Į mus supantį gyvosios gamtos pasaulį galima žvelgti įvairiai:matyti tik augalus ir gyvūnus,smulkiai nagrinėti tam tikrų organizmų išorinę sandarą,galima domėtis jų vidine sandara.Mums kyla ir daugiau klausimų:kaip vyksta stiebo augimo procesas,žaliojo lapo fotosintezė,kas daro mus nepanašius vienas į kitą,pagal kokius panašumus esame vienos rūšies – Homo sapiens – atstovai; kokios ypatybės yra bendros visiems gyviesiems organizmams.
Norint suprasti visų gyvųjų organizmų bendruosius struktūros funkcionavimo, raidos dėsningumus, reikia pažvelgti į smulkiausią struktūrinį ir funkcinį jų elementą- ląstelę.
Ląstelė- elementari gyvoji sistema, gebanti savarankiškai egzistuoti, vystytis ir daugintis. Ji yra mūsų planetos gyvųjų organizmų struktūros vystymosi ir gyvybinės veiklos pagrindas. Gyvybinė veikla suprantama kaip ląstelės gebėjimas pasisavinti maisto medžiagas, šalinti medžiagų apykaitos produktus, reaguoti į dirginimą, reguliuoti savo funkcijas, sintetinti medžiagas, gaminti ir kaupti energija, daugintis, augti, specializuotis ir diferencijuotis. Toks ląstelių funkcionavimas ir lemia būsena, kuri įvardijama kaip gyvybė. Visi daugialąsčiame organizme vykstantys procesai- tai jį sudarančių ląstelių koordinuotų funkcijų visuma.
Mokslas apie ląstelę vadinamas citologija.Citologijos objektas-ląstelės daugialąsčių gyvūnų ir augalų, taip pat vienaląsčių organizmų, prie kurių skiriamos bakterijos, pirmuonys ir vienaląsčiai dumbliai.Citologija nagrinėja ląstelių sandarą ir cheminę sudėtį, ląstelės vidaus struktūrų funkcijas, gyvūnų ir augalų ląstelių funkcijas organizme, ląstelių dauginimąsi, vystymąsi, prisitaikymą prie aplinkos.
Termino ląstelė amžius- daugiau kaip trys šimtai metų. Pirmą kartą šį terminą pavartojo XVII a. viduryje anglų mokslininkas R. Hukas. Apžiūrinėdamas savo konstrukcijos mikroskopu ploną kamščio nuopjova, R. Hukas pamatė, kad kamštį sudaro akutės- ląstelės.
XIX a. viduryje remdamiesi jau gana gausiomis žiniomis apie ląstelę zoologas T.Švanas ir botanikas M. Šleidenas 1839m. suformulavo ląstelės teorija. Ląstelės teorija tebėra svarbi ir šiandien. Ji buvo ne kartą patikrinta ir papildyta daugybe duomenų. Dabartinė ląstelės teorija išskiria šiuos pagrindinius teiginius:
- 1. Ląstelė – svarbiausias visų organizmų sandaros ir vystymosi vienetas, mažiausias gyvojo organizmo vienetas;
- 2. Visų vienaląsčių ir daugialąsčių organizmų ląstelės yra panašios sandaros, cheminės sudėties, turi panašių gyvybinės veiklos ir medžiagų apykaitos požymių;
- 3. Ląstelės dauginasi dalydamosi ir kiekviena nauja ląstelė susidaro dalijantis pirminei (motininei) ląstelei;
- 4. Sudėtingų daugialąsčių organizmų ląstelės specializuotos pagal atliekamas funkcijas, sudaro audinius; iš audinių sudaryti organai, iš jų- organų sistemos, o šios kartu sudaro gyvąjį organizmą
- 1. Skelbtų epidemiologinių tyrimų duomenys kol kas nepakankami, kad būtų galima sieti mobiliųjų telefonų naudojimo su nepalankiu poveikiu vartotojų sveikatai
- 2. Laboratorinių tyrimų duomenys apie galimą vėžio išsivystimą nepakankami ir neteikia pagrindo riboti mobiliųjų telefonų išspinduliuojamos energijos lygių
- 3. Mobiliųjų telefonų dažniai ir galia negali sukelti elektros šoko ar nudegimų
- 4. Žinoma, kad tam tikromis aplinkybėmis spinduliavimas iš mobiliųjų telefonų gali įsiterpti į kai kurių elektros ar elektroninių prietaisų veikimą ir padaryti neigiama įtaką, ypač gyvybę palaikantiems prietaisams
- 1. Naudoti mobiliuosius telefonus, kurių galia ne didesnė kaip 2W
- 2. Laikytis šių minimalių atstumų tarp telefono ir galvos:
- 3. Naudotis mobiliuoju telefonu kuo trumpiau ir tik būtinais atvejais
- 4. Mobiliuoju telefonu nesinaudoti žmonėms, kuriems implantuotas širdies ritmo elektros stimuliatorius, klausos aparatas ir pan
- 1. 2
Lęšiukas Katarakta Kraujagyslių tinklo nebuvimas ir nedidelė lęšiuko geba išsklaidyti energiją lemia jo temperatūros pakilimą, dėl to sustoja mitozinis procesas ir lęšiukas drumsčiasi.
Reprodukcinė sistema Funkciniai sutrikimai Sėklidėse ląstelių diferenciacija vyksta labai greitai, intersticinės ląstelės gamina mažiau androgenų, dėl to vystosi hipofizės ir lytinės sistemos hipofunkcija.
CNS Funkciniai sutrikimai EML bangų difrakcija ir atspindys vyksta dėl kaukolės sferinės formos, tam tikrose CNS dalyse susikaupia didesnė spinduliuotės energijos koncentracija; spinduliuotei ypač jautrūs smegenų kamieno tinklinis darinys ir pagumburis, todėl dėl šių dalių hipertermijos galimi CNS veiklos sutrikimai.
Elektromagnetinis laukas gali pažeisti akis, sukelti leukemiją, smegenų auglius, reprodukcinės sistemos pakenkimus. Nuolat EML veikiamiems darbuotojams gali būti dažnesni širdies kraujagyslių ir imuninės sistemų bei kvėpavimo organų funkciniai pakitimai.
ELEKTROMAGNETINIO LAUKO POVEIKIO PASIREIŠKIMAS ŠIRDIES IR KRAUJAGYSLIŲ SISTEMOJE
Mokslo literatūroje aprašyti tokie dirbančiųjų su elektromagnetinės spinduliuotės šaltiniais funkciniai širdies kraujagyslių sistemos pakitimai: hipotonija, bradikardija, skilvelių laidumo sulėtėjimas.
Duomenų apie dozės ir efekto ryšio suradimą nepateikiama, tačiau nurodoma, kad širdies kraujagyslių sistemos sutrikimai ryškesni tada, kai EML bangos centimetrinės. Funkcinių pakitimų didėjimas priklauso nuo darbo trukmės. Be to, širdies kraujagyslių sistemos sutrikimai gali būti susiję su nervų sistemos pakitimais ir asmeninėmis dirbančiojo savybėmis. Pavyzdžiui, vieniems dirbantiems tomis pačiomis sąlygomis pacientams pastebėti silpni astetiniai simptomai, o kitiems- sunki vegetacinė kraujagyslių disfunkcija.
LITERATŪRA:
R.Žiliukas “Ląstelės elektrobiologija”
M.Urbonas “Elektromagnetinio lauko poveikis sveikatai”
J.Butkevičius “Radioaktyvumas ir žmogus”
V.Lapinskas “Medicininė radiologija”
L.Molienė, S.Molis “Žmogaus biologija ir sveikata”