai gelsvas skystis. Didžiausią jos dalį sudaro vanduo, apie 6-8% sudaro baltymai, o likusią dalį – mineralinės medžiagos, gliukozė, lipidai, aminorūgštys, ištirpę medžiagų apykaitos produktai ir kt. Pastovią plazmos elektrolitų koncentraciją palaiko inkstai.Plazmos baltymai atlieka svarbias kraujo funkcijas. Normali baltymų koncentracija yra 60-80 g/l. Daugelis baltymų gaminami kepenyse. Tarp jų daugiausia yra albuminų (apie 60%). Didesnės molekulinės masės baltymai – globulinai – sudaro apie 35-40%, o fibrinogenas – 4-5% visų kraujo plazmos baltymų. Fibrinogenas dalyvauja krešėjime. Plazma be fibrinogeno vadinama kraujo serumu. Plazmos baltymai (daugiausia albuminai) dėl savo osmosinių savybių sulaiko vandenį kraujo kapiliaruose, neleidžia jam sunktis į audinius. Dėl badavimo ar kitų priežasčių sumažėjus baltymų kiekiui kraujyje, skystis pereina iš kraujagyslių į audinius – atsiranda patinimų. Skystis gali patekti net į tuščiavidures kūno ertmes, pvz., kauptis pilvo ertmėje (tuomet labai padidėja pilvo apimtis, čia gali susikaupti net iki 10 litrų skysčio). Kai kurie globulinai yra antikūnai, jie dalyvauja apsauginėse ir imuninėse organizmo reakcijose. Kraujo baltymai sujungia įvairias medžiagas, hormonus, vitaminus ar vaistus ir juos perneša organizme. Dažniausiai komplekse su baltymais vaistai yra neveiklūs, jie pradeda veikti tik atsipalaidavę. Kai kurie kraujo baltymai veikia kaip fermentai. Svarbi baltymų dalis vadinama krešėjimo faktoriais, jie dalyvauja krešėjimo procesuose. Įvairių ligų metu gali padaugėti ar sumažėti baltymų, pakisti albuminų ir globulinų santykis (pvz., uždegimo ar infekcijos metu padaugėja globulinų, o sumažėja albuminų).Gliukozės koncentracijos nustatymas kraujo plazmoje svarbus vertinant cukrinio diabeto eigą. Dažnai tiriami kraujo plazmos riebalai ir cholesterolis, jų koncentracijos nustatymas svarbus aterosklerozės rizikai įvertinti. Remiantis įvairių medžiagų koncentracija kraujo plazmoje galima diagnozuoti įvairius medžiagų apykaitos, inkstų ar kepenų veiklos sutrikimus.Eritrocitai – raudonosios kraujo ląstelės. Tai disko formos, abipus įgaubtos ląstelės, neturinčios branduolio. Vidutinis jų skersmuo yra 7,5 µm. Normaliai vyrų organizme eritrocitų yra 4,5-5,5 x 1012/l, o moterų – 4-5,1 x 1012/l. Eritrocitų funkcija – deguonies pernešimas organizme iš plaučių į audinius ir anglies dvideginio pernešimas iš audinių į plaučius, kur jis pašalinamas. Eritrocito funkciją lemia jo viduje esantis raudonos spalvos baltymas hemoglobinas. Deguonis jungiasi prie hemoglobino. Šio baltymo spalva suteikia eritrocitui ir visam kraujui raudoną spalvą. Plaučiuose prijungiamas deguonis ir kraujas įgauna skaisčiai raudoną spalvą (tai arterinis kraujas), audiniuose deguonis atiduodamas ir prijungiamas anglies dvideginis – tuomet kraujas tampa tamsiai raudonu (veniniu). Hemoglobino kiekis kraujyje – svarbus rodiklis, normaliai vyrų kraujyje jo yra 135-160 g/l, o moterų – 120-150 g/l.Eritrocitų kiekio padidėjimas kraujyje vadinamas eritrocitoze. Ji gali atsirasti sergant lėtinėmis plaučių ar širdies ligomis, prisitaikant organizmui prie deguonies trūkumo (nardant, būnant aukštikalnėse). Kai eritrocitų ir hemoglobino kiekis sumažėja, susergama mažakraujyste (anemija). Mažakraujystė atsiranda netekus kraujo, taip pat kai maiste trūksta geležies, vitamino B12, folio rūgšties, kartais būna dėl įgimtų ar kitų priežasčių.Svarbus kraujo rodiklis yra eritrocitų nusėdimo greitis (ENG). Laikant kraują mėgintuvėlyje, eritrocitai po tam tikro laiko nusėda ant dugno. Taip išmatuojamas ENG (normaliai vyrų jis yra 2-10 mm/val., o moterų – 2-15 mm/val.). ENG didėja sergant infekcinėmis ligomis, esant uždegimui, navikams ir kitoms būklėms.Vidutiniškai eritrocitai cirkuliuoja kraujyje 120 dienų. Po to jie “pasensta”, nusidėvi ir yra suardomi blužnyje. Hemoglobinas suskaidomas į baltymą ir dažą hemą. Iš hemo atskyla geležis, kuri naudojama naujų eritrocitų gamybai, o likusi dalis virsta pigmentu bilirubinu. Bilirubiną perdirba kepenys ir pašalina su tulžimi. Kartais, kai eritrocitų irimas pagreitėja (sergant hemolizine anemija, apsinuodijus tam tikrais nuodais, įkandus gyvatei) ar sutrinka kepenų funkcija, bilirubinas kaupiasi kraujyje ir nudažo kraujo plazmą bei odą, akių baltymus geltona spalva – atsiranda gelta.Eritrocitų (ir visų kitų kraujo ląstelių) gamyba vyksta raudonuosiuose kaulų čiulpuose. Vaikystėje beveik visi kaulai turi raudonuosius čiulpus, vėliau dalis jų suriebėja ir virsta geltonaisiais – tuomet kraujo ląstelių gamyba (hemopoezė) vyksta daugiausia tik plokščiuosiuose, trumpuosiuose kauluose (dubens ir kaukolės kauluose, slanksteliuose, krūtinkaulyje) bei galūnių ilgųjų kaulų galuose. Sergant tam tikromis kraujo ligomis ir norint įvertinti hemopoezę, atliekama kaulų čiulpų punkcija (į krūtinkaulį ar dubens kaulus įduriama adata ir paimama nedaug čiulpų ištyrimui). Eritrocitai gaminami nuolat. Jų gamybą priklausomai nuo organizmo poreikių skatina eritropoetinas (sintezuojamas inkstuose) ir kiti augimo faktoriai. Hemoglobino sintezei ypač svarbi geležis, kurios daugiausia yra mėsoje (todėl vegetarai dažniau suserga mažakraujyste).Leukocitai – baltosios kraujo ląstelės. Tai didesnės nei eritrocitai ląstelės, kurių kraujyje normaliai yra 4-9 x 109/l. Jų yra kelios rūšys, kiekviena atlieka savo funkciją. Todėl be bendro leukocitų skaičiaus kraujyje nustatoma leukocitų formulė – tai atskirų leukocitų rūšių skaičius ir jų santykis. Leukocitai gaminami ir bręsta kaulų čiulpuose bei limfoidiniame audinyje (blužnyje, limfmazgiuose, čiobrialiaukėje). Leukocitai gyvuoja nuo kelių valandų (kai žūsta uždegimo apimtuose audiniuose) iki kelerių metų. Leukocitai skirstomi į grūdėtuosius ir negrūdėtuosius. Grūdėtųjų leukocitų (granulocitų) citoplazmoje matomos granulės, o branduolį sudaro keletas segmentų. Jie dar skirstomi į tris rūšis: neutrofilus, bazofilus ir eozinofilus. Negrūdėtųjų leukocitų (agranulocitų) citoplazmoje granulių nėra, o branduoliai vientisi. Agranulocitams priskiriami limfocitai ir monocitai.Neutrofilai sudaro didžiausią leukocitų dalį. Jie naikina į organizmą patekusius svetimkūnius ir mikrobus. Prisiartinę prie mikrobo, jį “praryja” ir suardo (šis procesas vadinamas fagocitoze). Neutrofilų kraujyje padaugėja susirgus infekcine liga, pažeidus audinius. Kartu padidėja ir bendras leukocitų skaičius (tai vadinama leukocitoze). Jie kaupiasi uždegimo vietose, atlikę savo darbą žūva ir kartu su audinių irimo dalelėmis sudaro pūlius. Kai infekcija labai sunki, sunaudojama labai daug neutrofilų ir jų kraujyje gali net sumažėti. Neutrofilų sumažėja piktybinių kraujo ligų metu. Žūdami neutrofilai išskiria tam tikras medžiagas (vadinamas pirogenais). Pirogenai dirgina termoreguliacijos centrus, todėl prasideda karščiavimas. Pakilusi temperatūra – tai tam tikra prasme teigiamas reiškinys, nes aukštesnėje temperatūroje suaktyvėja leukocitų judėjimas, slopinami kai kurie virusai. Todėl temperatūrą reikia mažinti tik tuomet, kai ji viršija 38oC.Eozinofilai dalyvauja alerginėse organizmo reakcijose. Jų kraujyje padaugėja sergant alerginėmis ligomis (bronchine astma, dilgėline, šienlige ir kitomis), kai kuriomis odos ligomis, užsikrėtus parazitais (žarnyne atsiradus kirmėlių).Bazofilų kraujyje yra nedaug (0-1%), jų padaugėja alerginių reakcijų metu.Limfocitai nulemia imunines organizmo reakcijas. Imunitetas – tai organizmo apsauga nuo tam tikrų svetimų medžiagų (bakterijų, virusų, svetimų baltymų). Skiriami T ir B limfocitai. T limfocitai gaminami čiobrialiaukėje ir kaulų čiulpuose. Jie patenka į audinius, kur panašiai kaip neutrofilai fagocituoja svetimkūnius ir bakterijas. T limfocitai taip pat svarbūs kovoje su virusais. B limfocitai gaminami kaulų čiulpuose. Po sąveikos su svetima medžiaga B limfocitai virsta plazminėmis ląstelėmis, kurios gamina antikūnus. Antikūnai – tai specifiniai baltymai, cirkuliuojantys kraujyje, atpažįstantys antigeną (t.y. svetimkūnį), prie jo prisijungiantys ir skatinantys jo sunaikinimą. Beje, kiekvienam svetimkūniui ar bakterijai pasigamina specifinis atskiras antikūnas. Plazminės ląstelės gyvena keletą metų ir visą šį laiką “prisimena” informaciją apie svetimą medžiagą. Jei po kurio laiko žmogus užsikrečia ta pačia bakterija, plazminės ląstelės ją atpažįsta ir iš karto pradeda gaminti antikūnus. Šie sunaikina bakterijas ir žmogus nesuserga. Tai yra natūralaus imuniteto procesai. Skiepijant yra sukuriamas dirbtinis imunitetas. Šis gali būti pasyvus ir aktyvus. Pasyvus imunitetas sukuriamas sušvirkščiant jau paruoštų antikūnų, tačiau jie cirkuliuoja neilgai ir toks imunitetas greitai prarandamas. Aktyvus dirbtinis imunitetas sukuriamas skiepijant vakcinomis. Vakciną sudaro viena ar keletas bakterijų, virusų ar tik jų dalelių. Vakcinoje virusas ar bakterija yra negyvi arba labai susilpninti. Todėl jie nesugeba sukelti infekcinio proceso (nors kartais gali pasireikšti silpni tos ligos simptomai), tačiau organizmas prieš juos pagamina antikūnus. Į organizmą patekus ligų sukėlėjams jau pagaminti antikūnai juos sunaikina ir žmogus nesuserga. Kai kurie skiepai yra privalomi ir jais vaikai skiepijami tam tikru metu. Kiti skiepai nėra privalomi (pvz., nuo gripo), tačiau tai efektyvus būdas apsisaugoti nuo ligų ir sumažinti jų paplitimą.Įgytą žmogaus imunodeficito sindromą (AIDS) sukeliantis virusas pažeidžia kai kuriuos T limfocitus, todėl sergančio žmogaus imunitetas tampa nepilnaverčiu, sergantiesiems dažnai prisideda įvairios infekcinės ligos arba navikai.Limfocitai taip pat dalyvauja transplantato atmetimo, autoimuninėse organizmo reakcijose (plačiau apie imunitetą skaitykite širdies ir kraujagyslių sistemos anatomijos skyrelyje).Monocitai – tai patys didžiausi leukocitai. Jie turi panašias į amebų pseudopodijas. Iš kraujo patekę į audinius monocitai virsta makrofagais, kurie fagocituoja bakterijas, suirusių audinių ir navikų daleles, dalyvauja imuninėse reakcijose.Trombocitai. Tai kaulų čiulpuose esančių ląstelių (megakariocitų) atplaišos. Normaliai jų kraujyje yra 180-320 x 109/l. Tačiau jų skaičius labai kinta. Po operacijų, praradus daug kraujo, pašalinus blužnį, sergant kai kuriomis infekcinėmis ar navikinėmis ligomis, trombocitų padaugėja – tai vadinama trombocitoze. Trombocitų skaičiaus sumažėjimas kraujyje – trombocitopenija – atsiranda tuomet, kai pažeidžiami kaulų čiulpai, susergama ūminėmis uždegiminėmis ligomis, miokardo infarktu, mažakraujyste. Trombocitai yra maži, netaisyklingos formos kraujo kūneliai. Svarbiausia trombocitų funkcija – dalyvavimas kraujo krešėjime. Trombocitai pirmieji prilimpa prie pažeistos kraujagyslės sienelių, aktyvina krešėjimo faktorius, kol galiausiai susidaro trombas ir kraujavimas sustoja. Žmogaus kraujyje yra ir tam tikrų medžiagų, kurios stabdo krešėjimą. Šių medžiagų pusiausvyra labai svarbi. Jei ji sutrinka trombai gali susidaryti kraujagyslės spindyje ir ją užkimšti.Kaulų čiulpų persodinimas. Visos kraujo ląstelės bręsta iš kamieninių kraujo ląstelių (tai yra ląstelės pirmtakės). Dėl įvairių priežasčių ši kamieninė ląstelė gali pakisti ir tapti vėžine ląstele. Vėžinėms ląstelėms būdingas labai greitas dauginimasis, nereaguojant į jokius reguliavimo veiksnius. Greitai tokių pakitusių kraujo ląstelių prisidaugina labai daug – susergama kraujo vėžiu (leukemija). Jos nustelbia visas kitas sveikas kraujo ląsteles – atsiranda mažakraujystė, dėl trombocitų stokos pradedama kraujuoti. Vėžinėms ląstelėms būdinga tai, kad jos yra nepilnavertės ir negali atlikti savo funkcijų. Vienas iš leukemijų gydymo būdų – kaulų čiulpų transplantacija. Tai sudėtinga ir brangi procedūra. Pirmiausia reikia parinkti tinkamą donorą, kad vėliau neįvyktų atmetimo reakcijos. Specialių vaistų pagalba yra sunaikinamos visos sergančiojo kraujo ląstelės. Po to į veną lašinamos specialiai apruoštos ir išskirtos donoro kraujo kamieninės ląstelės. Šios prigyja kaulų čiulpuose, pradeda daugintis ir suformuoja naują sveikų kraujo ląstelių būrį. Kaulų čiulpų persodinimui būtinos ypatingai sterilios sąlygos, nes sergantysis net keletą savaičių neturi savo leukocitų, todėl būna labai imlus infekcijoms.Kraujo perpylimas ir kraujo grupės. Netekusiam kraujo žmogui, būtinas kraujo perpylimas. Tuomet naudojamas konservuotas donorų kraujas. Anksčiau taikyta įvairių kraujo grupių perpylimo schema, tačiau dabar perpilamas tik tos pačios grupės kraujas. Kraujo perpylimas – tai tarsi organo persodinimas. Jo metu gali kilti įvairių komplikacijų, todėl perpylimas atliekamas labai atidžiai. Iš pradžių atliekamas kraujo grupių tapatumo mėginys. Kraujas yra keturių grupių: O (nulinės arba pirmos), A (antros), B (trečios) ir AB (ketvirtos). Be to, svarbu atsižvelgti į rezus (Rh) faktorių. Prieš perpylimą donoro kraujas patikrinamas, ar nėra užkrėstas AIDS, hepatito virusais, kitomis ligomis. Kartais perpilamas ne visas kraujas, o tik jo dalis. Eritrocitų masė perpilama tuomet, kai yra labai ryški mažakraujystė. Jei žmogus kraujuoja dėl krešėjimo faktorių arba trombocitų stokos perpilama šviežia šaldyta plazma arba trombocitų masė.Širdies kraujagyslių ir kraujo ligos• ANAFILAKSINIS ŠOKAS • AORTOS ANEURIZMA • AORTOS KOARKTACIJA • AORTOS VOŽTUVO NESANDARUMAS • AORTOS VOŽTUVO SUSIAURĖJIMAS • ARTERINĖ HIPERTENZIJA • ATEROSKLEROZĖ • ATVIRAS ARTERINIS LATAKAS (AAL) • DILATACINĖ KARDIOMIOPATIJA • EKSTRASISTOLIJA • GALŪNIŲ ARTERIJŲ EMBOLIJA IR TROMBOZĖ • HEMORAGINIS VASKULITAS • HIPERTROFINĖ KARDIOMIOPATIJA • INFEKCINIS ENDOKARDITAS • KARDIOGENINIS ŠOKAS • KOJŲ VENŲ TROMBOZĖ • KOJŲ VENŲ VARIKOZĖ • KRŪTINĖS ANGINA • MIOKARDITAS • MIOKARDO INFARKTAS • MITRALINIO VOŽTUVO NEPAKANKAMUMAS • MITRALINIO VOŽTUVO PROLAPSAS (IŠKRITIMAS) • MITRALINIO VOŽTUVO SUSIAURĖJIMAS • PERIKARDITAS • PLAUČIŲ ARTERIJOS TROMBOEMBOLIJA • PRIEŠIRDŽIŲ PERTVAROS DEFEKTAS (PPD) • PRIEŠIRDŽIŲ PLAZDĖJIMAS IR VIRPĖJIMAS (PP, PV) • REINO SINDROMAS • REUMATAS • ŠIRDIES LAIDUMO SUTRIKIMAI • ŠIRDIES NEPAKANKAMUMAS • ŠIRDIES TRANSPLANTACIJA • SKILVELIŲ PERTVAROS DEFEKTAS (SPD) • ŠOKAS • TEMPORALINIS ARTERIITAS • TRAUMINIS ŠOKAS • AGRANULOCITOZĖ • GELEŽIES STOKOS MAŽAKRAUJYSTĖ • HEMOFILIJA • HEMOLIZINĖ MAŽAKRAUJYSTĖ • HODŽKINO LIMFOMA • LĖTINĖ LEUKEMIJA • LĖTINIŲ LIGŲ MAŽAKRAUJYSTĖ • MEGALOBLASTINĖ ANEMIJA • PAVELDIMOJI SFEROCITOZĖ • TROMBOCITOPENIJA • TROMBOCITŲ FUNKCIJOS SUTRIKIMAS • ŪMINĖ LEUKEMIJA • ŪMINĖ LIMFOCITINĖ LEUKEMIJA • ŪMINĖ MIELOCITINĖ LEUKEMIJA