Konstruktyvizmo ir biohioverizmo raiska suaugusiuju svietime

Darbo objektas

 

TURINYS

 

ĮVADAS.............................. 3

1. BIHEVIORIZMO IR KONSTRUKTYVIZMO TEORIJŲ SAMPRATA........ 4

1.1. Biheviorizmo ištakos......................... 4

1.2. Bihevioristinė išmokimo teorija............................ 5

1.3. Konstruktyvistinė mokymosi samprata....................... 6

 

2. ANDRAGOGIKOS TEORIJŲ RAIŠKA SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIME...........8

2.1. Suaugusiųjų mokymosi stiliai............................. 8

2.2. Asmenybė ir mokymosi tikslai........................... 9 2.3. Elgsenos ir aplinkos svarba mokymesi....................... 10

2.4. Konstruktyvizmo raiška suaugusiųjų mokymesi................... 12

 

IŠVADOS.............................. 14

LITERATŪRA.............................. 15

ŠALTINIAI.............................. 15

 

ĮVADAS

 

Mokymasis visą gyvenimą apima organizacijų, institucijų, visuomenės teikiamas galimybes mokytis bei žmogaus tobulėjimą, jo atsakomybę už savo mokymąsi. Pasižyminti sparčiai kintančiu mokslu, šiandieninė žinių visuomenė yra tiek politinio, tiek edukologinio diskurso neatskiriama dalis. Suaugusiųjų švietimas virsta suaugusiųjų mokymusi visą gyvenimą, nes mokymosi reikšmė šiame kontekste nuolat didėja kuuriant besimokančią visuomenę (Edwards, 1997; Coffield, Williamson, 1997; Merrics, 2001; Zuzevičiūtė, 2005). Kadangi tik išaugusios kompetencijos sudaro prielaidas aktyviai mokslinei ir technologinei kūrybai, besimokanti visuomenė ir spartūs technologiniai pokyčiai yra neatsiejami. Tik mokydamiesi žmonės prisideda prie socioekonominės savo raidos.

Darbe analizuojama problema. Dviejų andragogikos teorijų – biheviorizmo ir konstruktyvizmo reiškimasis suaugusiųjų švietime.

Darbo tikslas. Išanalizuoti biheviorizmo ir konstruktyvizmo raišką suaugusiųjų mokymesi.

Darbo aktualumas. Siekiant aiškiau suprasti nagrinėjamą problemą, aktualu išsiaiškinti biheviorizmo ir konstruktyvizmo sampratas bei įžvelgti šių sampratų bruožus suaugusiųjų švietime.

Darbo uždaviniai.

Aptarti bihevioristinę mokymosi teoriją.

Apibrėžti konstruktyvistinę mokymosi sampratą.

Pabrėžti suuaugusiųjų mokymosi stilius.

Aptarti mokymosi tikslus ir besimokančiąją asmenybę.

Atskleisti biheviorizmo ir konstruktyvizmo teorijų reiškimąsi suaugusiųjų mokymesi.

Darbo metodai. Analizuojant andragogikos teorijas suaugusiųjų švietime, naudotas mokslinės literatūros analizės metodas.

 

1. BIHEVIORIZMO IR KONSTRUKTYVIZMO TEORIJŲ SAMPRATA

 

1.1. Biheviorizmo ištakos

 

Biheviorizmas (iš angl. behavior – elgesys) – psichologijos pakraipa, orientuota ne į žmogaus sąmonę, o

į elgesio analizę. Atsirado XX a. pradžioje, kaip bandymas paaiškinti psichikos reiškinius moksliniais būdais. Pradininkas – John B. Watson, gana nemažai darbų, artimų biheviorizmui, padarė rusų mokslininkas Ivanas Pavlovas, anglų – B.F.Skinneris, E.Torndikas, A.Bandura, Lashley, Tolmanas ir t.t.

Biheviorizmo pirmoji žodinė apibrėža J.B.Watson buvo pateikta 1903 m. Įkvėptas savo psichologijos tyrimų su gyvūnais, paskatintas L.Morgan ir E.Thorndike darbų, jis ryžosi charakterizuoti biheviorizmo sąvoką. Tačiau iš kolegų ir visuomenės jis pritarimo nesulaukė. Argumentuota tuo, kad sąvoka tinkama gyvūnams, bet ne žmonėms. Pirmasis viešas J.B.Watson‘o pasisakymas – paskaita Jeilio universiteto Psichologijos fakultete 1908 m. (Watson J.B., 2004, 10p.). Tačiau pasisekimo ir čia nesulaukta. 1913 m. parašė straipsnį „Psichologija bihevioristo akimis“, siekdamas biheviorizmą atriboti nuo dabartinių teorijų, tradicinių sąvokų ir terminijos. Straipsnis tapo bihevioristų manifestu. Todėl jis iki šių dienų vertinamas kaaip nomotetinės psichologijos raidos žymių (Watson J.B., 2004, 371 p.).

1919 m. pasirodo J.B.Watson knyga tokiu pačiu pavadinimu. Tuomet biheviorizmas patyrė emocinį ir loginį įvertinimą. Kilo probleminis klausimas: ar biheviorizmas taps vyraujančia psichologijos sistema, ar išliks tiktai kaip metodologinis požiūris. J.B.Watson teigė, kad bihevioristui psichologija yra tas gamtos mokslų skyrius, kuris paverčia žmogaus elgesį žmonių poelgius bei posakius, ir išmoktus, ir paveldimus, savo objektu. Kitaip sakant analizuojama tai, ką žmogus daro prieš gimdamas iki mirties momento. Tai buvo pirmasis sistemingas tyrinėjimas, pritaikęs bihevioristinę analizę žm

mogaus psichiniams reiškiniams aiškinti. Autoriui pavyko pagrįsti schemą S>R, sukūrė teorinę sistema, kuri tapo bihevioristinių aiškinimų prototipu.

Tarp 1912 m. ir neobiheviorizmo iškilimo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje biheviorizmas tapo vyraujančia JAV psichologijos mokykla. Didžiajai daliai amerikiečių biheviorizmo teorija nustatė psichologijos klausimų ribas, o biheviorizmo metodologija apibrėžė jų veiklą kaip mokslo praktiką (Watson J.B., 2004, 378 p.)

Biheviorizmo kaip mokslo išlikimas vertinamas kaip mokslinė disciplinos revoliucija. Neigdamas sąmonę ir psichiką, J.B. Watson grąžino psichologijos objektyvizmą. Tyrinėtojo alternatyva introspekcijai buvo tiesioginis elgesio stebėjimas įprastomis sąlygomis ir laboratorijose, siekiant rasti ryšius tarp elgesio ir jį grindžiančios fiziologijos. Būtent J.B. Watson nurodė gaires eksperimentinėms psichologijos atstovams. Ir tik jo tyrinėjimai tapo jungiamąją grandimi tarp bundančio XX a. psichologijos objektyvizmo ir retai ginčijamo nūdienos psichologijos empirizmo (Watson J.B., 2004, 381 p.)

Kai tik įmanoma, biheviorizmas nebando aiškinti žmonių elgesio mąstymu ir pan., maždaug iki XX a. vidurio dauguma bihevioristų (B.F. Skinner darbai) neigė netgi mąstymo procesą, nes jis negali būti patvirtintas objektyviais, atkartojamais stebėjimais. B.F. Skinner ir kiti radikalaus biheviorizmo atstovai netgi bandė teigti, kad kalba – tai ne kas kita, kaip tam tikras įgytų refleksų rinkinys. Pastaroji teorija išprovokavo Noam Chomsky darbus, kuriuose faktiškai buvo remiamasi įvykdytais bihevioristiniais tyrimais, paneigiant pagrindinius B.F Skinner teiginius bei įrodant kalbos, kaip mąstymo ir proto dalies aktualumą be

ei faktais pagrindžiant įgimtus žmonių kalbinius sugebėjimus (Generatyvinė gramatika).

Nepaisant kraštutinai teoriją ribojančio požiūrio, bihevioristų darbai padarė didžiulę įtaką kitoms psichologijos sritims, kadangi sukūrė efektyvias psichikos tyrimo metodikas, paaiškino ir aprašė dalį svarbiausių mąstymo ir nervų sistemos reiškinių. Iš esmės, bihevioristų pripažinti psichikos reiškiniai gali būti laikomi neginčytinais, nes, atmesdami visas bent kiek neaiškias teorijas, bihevioristai užtikrina psichologijos faktų patikimumą (http://lt.wikipedia.org).

 

1.2. Bihevioristinė išmokimo teorija

 

Bihevioristinės mokymosi teorijos šalininkai ( I. Pavlov, J. B. Watson, C. L. Hull, E. R. Guthrie, B. E. Skinner ir kt.) teigia, kad žmogaus veiksmus galima paaiškinti kaip kokių nors veiksnių suformuotas sąlygines reakcijas, refleksus ar įpročius.

Ši, Vakaruose ilgai vyravusi teorija, pagrįsta sąlyginių refleksų susidarymu, operantiniu bei socialiniu išmokimu – palyginti paprastomis ir patikrinamomis išmokimo rūšimis. Bihevioristinės išmokimo teorijos populiarumą skatino keli veiksniai. Pirma, jos teiginiai galėjo būti tikrinami eksperimentu, tenkinančiu gamtamokslinio eksperimento reikalavimus; XX a. įsitvirtinusi neopozityvistinė mokslinio pažinimo metodologija, bihevioristinės krypties tyrimus ne tik palaikė, bet ir pripažino kaip vienintelį ugdymo tikrovės mokslinio pažinimo būdą. Antra, mokslininkai galėjo atlikti eksperimentus su gyvūnais; buvo eliminuotas ugdymo tyrėją kankinantis imperatyvas nepakenk vaikui. Šių tyrimų duomenų pagrindu labai sėkmingai kuriami išmokimo matematiniai modeliai, grindžiami stochastinių procesų teorija.

Sukurta daug teorijų, bet jas visas vienija tikslas – teorijos analizuoja ne sąmonę, o gyvūnų ar žmonių el

lgseną. Bihevioristai teigia, kad išmokti – tai įrodyti, jog yra įgyjama nauja elgsena. Svarbiausios iš jų yra: a) S – A teorijos, kurios mokymąsi vertina kaip ryšį tarp stimulo (S) ir atsako (A); tas ryšys yra stipresnis, kai poreikiai būna patenkinami (E. L. Thorndike‘o rezultato dėsnis), arba jis sustiprėja, kai stimulas sumažėja (C. L. Hullo sisteminė elgesio teorija); b) sąlyginių refleksų teorija, pirmiausia paaiškinta I. Pavlovo, c) operantinio sąlygojimo teorija, suformuluota B. F. Skinnerio, d) pažintinės mokymosi teorijos, pvz, E. Ch. Tolmano „ tikslingasis biheviorizmas“.

Pasak bihevioristų, mes išmokstame tik gavę stimulą iš mus supančios aplinkos. Šie stimulai išprovokuoja atsakymus. Tačiau ši mokymosi teorija suteikia daugiau iniciatyvos mokytojui nei besimokančiajam, kurio vaidmuo yra pasyvus.

Vakarų Europoje bihevioristinė mokymosi teorija buvo labai kritikuojama, tačiau dabar ji yra gana sėkmingai taikoma tęstinio profesinio mokymo srityje.

 

1.3. Konstruktyvistinė mokymosi samprata

 

Konstruktyvizmas – žinių kūrimo teorija, kurios principas – patirtimi pagrįsto žinojimo kūrimas, kuriame žmogus aktyviai dalyvauja. Iš to kyla nuostata, kad tokio mokymosi tikslas yra ne perimti išorinio pasaulio žinojimą į savo atmintį, bet, remiantis patirtimi, susikurti individualius pasaulio atspindžius (Brooks ir Brooks, 1993; Brandt, 1998, Weatherley, 2000).

Konstruktyvizmo iškilimas ir suklestėjimas siejamas su konstruktyvistų reakcija į biheviorizmo teiginius, pagal kuriuos mokymasis buvo grindžiamas ir ribojamas stimulo – atsako (S – A) asocijavimu. Konstruktyvizmo mokymosi teorija sutelkia dėmesį į subjekto veiklą suvokiant reiškinius. Supratimas ir suvokimas iškyla iš turimų individo vaizdinių. Konstruktyvistai teigia, kad galima restruktūrizuoti informaciją, atsižvelgiant į asmeninius kiekvieno individo koncepcijų tinklus. Pagrindinės konstruktyvizmo idėjos, susietos su edukologija, kyla iš sociologijos, psichologijos, filosofijos, antropologijos mokslų, kurie įrodė, kad individas pats konstruoja savo santykius su jį supančiu pasauliu.

Konstruktyvizmo pagrindiniai teiginiai:

Besimokantysis turi gerai suvokti mokymosi tikslus ir uždavinius, o pastarieji privalo būti tiksliai suformuluoti;

Mokymasis turi būti pritaikytas prie konkrečios situacijos;

Mokymasis turi būti įtvirtintas;

Mokymasis turi būti suskirstytas etapais.

„Konstruktyvizmas nėra teorija apie mokymą, dėstymą. Priešingai, tai – išmokimo, žinių įgijimo ir mokymosi teorija“ (Bruner, 1996).

Konstruktyvistams svarbu besimokančiųjų turimų žinių struktūra. Mokantis reikšminga ne tik stebėti, bet klausytis ir jausti. Mokiniai plečia savo asmenines žinias, remdamiesi savo ankstesniu žinojimu ir patirtimi. Taigi mokymuisi labai svarbu: aplinka, turimos žinios, informacijos pobūdis, tuomet mokymasis tampa prasmingas.

 

2. ANDRAGOGIKOS TEORIJŲ RAIŠKA SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIME

 

2.1. Suaugusiųjų mokymosi stiliai

 

Kiekvieno individo mokymosi stilius yra susijęs su mokymosi poreikiais asmeniniame lygmenyje. Teigiama (Gay, 2000), kad apie penktuosius, šeštuosius gyvenimo metus vaikai jau būna internalizavę tam tikras naujų žinių kūrimosi procedūras.

Mokymosi stilius yra kognityvinių mokymosi problemų sprendimas, siekiant parodyti, ką žino ir geba žmogus. Stebint žmonių elgesį, kaip sutinka naujus žmones, išgirsta naują informaciją, susipažįsta su naujomis idėjomis, atsiskleidžia mokymosi stilius. Ši elgsena visada apima pažinimo, minčių formulavimo, jausminius procesus ir veikimą. Mokymosi stilius visada yra šiek tiek susijęs su tuo kaip žmogus girdi, mato liečia ir panašiai, ir tuo, kaip jo fiksuoti stimulai, informacija transliuojami į smegenis bei su mąstymo procesais, tokiais kaip prielaidų darymas, transformavimas, analizavimas. Mokymosi stilių galime suvokti kaip dviejų kraštutinumų kontinuumą, kurio viename krašte – analitiškumas, abstraktus mąstymas, atsiejantis kontekstą, įvertinantis detales, deduktyvus mokymasis, o kitame – konkretus, susijęs su kontekstu mokymasis, kuriame svarbu santykiai, impulsyvios reakcijos, tai – holistinis, indukcinis procesas (Dunn, Dunn ir Price, 1979, Gay, 2000 ir kt.).

Dauguma autorių, analizuojančių šiuos klausimus, sutinka, jog mokymosi stilius yra procesas, kuriame susipina ankstyvosios internalizacijos rezultatai, naujų patyrimų modifikacijos. Priklausomai nuo situacijos, mokymosi stilius šiek tiek keičiasi. Vyrauja tam tikros procedūros, kurias galima atpažinti, ir kurios yra būdingos tiek atskiram individui, tiek kultūrai.

Šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad analizuojant mokymosi stilių yra svarbios bent kelios dimensijos (Gay, 2000):

Bendravimas (mokymasis vienam ir grupėje);

Procedūros (mokymosi užduočių ieškojimas);

Turinys (reakcija į įvairias užduotis);

Aplinka (pojūčiai į aplinką, mokymosi atmosferą);

Ištekliai (džiaugsmas ar nepasitenkinimas mokesčiu už savo pastangas).

Mokymosi stiliai yra klasifikuojami. Viena žinomiausių klasifikacijų yra pagrįsta praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje Davido Kolbo suformuluota suaugusiųjų mokymosi teorija, kurioje įvertintos kognityvinės psichologijos atstovo Piaget idėjos. Anot šios teorijos, suaugusieji mokosi „ pereidami, tam tikrus ciklo etapus: konkrečios patirties, refleksyvaus stebėjimo, abstraktaus konceptualizavimo ir aktyvaus eksperimentavimo“ (Teresevičienė, Gedvilienė, 2003, 47). Pagal tai skiriami mokymosi stiliai: vieniems žmonėms būdinga svarstyti bendresnius, su dėsningumais susijusius klausimus, kiti labiau linkę mokytis iš savo patirties.

Kolbas (1984) siūlo mokymosi cikle įvertinti vertikalią ir horizontalią ašis. Piaget (1977, 2002) dar XXa. pr. pasiūlė skirti adaptacijos, asimiliacijos bei akomodacijos procesus, nes tai padeda nagrinėti mokymąsi kaip patirtį struktūrinant procesą. Ankstesnę patirtį ir žinias atspindinčios struktūros būdingos kiekvienam žmogui. Pasak Piaget, naujų žinių konstravimas – adaptacija – yra dinamiškas, apima vienaskaitą papildančius asimiliacijos ir akomodacijos procesus. Asimiliacija – tai toks procesas, kuriame naujos žinios prisitaiko prie ankstesnės patirties bei žinių. Akomodacijai būdinga tai, kad anksčiau priimta informacija turi būti pertvarkyta, tik tada įmanomas naujų žinių priėmimas. Abu procesai yra svarbūs, nes jie priklauso vienas nuo kito, negali egzistuoti atskirai.

 

2.2. Asmenybė ir mokymosi tikslai

 

Žmogus, mokydamasis visą gyvenimą, tampa savimi. Suaugusysis nuolatos mokosi: mokosi būti savimi, tėvu ar motina, sutuoktiniu, dirbančiuoju. Mokymasis yra natūrali raida, neišvengiamas gyvenimo kelias. Savaiminis mokymasis yra vienas iš mokymosi apibrėžimų. Siekdami pripažinimo darbe ir geresnio aplinkinio pasaulio supratimo, suaugusieji dalyvauja įvairiuose seminaruose, kursuose, naudojasi neformaliojo švietimo paslaugomis. Vis daugiau suaugusiųjų siekia vidurinio ar aukštojo išsilavinimo (formalusis švietimas). Mokymosi priežasčių yra kelios, bet mokymasis efektyvesnis yra tada, kai žmogus siekia užsibrėžto tikslo, mokydamasis geriau pažįsta ir gerbia save, pasitiki savo jėgomis.

Suaugusiojo asmenybei būdingos tam tikros savybės skiriasi nuo vaikams būdingų savybių. Remiantis andragoginiu požiūriu, suaugusįjį galima apibūdinti pagal šiuos kriterijus ( Teresevičienė, Oldroyd, Gedvilienė, 2004): poreikį žinoti, savarankiškumą, patirtį ir pasirengimą mokytis.

Poreikis žinoti. Suaugusiesiems svarbu žinoti, ko jie mokysis, kas nuo to pasikeis. Anot Tough (1971) mokymasis yra:

Intencionalus;

Orientuotas į konkrečius tikslus;

Mokomasi siekiant konkrečių tikslų ir tikimasi, kad mokymosi rezultatai bus reikalingi bent kurį laiką.

Savarankiškumas. Sąvoka savarankiškas mokymasis dažniausiai vartojama apibrėžti veikloms, vykstančioms besimokant formaliojo ir neformaliojo švietimo sistemoje. Suaugusieji yra atsakingi už savo gyvenimą, sprendimus. Didžioji dalis suaugusiųjų atsakingi už kitus žmones – vaikus, tėvus, draugus ir kitus artimus žmones. Savarankišką mokymąsi galima apibrėžti kaip nuostatą, kai žmogus numato sau mokymosi tikslus bei uždavinius, turi galimybių rinktis, kokiu būdu juos igyvendinti, įgyja žinių, išmoksta kritiškai vertinti ir tyrinėti, prisiima sau atsakomybę už vykstantį procesą ir rezultatus. Kuo grupė turi menkesnį gebėjimą kritiškai mąstyti, tuo naiviau traktuoja problemas ir paviršutiniškiau svarsto temas (Freire, 2000).

Patirtis. Anot Malcolm Knowles (1980), suaugusiojo asmenybei būdinga:

Patirtis. Suaugusieji sukaupia daug įvairių patyrimų. Žmogus jaučiasi nereikalingas, jei jo patirtimi nesinaudojama, jei nesuteikiama proga daryti, ką jis moka ir gali.

Suaugusiojo patirtis veikia mokymosi ypatybes.

Suaugusieji gali padėti mokytis ir kitiems.

Turėdami patirties, suaugusieji turi su kuo susieti naujas žinias.

Suaugę žmonės kartais yra uždaresni, nes jiems būdingi įpročiai, nusistovėjęs mąstymas.

Pasirengimas mokytis. Suaugusieji dažniausiai mokosi norėdami rasti sprendimus darbo problemose ir įvairiuose klausimuose, susijusiuose su šeima, nori būti geresni tėvai, sutuoktiniai.

 

2.3. Elgsenos ir aplinkos svarba mokymesi

 

Bihevioristinės srovės šalininkai mano, kad žmogus yra iš esmės pasyvus ir elgsis taip, kaip jį skatins aplinka. Skinner, Thorndike, Watson darbai (XX a. 2 – 4 dešimtmečiai) šalia Darwin, Pavlov bei kitų indėlio yra vieni reikšmingiausių. Tačiau dar XVII a. Hobbes (1588-1679) teigė, jog žmogus tėra sudėtinga gamtos dalis. O Bacon ((1561-1626), 2004) ir Locke ((1632-1704), 2000) nemanė, kad egzistuoja absoliuti tiesa. Žmogus suformuluoja tiesą stebėdamas aplinką ir apibendrindamas visa kas girdima, matoma, liečiama, uodžiama joje.

Darwin (iš Ozmon ir Craver, 1996) darbuose prilygintas gyvūnų elgesys reakcijoms i aplinką, kai šie stengiasi išlikti ir prisitaikyti esamoje aplinkoje, kuri yra dažniausiai priešiška, ir žmogus, būdamas taip pat viena iš rūšių, stengiasi išlikti, prisiderinti, elgiasi taip, kaip palanku. Watson (2004) įrodė eksperimentu, kad žmogų galima išmokyti įvairių reakcijų. Thorndike (1932) nustatė, jog organizmas mokosi, jei:

Yra pasirengęs mokytis;

Praktikuojasi;

Yra pasekmės.

Anot bihevioristų, asmenybė, jos savybės, tokios kaip pagarba, atsakomybė, orumas, valia, yra sąlygojimo ir apdovanojimo rezultatas, paprasčiausiai jie neakivaizdūs, vyksta visą žmogaus gyvenimą,

dėlto juos sunku pastebėti.

Bihevioristai tikina, kad žmogaus asmenybė yra sudėtingos aplinkos įvairių veiksnių rezultatas. Išlikimas ir klestėjimas yra kiekvieno žmogaus galutinis tikslas, dėlto viena iš švietimo paskirčių yra taip reguliuoti aplinką, kad padėtų žmogui išsilaikyti visuomenėje.

Švietime atsitiktinumui negali būti vietos, nes aplinka turi būti vienareikšmė ir nuosekli. Bihevioristiniame ugdyme remiamasi: aiškiais, pamatuojamais elgesio kriterijais, mažais, įveikiamais žingsniais, suprantamais ir prasmingais paskatinimais, pasikartojimu.

Bihevioristinės tradicijos šalininkai tiki, kad švietimas turi padėti žmogui prisitaikyti ir išlikti visuomenėje, o visuomenei – klestėti. Švietimas suprantamas kaip sistema, kurios dalių sąveika tarpusavyje ir tinkamas funkcionavimas turi užtikrinti kokybišką veiklą. Anot Londoner (1972), švietimo sistema turi aiškiai apsibrėžti poreikį, aprašyti uždavinius, aplinkos ir vidinius trukdžius.

Bihevioristinėje tradicijoje ypatingai svarbus mokymasis darbo vietoje, programuotas mokymas, individualizuotos programos, kurioms būdingas teigiamas skatinimas. O mokytojas šioje nuostatoje yra kontrolierius, reguliuotojas, tikrintojas, kuris kartais pateikia informaciją arba tik nuorodas, kur ją galima rasti.

Andragogo tikslas – padėti besimokančiam prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi. Tai yra saugios aplinkos, pagarbos, pasitikėjimo tarp besimokančiųjų kūrimas, atsakomybės delegavimas bei jos dalijimasis vertinant mokymąsi.

Mokytojas turi įgyti naujų gebėjimų, kaip sukurti lanksčią aplinką besimokantiems, palengvinti mokymąsi tiek darbo vietoje, tiek neformalioje aplinkoje ar mokantis distanciniu būdu, o ne vien perduoti žinias.

Bihevioristinė teorija yra pagrįsta kiekybe. Suaugusiųjų švietime andragogas gerai pasirengia veiklai, perteikia daug informacijos ir besimokančiajam tvirtina, jog kuo daugiau faktų žinosi, tuo geriau, arba žiūrima į mokinį kaip į indą kurį reikia užpildyti informacija. Butkienė ir Kepalaitė (1996) bihevioristinę teoriją supranta kaip „pernelyg mechanišką“, perdėtą besimokančiųjų elgesio kontroliavimą, nepakankamą laisvę. Žukauskienės (1996) nuomone, biheviorizmo teorija yra susilaukusi kritikos, nes joje nėra pakankamai įvertinta žmogaus vidinės būsenos išraiška.

 

2.4. Konstruktyvizmo raiška suaugusiųjų mokymesi

 

Konstruktyvistinio mokymosi esmė: aktyviai apdoroti informaciją, klasifikuoti ir perdirbti. Suaugusiojo protas pasaulį suvokia iš savo patirties, bet ne tiesiogiai iš objektyviosios realybės.

Žinojimas yra sukonstruojamas, remiantis vidiniu asmeniniu aktyvumu ir informacija, pasiekiančia mus iš išorinio pasaulio. Besimokantieji susikuria sau realybes ir savo asmenines teorijas.

Mokymasis priklauso nuo skirtingų veiksnių, reikšmingiausi iš jų:

Ankstesnė patirtis ir turimos žinios;

Žinių ir informacijos pobūdis;

Kontekstas, kuriame vyksta mokymasis.

Kiekvieno suaugusiojo patirtis ir žinios yra skirtingos. Vadinasi reikalingi ir skirtingi mokymosi metodai. Andragogo užduotis yra sukurti mokymosi aplinką, kad besimokantieji galėtų naudotis savo ankstesne patirtimi, žiniomis ir aktyviai priimti informaciją. Mokymasis – gaunamos informacijos konstravimo, apdorojimo ir prasmės kūrimo procesas, kurį privalo atlikti besimokantysis.

Žmogaus tobulėjimas yra mokymosi procesas, kurio metu asmeninė patirtis, gyvenimo istorija ir dabartinė socialinė padėtis apsprendžia, kaip žmogus supranta realybę. Šis požiūris palaikomas Andersson (1997), Lave, Wenger (1991), Resnick, Levine, Teasley (1991). Tai ypatingai akcentuoja Jarvis (2000) pabrėždamas, kad mokymasis negali būti atsiejamas nuo patirties ir kasdienio gyvenimo. Mokymąsi jis mato kaip procesą, kai patyrimas transformuojamas į žinias, vertybes, gebėjimas, įsitikinimus, kai kasdieninis patyrimas įprasminamas ir vyksta erdvėje, laike, visuomenėje ir tarpusavio santykiuose. Jarvis nuomone, „mokymasis yra procesas, suteikiantis gyvenimo patirtims prasmės, ar siekis suprasti“ (p. 126).

Efektyvus ir prasmingas mokymasis yra tada, kai siekiama užsibrėžtų tikslų, aiškiai suvokiamas kelias kaip juos pasiekti. Daugeliu atvejų, mokymosi tikslus nustato mokytojas. Jei efektyvų mokymąsi suvokiame kaip konstruktyvų, besiremiantį turima žinių sistema, bendradarbiavimo ir save reguliuojantį veiksmą, natūralu manyti, jog geras mokymasis taip pat reikalauja mokymosi tikslų, kuriuos iškelia patys besimokantieji. Mokytojas gali nustatyti mokymosi tikslus arba tiesiog jie gali būti apibrėžti, įvertinus mokymuisi skirtą medžiagą. Pasak Freire (2000), kai sustiprėja žmonių galia suvokti ir atsiliepti į jų aplinkoje kylančius siūlymus bei klausimus ir jie gali užmegzti dialogą ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su pasauliu, jų sąmonė tampa tranzityvi. Tranzityvią sąmonę turintis žmogus pasidaro „imlus“.

Konstruktyvistinę sąveiką charakterizuoja Bennet, Dunne (1991, 1993), Jhonson (1981, 1984, 1991) tyrimai. Kuo aktyvesnis suaugęs besimokantysis, tuo efektyvesnis mokymosi procesas, kuo jis pasyvesnis, tuo paviršutiniškiau mokosi. Andragogo organizuotas mokymosi procesas gali nepagerinti besimokančiųjų mokymosi rezultatų. Minėtų tyrėjų pastebėta, jog klasikinis mokymas yra vienas neefektyviausių mokymosi būdų. Andragogas iš besimokančiojo reikalauja ilgalaikio dėmesio sukoncentravimo, protinių vaizdinių pritaikymo, bandymų ir klaidų taisymo tuo pačiu metu, naujos informacijos įsisavinimo ir t.t. Dėl šių priežasčių būna gana didelis pamiršimo koeficientas.

Efektyvaus mokymo tikslas – siekti, kad besimokantieji turėtų savo nuomonę, mokėtų argumentuoti, save išreikšti diskusijų, pokalbių, dialogų forma. Tokiu būdu jie plečia socialinius gebėjimus, kurie padeda žmonėms gyventi drauge ir naudingai dalyvauti ekonominiame ir socialiniame valstybės gyvenime. Jie padeda mokytis ir efektyviai atlikti daugybę užduočių – tiek darbe, tiek bendruomenės gyvenime.

Mokymasis vyksta kultūros įsisavinime, kuris neįmanomas be aktyvaus dalyvavimo. Pabrėžiama, jog suprasti mokymąsi galima tik socialiniame kontekste. Socialinių santykių svarba iškeliama kaip neatsiejama ir reikšminga mokymosi proceso dalis. Minčių, idėjų ir jausmų dalijimasis yra mokytojo ir besimokančiojo santykis mokymosi procese. Pasiekti asmenybės tobulėjimo, nulemto valios, jausmų ir intelekto ugdymo galima turtinant besimokančiųjų bendravimo poreikius. Konstruktyvizmo teorijoje yra svarbus socialinis mokymosi aspektas, jį dar labiau pabrėžia mokymosi bendradarbiaujant šalininkai. Kai besimokantieji bendradarbiaudami kuria naujus įgūdžius ir koncepcijas, socialinė sąveika gali vesti į žinių transformavimo ir konstravimo procesą,. Kalbėdamiesi, aiškindami, diskutuodami, vesdami debatus bei klausinėdami bendradarbiavimo atmosferoje, besimokantieji patys konstruoja savo kognityvines struktūras. Kitaip sakant: daugiau išmoksti, kai kuo daugiau kalbi.

 

IŠVADOS

 

1. Biheviorizmas – tai psichologijos pakraipa, orientuota ne į žmogaus sąmonę, o į elgesio analizę, kurios pradininku laikomas J. B. Watson. Jis siekė psichologiją padaryti tiksliuoju mokslu. Biheviorizmo mokslas ištobulino psichologinius eksperimentus, pritaikė matematikos metodus duomenims įvertinti, ištyrė išmokimo dėsningumus.

 

2. Konstruktyvistinio mokymosi esmė: aktyviai apdoroti informaciją, klasifikuoti ir perdirbti. Mokymasis priklauso nuo ankstesnės patirties ir turimų žinių, informacijos pobūdžio, konteksto, kuriame vyksta mokymasis. Konstruktyvistinę sąveiką charakterizuoja Bennet, Dunne, Jhonson tyrimai. Konstruktyvizmo teorijoje yra svarbus socialinis mokymosi aspektas, jį dar labiau pabrėžia mokymosi bendradarbiaujant šalininkai.

 

3. Mokymosi stilius yra kognityvinių mokymosi problemų sprendimas, siekiant parodyti, ką žino ir geba žmogus. Analizuojant mokymosi stilių svarbų vaidmenį vaidina bendravimas, procedūros, turinys, aplinka, ištekliai. Mokymosi stiliai yra klasifikuojami. Viena žinomiausių klasifikacijų yra Davido Kolbo suformuluota suaugusiųjų mokymosi teorija, kuria remiantis suaugusieji mokosi pereidami tam tikrus ciklo etapus: konkrečios patirties, refleksyvaus stebėjimo, abstraktaus konceptualizavimo ir aktyvaus eksperimentavimo.

 

4. Besimokančiojo tikslai: geriau suprasti aplinkinį pasaulį ir siekti pripažinimo darbe.

 

5. Biheviorizmo teorijoje besimokantysis suformuluoja tiesą stebėdamas aplinką ir apibendrindamas visa kas girdima, matoma, liečiama, uodžiama joje. Išlikimas ir klestėjimas yra kiekvieno žmogaus galutinis tikslas, dėlto viena iš švietimo paskirčių yra taip reguliuoti aplinką, kad padėtų žmogui išsilaikyti visuomenėje. Konstruktyvizmo teorijoje efektyvaus mokymo tikslas – siekti, kad besimokantieji turėtų savo nuomonę, mokėtų argumentuoti, save išreikšti diskusijų, pokalbių, dialogų forma. Efektyvus ir prasmingas mokymasis yra tada, kai siekiama užsibrėžtų tikslų, aiškiai suvokiamas kelias kaip juos pasiekti.

 

LITERATŪRA

 

Andriekienė, R. M., Anužienė, B. (2006). Andragoginiai kompetencijų tobulinimo aspektai tęstiniame profesiniame mokyme. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.

Bitinas, B. (2000). Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija.

Teresevičienė, M., Gedvilienė, G., Zuzevičiūtė, V. (2006). Andragogika. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.

Zuzevičiūtė, V. (2006). Suaugusiųjų mokymosi poreikiai ir jų tyrimai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.

Watson, J.B. (2004). Psichologija bihevioristo požiūriu. Vilnius: Enciklopedija.

Freire, P. (2000). Kritinės sąmonės ugdymas. Vilnius: Tyto alba.

 

ŠALTINIAI

 

Andragogika. Prieiga per inetrnetą: <http://lt.wikipedia.org/wiki/Biheviorizmas>

 

Leave a Comment