Bestuburiai

1. ZOOLOGIJOS MOKSLO OBJEKTAS.
Zoologija (gr.)- mokslas apie gyvūnus; tiksliau- mokslų sistema apie gyvūnus. Kiekviena stambi gyvūnų grupė tapo atskiros mokslo šakos tyrimų objektu. Teriologija- mokslas apie žinduolius, ornitologija- paukščius, entomologija- vabzdžius, malakologija- moliuskus, akarologija- erkes irkt.
Zoologija apima gyvūnų morfologiją, fiziologiją, ekologiją, zoogeografiją, genetiką, paleontologiją ir daugelį kitų šakų. Šios dar smulkiau skirstomos. Pvz., gyvūnų ekologija- į hidrobiologiją, parazitologiją. Hidrobiologija- į limnologiją, okeanologiją, sanitarinę hidrobiologiją.

2. BENDRI SISTEMATIKOS PRINCIPAI IR ZOOLOGINĖ NOMENKLATŪRA.
Gyvūnų klasifikacija remiasi jų simetrijos tipu, gemalinių lapelių skaičiumi, kūno ertmės tipu ir segmentacija.

3. PROTISTAI PROTOZOA. Jųų požymiai ir sistematika
Vienaląsčiai, būdingos organizmų funkcijos. Dauguma maži.
Protistai gali sudaryti pelikulį (ląstelės sienelė sudaryta iš monosacharidų). Pelikulė skirtinga tarp įvairių organizmo grupių.
ET, vakuolės, GK, Mitochondrijos ir kt. organoidai turi savo struktūrinę sistemą.
Citoplazma skirstoma į: vidinę (ENDOPLAZMA) ir išorinę (EKTOPLAZMA).
Protistai pasižymi tuo, kad turi daug branduolių.
Dažnai ciklas prasideda nuo zigotos (kai susilieja 2 zigotos).
Dauginimasis vyksta dalijimusi pusiau (mitozė). Vyksta lyt. ląstelių susidarymas. Yra pirmuonių grupių, kuriuose neaptikta lyt. ląstelių.
Protistai prisitaikę įvairiose aplinkos sąlygose.
Protistai suskirstyti į įv. tipus.
T.Sarcomastigophora T. Ciliophora
Pot. Mastigophora Pot. Sarcodina

4. TIPAS SARCOMASTIGOPHORA.
(Sarcodina + Magostipogphora)
žiuželiniai +pseudopodijos
Žiuželiai- juudėjimui, maisto paėmimui.

4.1. POTIPIS MASTIGOPHORA- žiuželiniai.
Amebos sandara: žiuželis, stigma, pulsuojančioji vakuolė, chromatoforai, branduolys.
Judėjimo organoidai- žiuželiai.

4.2. POTIPIS SARCODINA. (~11.000 rūšių)
Sarkodinos sandara: kiautas, pseudopodijos.
Būdingas judėjimoorganoidas- pseudopodijos.
Kūno forma nepastovi, pastovus būna tik kiautelis.. Plačios, smailios, plonos, šakotos, kietos, standžios.
Paplitę jūrose, gėluose vandenyse, dirvoje. Tarp jų yra ir

r parazitų.

5. TIPAS APICOMPLEXA.

6. TIPAS CILIOPHORA blakstienuotieji
Sandara: pulsuojanti vakuolė, virškinamoji vakuolė, makrobranduolys, mikrobranduolys, citostomas (burna), citopharyx (ryklė), trichocistos, citoprokas, blakstienėlės.
Judėjimo organoidai- blakstienėlės, kurios būna visą gyvena ar tam tikru vystymosi periodu. Blakstienėlės dengia visą ląstelę ar jos dalį, neretai būna sulipusios.
Sandara artimos žiuželiams. Kita požymis- dviejų rūšių branduoliai: vegetatyvinis ir generatyvinis.

7. DAUGIALĄSČIŲ KLASIFIKACIJA.
Daugialąsčių organizmų, kitaip negu vienaląsčių kolonijinių, ląstelės diferencijuotos ir atlieka tam tikrą funkciją. Tokių specializuotų ląstelių funkcija paprastai nuo atsiradimo iki mirties būna ta pati. Jos prarado pirmuonims būdingą savarankiškumą.
Per ilgą evoliucujos laikotarpį iš vienaląsčių išsivystė pirmieji primityvūs daugialąsčiai. Pagal I. Mečnikovo “fagocitelės” teoriją daugialąsčiai kilę iš kolonijinių žiuželinių. Pagal E. Hekelio “gastrėjos teoriją pirmieji daugialąsčiai susiformavo iš žiuželinių kolonijos, kurios dalis ląstelių įdubo. Tokie pirmieji daugialąsčiai žiuželines ląsteles turėjo tiek iššorėje, tiek viduje. Jie buvo labai panašūs į dabartines hidras. Tokie primityvūs organizmai formavosi panašiai kaip dabar invaginacinio tipo gastrulė. Šios gastrulės paplitusios tarp bestuburių.
Iš dabartinių daugialąsčių, primityviausi plokščiagyviai (Placozoa) artimi fagocitelės tipo protėviams. Pinčių dar gali kisti audinio ląstelės: išorinės (ektodermos) migruoja į vidinius sluoksnius ir tampa nespecifinėmis, o vėliau (entodermoje) virsta tipiškais choanocitais. Tikriesiems daugialąsčiams būdinga audinių ir sluoksnių pastovumas. Tai dvisluoksniai radialinės simetrijos (Radiata) ir trisluoksniai bilateraliniai (Bilaterlia) gyvūnai.
Pagal embrioninio vystymosi ypatumus gyvūnai skirstomi į pirminiaburnius ir antriniaburnius. Iš gastrulės bl

lastoporo susidaro pirminiaburnių burna. Šiai grupei priklauso visi žemesnieji bestuburiai. Antriniaburnių (dygiaodžių, nepilnachordžių ir chordinių) iš blastoporo susidaro analinė anga, o burna formuojasi plyšus gastrulės sienelei priešingame negu blastoporas gale.

Daugialąsčiams priklauso visi gyvūnai, tačiau pintys vieninteliai tik ląstelinio kūno organizacijos lygmens gyvūnai. Manoma, kad kūno simetrijos ir audinių neturinčios pintys atsiskyrė nuo pagrindinės gyvūnų evoliucijos linijos. Greičiausiai jos išsivystė iš protėvinių pirmuonių atskirai nuo kitų gyvūnų, ir iš jų neišsivystė jokia kita gyvūnų grupė.

Bestuburiai
T.Porifera-pintys
T.Plathelminthes-plokšč.kirm. (planarijos, siurbikės, kaspinuočiai)
T.Nemertini-nemertinos
T.Nematoda-apval.kirm.
T.Annelida-žieduot.kirm.
T.Arthropoda-nariuotakojai
T.Mollusca-moliuskai (sraigės, dvigeld.moliukai, kalmarai, 8kojai)
T.Echinodermata-dygiaodžiai (jūrų žvaigždės, jūrų ežiai)
T.Hemichordata-pusiauchordiniai (balanoglosas)
T.Chordata-chordiniai (iešmutis)

8. RADIALINĖ IR DVIŠALĖ SIMETRIJA.
Radialinės simetrijos organizmų (duobagyvių ir šukuočių) nuo centrinės ašies galima išvesti keletą simetrrijos plokštumų. Jų kūnas sudarytas iš dviejų sluksnių- ektodermos ir entodermos.
Dvišalės simetrijos (bilateralinių) gyvūnų išilgai kūno galima išvesti tik vieną simetrijos plokštumą. Jie turi trečiąjį gemalinį sluoksnį (mezodermą), iš kurios susiformavo daugelis vidaus organų. Šiems organizmams priklauso dauguma gyvūnų.
Dėl sėslaus gyvenimo būdo dygiaodžiai vėl tapo spindulinės simetrijos (bent išoriniu požiūriu) gyvūnais, tačiau jų lervos bilateralinės, taigi spindulinė simetrija, šiuo atveju, yra antrinis reiškinys.
Bilateraliniai gyvūnai dar skirstomi pagal sandarą į celominuis (Coelomata) necelominius (Acoelomata). Celominiams priklauso aukštesnieji bestuburiai ir stuburiniai, kurių vidinę kūno sienelę dengia peritoninis epitelis ( kaip žinduolių pilvaplėvė). Celominiams priklauso žieduotosios kirmėlės ir aukštesnės organizacijos bestuburiai. Necelominių kūno viduje pu

urus jungiamasis audinys- parenchima (plokščiųjų kirmėlių) arba pirminė kūno ertmė, susidariusi iš blastocelio. Šiai grupei priskirismos apvaliosios kirmėlės ,verpetės, dygiastraubliai, nemertinos.
Dvišalių (bilateralinių) gyvūnų gemale randami 3 gemaliniai lapeliai, todėl jie vadinami tribloblastais.

9. GEMALINIAI LAPELIAI
Vienas svarbiausių procesų bestuburių (dvišalės simetrijos gyvūnų) vystymęsi yra gemalinių lapelių atsiradimas. Iš tų lapelių atsiranda kiti kūno audiniai ir organai. Nors dauguma gyvūnų susiformuoja iš trijų gemalinių lapelių, kai kurie gyvūnai jų turi tik du- ektodermą ir entodermą. Turinčių tris gemalinius lapelius- ektodermą, mezodermą ir entodermą- gyvūnų kūno sandara yra pasiekusi organų lygmenį.

10. DAUGINIMOSI BŪDAI.

NELYTINIS Vienaląsčių Dalijimasis (mitozė)
Šizogenija (maliarinis plazmodijus)
Pumpuravimas
Sporų susidarymas
Politomija

Daugialąsčių Vegetatyvinis
Sporų susidarymas
LYTINIS Vienaląsčių Konjugacija (infuzorijos, nėra spec. lyt. ląstelių).

Kopuliacija Izogamija
Anizogamija
Oogamija

Daugialąsčių Be apvaisinimo Parfenogenezė
Androgeninė
Genogenezė

Su apvaisinimu
Visas daugialąsčio organizmo gyvenimas suskirstytas į tam tikrus etapus. Organoidai susidaro ne tuo pačiu metu.
Pirmasis etepas- klumbrioninis etapas.
1. Priembrioninis etapas- gaunamos gametos. Vyksta chromosomų redukcija. Kiaušialąstė turi animalinį ir vegetatyvinį polius. Animaliniame sukauptos maisto medžiagos, jame vyksta redukcinių kūnelių dalijimasis, intensyvesnis vystymasis.
2. Embrioninis periodas- prasideda iškart po apvaisinimo. Skiriami keli etapai:
 skilimo
 gastruliacijos
 organų
 histogenezės
Skilimas- segmentacija, mitozinis dalijimasis, kurio metu susidaro blastomerai. Ląstelės neauga, tiktai skyla. Skilimas priklauso nuo kiaušinio tipo. Skilimas gali būti pilnutinis arba nepilnutinis. Skilimo pasekoje susidaro blastulė. Po blastulės vyksta gastruliacija- erdvinis ląstelių kompleksų susidarymas, kuris veda prie gastrulė- (2-jų sluoksnių stadijos susidarymas). Gastrulių susidarymo būdai:
a) mooginacija- įlinkimas blastulėje.
b) imigracija- blastulės ląstelių migracija.
(elektoderma- išorinis sluoksnis, endoderma- vidinis sluoksnis, ep

pibolija- mažesnės ląstelės apgaubia didesnes, delaminacija)

11. BLASTULĖ.
Apvaisintas kiaušinis skyla į ląsteles- blastomerus. Skilimas gali būti pilnutinis, kai skyla visa kiaušialąstė ir nepilnutinis, kai dalis kiaušinio lieka nesuskilusi. Jeigu blastomerai vienodi- tai tolygus skilimas, jeigu nevienodi (mikromerai ir makromerai)- tai netolygus skilimas. Kai kiaušinyje gausu trynio ir į blastomerus skyla vieno poliaus paviršinis sluoksnis- diskoidinis skilimas.
Kai blastomerų dar nedaug ir jie lyg avietės vaisius sudaro blastomerų kamuolėlį, tokia stadija vadinama morule.
Vieno blastomerų sluoksnio rutuliškos blastulės vidinė dalis vadinama blastoceliu.

12. GASTRULĖ.
Dvisluoksnė gastrulė susidaro keliais būdais. Įlinkus vienai blastulės pusei susiformuoja invaginacinė gastrulė. Gastruliacija, kai stambias ląstelės apauga smulkios, vadinama epibolija. Kai blastulės ląstelės dalijasi pusiau, tokia gastruliacija vadinama delaminacija. Susidaro du sluoksniai. Kai dalis blastulės ląstelių patenka į blastocelį ir susiformuoja antrasis ląstelių sluoksnis, tai toks gastruliacijo būdas vadinamas imigracija. Gastrulės išorinis blastomerų sluoksnis vadinamas ektoderma, vidinis- entoderma. Gastrulėje entoderma sudaro ertmę- gastrocelį, kuris turi angą- blastoporą (gastroporą).

13. TIPAS SPONGIA (PORIFERA)- PINTYS
Pintims priklauso vandenyje gyvenantys, daugiausia jūriniai ar gėlavandeniai gyvūnai, kurių kūno dydis, forma ir spalva gali būti labai įvairūs. Kūno formą palaiko mineralinis ar organinis skeletas. Minta mikroplanktonu.
Pasauly žinoma 5000 rūšių, iš kurių tik 120 gėlavandenės. Lietuvoj gyvena 6 rūšys.
Kūno sandara. Primityvūs gyvūnai, kurie neturi organų. Audiniai nedifirencijuoti. Pintis sudaro skirtingos formos ir skirtingas funkcijas atliekančios ląstelės. Tai dvisluoksniai gyvūnai. Jų maišelio pavidalo kūne yra daug angelių- porų. Išorinį ektoderminį sluoksnį sudaro suplokštėjusios epidermio ląstelės- pinakocitai, kurių dalis turi susitraukiančiųjų skaidulų. Vidurinį pinties sluoksnį sudaro pusiau skysta tarpląstelinė medžiaga, kurioje yra amebiškai judančių ląstelių. Vidinį sluoksnį (tuščiavidutes kameras) sudaro žiuželius turinčios ląstelės- apykaklinės ląstelės (choanocitai). Į išorę atsiveria daug kanalėlių, jie atsiveria į paragastralinę ertmę. Vanduo teka pro kanalėlius į paragastralinę ertmę ir išeina pro žiotis.
Choanocitai- siurbia į save vandenį, taip pat jis patenka į vidų; jie visąlaik juda, tai- žiuželinės ląstelės, kurios sudaro vidinį sluoksnį. Tarp vidinio ir išorinio sluoksnių yra mezoglėja (tai drebutinė koloidinė organinė medžiaga, kurioje būna plaušų). Joje yra įvairios paskirties ląstelių, bet jos išsidėsčiusios netvarkingai. Šitame sluoksnyje yra tai, kas sutvirtina pintį- spikulės.
Nervų sistema- primityvi.
Pintys dauginasi nelytiniu būdu- pumpuruodamos arba fragmentuodamos. Pumpuruojant atsiranda nedidelis iškilimas ir pamažu auga tol, kol susiformuoja visas organizmas. Pumpuruojant susidaro pinčių kolonijos, kurios gali būti ganėtinai didelės. Lyt. daug. metu kiaušialąstės ir spermiai išmetami į centrinę kūno ertmę. Apsivaisinus susidaro zigota. Zigota išsivysto į blakstienuotą lervą, o ši gali nuplaukti į naują vietą. Tokios lervos padeda sėsliems gyvūnams paplisti. Pintys gali gali regeneruoti, t.y. atsistetyti iš nedidelės kūno dalies.
Amebocitai išlieka per žiemą. Amebocitai- pinčių ląstelių sankaupos.
Amebocitai- ląstelės, iš kurių formuojasi kitos ląstelės (pavasarį). Išlieka gemulės, kurios gali ištverti žemą temperatūrą. Gali daugintis ir lytiškai. Motininiame organizme susiformuoja antiblastulė.
Ekologija. Daugiausia pinčių rūšių aptinkama tropikinių ir subtropikinių jūrų sublitoralėje (iki 250m gylyje). Didžiausia rūšių įvairovė kur uolėtas kietas gruntas.
Praktinė reikšmė. Pintys gamtoje naudingos, nes tai gyvi vandens filtruotojai. Pintys- sėslūs filtruotojai, t.y. vienoje vietoje būnantys ir maistą iš vandens filtruojantys organizmai. Vanduo pinčiai taip pat atneša O2 , o nenutrūkstama vandens srovė išneša atliekas.
Pinčių organizacinis lygmuo yra ląstelinis ir jos tikriausiai išsivystė iš pirmuonių. Pintys yra vieninteliai gyvūnai, kurie virškina tik ląstelės viduje.

14. TIPAS COELENTERATA- DUOBAGYVIAI
Gyvena vandenyje, daugiausia jūroje. Vieni sėslūs, kiti plūduriuoja vandenyje. Žinoma ~10.000 rūšių pasaulyje.
Turi 2 sluoksnius: ektodermą ir endodermą. Juos skiria plonesnis mezoglėjos sluoksnis. Tai spindulinės simetrijos gyvūnai. Kūnas maišo formos. Jų viduje vyksta maisto virškinimas. Burnos anga apsupta čiuopiklių, kurie padeda gaudyti maistą. Priklausomai nuo gyvenimo vietos skiriamos 2 gyvybinės formos: sėslus polipas (sėslus gyvenimo būdas, kūnas maišelio formos su ilgais čiuopikliais), medūza (aktyvus gyvenimo būdas, laisvai plaukiojanti suploto varpo formos.). Tai gali būti tas pats gyvūnas skitingose gyvenimo sąlygose. Medūzos gyvena pavieniui, o polipai gali sudaryti kolonijas.
Knidocitas. Gali turėti skeletą ir chitino arba kalcio karbonato. Turi tinklinę (difuzinę) nervų sistemą.
Lytinis ir nelytinis dauginimasis.
Atstovas- hidra. Paprasčiausios sandaros polypas, kuris šiek tiek juda. Kūnas pailgo maišo formos, v iršuje porinis skaičius čiuopiklių (iki 12). Ektodema ir keleto rūšių ląstelių- cilindrinės, arba kūginės epiderminės ląstelės, kurios paprastai būna p formos. Išilgai ląstelės eina susitraukiančios gijos- epitelinės raumeninės. Jos sudaro ektodermos pagrindą. Tarp epit. raum. ląstelių eina interstricinės (įterptinės) ląstelės. Dilgioji ląstelė- knidocitas, kurio gale sudirginus siūlelį iššaunami nuodai. Endoderma iškloja gastralinę ertmę. Ten yra keletas rūšių ląstelių. Pagrindą sudaro epitelinės- raumeninės ląstelės. Tarp tų ląstelių yra liaukinių, kurios išskiria virškinimo sultis. Gastrodermyje esančios ląstelės turi žiuželius. Gali sudaryti pseudopodijas (virškinimas pabaigiamas ląstelėje), tai primityvus požymis.
Tarpe yra mezoglėja- bestruktūrinės plokštelės pavidalo sluoksnis.
Hidros gali pumpuruoti (nelyt. daug.). Dauginasi ir lytiškai. Hidros skirtalytės, kartais hemafroditai- lyt. ląst. susiformuoja skirtingame aukšyje. Hidros kiaušinėliai žiemą nežūva (lyt. būdas), o pati hidra žūva.

14.1.1. KLASĖ HYDROZOA- hidragyviai
Hydra sp.: burna, čiuopikliai, gastrivaskuliarinė ertmė, liemuo, padas.
Hidros kūno sienelė: epidermis, mezoglėja, gastrodermis.
Obelia sp.
Primityvių duobagyvių klasė. Jiems būdinga polipo stadija. Tik apie ketvirtadalis rūšių turi polipo ir medūzos stadijas. Keletos rūšių polipo stadija redukuota ir aptinkama vien medūzos. Hidromedūzų varpo apatinėje dalyje yra žiedinė plėvė- burė, tuo jos skiriasi nuo scifomedūzų.
Aprašyta apie 2600 hidragyvių.

14.1.2. KLASĖ SCYPHOZOA- scifomedūzos
Jūriniai, pavieniai, sėslūs ar pelagininiai organizmai. Kūnas keturspindulinės simetrijos. Jų varpo formos kūno apčioje burės nėra. Polipo stadija paprastai redukuota, trumpalaikė. Medūzos stadija- vyraujanti. Gonados formuojasi entodermoje. Scifomedūzoms būdinga metagenezė. Polipo stadijoje dauginasi nelytiškai, o medūzos- lytiškai. Scifomedūzos pagrindinė stadija yra medūza, o polipas būna išsivystęs menkiau. Scifomedūzos yra vandenyno zooplanktono dalis ir didesnių gyvūnų maistas.

14.1.3 KLASĖ ANTHOZOA- koraliniai polipai
Gyvena kolonijomis, kartais aptinkama pavienių. Neturi medūzos stadijos. Vieni turi išorinį, kiti- vidinį skeletą, arba jo visai neturi. Jų simetrija dvišalė radialinė. Mezoglėja gerai išsivysčiusi. Paplitę jūrose, rečiau apysūriuose vandenyse. Žinoma ~6000 rūšių.
Aplink cilindro formos polipo viršūnę išsidėstę čiuopikliai. Polipo viršūnės centre yra pailgo plyšio formos burnos anga, nuo kurios gilyn į kūno vidų eina suplota ryklė. Vienoje arba abiejose ryklės pusėse yra praplatėjimai- sifonoglyfai (išilginės ilgais žiuželiais padengtos vagelės). Tarp ryklės ir kūno sienelės yra pertvarėlės- septos. Jos tęsiasi žemyn į gastrlinę ertmę, kurioje kybo nesujungtos. Septų viduje yra storas mezoglėjos sluoksnis. Išorėje- entodermos epitelis. Išilgai ir skersai septų eina raumeninės gijos. Išilginės ir žiedinės gijos yra ir ektodrminėje polipo sienelėje. Taigi polipas gali greitai susitraulti ir pasislėpti skeleto duobutėje.
Koralinių polipų nervų sistema difuzinė. Juitmo organai- lietimo ląstelės, kurių gausu ant čiuopuiklių ir aplink burną.
Kolonjiniai koraliniai polipai dauginasi pumpuravimo būdu. Aktinijos geba dalytis pusiau į du organizmus. Koraliniai polipai skirtalyčiai. Jų lytinės liaukos išsidėsčiusios ant septų tarp entodermos ie mezoglėjos. Spermatozoidai patenka į gastrlinę ertmę, o iš ten- į vandenį ir į kitą- moterišką polipą. Suranda moteriškas lytines liaukas ir ten pat, septose, apvaisina kiaušinius. Vystymasis prasideda mezoglėjoje. Kartais ten vystosi iki planulės arba iki jauno polipo, kuris išplaukia pro burną į vandenį ir, prisitvirtnęs prie substrato, pradea formuoti naują koloniją. Kartais apvaisinimas išorinis- vandenyje.

15. TRISLUOKSNIAI GYVŪNAI.
Skyriui BILATERALIA (Dvišaliai) priklauso trisluoksniai dvišalės simetrijos gyvūnai. Embrionui vystantis susidaro ektoderma, entoderma ir mezoderma.

16. MEZODERMOS SUSIDARYMO BŪDAI.

17. CELOMAS.
Pseudocelomas – pirminė kūno ertmė- šizocelis- ertmė tarp žarnos ir išorinės sienelės. Visi kiti bilateraliniai gyvūnai pradedant nuo žieduotųjų kirmėlių (T. Annelida) turi antrinę kūno ertmę- celomą, kuri yra atskirta nuo kūno sienelės ir žarnos mezoderminės kilmės audiniais, dažniausiai mezoderminis (peritoninis, vienasluoksnis) epitelis. Epitelis iškloja (visą kūno sienelę, priglunda prie žarnos) vidaus organus, padengia vidinę sienelės pusę. Susiformuoja specialūs kanalai- celomoduktai, kurie sulieja kanalus su išore. Celome dažniausiai formuojasi lytinės ląstelės. Celomas atlieka kvėpavimo, šalinimo ir hidroskelto funkcijas (vaidmenį).
Celominiai gyvūnai skirstomi į:
• pirminiaburnius PROSTOMIA
• antriniaburnius DEUTERSTOMIA
Skiriasi jų embroninis vystymasis. Antriniaburniams būdingas teloblastinis ir enterocelinis mezodermos susidarymo būdas.

Celomas- tai mezodermos dariniais pilnai išklota vidinė kūno ertmė, kurioje randami vidaus organai. Kai kurie gyvūnai celomo neturi. Vienam tipui- apvaliosioms kirmėlėms- priklauso pseudocelominiai gyvūnai: jie turi ertmę, tačiau ta ertmė mezoderma išklota nepilnai. Pseudocelomas arba pseudocelis arba šizocelis.
Celominiai gyvūnai dar yra dalijami į nesegmentuotus ir segmentuotus. Segmentuotų gyvūnų kūne yra pasikartojančių vienetų- segmentų. Dėka segmentacijos įvyksta kūno dalių specializacija, nes skirtingi segmentai gali būti skirti įvairioms funkcijoms atlikti.

18. TIPAS PLATHELMINTHES (PLATYHELMINTHES)- Plokščiosios kirmėlės
• Bilateraliniai (dvišalė simetrija) ir trisluoksnia (3 gem. lap.) gyvūnai.
• Maišelio pavidalo kūnas.
• Neturi kūno ertmės; ją užpioldo parenchima ( tai būdinga visoms plokščiosioms kirmėlėms).
• Turi odos raumenų maišą.
• Virškinimo kanalas yra tik ektoderminės kilmės priekinė žarna, ir entoderminės- vidurinė žarna. Ji baigiasi aklinai.
• Kopėtinė (ortogoninė nervų sistema.
• Kraujotakos ir kvėpavimo sistemų neturi.
• Šalinimo sistem yra labai primityvi. Ją sudaro kanalai, kurių gale yra specializuotos skysčių ir kitų medžiagų apykaitos produktų paėmimui ir pašalinimui. Terminalinės ląstelės palaiko osmosinį slėgį. Terminės šalinimo ląstelės- terminalinės- protonefridijos (terminalinės ląstelės).
• Lytinė sistema. Tai hemafroditai.
• Cefalizacija- galvos srities išsivystymas.
KLASĖ TURBELARIA- laisvai gyvenantys organizmai.
18.1.1. KLASĖ TREMATODA- Siurbikės (kraujo, kepenų, plaučių)
Fasciola hepatica (kepeninė siurbikė): burna, burninis siurbtukas, pivinis siurbtukas, vidurinė žarna, vidurinės žarnos atšakos.
Kepeninė siurbikė. Dauginasi iš neapvaisintų lytinių ląstelių partenogenetiškai- lervinėse stadijose.
Tarpinis šeiminikas- tas kuriame vystosi lervinė stadija.
Galutinis šeiminikas- tas kuriame gyvena.
lervinės digenetinių siurbikių stadijos:
miracidija  sporocista  redija  cerkarijos  metacerkarija.
Stegumentas (cegumentas) apsaugo kepeninę siurbikę nuo aplinkos veiksnių.
18.1.2 KLASĖ CESTODA- Kaspinuočiai (gyvena žarnose)
Kaspinuotis: skoleksas, proglotidas, gimda.
Pokl. CESTODARIA Pokl. EUCESTODA
Būrys AMPHILINIDEA Būrys PSEUDOPHYLLIDAE
Atstovas Amphilina foliaceae Atstovas
Jo kūnas sudarytas iš narelių- proglotidų. Kūnas nėra segmentuotas, tai nareliai. Priekyje galvutė- skoleksas, toliau eina nareliai. Ir visas kūnas vadinamas strobilė.
Jų virškinimo sistema pakitusi. Jos funkciją atlieka tegumentas, kuriame yra .
Šalinimo sistema protonefridinė.
Nervų sistema ortogoninė.
Lytinė sistema kiekviename narelyje kartojasi.

19. TIPAS NEMATODA- apvaliosios kirmėlės

Atstovas: askaridė, trichinėlė
Ascaris sp.: kutikulė, hipoderma, žarna, šizocelis, nervinis kanalas, šalinimo sistema, kiaušidės, gimda, išilginiai raumenys.

Bendri bruožai:
• Kūnas nenariuotas, lygi išorinė sienelė
• Yra pirminė kūno ertmė
• Dauguma yra skirtalyčiai
• Kraujotakos ir kvėpavimo sistemų nėra
• Šalinimo sistema: dalis turi protonefridijas, o dalis turi kaklines liaukas (pvz.: askaridė)
• Nervų sistem ortogoninė ar kopėtinė.
• Jutimo organai silpnai išsivystę.
• Turi užpakalinę žarną ir analinę angą.
• Gyvena visur: jūroj, gėlam vandeny, dirvoj
• Kai kurios plėšrios ir turi dantis
• Daugelis minta negyvom org. medžiagom arba yra parazitai.

20. TIPAS ANNELIDA- Žieduotosios kirmėmės

Tobuliausios, turi celomą. Kūnas segmentuotas, susideda iš galvinės skiautės, segmentuoto liemens ir užpakalinės analinės skiautės.
1. Odos raumenų maišas gerai išvystytas. Turi antrinę kūno ertmę- celomą.
2. Kiekv.segmentas turi savo celomą. Kiekv.segmentas atskirtas nuo kito pertvara.
3. Virškinimo sistemą sudaro: burnos ertmė, ryklė, vidurinė ir užpakalinė žarnos.
4. Dauguma turi gerai išvystytą uždarą kraujotakos sistemą, kuri tęsiasi per visą kūno ilgį ir išsišakoja į kiekvieną segmentą.

Šalinimo organai yra nefridijos: protonefridijos, metanefridijos. Nefridijos- kiekviename segmente esantys susisukę vamzdeliai, kurie surenka iš celomo šalinmas maisto medž. ir pašalina jas per kito segmento kūno sienelės angeles.
5. Nervų sistema sudaryta iš porinio galvinio ganglijaus (nervinio mazgo), aplink ryklinių žiedų ir pilvinių nervinių kamienų.
6. Primityviausi yra skirtalyčiai atstovai tačiau dauguma hermafroditai (sliekas hermafroditas).

20.1.1. KLASĖ POLYCHAETA.
Parapodija: nugarinė skiautė, pilvinė skiautė.
Turi daug šerelių. Šereliai padeda kirmėlei išsilaikyti vietoje ir judėti. Šereliai išsidėstę pluošteliais ant parapodijų. Parapodijos naudojamos ne tik judėjimui, bet ir kaip kvėpavimo organai, nes viršutinės parapodijos išauga dažniausiai virsta žiauna.
Dauginimasis. Kai kurioms kirmėlėms būdingi dauginimosi sezonai ir tik tada išsivysto jų lyt. organai. Nereidės numeta kūno dalis su kiaušialąstėm ar spermatozoidasi, kurie iškyla į vandens paviršių ir ten vyksta apvaisinimas. Iš zigotos greitai išsivysto lerva.

20.1.2. KLASĖ OLIGOCHAETA- mažašerės
Lumbricus sp.: nugarinė kraujagyslė, epidermis, celomo epitelis, celomas, žarna, pilvinė kraujagyslė, pilvinė nervų grandinėlė, žieidniai ir išilginiai raumenys.
Šerelių turi nedaug. Sliekų galva ir parapodijos neišsivysčiusios. Šereliai grupelėmis išlenda tiesiog iš kūno paviršiaus. Sliekai juda sutraukdami raumenis ir atsiremdami šereliais. Susitraukus išilginiams raumenims, segmentai išsiplečia ir šereliai įsminga į substratą; susitraukus žiediniams raumenims, šereliai įtraukiami ir tie sgmentai pajuda į priekį.
Sliekai gyvena dirvoje, kur pakanka vandens kūno sienelės drėgmei palaikyti, kad galėtų vykti dujų apykaita. Minta lapais ir bet kokia kita gyva ar negyva org. medžiaga, kurią kartu su žemėmis gali praryti.
Sliekai hermafroditai neturintys lervos stadijos. Vyr. lyt. org yra sėklidės, sėkliniai maišeliai ir sėklatakiai, o mot.: kiaušidės, kiaušintakiai, sėklos priimtuvai. Du sliekai guli šalia priekiniu galu į priešingas puses.

21. TIPAS ARTHROPODA- Nariuotakojai (>1mln. rūšių)
Tai viena sdidžiausių tipų. Gyvena vandenyje ir sausumoje. Bruožai: turi nariuotas galūnes ir segmentuotą kūną.
Pagrindiniai požymiai:
1. Heteronomiška segmentacija (visi segmentai skirtingi). Segmentai turi skirtingą sandarą, skirtingose kūno dalyse (tagoma): galva, krūtinė ir pilvelis. Galvos segmentai susideda iš galvinės skiautės- akrono, .

Turi analinę skiautę, ja užsibaigia kūnas- telsonas.
2. Galūnės filogenetiškai formavosi daugešerių parapodijų (išaugų). Judėjimas tobulesnis. Galūnės tagmose atlieka skirtingas funkcijas, todėl jos yra specializuotos. Tos galūnės gali paimti maistą ir jį smulkinti.
3. Kūno danga. Padengtas chitinine kutikule, kuri sudaro tvirtą, lankstų išorinį skeletą, kuris atlieka daug fukcijų: apsauginę, raumenų prisitvirtinimo ir apsaugos nuo išdžiuvimo.

Kiekv. segmentas susideda iš 4 plokštelių: dorzolinė (nugarinė pusė)plokštelė arba tergitas, ventralinė (pilvinė) plokštelė- sternitas; šonuose yra šoninės plokštelės. Tarp plokštelių yra plonesnė kutikulė, kurios leidžia kietoms plokštelėms judėti. Chitino cheminė sudėtis labai skirtinga. Kutikulė (chitinas) chemiškai labai atsparus. Tvirtumas dėl CaCO3 .

Nariuotakojai neriasi- senoji kutikulė atšoka, odos epitelis išskiria naują chitiną. Išpradžių kutikulė būna minkšta, vyksta didysis augimas.
4. Raumenys suskirstyti į atskiras grupes, nesudaro raumenų maišo. Raumenys- skersaruožiai.
5. Miksocelis- sudaro kūno ertmę. Jis susidaro iš šizocelio ir celomo. Miksocelyje yra visi vidaus organai, kurių kilmė skirtinga.
6. Virškinimo sistema: priekinė, užpakalinė (ektoderminės kilmės) ir vidurinė.
7. Kraujotakos sistema. Atsiranda širdis. Dėl miksocelio kraujotakos sistema tampa atvira, turi tik pagrindines kraujagysles. Hemolimfa- dvejopos kilmės skystis.
8. Kvėpavimo organai. Vandenyje gyvenančių žiaunos yra plonasienis organas, prisitaikęs dujų apykaitai. Sausumoje gyvenantys turi vėduoklinius plaučius (vorai) arba trachėjas. Trachėjomis deguonis greitai patenka į ląsteles.
9. Nervų sistema panaši į žieduotųjų kirmėlių. Gerai išsivysčiusi. Turi smegenis ir ištisinę pilvo nervų grandinėlę. Ant galvos yra įv. jutimo organai: dviejų tipų akys- sudėtinės ir paprastos. (Du gangliai, aplinkrykliniai žiedai. Žemesniems lieka kopėtinė nervų sistema, o aukštesniems- pilvinė nervų grandinėlė. Hargas (galvinis ganglis): protocerebriumas, dentocerebriumas ir tritocerebriumas.)
10. Šalinimo organai- pakitę celomoduktai (iš mezodermos). Pas vėžiagyvius koksalinės liaukos (atsiveria galūnių pamato pagrinti; pagal lokalizacijos vietą).
11. Dauginasi tik lytiniu būdu ir yra skirtalyčiai. Lytinis dimorfizmas (patinas ir patelė skirtingo dydžio ir išvaizdos).
21.1. POTIPIS CRUSTACEA- Vėžiagyviai (~40.000 rūšių)
Antenulė, antena, mantibulė, 2poros maksilių, 3poros žandikojų, 5poros vaikščiojamųjų kojų, 6poros pilvelio kojų.

Klestinti nariuotakojų grupė. Jie sudaro pagrindinę vandens faunos dalį.
Bentosas- gyvena ant dugno, o planktonas- vandens paviršiuje.
Išorinis skeletas inkrustuotas kalkėmis.
Sandara. Galvoje paprastai būna pora sudėtinių akių ir 5 poros galūnių. Pirmos 2poros yra prieš burną ir skirtos jutimui: tai antenos ir antenulės. Kitos 3poros: mandibulės, ir 2maksilių poros yra už burnos ir jomis smulkinamas ir į burną paduodamas maistas.
Turi dvejopas antenas, jos yra pakitusios pirmojo segmento galūnės.
Segmentuotos krūtinės ir pilvo galūnės yra dvišakės: viena atšaka žiauninė, kita- vaikštomoji. Dvišakos galūnės- primityvi sandara.
Kai kurios primityvios formos turi homonogiškus segmentus. Segmentų skaičius labai įvairus. Evoliucijos eigoje segmentų skaičius mažėjo. Galva iš vieno segmento su antėnėlėm., kiti 3 su galūnėmis (maisto paėmimui).
Segmentai gali ne tik susiliesti tarpusavyje, bet gali susilieti ir dalys (pvz. galvinė su pilvine).
Kvėpavomo sistemą sudaro žiaunos, išsidėsčiusios ant vaikščiojamųjų kojų ir padengtos šarvu.
Virškinimno sistemai prilauso skrandis padalytas į 2pagrindines dalis. Priekinė- mažasis (kardialinis) skrandis, turi chitinius kauburius kietam maistui smulkinti. Užpakalinė- piliorinė, yra kaip filtras, neleidžiantis kietoms maisto dalelėms patekti į virškinimo liaukas, kuriose įsiurbiamas maistas.
Širdis pumpuoja hemolimfą su kvėpuojamuoju pigmentu hemocianinu į hemocelį.
Kraujotakos sist. yra atvira, nes kraujas teka ne kraujagyslėmis.
Nervų sistema. Yra smegenys, į užpakalinę kūno dalį nueinantis pilvo nervų kamienas. Nuo pasikartojančių ganglijų pilvo nervų kamiene atsišakoja šoniniai nervai.
Vėžiai yra skirtalyčiai.

KLASĖ HALACOSTRACA
Turi karapaksą- šarvas ant galvos ir krūtinės (upinis vėžys). Antenulės ir antenos- jutimo organai, retkarčiais kaip plaukiojomo (ciklopai).

egzopodito
Galūnė sudaryta iš propodito endopodito

epipodito (žiauna)
Pakitusios galūnės mandibulės- žandai, maksilės. Naudojamos maisto paėminui ir smulkinimui.
Krūtinės kojos: pirmosios 3 kojos prigludusios prie burnos- žandikojai- burnos aparato dalis, tarnauja maisto paėmimui ir susmulkinimui. Pirmosios 2 virtusios žnyplėmis. Pilvelio kojos paskutinis narelis- uropodai- plaukiojimo organai. Pilvelio kojos gali virsti koopuliacijos organais.
Kutikulė sudaryta iš keleto sluoksnių. Išorinio sluoksnio, kuris sulaiko vandenį, vėžiagyviai neturi, todėl negali gyventi, kur nėra vandens. Periferiniuose sluoksniuose kaupiasi druskos. Vidinėje kutikulės pusėje yra daug nelygumų, prie kurių tvirtinasi raumenys.
Virškinimo sistema- turi kepenines ataugas.
Kvėoavimo sistema susijusi su galūnėmis, kvėpuoja per kutikulę (kurių kutikulė plona), žiaunomis (jos tvirtinasi prie apatinio narelio, prie galūnės). Į žiaunas ateina mikocelis, jos yra plėviškos, per jas deguonis gali difunduoti.

21.2. POTIPIS TRACHEATA- Trchėjiniai
21.2.1. KLASĖ INSECTA- Vabzdžiai
Tarakono graužiamasis burnos aparatas: viršutinė lūpa, viršutinis žandikaulis, apatinis žandikaulis, apatinė lūpa.
Uodo burnos aparatas: hypofaringsas, apatinė lūpa, maksilės, mantibulės, viršutinė lūpa.
Priklauso visi nariuotakojai, kvėpuojantys trachėjomis, kurie turi trachėjas ir 3 poras kojų. Kūnas aiškiai padalytas: galva, krūtinė, pilvelis. Dauguma šios klasės atstovų gali skristi. Minta įvairiu maistu, todėl yra gerai paplitę. Dėl įv. prisitaikymų ši klasė labai išplitusi. ~70 visų gyvūnų rūšių sudaro šios klasės atstovai, labai gerai prisitaikę, gyvena įv. aplinkose.

Sandara. Galvos segmentai susilieję. Galva sudaryta iš akrono (pirmojo segmento) ir po juo esančių 4 segmentų. Krūtinė visada iš 3 segmentų. Pilvelis- iki 11 segmentų (jei jie nesusilieja). Galva ir krūtinė turi galūnes ; labai primityviuose vabzdžiuose turi galūnių rudimentus (tai kas lieka) ant pilvelio.
Galva turi 4 poras priedų: antenas (nariuotas). Antenose gausu receptorių, kurių dėka vabzdžiai reaguoja į aplinką. Antenos- kaip jutimo organai. Kitos galūnės sukoncentruotos prie burnos ir sudaro labai sudėtingus burnos aparatus. Pradinis burnos aparatas- graužiamasis (žiogo), (tarakonas- primityvus).
Visos dalys kilo iš galūnių.
Krūtinė. Joje yra kojos. 3 krūtinės segmentai, kiekvienas turi po porą kojų. Iš viso 3 poros kojų (6 kojos). Krūtinėje yra sparnai, jie būna antram ar trečiam segmente. Sparnai- tai ne galūnės, tai kūno sienelės išaugos (viena išauga iš apačios, kita iš viršaus, sluoksniai sujungti, tarp jų yra ertmė). Nariuotakojams būdinga mišri kūno ertmė- miksocelis.
Sparnuose yra ir trachėjos ir nervai. Dėl trachėjų susiformuoja sparno gyslotumas. Kuo gyslotesnis- tuo primityvesnis. Tarakonas irgi turi sparnus, bet negali skraidyti. Sparnų judėjimas- sudėtingas procesas, susijęs labai glaudžiai su krūtinės raumenų veikla ir prisitvirtinimu prie narelio.
Bimotorinis judėjimas (žirgelių)- kiekvienas sparnas turi savo .?.
Iki 1000kartų/s gali sparnais sumojuoti, bet gali ir ~5k./s.
Ne visi vabzdžiai turi 2 poras sparnų. Dvisparniams būdinga: dūzgas (zyzia), tai “virtusi” 2 pora sparnų. Yra besparnių vabzdžių. Patys primityviausi gyveno paklotėje. Pirminiabesparniai- tie, kurie niekada evoliucijos eigoje neturėjo sparnų (pvz.: sidabrinė avižėlė), gyveno drėgnose vietose. Blusos- neskraido.
Kūno danga. Turi trečią sluoksnį, kuris apsaugo nuo vandens išgaravimo. Vienas iš būdų: kutikulės trečias sluoksnis nepralaidus vandeniui. Atsparumą kutikulei suteikia baltymai, kurie sujungti su fenoliais. Viršutiniame kutikulės sluoksnyje yra daug išaugų: šerelių, plaukelių. Po epiteliu- hipoderma, kuri gamina kutikulę. Kutikulės spalva priklauso nuo pigmentų. Tačiau dalis vabzdžių turi struktūrines spalvas, kurios priklauso nuo apšvietimo (laužia spalvą). Kutikulė turi daug įv. rūšių liaukų: kvapiosios, nėrimosi.
Tirpstant senai kutikulei nieko neatsitinka naujai.
Bitės turi spec. vaškines liaukas.
Raumenys specializuoti. Visi raumenys skersaruožiai. Būdingas neįprastas susitraukimo dažnis. į vieną dirginimą atsakoma ne daugiau negu vienu susitraukimu. Raumuo tiesiogiai aprūpinamas deguonimi. Skrendant vabzdžio temperatūra pakyla, nes suaktyvėja.
Virškinimo sistema. Prasideda burna, ji apsupta narių. Burna- apsupta visų burnos organų, jos beveik nesimato. Burnoje prasideda seilių liaukos. Už burnos yra raumenys, leidžiantys veikti kaip siurbliui, siurbti maisto medž. Burnoje prasideda virškinimas. Tokios liaukos labai dažnai keičia savo paskirtį. Pvz.: seilių liaukos virsta šilko liaukomis , gaminančiomis kokoną. Už ryklės: priekinė ir užpakalinė vidurinės žarnos.
Vabzdžio žarnynas: burna  ryklė  stemplė  gurklys  malamasis skrandis  aklosios skrandžio ataugos  vid. žarna  Malpigijaus vamzdeliai  storoji žarna

Priekinė žarna suformuoja gurklį. Vidurinėj žarnoj vyksta virškinimas. Kartais vid. žarnos pradžioje būna filiorinės (aklosios) ataugos.
Malpigijaus vamzdeliai tarp vidurinės ir užpakalinės žarnos. Jų skaičius labai įvairus: nuo2 iki 200. Hemolimfa skalauja Malpigijaus vamzdelius, tuo metu į ją patenka šlapimo rūgštis arba jos druska. Iš pradžių ji būna skysta, o patekus į žarną pasidaro kieta- kristalinė, Kai iškrenta tos nuosėdos, vyksta atvirkštinis procesas- vanduo atgal patenka į hemolimfą užpakalinėje žarnoje.
Yra vabzdžių mintančių augalų sultimis, jų užpakalinėj žarnoj rezorbcija nebevyksta, nebetaupo H2O.
Dar vienas šalinimo organas- riebalinis kūnas, tai purus audinys. Jis visas išraizgytas trachėjomis. Jame kaupiamos ir maisto medž. Taip pat gali atsidėti šlapimo rūgšties kristalai. Riebalinis kūnas dar vadinamas “kaupiamasis inkstas”. Riebalinio kūno dėka kai kurie vabzdžiai šviečia (pvz. jonvabaliai).
Nervų sistema. Pilvinė nervų grandinėlė. Askiri nerviniai mazgai priartėję vienas prie kito susilieja. Išskirta centrinė nervų sistema, tai galvos smegenys, poryklinis mazgas, mazgai esantys pilvinėje nervų grandinėlėje. Galvos smegenys sudarytos iš 3 dalių: priekinės, vid. ir užpakalinės. Priekinėse smegenyse yra grybiniai kūnai. Geriausiai išsivysčiusios nervų sistemos visuomeniniuose vabzdžiuose, kurie negali gyvent vienas be kito (musės, .). Trimitų nervų sistema gerai išsivysčius, nors taip tai jie yra primityvūs.
Vabzdžiai turi simpatrinę nervų sistemą- reguliuoja vidaus organų ir raumenų veiklą. Visose galvos smegenų dalyse yra neurosekrecinės ląstelės, kurios patenka į hemolimfą ir tik po to atsiranda jų poveikis. Labai didelis jų vaidmuo medž. apykaitoj. Vystymasis sudėtingas.
Jutimo organai. Vabzdžiai gali jausti įv. dalykus. Yra garsinio, cheminio, regėjimo organai. Visi tie organai turi spec. receptorius. Visų jutimo organų funkcinis ir morfologinis vienetas yra sinsilė. Kiekv. sinsilė gali funkcionuoti kaip atskiras organas. Sensilė- jutiminė ląstelė. Sensilės gali būti išsibarsčiusios, arba . Visų sensilių prigimtis vienoda. Sensilės elementas- receptorinė ląstelė: viena atauga eina į nervų sistemą, kita- į išorę. Receptorinės kilmės pakitę žiuželiai, kai sensilė yra mechaninio jutimo organas. Akys- truputi pasikeitusios sensilės. Tai atskiros omatidijos arba fotooptinė sensilė. Akis padengta kutikule, bet ji skaidri toje vietoje. Po kutikule šešiakampis lęšiukas. Toliau eina šviesai jautrios ląstelės. Jos jau neturi žiuželinių struktūrų, kurias turi primityvios mechaninės sensilės. Vabzdys mato mozaikinį vaizdą. Pigmentinis sluoksnis skirtingas dieninių ir naktinių vabzdžių. Pagavus šviesą: kai viena omatidija pagauna šviesą, kita ne, ji gali peršokti į kitą ir todėl naktiniai vabzdžiai gerai mato.
Kvėpavimo sistema. Trachėjų sistema. Trachėjos storos. Jos turi tracheoles. Tracheolių pagalba į kiekv. ląstelę patenka oras. Oras patenka pro kvėptukus. Iš trachėjų oras teka į tracheoles. ?(pluaroje) yra kvėptukai, kurie turi galimybę užsiversti.
Kraujotakos sistema atvira. Nugarinėje pusėje yra vamzdelio pavidalo širdis, priekinėje kūno dalyje pereina į aortą. Iš širdies ir aortos kraujas teka į kūno ertmes- sinusus. Širdį nuo vidaus organų skiria plona diafragma.
Hemolimfos svarb. funkcija- išnešioti maisto medž., pernešti metabolitus į šalinimo sistemą ir kovoti su infekcija. Hemolimfa deguonies neperneša, todėl jos plazma bespalvė. Kai kurių vabzdžių hemolimfoj yra nuodingo kantaridino. Ištikus pavojui jie švirkščia tokią hemolimfą. Šie vabzdžiai paprastai turi ryškią įspėjamąją spalvą.
Lytinė sistema. Skirtalyčiai. Patinų lyt. sistemą sudaro porinės sėklidės, sėklatakiai, neporinės sėklos išmetamas latakas, lyt. organas edeagusas ir pridėtinės liaukos.
Patelių lyt. sistemą sudaro porinės kiaušidės, poriniai kiaušintakiai, kurie pereina į neporinį kiaušintakį, sėklos priimtuvas, kopuliacijos maišelis, o kartais ir kiaušdėtis.

21.3 POTIPIS CHELICERATA- Cheliceriniai
Priklauso vorai, skorpionai, erkės.
Pirmoji pora galūnių- žnyples primenančios cheliceros- skirtos mitybai. Antroji pora- pedipalpai- skirit mitybai arba jutimui. Už pedipalpų yra 4 poros kojų. Visos šios galūnės prisitvitinusios prie galvakrūtinės (susiliejusių galvos ir krūtinės). Už galvakrūtinės yra pilvelis, kuriame išsidėstę vidaus organai. Ant šių gyvūnų galvinės dalies jokių galūnių (antenų, mandibulių ar maksilių) nėra.

21.3.1. KLASĖ ARACHNIDA- Voragyviai
Būrys Scorpious
Buthus eupeus: pedipalpai, cheliceros, 4poros vaikščiojamųjų kojų.
Būrys Araneae-vorai: cheliceros, pedipalpai.
Būrys Acari- erkės
Ixodes ricinus: cheliceros, pedipalpai. Paitnas ir patelė skirtingi.
Labiausiai žinomi voragyviai yra vorai. Jų galvakrūtinę nuo pilvelio skiria susiaurėjęs segmentas. Vorai neturi sudėtinių akių- vietoj jų jie turi daug (dažniausiai 8) paprastų tą pačią funkciją atliekančių akučių. Jų chelicerų galiniai nareliai virtę nuodingais nageliais su kanalais, ateinančiais iš nuodų liaukų, o pedipalpai ir jų pamatinės dalys naudojami jutimui, o taip pat grobiui sulaikyti, kramtyti. Pilve dažnai būna verpimo liaukos. Kai kurių rūšių vorai mezga tinklus, kuriais gaudo grobį. Kūno sienelės įdubimai suformuoja plokšteles (lapelius), sudarančius vėduoklinius plaučius. Oras praeinantis viena aplokštelės puse, apsikeičia dujomis su krauju, tekančiu kita plokštelės puse.

22. TIPAS MOLLUSCA. (>110.000 rūšių)
Bilateraliniai gyvūnai. Pasidarė asimetriški. Vienoje pusėje organai (dažniausiai) sunyko. Kūnas nesegmentuotas, tačiau kai kuriuose moliuskuose dar pastebima buvusi segmentacija. Moliuskai- celominiai gyvūnai. Bet celomas tik aplink širdį ir lyt. org. Visa kita masė užpildyta parenchima.
Kūnas sudarytas iš 3 dalių: galvos, kūno ir kojos (arba vidaus organų (visceralinės masės), mantijos ir kojos). Koja- raumeningas organs pritaikytas judėti, prisitvirtinti, sugauti maistą..
Visceralinėje masėje yra vidaus organai: virškinamasis traktas, poriniai inkstai ir dauginimosi organai.
Kūno pagrindas apgaubtas išauga- mantija. Mantijos ertmėje yra moliuskų žiaunos, kai kurie jutimo org., į ją atsiveria užpakalinė žarna, inkstai ir lytinis aparatas. Organai, esantys mantijoje, vadinami mantijos kompleksu.
Nugarinėje kūno pusėje yra kriauklė (iš 1, 2 geldelių). Ją gamina mantija.
Daugumai būdinga ryklėje esanti radulė (trintuvė)- chitininiai dantukai trinantys maistą.
Kraujotakos sistemoje yra širdis, sudaryta dažniausiai iš skilvelio ir 2 prieširdžių. Kraujotaka neuždara., širdis varinėja hemolimfą.
Kvėpavimo organai- ktenidijos- žiaunos turinčios daug kapiliarų. Gali būti ir kitos prigimties, dėl pasikeitusių gyvenimo sąlygų.
Šalinimo organai- celomoduktai.
Nervų sistema: aplinkryklinis žiedas iš 4 išilginių kamienų. Dažnai jie koncentruojasi į mazgus ir susilieja- išmėtyto tipo.
Celomas labai redukuotas- išlikusi tik širdį supanti ertmė.
Vystymasis (panašus į daugialąsčių kirmėlių). Lervinės stadijos

22.1.1. KLASĖ GASTROPODA- Pilvakojai moliuskai
Helix pomatia- vynuoginė sraigė
Turtingiausia klasė. Daugiausia plėšrūs jūrų gyvūnai, bet gali gyventi ir gėluose vandenyse bei sausumoje (sraigės), keletas parazituoja.
Dydis nuo 2-3mm iki keleto dešimčių cm. (šliužas .
Galva aiškiai atskirta nuo kūno; turi vieną arba dvi poras čiuopiklių; ir porą akių. Koja gerai išvystyta; ji pailgėjusi ir plokščia; padeda judėti. Koja susitraukinėja iš priekio ir atgal, o išskiriamos slidžios gleivės palengvina judėjimą.
Kriauklė iš vienos dalies arba redukuota.
Bruožas- asimetrija. Pasireiškia mantijos komplekso dešinės pusės redukcija. Bet gali ir nelabai pakisti.
Moliusko kūnas yra kriauklėje; kūnas susisukęs joje spirale.
Išsitempiančioje dalyje- straubliuke- yra burna- radulė.
Kūnas maišo formos. Ant jo formuojasi raukšlė- mantija, kuri gamina susisukusią kriauklę. Viršuje kriauklė uždara, o kitoje pusėje kriauklės anga- padas. Ant pado (jei yra) dangtelis, tai kriauklė gali visiškai užsiversti.
Kriauklė: plonas, org. kilmės išorinis sluoksnis; prizminis, kalcio karbonato sluoksnis; kai kurios rūšys turi dar perlamutrinį sluoksnį. Saugo kūną nuo mechaninių pažeidimų, neleidžia jam išdžiūti.
Virškinimo sistema: burna pereina į raumeningą ryklę, be radulės į ryklę atsiveria seilių liaukos; kai kurių plėšrūnų moliuskų seilėse yra sieros rūršties iki 4. Vidurinė žarna- skrandis; į ją atsiveria kepenų latakai. Plonoji žarna ir užpakalinė.
Kvėpavimo org.- žiaunos- ktenidijos. Nemažai turi išaugų kitose vietose, kurios irgi gali vaidinti žiaunų vaidmenį- tai antrinės žiaunos. Sausumos- plautiniai- moliuskai- ktenidijos išnyksta; kvėpuoja plaučiais, kuriuose daug kapiliarų.
Kraujas susilieja į ertmes- neuždara kraujotakos sistema. Į širdį patenka arterinis kraujas. Kraujas bespalvis, jame daug amebocitų- gyvybinių ląstelių.
Nervų sistema: išmėtyti mazgai, sujungti. Išmėtymas dėl asimetrijos.
Jutimo organai- galvos čiuopikliai- akys- ir mantijos kraštai, nusieti “akelėmis”. Prie žiaunų pagrindo yra dalis, jaučianti cheminę vandens sudėtį- vadinama osfradijos.
Lytinė sistema. Vieni yra skirtalyčiai, kiti hermafroditai. Lytinė liauka viena, kiaušidė ir sėklidė.
Vystymasis panašus į daugiašerių kirmėlių.

22.1.2. KLASĖ BIVALVIA- Dvigeldžiai
Anadonta sp.- bedantė
Unio sp.- perluotė
Dreissena polymorcha- dreisena
Atst. Geldutės (bedantė, perluotės), austrės, midijos, šukutės.
Tai moliuskai turintys dviejų dakių kriauklę, kurią darinįja stiprūs raumenys. Jie neturi galvos, neturi trintuvės, o cefalizacija menkai išreikšta.
Gėlavandenių dvig. moliuskų mantijos išskirtas kiautas susideda iš baltymo ir kalcio karbonato bei vidinio perlamutro sluoksnio. Jei tarp mantijos ir kiauto patenka svetimkūnis, ape dalelę koncentriškais -iedais nuo kiauto ima formuotis perlas.
Juda kojos pagalba.
Maitinasi filtravimo būdu. Blakstienėlės nuneša maistą burnos link. Iš burnos maistas patenka į skrandį iš ten- į žarną. Turi virškinimo (kepenų) liaukas.
Perikardo ertmėje (tai vienintelis celomo likutis) po kriauklės ketera yra širdis.
Kraujotakos sist. atvira, širdis varo hemolimfą į indus, kurie atsiveria į hemocelį.
Nervų sist. sudaro nervais sujungtos 3poros ganglijų (galvinis, visceralinis ir kojos).
Dvig. moliuskai yra skirtalyčiai.

Leave a Comment