Kraujotaka

Kraujotaka
Suaugusio žmogaus kūne yra apie penkis litrus kraujo. Kraujas – tai jungiamasis audinys, susidedantis iš skystos tarpląstelinės medžiagos – kraujo plazmos ir kraujo ląstelių (forminių elementų). Kraujo plazma yra gelsvos spalvos. Joje esti apie 90% vandens, kiti 10% – tai įvairūs baltymai, mineralinės druskos, taip pat maistinės medžiagos ir medžiagų apykaitos produktai, kuriuos nešioja kraujas. Anglies dvideginį perneša eritrocitai (raudonosios kraujo ląstelės), šiek tiek kraujo plazma.
Kraujyje esama trijų rūšių ląstelių: raudonosios kraujo ląstelės, arba eritrocitai, baltosios kraujo ląstelės, arba leukocitai, taip pat kraujo plokštelės – trombocitai.
Eritrocitų sppalvą lemia hemoglobinas, kuris uoliai prisijungia deguonį. Raudonosios kraujo ląstelės iš plaučių išnešioja deguonį po visą kūną.
Baltosios kraujo ląstelės yra tarsi kūno sveikatos sargybiniai, naikinantys bakterijas, virusus ir kitus svetimkūnius.
Kraujo plokštelės yra mažiausi kraujo forminiai elementai. Jos dalyvauja kraujo krešėjime, sudaro barjerą prieš kraujavimą, prikibdamos prie kraujagyslių sienelių ir išskirdamos medžiagas, kurios siaurina sieneles bei mažina jų laidumą.

Eritrocitai perneša deguonį
Eritrocitų hemoglobinas yra baltymas, kurio sudėtyje esama geležies. Hemoglobinas lengvai prisijungia ir perduoda deguonį. Iš plaučių alveolėse esančių kapiliarų deguonį eritrocitai iššnešioja kitoms organizmo ląstelėms. Deguonį nešąs kraujas ( arterinis) yra skaisčiai raudonas. Anglies dvideginio daugiau turįs kraujas (veninis) – tamsiai raudonas.
Nuolat rūkančio žmogaus kraujyje visad esama anglies monoksido – smalkių. Rūkaliaus kraujyje smalkės prisijungia 6-10% kraujyje esančio hemoglobino, todėl rūkantis žmogus ne toks pajėgus ir

r ištvermingas. Eritrocitai – palyginti nedidelės kraujo ląstelės, tačiau būdami iš abiejų pusių įgaubto disko pavidalo turi nemažą paviršių, reikalingą dujų apykaitai. Eritrocituose nėra branduolio, todėl jiems patiems tereikia mažai deguonies. Eritrocitai gyvena keletą mėnesių (apie 120 dienų). Naujos ląstelės suaugusiojo kūne susidaro plokščiųjų kaulų (dubens, krūtinkaulio, kaukolės) bei ilgųjų kaulų raudonuosiuose čiulpuose. Kasdien suyra apie 200-250 milijardų eritrocitų, bet jie nuolat keičiami naujais. Jiems susidaryti būtini B grupės ir kiti vitaminai.

Kraujo plazma perneša daugelį medžiagų
Kraujagyslėmis tekanti kraujo plazma yra skaidri. Riebiai pavalgius ji tampa balzgana – prisotinta riebalų lašeliais. Be kitų medžiagų, plazmoje yra vandens, baltymų bei mineralinių druskų. Hormonus iš vidaus sekrecijos liaukų plazma perneša į tas organizmo dalis, kur jų labiausiai reikia. Kraujo plazma dar perneša angliavandenius, antikūnus, vitaminus, druskas ir meedžiagų apykaitos liekanas, pavyzdžiui, anglies dvideginį. Be to, ji padeda palaikyti pastovią kūno temperatūrą, nes gali pernešti energetines medžiagas (jas prisijungia arba atiduoda).
Kraujagyslės nepasiekia visų atskirų ląstelių, tačiau kraujo plazma iš audinių kraujagyslių nuolat skverbiasi į tarpląstelinius tarpus, todėl čia ji dar vadinama tarpląsteliniu skysčiu, arba limfa. Joje gausu maistinių medžiagų ir deguonies.
Kraujo krešėjimas
Iš sužeistos kraujagyslės kraujas dažniausiai greit nustoja tekėjęs. Tai sąlygoja viena iš plazmos sudėtinių dalių – fibrinogenas. Kraujui krešint fibrinogenas pavirsta fibrinu. Jis išsiraizgo tankiu tinklu, kuriame įstringa kraujo lą

ąstelės. Praėjus kuriam laikui, fibrino skaidulos susitraukia. Tada iš krešančio kraujo išsiskiria skaidrus skystis – kraujo serumas. Taigi kraujo krešulį, kuris ilgainiui sukietėja į putelę, sudaro fibrino tinklas ir kraujo ląstelės. Krešėjime dalyvauja ir kraujo plokštelės, vitaminas K ir kitos medžiagos. Normalus krešėjimo laikas (pagal Li-Vaitą) yra 7-8 minutės. Jei jis daug trumpesnis ar ilgesnis – galima įtarti kai kurias ligas.

Leukocitai kovoja su mikrobais
Mus supančioje aplinkoje gausu mikroorganizmų. Piršto gale ar odoje gali būti milijonai bakterijų. Bakterijos skverbiasi į mūsų organizmą per pažeistą odą ar gleivinę. Organizmas be perstojo su jomis kovoja įvairiais būdais. Leukocitų vaidmuo čia labai svarbus.
Leukocitai skirstomi į kelias grupes. Daugelis jų geba prasiskverbti pro kraujagyslių sieneles į mikrobų pažeistą audinį, prilipti prie jų ir naikinti. Kiti leukocitai gamina antikūnus (apsaugines daleles), kurie nukenksmina bakterijas ir kitus antikūnius (antigenus). Tol, kol mūsų kraujyje yra antikūnų, mes esame atsparūs (turime imunitetą) ligai, prieš kurią yra pasigaminę antikūnai.
Imunitetą galima įgyti ir skiepijantis, kai į organizmą suleidžiami susilpninti arba negyvi ligos sukėlėjai ar jų nuodai (vakcina). Tokie susilpninti ar negyvi virusai bei bakterijos neįstengia sukelti ligos, nors kartais pasireiškia silpni tos ligos požymiai. Vakcina priverčia organizmą gaminti apsaugines daleles – antikūnus. Tad po skiepų žmogus įgyja dirbtinį atsparumą prieš konkrečią ligą ja nesusirgęs.
Nuo tuberkuliozės skiepijama tik kartą gyvenime. Nuo po

oliomielito, kokliušo, difterijos, stabligės skiepijama daug kartų,kadangi papildomi skiepai pratęsia imunitetą. Skiepai sėkmingai padeda užkirsti šioms ligoms kelią. Geriausias pavyzdys, patvirtinąs skiepų veiksmingumą, yra, sakykim, Suomijoje išnykęs poliomielitas (Lietuvoje dabar poliomielitas – taip pat labai reta liga).

Mikrobus naikinantys leukocitai gyvena trumpai
Leukocitai yra gana stambų branduolį turinčios baltosios kraujo ląstelės. Jų yra įvairios sandaros ir paskirties. Leukocitai, kurie naikina mikrobus, gyvena tik kelias paras. Kai prasiskverbusios į audinį bakterijos sukelia uždegimą, kai kurie leukocitai tegyvena vos kelias valandas. Į mikrobų židinį juos atneša kraujas. Tenai leukocitai fogocituoja mikrobus, kitaip tariant, juos ryja ir skaido, tai yra virškina. Perėję į audinius leukocitai atgal į kraują nebegrįžta. Jie ardo pažeistas organizmo ląsteles bei audinius. Didelė jų dalis žūva kartu su audinių irimo produktais (sudaro pūlius), išskirdami tam tikras medžiagas – pirogenus, nuo kurių kyla kūno temperatūra. Tai teigiamas reiškinys, nes nuo aukštesnės temperatūros dar labiau suaktyvėja leukocitų judėjimas.

Antikūnus gaminą leukocitai gyvuoja net keletą metų
Dalis leukocitų gamina apsaugines daleles. Susidūrę su ligos sukėlėjais, bakterijomis ir virusais tokie leukocitai ima gaminti antikūnus, kurie padeda įveikti mikroorganizmus. Antikūnai išbūna plazmoje ilgesnį laiką. Leukocitų “atmintyje” lieka informacija, kuri pakartotinos infekcijos atveju jiems leidžia labai sparčiai vėl pagaminti tos pačios rūšies antikūnus. kol mūsų kraujyje yra antikūnų, ta pati liga mūsų nebepuls, esame jai at

tsparūs (turime imunitetą). Atsparumas gripui išlieka tik trumpam, o štai tuberkuliozei – ilgesniam laikui. Antikūnai gali apsaugoti organizmą tik nuo tų mikrobų, prieš kuriuos jie buvo pagaminti.
Pūlinys rodo leukocitų veiklos suaktyvėjimą
Jeigu organizme bakterijų yra daug, dalis leukocitų, apnuodyta bakterijų nuodais (toksinais), žūva. Iš suirusių leukocitų išsiskiriantys fermentai ardo audinius. Taip susidaro pūliai, kurie susideda iš suirusių audinių, žuvusių ir gyvų bakterijų, leukocitų sankaupos.
Nors leukocitų pasigamina tiek, kiek ir eritrocitų, jų kraujyje yra apie tūkstantį kartų mažiau už eritrocitus, nes leukocitai gyvuoja trumpai. Leukocitai gaminami, bręsta ir diferencijuojasi kaulų čiulpuose, blužnyje, limfmazgiuose bei užkrūčio liaukoje.
Limfmazgiuose bakterijos naikinamos
Tarpląsteliniame skystyje (limfoje), be maisto medžiagų bei medžiagų apykaitos produktų, yra ir ligų sukėlėjų. Dalis limfos vėl sugrįžta į kraujotaką iškart iš audinių ląstelių, o dalis – limfagyslėmis. Limfinę sistemą sudaro limfmazgiai ir limfagyslės. Limfagyslių sistema prasideda audiniuose plonytėmis gyslomis, kurios susijungia į stambesnes. Limfmazgių paskirtis – šalinti kenksmingas medžiagas ir ligų sukėlėjus. Limfmazgiuose esantys leukocitai naikina bakterijas. Svarbiausios limfmazgių grupės yra: pažastyse, kirkšnyse, apie gerklas, bronchus, pilve. Kilus uždegimui, limfmazgiai paburksta, būna skausmingi, juos galima apčiuopti.

Kraujo perpylimas ir kraujo grupės
Daug kraujo netekusiam, pavyzdžiui, operacijos metu, žmogui kartais būtinas kraujo perpylimas. Tuomet naudojamas donorų (konservuotas) kraujas. Kraujo perpylimo punkte iš duodančio kraujo žmogaus (donoro) venos paimama ne daugiau kaip pusė litro kraujo ir supilama į tam tikrus indus, būtinai pridėjus tam tikrų medžiagų, stabdančių krešėjimą. Atiduoti šitiek kraujo sveikam žmogui nėra žalinga – normalus jo kiekis atsistato per 2-4 savaites.
Donoro ir gavėjo kraujo grupės dar kartą patikrinamos prieš perpilant kraują. Kraujas esti keturių grupių: A, B, AB ir 0 (nulinė). Jeigu ligoniui perpilamas netinkamos grupės kraujas, ligonio plazmoje esą antikūnai pradeda ardyti donoro kraujo ląsteles ir gavėjo kraujagyslėse susidaro kamščiai (trombai). Privalu atidžiai tikrinti, kad donoro ir gavėjo kraujo grupės sutaptų. Anksčiau, labai išimtinais atvejais A, B bei AB kraujo grupės ligoniui perpildavo ir kitos grupės kraują. Dabar laikomasi taisyklės, jog perpilti galima tik tos pačios grupės kraują. Visų donorų kraujas tikrinamas, ar jis neužkrėstas (AIDS virusu, sifiliu, gelta ir kitomis ligomis).
Kraujas teka uždara kraujotakos sistema
Širdis, arterijos, venos, kapiliarai bei limfagyslės sudaro kraujotakos organų sistemą. Svarbiausia kraujotakos sistemos paskirtis yra be pertrūkio nešioti po visą organizmą deguonį, anglies dvideginį ir kitus apykaitos produktus, maisto medžiagas, hormonus, antikūnus bei energetines medžiagas. Širdis varinėja kraują uždara kraujotakos sistema po visas kūno dalis.
Širdis – ertminis raumeningas organas. Ištisinė pertvara širdį dalina į dvi dalis – kairiąją ir dešiniąją. Kiekviena dalis sudaryta iš skilvelio ir prieširdžio. Kairioji ir dešinioji širdies dalys – tai vienu metu dirbantys du siurbliai. Kairysis skilvelis susitraukdamas išstumia kraują į aortą, į didįjį kraujotakos ratą, kurio atšakos siekia visas kūno dalis. Iš didžiojo kraujotakos rato kraujas pereina į dešinįjį prieširdį. Iš jo – į dešinįjį skilvelį. Dešinysis skilvelis susitraukdamas pro plaučių arteriją stumia kraują į mažąjį kraujo apytakos ratą, tai yra į plaučius. Iš plaučių kraujas suteka plaučių venomis į kairįjį prieširdį, iš ten išstumiamas į kairįjį skilvelį. Ten vėl prasideda didysis kraujo apytakos ratas.
Kraujagyslės, kuriomis kraujas išteka iš širdies į organus, vadinamos arterijomis. Jos šakojasi į vis mažesnes kraujagysles ir galiausiai pereina į kapiliarus. Kapiliarai savo ruožtu susilieja į plonytes venas, o šios tolydžio eina stambyn. Venomis vadinamos kraujagyslės, kuriomis kraujas iš organo teka į širdį.
Dalis plazmos per kapiliarų sieneles patenka į tarpląstelinius tarpus, iš kurių limfagyslėmis sugrįžta į kraujotaką.

Suaktyvėjus organo veiklai, kraujotaka jame pagyvėja
Didžiausia žmogaus arterija – aorta prasideda kairiajame širdies skilvelyje. Jinai išsišakoja į tolydžio plonėjančias arterijas ir galiausiai į kapiliarus visuose audiniuose bei organuose – odoje, smegenyse, plonojoje žarnoje, kepenyse, inkstuose ir kitur. Iš jų kraujas venomis sugrįžta į kairįjį prieširdį. Šis didysis kraujotakos ratas aprūpina audinius maistu, deguonimi, šalina medžiagų apykaitos liekanas.
Širdies dešinysis skilvelis kraują iš didžiojo kraujotakos rato stumia į mažąjį plaučių kraujotakos ratą. Tenai kraujas prisisotina deguonies ir sugrįžta į kairįjį prieširdį. Tad kraujas teka tai iš kairiosios pusės didžiuoju kraujotakos ratu, tai iš dešinės – mažuoju. Kraujas, tekėdamas ratu, per vieną pilną kraujotakos ratą dukart pereina per širdį.
Smulkiausi arterijų išsišakojimai sudaro audinio kapiliarų tinklą. Kraujagyslių sienelėse yra mūsų valiai nepavaldūs raumenys, kurie reguliuoja tekančio kraujo kiekį, pavyzdžiui, jie apriboja kraujotaką tuose organuose, kur nebūtinas didelis kraujo kiekis, kita vertus, aktyviai veikiančių organų kraujotaką suaktyvina. Pavyzdžiui, pavalgius kraujas suplūsta į virškinimo organus, kraujo sumažėja smegenyse, odoje, raumenyse.
Kraujas teka tolygiai, nes arterijos
yra stangrios ir elastingos
Širdis kraujotakoje veikia kaip siurblys. Širdžiai susitraukiant, į aortą smarkiai atsimuša ir ją slėgdamas plūsteli kraujas. Taip atsiranda kraujo spaudimas į kraujagyslių sieneles. Stambiųjų arterijų sienelės yra stangrios ir elastingos, taigi gali talpinti daug kraujo. Dėl arterijų sienelių stangrumo bei elastingumo spaudimas sumažėja ir kapiliaruose kraujas teka visiškai tolygiai (širdies tvinksniai nebejaučiami). Žmogui išsigandus ar susijaudinus, kraujo spaudimas trumpam šokteli. Spaudimas gali kisti dėl įvairių priežasčių ir ligų.
Mums judant galūnių raumenys suspaudžia venas, kurios nėra tokios stangrios kaip arterijos, o daug minkštesnės. Jomis kraujas srūva į širdį. Tekėti priešinga kryptimi jam neleidžia venose esantys į kišenes panašūs vožtuvai, o taip pat spaudimų skirtumas (arterijose – gerokai didesnis).
Širdies raumuo – dvigubas automatinis siurblys
Širdis yra padalinta į dvi dalis, dešiniąją ir kairiąją. Kiekvienoje dalyje yra vožtuvas, kuris ją vėl dalija perpus – į prieširdį ir skilvelį. Vadinasi, širdis yra ertminis raumeninis organas, susidedąs iš keturių dalių. Vožtuvai taip pat yra tose vietose, kur į širdį ateina ir iš jos išeina kraujagyslės. Vožtuvai atsiveria ir užsiveria pasyviai, priklausomai nuo kraujo spaudimo pakitimų. Vožtuvai veikia kaip čiaupai, praleidžiantys kraują tik viena kryptimi.
Po susitraukimo širdis atsipalaiduoja. Ramybės būsena trunka ilgiau už susitraukimą. Širdžiai atsipalaidavus, prieširdžiai prisipildo kraujo, kuris iš jų teka į skilvelius. Širdies susitraukimas prasideda nuo prieširdžių, tuo meto iš jų kraujas plūsteli į skilvelius. Skilveliams susitraukus, kraujas išstumiamas į arterijas. Prieširdžių ir skilvelių darbo ciklas yra dvitakis ir pasireiškia skirtingais tonais: “tik tuk”. Tuos garsus sąlygoja vožtuvų ir širdies raumens darbas.
Kiekvieną kartą skilveliams susitraukus susidaro tvinkčiojanti spaudimo banga, kuri plinta arterijų sienelėmis. Tokius ritmingus tvinksnius (pulsą) apčiuopiame, pavyzdžiui, išorinėje riešo pusėje. Juo toliau nuo širdies, juo spaudimas mažėja. Sveiko suaugusio žmogaus pulsas yra 60-80 tvinksnių per minutę. Pulsas dažnėja dirbant fizinį darbą, karščiuojant ar jaudinantis. Ramybės būvyje pro širdį prateka 4-6 litrai kraujo per minutę. Didėjant krūviui kraujo pratekėti gali keleriopai daugiau.
Širdies raumuo – tai nevalingai be atvangos veikiąs organas. Susitraukimus žadinąs impulsas atsiranda pačioje širdyje. Taigi net atskirta nuo organizmo širdis toliau galėtų plakti patalpinta tinkamoje terpėje. Sveikas širdies raumuo veikiamas impulso visiškai susitraukia. Taigi širdis veikia principu “viskas arba nieko”, ji nuolat sunkiai dirba. Joje esančios vainikinės arterijos širdies raumeniui parūpina maisto medžiagų bei deguonies.

Leave a Comment