Tarpukario Lietuvos muzikos raida

Tarpukario Lietuvos muzikos raida

Tarpukario Lietuvoje (1918–1940) muzikinis gyvenimas labai suaktyvėjo, atsirado savos, lietuviškos muzikos ir atlikėjų poreikis. Praradus Vilnių, pagrindinis muzikinis gyvenimas vyko laikinojoje sostinėje – Kaune. Lietuvių muzikoje 3-4 dešimtmečiais įvyko daug ryškių pokyčių, gerokai pakeitusių mūsų muzikos padėtį.

Po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje ėmė kurtis įvairios muzikos įstaigos. Be šių įstaigų nacionalinės muzikinės kultūros formavimasis bei vystymasis būtų neįmanomas. Svarbiu muzikos židiniu bei visuomenės traukos centru tapo Valstybės opera, kurioje buvo statomi užsienio ir lietuvių kompozitorių sceninės muzikos kūriniai. Nepavykus įsteigti lietuviško operos teatro Vilniuje, netrukus ši idėja jau sklandė Kaune. Iš Vilniaus į Kauną persikėlęs Juozas Tallat Kelpša 1919 m. pavasari įkurtame Tautos teatre pastatė Miko Petrausko operą ,,Biruté“. Netrukus pradėtas svarstyti ir operos teatro steigimo klausimas. Problemų būta tikrai nemažai. Bene opiausias buvo orkestro klausimas, nes Kaune ypač stigo stiprių muzikų instrumentikų. Daug diskusijų sukėlė renkantis pirmąją operą. Po ilgų diskusijų buvo pasirinkta Giuseppes Verdi „Traviata“. Premjera buvo numatyta 1920 m. gruodžio 31 dieną. Taip ėmė gyvuoti Kauno operos teatras, netrukus tapęs Tarpukario Lietuvos muzikinio gyvenimo centru.

Aptariant tarpukario lietuvių muzikos padėtį būtina pabrėžti, jog labai pasikeitė jos santykis su kitų šalių muzikine kultūra. Jei anksčiau mūsų muzikai studijavo dažniausiai Peterburgo konservatorijoje arba Varšuvos muzikos institute, tai apie 1920-uosius, dėl istorinių aplinkybių, lietuviai muziką studijavo Vokietijos konservatorijose, Prahoje ar Paryžiuje. Trečiojo dešimtmečio pradžioje, politinių permainų blaškomi, į Lietuvą suvažiavo artistai iš Peterburgo, Maskvos, Kijevo, taip pat iš Europos miestų, netgi iš JAV. Kaune prieglobstį rado ir lenkų okupuoto Vilniaus muzikantai.

Tarpukario Lietuvoje Iietuvių muzikos situacija gerokai keitėsi. Susidarė palanki terpė iki tol lietuvių kompozitorių beveik neišbendytų muzikos žanrų kūrimui. Tai lėmė keletas veiksnių:

1. sparčiai vystantis lietuvių tautinei savimonei, iškilo nacionalinės muzikos poreikis;

2. atsirado daugiau stiprių atlikėjų, susikūrė stambesni muzikos atlikėjų kolektyvai (gausiausias iš jų— operos trupė);

3. Iš studijų užsienio aukštosiose mokyklose grįžo nemažai ir kompozicijos diplomus įgijusių lietuvių, kurių profesinis meistriškumas sudarė sąlygas svarių opusų sukūrimui.

4-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje vyko visavertis muzikinis gyvenimas, veikė muzikos įstaigos, muzikų kolektyvai, lietuvių atlikėjai ir kompozitoriai sulaukė pripažinimo užsienyje, formavosi lietuvių kompozicijos mokykla. Lietuvių kompozitoriai priimti į Tarptautinę šiuolaikinės muzikos draugiją. Ir tuo metu atrodė, kad lietuvių muzika pagaliau ima ryškėti Europos muzikos žemėlapyje. Deja, tokios viltys buvo puoselėjamos neilgai — antrasis Pasaulinis karas ir jo pasekmės vėl atskyrė lietuvių muzikus nuo Vakarų pasaulio.