Mus skiria atstumas

463 3

Kaskart praėjus savaitei, apmąstau, kas įvyko. Kodėl tai buvo, kas galėjo būti kitaip? Kokie jausmai mane aplankė. Žinokit, blogo rašymas naudingas tuo atžvilgiu, kad sukaupiamos mintys, patirtys ir iš naujo persijojamos, sudėliojami visi taškai, atsiranda daugiau aiškumo skaitant savas mintys patalpinrtas į raidžių rėmus. Nežinau, ar dabar rašyčiau dienoraštį, bet kažkokiu būdu apibendrinti savo patirtį siūlyčiau ir Jums. Tai savotiška terapija, gal ne visiems ji tiks, bet pabandyti verta.

Tie mano klausimai keliami sąmoningai, ieškant aktualijos, to, kas būtų man svarbu šiuo mettu, nes viliuosi, kad jei bus svarbu man, tai galbūt bus svarbu dar bent vienam žmogui, o gal ir keliems šimtams. Stengiuosi visus savo veiksmus nukreipti į tikslą ir visame kame matyti prasmę ir daryti viską iš širdies, toks mano credo. Taip elgiuosi tikriausiai todėl, kad bet koks darbas ar užsiėmimas, kurį laikau beprasmiu, nuobodžiu, nereikalingu trumpina mano gyvenimą tiek tiesiogine – sugaištu laiką, tiek perkeltine – nervinuosi, “frustuojuosi”, negali susikaupti ir prisiverti, prasme. Kartais gal netgi tos prasmė iš pradžių kaip ir nemmatai, bet stengiesi atkasti, o ta įsibėgėji darbuotis, veikti..

Tokia trumpa įžanga savo pamąstymais perbėgu prie temos pavadinimo -“Atstumas”. Šį savaitgalį važiavau į Šiaulius, lankėme gimines, buvo smagu. Kai ko nespėjome apkabinti, dėl laiko stokos. Tada susimąsčiau, kad atstumas tikrai galingas dalykas. Vienus gal

l norėtume matyti dažniau, bet negalime. KUo rečiau matomės, tuo mažiau bendrų temų, tarpusavio supratimo ir motyvacijos vėl susitikti. Taip nutrūksta bendravimas tarp buvusių klasiokų, kursiokų, bendradarbių ir kaimynų. Nebėra to, kas sieja, kas riša, mažiau lankotės tose pačiose vietose, bendravimui palaikyti reikia daugiau pastangų.

Taip pat aplankėme pusseserę, kurios berniukas išvyksta į Olandiją. Metams. Baisu man dėl tokių santykių. Aišku, niekada negalima lyginti skirtingų situacijų, bet man panašiai buvo, ir ne vieną kartą. Paleisdavau artimus žmones ieškoti laimės, o pati buvau pririšta Lietuvoje. Rezultatas? Jie nebėra man tokie artimi, kokie buvo. Tai labai didelis išbandymas ir ne visos poros jį atlaiko. Dabar esu įsitikinusi visu 100 procentų, savo mylimo žmogaus niekur neišleisčiau, net jei tai atrodo “egoistiška” vieną kartą dėl savo laimės gallima pabūti egoistu, užtenka sukti kitą žandą, kai gauni per veidą. Pažįstu dar kelias poras, kurios arba išsiskyrė arba vos neišsiskyrė dėl nelemtų kilometrų. Galima aišku būtų svarstyti apie santykių stiprumą ir kitus individualius faktoruius, bet vargu, ar atsumas duoda naudos santykių puoselėjimui ir rutuliojimui. Tai, žinoma, tik mano nuomonė.

Dar vienas atstumas – tai kilometrai, kurie skiria potencialius partnerius. Šio atstumo aš nesibaidau ir manau, kad jausmai bei trauka gali viską įveikti. Meilė pirmaisiais mėnesiais, taip pat su. . .

Kris

Join the Conversation

3 comments

  1.    Reply

  2.    Reply

    Manau, tai priklauso nuo žmogaus charakterio. Nebūdama(s) arti, nebendraudama(s) gyvai nesusidraugausi, bet jei jau tikras draugas ar draugė atsirado, atstumas nebūtinai išskirs ar pavers svetimais. Esi su tuo žmogumi mintyse – tuomet jis ar ji kaip ir šalia. Be to, atstumą šiek tiek galima kompensuoti telefonu ar ir skaipu (kas mėgsta). Svarbiausia, manau, dalintis mintimis, rūpesčiais, lūkesčiais, nuotaikomis, įspūdžiais. Ir branginti draugystę, nes ji taip paprastai neatsiranda.

  3.    Reply

    šokolado terapija man patinka, ir dabar ieškau mylimojo, kuris mėgsta naikint “Vilniaus pergalės” šokoladus, bet dar toks nepasitaikė ieškojimuose, tikriausiai per dideli reikalavimai (šokoladiniai)