Realybė ir šou

Vakar neturėdama ką veikti maigiau televizoriaus pultelį. Nemėgstu beprasmiškai leisti vakarų, bet kartais taip jau išeina… Apsistojau ties neminėtinos televizijos neminėtina laida. Ta, į kurią kreipiasi merginos, suabejojusios vyrų ištikimybe. Neįtikėtina. Žmogaus kvailumui regis nėra ribų. Kaip ir mano smalsumui, kuris neleidžia man atplėšti akių nuo ekrano, kai slapta kamera stebimas intymiausias svetimų gyvenimas… Gudri televizija. Žaidžia mūsų žmogiškom silpnybėm

Kartais man atrodo, jog nieko nesuprantu apie moteris, nors esu viena jų… Kas verčia žeminti save ir mylimą (abejotina…) vyrą, įsileidžiant visą Lietuvą į asmeninį gyvenimą? Noras išbandyti, patikrinti? Mes juk nuvertiname intymų dviejų ryšį iki kažkokio daikto, kuriam turi būti suteikta garantija, lygio. Stebiuosi, kaip žmonės, kartu praleidę ne vienerius metus, neranda kitos išeities nuraminti savo nepasitikėjimo partneriu ir savimi…

Kiek kartais mes nešiojame neapykantos tam, kurį tariamės mylinčios… Iš pykčio sukąstais dantimis mėgaujamės kerštu, kai žavinga laidos provokatorė sukiša liežuvį priremtam prie sienos vyrui į burną… Taip, tegu visa Lietuva pamato koks jis menkysta! Nors gal tai tiesiog žmogus kaip visi… Kiek vyrų sugebėtų atsispirti, jei žavi mergina beveik prievartautų? Kiek iš mūsų slapta nepasvajoja apie romantišką trumpalaikę pažintį ir nenuklysta kartais, bent jau mintyse? Neteisinu neištikimybės. Tai silpnybė ir klaida. Bet, kas be nuodėmės, tegu pirmas meta į mane akmenį… Dažnai abejoju, ar mergina, laidoje vaidinanti išduotą auką, pati atsilaikytų lyg uolą, staiga išdygus romantiškam princui…

Kartais televizija degraduoja. Bet esame visuomenė, kuri tai žiūri… Kažkas yra mūsų prigimtyje… Kažkas, kas verčia mus stebėti žiaurius išlikimo šou ir svetimas dramas. Kažkoks primityvus instinktas, reikalaujantis jaustis pranašesniu, išlikti, matyti, kaip žlunga kiti… Ar ateityje neatsitiks kaip Benoit Duteurtre aprašė knygoje “Mergaitė ir cigaretė”: realybės šou žaidžiamas su tikromis gyvybėmis, balsuokit…?

O gėrio ekrane tiek mažai… Todėl vaikams aukoju jau ne pirmą litą… Kad per televiziją nors kartą išgirsčiau, jog sukrovėme turtus ne tik primityvių laidų kūrėjams, bet ir nupirkome batukus vaikučiui

Comments are closed.