Niekaip negaliu atsispirti noriui su Jumis pasidalinti savo pamąstymais viena, šiomis dienomis visų labai mėgstama tema: “Eurovizija”.
Sirgti už Jeronimą pradėjau dar gerokai prieš šį visuotinę psichozę keliantį ir europos šalis “vienijantį” konkursą. Pats atlikėjas iš karto išsiskyrė iš visų, noričių Lietuvą atstovauti Belgrade ir vienišo klajoklio baladė virpino ne vienos lietuvaitės širdį…
Stebint įvykius iki konkurso atrodė viskas paprasta: turim puikią dainą, puikų atlikėją, atlikėjas turi puikų patyrusį prodiuserį, tik nuvarom į tą “Eurovizija” ir padarom… Nuvarėm… Oi kaip graužėsi mano pažįstama Jeronimo mylėtoja, kad jo balsas virpėjo ir mėnulis pasirodymo metu nebuvo toks “klajojantis” kaip norėjosi… Spaudoje iš karto pasirodė paaiškinimai: “daina ne tokio konkurso formatas”, “intelektualios muzikos čia nereikia, reikia – šou”, neva koją pakišo nauja konkurso tvarka, kai dainos varžosi dviejuose pusfinaliuose, o kaimynai vieni už kitus nebalsuoja…
Dabar jau nesvarbu, kaip ten buvo iš tikrųjų, svarbu, kad tuos, kuriuos siunčiame palaikytume ne tik iki dalyvavimo konkurse, bet sugrįžusius…
Man pačiai buvo labai smagu stebėti patį konkursą ir kai sužinojau, kad mūsų atstovas į finalą nepateko nepriverkiau ašarų jūros…
Liūdniau tai, kad ne europai turim įrodinėti, jog esam savitai originalūs, o patys sau…
Aš manau, kad “sveika”, kai tokiuose konkursuose dalyvauja žmonės trūks plyš nesiveržiantys į televiziją ir neperšantys saldžios muzikos klausytojui… Man svarbu, kad muzikiniame kūrinyje slypėtų kažkas daugiau, nei vien žodžiai ir garsai…
p.s. Tikrai nenoriu kurstyti tautinės nesantaikos, bet negaliu nepakomentuoti kaimynų latvių pasirodymo. Vienas mano draugas kartais vartoja tokį posakį “Visus latvius į jūrą!”, o šiomis aplinkybėmis jo posakis laaaaaabai tinka…
Comments are closed.